Mąstymo maldos metodika

I. Apie maldos reikalingumą
 
1. Niekas taip nevalo mūsų proto nuo nežinojimo ir valios nuo piktų palinkimų, kaip malda, nes ji apšviečia protą Dievo šviesa ir skaistumu, o valią uždega dangaus meilės ugnimi. Malda yra tas palaimos vanduo, kuris gaivina ir padeda žydėti mūsų gerų norų daigams, nuplauna sielos netobulumą, gi širdyje stebėtinai vėsina pageidimų kaitrą.
 
2. Ypač patariu tau, Filotėja, mąstymo maldą, labiausiai tą, kurioje prisimename mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą ir kančią. Taip dažnai apie Jėzų bemąstydama, geriau Jį įsivaizduosi, ypač Jo kančią; Kristus meile užpildys visą tavo sielą ir išmokys tave sekti Jo pėdomis ir savo darbus tvarkyti remiantis Jo darbais.
 
Jis yra pasaulio šviesa, todėl tik Jame, per Jį ir dėl Jo turime būti apšviesti ir spindėti. Jis yra troškimų medis, kurio ūksmėje turime ieškoti pavėsio. Jis yra gyvasis Jokūbo šaltinis visoms nešvarioms mūsų dėmėms nuplauti. Vaikai, nuolat klausydamiesi savo motinų ir su jomis čiauškėdami, išmoksta jų kalbos. Mes, bemąstydami apie mūsų Išganytoją ir gyvendami su Juo susivieniję, klausydamiesi Jo žodžių, domėdamiesi Jo darbais, skatinami Jo meilės, Jo malonei padedant išmoksime kalbėti, elgtis ir norėti taip, kaip Jis. Pasižadėk ir tu, Filotėja, panašiai elgtis. Tikėk manimi, vien tik per tas duris tegalima įeiti pas dangaus Tėvą. Kaip veidrodyje negalėtų atsispindėti mūsų atvaizdas, jei stiklas iš kitos pusės nebūtų padengtas švinu, taip ir mes niekuomet nesugebėtume regėti dievystės, jei ji nebūtų susijungusi su mūsų Išganytojo žmogyste.
 
Jo gyvenimas ir mirtis yra geriausiai suprantami dalykai, kurių apmąstymas mums teikia daugiausia malonumo, saldumo ir naudos. Ne veltui Išganytojas pats save pavadino „gyvąja duona, nužengusia iš dangaus“ (Jn 6, 48), nes kaip mėsą paprastai valgome su duona, taip ir kiekvienoje maldoje bei darbe savo mintimis ir širdimi turime ieškoti ir trokšti Jėzaus. Tuo tikslu daugelis bažnytinių rašytojų yra sudarę apmąstymus apie Kristaus gyvenimą ir mirtį. Iš jų labiausiai patartini šv. Bonaventūras, Bellintani, Bruno, Capilla, Grenate, du Pant.
 
3. Mąstymo maldai geriausia paskirti valandą prieš pietus, o dar geriau iš ryto, kai protas dar nėra nuvargęs. Tačiau daugiau laiko nereikia gaišti, nebent tavo dvasios tėvas to reikalautų.
 
4. Geriausia mąstymo maldą atlikti bažnyčioje, nes ten niekas tavęs netrukdys: nei tėvas, nei motina, nei vyras, nei žmona, nei kas kitas netrukdys tą valandėlę pamąstyti, tuo tarpu būnant namuose gal bus nelengva rasti laisvo laiko.
 
5. Kiekvieną maldą, atliekamą žodžiais ar mintimis, pradėk stodama Dievo akivaizdon ir tos taisyklės laikykis visuomet. Greitai patirsi, kokia ji naudinga.
 
6. Jei bent kiek moki lotyniškai, patarčiau „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“ kalbėti lotyniškai, bet turi gerai suprasti kiekvieną žodį, kad kalbėdama juos bažnytine kalba, galėtum džiaugtis kiekvieno maldos žodžio saldybe ir sugebėtum mėgautis mintimis ir širdimi įsigilindama į tų žodžių reikšmę. Besimelsdama neskubėk, nesistenk sukalbėti kuo daugiau poterių, melskis atidžiai, širdimi jausk, ką kalbi lūpomis, nes vienas „Tėve mūsų“, sukalbėtas su jausmu, vertesnis už daug poterių, sukalbėtų paskubomis.
 
