Šiandien mūsų Viešpats Jėzus Kristus duoda mums labai svarbią pamoką. Jis mus moko, jog tam, kad pasiektume dangų, mūsų „teisumas“ turi būti netgi didesnis už fariziejų ir Rašto aiškintojų „teisumą“. Jis sako: „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“. Ką tai reiškia? Pirma, mūsų Dieviškasis Ganytojas nori vėl visiems mums priminti, kad NĖRA lengva pasiekti dangų. Brangūs Tikintieji, dangaus pasiekimas yra sunkus darbas. Tai yra mūsų pagrindinis darbas ir mūsų pagrindinė pareiga šiame pasaulyje, bet tai nėra lengva. Mums reikia labai rimtai siekti dangų. NEMANYKITE, kad pasiekti dangų yra lengva. Tai yra klaida.
Deja, šiame moderniame pasaulyje visi galvoja, kad visi eina į dangų. Jie netiki pragaru. Jie mano, kad Dievas nieko nebaus ir, kad Jis leis visiems eiti į dangų. Jie mano, kad Dievas automatiškai visiems atleis. Daug modernių katalikų kunigų, vyskupų ir popiežių taip pat tai mokina: jie moko tai, kas vadinama “visuotiniu išganymu”. Tai tiesiog reiškia, kad visi žmonės automatiškai eina į dangų. Deja, atrodo, kad net popiežius Jonas Paulius Antrasis daug kartų skelbė šį „visuotinio išganymo“ mokymą.
Brangūs Tikintieji, šis mokymas yra klaidingas ir labai pavojingas. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mokina mus: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.14Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. Ir tai aišku. Kelias į bausmę ir pragarą labai platus, ir daug sielų ten eina. Tai yra lengvasis kelias. Bet kelias į amžinąją laimę ir dangų yra labai siauras, ir labai mažai sielų randa tą kelią. Tai yra sunkusis kelias. Dangus yra mūsų amžinieji namai. Danguje mes būsime tobulai laimingi ir ramūs. Tai yra, ko Dievas nori jums. Bet tai nėra automatiška, ir nėra lengva pasiekti dangų. Tai reikalauja rimtų pastangų bei rimtos kovos ir mūsų kryžiaus nešimo kiekvieną dieną. Tai reikalauja sąžiningumo ir nuolankumo. Tai reikalauja visiško vidinio atsivertimo. Tai reikalauja vidinio apvalymo. Ir šiandien mūsų Viešpats smulkiau paaiškina tą vidinį apvalymą. Jis sako: „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“. Tai reiškia, kad jūs privalote tapti šventesni nei kad buvo fariziejai.
Fariziejai buvo religingi vienuoliai, gyvenę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus laikais. Jie buvo labai rimti. Jie praktikavo žydų religiją labai reikliai ir labai griežtai. Jie pasninkavo, jie meldėsi, jie aukojo žydų aukas, ir taip toliau. Išoriškai … jie buvo šventieji … jie buvo labai šventi žmonės. Ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsako jums būti šventesniais už juos. Bet jų “šventumas” buvo tik išorinis. Tačiau Dievas žiūri ne tik į išorę. Dievas žiūri į sielą. Jis žiūri į mūsų vidinį šventumą. Jis žiūri į mūsų vidinį sąžiningumą ir nuolankumą. Jis žiūri į mūsų vidinius ketinimus. Mes negalime nuo Dievo paslėpti savo vidinių slaptų minčių ir troškimų. Jis žino viską. Fariziejai buvo šventi išorėje, bet viduje jie buvo purvini. Jie nebuvo vidujai šventi. Ir tai yra svarbiau. Mes privalome siekti tiek išorinio, tiek vidinio šventumo.
Taip, mes privalome praktikuoti mūsų religiją išoriškai. Tai reiškia eiti į Mišias visais sekmadieniais ir švenčių dienomis; pasninkauti būtinomis pasninko dienomis; dažnai eiti išpažinties; paklusti įsakymams; studijuoti mūsų katechizmą; ir taip toliau. Tai yra išorinės mūsų religijos praktikos, ir jos yra reikalingos. Bet fariziejai įgyvendino TIK išorinį šventumą. Jie apleido VIDINĮ šventumą. Jie apleido savo vidinio dvasinio gyvenimo ištyrinimą ir ištobulinimą. Išoriškai jie labai daug meldėsi, bet viduje jie buvo pilni neapykantos savo artimui. Išoriškai jie ėjo į sinagogą kiekvieną savaitę, bet viduje jie nekentė savo artimo ir jį teisė. Išoriškai jie labai pasninkavo, bet viduje jie buvo pilni puikybės ir laikė save labai svarbiais. Išoriškai jie pakluso Dievo įstatymui, bet viduje jie pakluso savo pačių savanaudiškumo įstatymui. Dievas mato ir supranta visas mūsų mintis, troškimus, intencijas, ir taip toliau.
Mes galime paslėpti juos nuo kitų, bet mes negalime paslėpti jų nuo Dievo. Fariziejai manė, kad jie gali išoriškai paklusti savo religijos taisyklėms, bet viduje jie gali paslėpti savo nedorumą. Ne. Mes negalime pasislėpti nuo Dievo. Tad kaip mes tampame šventesni nei fariziejai? Privalome siekti išorinio ir vidinio šventumo. Mūsų Viešpats šiandien mums duoda pavyzdį. Jis sako: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: ‚Nežudyk‘, o kas nužudo, turės atsakyti teisme.” Tai yra išorinis šventumas: Nežudyk. Bet po to Jis mokina mus apie vidinį šventumą: „O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‚Pusgalvi!‘, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį.” Vidinis šventumas reikalauja, kad mes pradėtume valdyti savo vidinį gyvenimą. Nuodėmė prasideda viduje … ir po to ji išeina į išorę. Todėl tam, kad tikrai kovotume prieš nuodėmę, privalome kovoti prieš ją jos ŠAKNYSE.
Tai reiškia, kad privalome kovoti prieš ją viduje. Mūsų Viešpats mokina mus Mato evangelijoje: “bet kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.19Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.20Šitie dalykai suteršia žmogų…”
Aplink mūsų koplyčią ir mūsų prioratą yra daug piktžolių. Jos yra visur. Jos auga ir auga. Mes jas išrauname, ir po to jos atauga. Jei norime nutraukti jų augimą, privalome išrauti jas visiškai su ŠAKNIMIS. Tas pats yra su nuodėme. Mūsų sielų viduje yra nuodėmės ŠAKNYS. Kai mes nusidedame, yra lyg augtų piktžolė. Tada einame išpažinties ir išrauname piktžolę. Bet mes neišrovėme jos su šaknimis. Ji ataugs … Privalome kovoti prieš vidines nuodėmes, kad taptume šventi. Vidinis šventumas reikalauja iš mūsų atmesti mūsų vidinę neapykantą prieš kitus, keiksmus, įžeidinėjimus, niekinimą arba norą pakenkti mūsų artimui.
Vidinis šventumas reikalauja, kad atmestume troškimą keršyti arba išjuokti kitą. Jis reikalauja, kad atmestume troškimą elgtis su kitais per griežtai. Visi šie dalykai prasideda viduje. Todėl privalome būti dėmesingesni savo vidinėms nuodėmėms, jei norime būti šventesni nei fariziejai ir jei norime pasiekti dangų. Kreipkimės į Nekaltąją Marijos Širdį bei į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį ir maldaukime juos padėti mums tapti išoriškai šventais ir vidiniai šventais. Melskimes juos padėti mums išrauti nuodėmės šaknis mūsų sieloje ir tęsti mūsų kelyje į dangų. Amen.