7. Rožančius yra labai naudinga maldos rūšis, jei tik jį išmoksi tinkamai kalbėti, kaip yra nurodyta tuo tikslui išleistose knygelėse. Galima skaityti Viešpaties Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos ir Visų Šventųjų litanijas, taip pat ir kitas maldas, kurios yra Bažnytinės vyresnybės patvirtintose maldaknygėse. Bet jei turi mąstymo maldos dovaną, tai jai visuomet reikia užleisti pirmąją vietą, net tuo atveju, kai dėl daugybės svarbių reikalų neturėtum laiko sukalbėti poterių. Gali būti visai rami ir mąstymo maldos pradžioje ar ją baigdama sukalbėti „Tėve mūsų“, „Tikiu Dievą Tėvą“ ir „Sveika, Marija“.
 
8. Jei kalbėdama poterius pasijustum mintimis bekylanti prie dieviškų Kristaus gyvenimo paslapčių apmąstymo, nesipriešink tam polinkiui ir nesirūpink, kad nebaigsi poterių. Mąstymo malda, kuria juos pakeitei, bus Dievui daug malonesnė, o tavo sielai naudingesnė. Tik tiems, kurie privalo kalbėti brevijorių, t. y. bažnytines valandas, kaip antai kunigams, vienuoliams, jo nevalia apleisti, nes brevijorius yra tų asmenų pareiga.
 
9. Jei kartais dėl daugelio darbų ar dėl kitų svarbių kliūčių sugaištum visą rytmetį ir negalėtum iki pietų atlikti mąstymo maldos, nors to reikėtų ypač vengti, tada pasirūpink jai surasti kitą valandą, kiek galima vėliau po pietų, kad bemąstydama nepradėtum snausti.
 
Jei kurią dieną negalėtum atlikti mąstymo maldos, stenkis vietoj jos atlikti dažnus maldingus aktus ir atsidūsėjimus, dvasinius skaitymus ir kitus išganingos atgailos darbus, kurie apsaugotų nuo dvasinio apsileidimo. Tada tvirtai pasiryžk kitomis dienomis saugotis bereikalingų trukdžių.
 
II. Apie pasiruošimą mąstymo maldai – stojimą Dievo akivaizdon, kuris palengvina apmąstymą
 
Gal nežinai, Filotėja, kaip atliekama mąstymo malda, nes mūsų laikais nedaug kas tuo tesirūpina. Todėl patarsiu tau lengvą ir paprastą mąstymo maldos būdą, kuriuo galėsi naudotis, kol beskaitydama kitas dvasines knygas, ypač pati dažnai besimankštindama, įprasi ją atlikti.
 
Taigi, pirmiausia pradėsiu nuo pasirengimo, kuriame yra dvi dalys: stojimas Dievo akivaizdon ir Dievo pagalbos prašymas mąstymo maldai atlikti.
 
Dievo akivaizdon stoti gali keturiais būdais. Iš jų pasirink tą, kuris tau labiausiai tiks.
 
Pirmas būdas yra tas, kad aiškiai suprantame ir įsivaizduojame, jog Dievas yra visur ir visuose, jog pasaulyje nėra tokios vietos ar daikto, kuriame nebūtų Dievo. Kaip paukščiai, kurie skrisdami iš visų pusių yra apsupti oro, taip ir mes, kur tik einame, visur esame Dievo akivaizdoje, Jo matomi ir lydimi.
 
Tiesa, kiekvienas tai žino, bet ne kiekvienas stengiasi tuo persiimti. Aklieji, nors ir nemato karaliaus, bet kai jiems kas pasako, jog karalius eina pro šalį, tuojau stojasi norėdami jį pagerbti. Tačiau tiesa ir tai, kad jo neregėdami, greitai užmiršta apie jo apsilankymą ir nustoja deramai jį gerbti ir elgtis. Deja, ir mums, Filotėja, taip nutinka. Nematydami Dievo šalia savęs, neregėdami Jo savo akimis, nors tikėjimas ir perspėja apie Dievo buvimą, užmirštame, kad Jis yra visur, kad „mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28) ir elgiamės taip, lyg Dievas būtų nuo mūsų labai toli. Nors gerai žinome, kad Dievas yra visame kame, bet kai apie tai nemąstome, tai pasidaro taip, tartum mes apie tai visai nebūtume žinoję.
 
Todėl maldos pradžioje savo sieloje reikia sužadinti mintį apie Dievo buvimą ir atsiminti, su kuo kalbame. Taip manė Dovydas, šaukdamas: „Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten“ (Ps 139, 8). Turime gerai įsidėmėti tą Jokūbo pasakymą: „Kokia baugi ši vieta. Tai ne kas kita kaip tik Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28, 17). Tais žodžiais patriarchas Jokūbas norėjo išreikšti savo apgailestavimą, kad neatsiminė apie Dievo buvimą visur ir visame kame, nors tai gerai žinojo. Todėl, Filotėja, pradėdama maldą, šauk visa širdimi ir savo širdžiai: „Mano širdie, Dievas čia iš tiesų yra!“
 
Antras būdas stoti Dievo akivaizdon yra atsiminti, jog Dievas yra ne tik ten, kur tu esi, bet jog Dievas ypatingu būdu yra tavo širdyje ir tavo proto bei dvasios gelmėje, apšviesdamas bei gaivindamas juos savo dieviškuoju buvimu, būdamas tarsi tavo širdies širdimi ir proto protu.
 
Kaip siela, pasklidusi po visą kūną, yra kiekvienoje jo dalelėje, bet sakome, kad ypatingu būdu yra širdyje, panašiai ir Dievas, esąs visur ir visuose daiktuose, mūsų širdyje ir prote yra ypatingu būdu pasirinkęs sau buveinę.
 
Todėl Dovydas Dievą vadina „savo širdies Dievu“, gi šv. Paulius yra pasakęs, kad „Dieve mes gyvename, judame ir esame“. Įsidėmėdama tą tiesą, žadink savo širdyje giliausią pagarbą Dievui, kuris visuomet pasilieka taip arti prie tavo širdies.
 
Trečias būdas. Pažvelk į Jėzų Kristų, mūsų Išganytoją, Dievą-Žmogų, kuris iš dangaus žiūri į mus, ypač į krikščionis, savo vaikus, gi labiausiai į besimeldžiančius, kuriuos ypač brangina. Tai nėra koks nors spėjimas, bet tikra tiesa, nes nors mes nematome Jėzaus savo akimis, kaip per savo mirtį Jį regėjo šv. Steponas kankinys, bet visgi Išganytojas ir į mus žiūri iš dangaus aukštybių, todėl ir mes kaip Sužadėtinė iš Giesmių Giesmės galime pasakyti: „Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia vidun pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius...“ (Gg 2, 9).
 
Ketvirtas būdas yra įsivaizduoti Išganytoją, esantį šalia mūsų savo švenčiausioje žmogystėje, kaip kartais įsivaizduojame artimą asmenį sakydami: „Tartum jį regėte regiu, girdėte girdžiu.“ Jeigu stojame prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, tai Kristų matome jau nebe vaizduotėje, bet savo akimis, nes duonos pavidalas yra vien uždanga, pro kurią mūsų Viešpats, tikrai ten būdamas, įstabiai žiūri į mus, nors mes Jo realiai ir nematome.
 
Taigi pradėdama maldą, stokis Dievo akivaizdon vienu iš keturių nurodytų būdų, tik čia nereikia ilgai gaišti ir varginti save, nei kartu taikyti visus keturis būdus.
 
III. Apie Dievo pagalbos prašymą, kuris yra antroji gero pasirengimo maldai sąlyga
 
Šauktis Dievo pagalbos reikia šitaip: tavo siela, pasijutusi besanti Dievo akivaizdoje, tegul su didžiausia pagarba nusilenkia tokiai Didybei ir tegul prisipažįsta nesanti verta būti Jo akivaizdoje. Tačiau su didžiausiu pasitikėjimu, remdamasi begaliniu Dievo gerumu ir numanydama, jog Dievas to nori, melsk Jį pagalbos mąstymo maldai atlikti dėl didesnės Dievo garbės.
 
Jei nori, gali pavartoti trumpus ir karštus žodžius, kaip antai karaliaus Dovydo: „Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Nevaryk manęs nuo savo Artumo, nenuimk nuo manęs savo dvasios šventosios. Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu, tepalaiko mane nori dvasia“ (Ps 51, 11–14). Ir panašiai. Pravartu pasikviesti savo Angelą Sargą ir šventuosius, įeinančius paslaptin, kurią rengiesi apmąstyti. Besirengdama mąstyti apie Jėzaus Kristaus mirtį, gali šauktis Švč. Mergelės Marijos, šv. Jono, šv. Magdalenos ir gerojo plėšiko užtarimo, kad išgyventum tokius pat jausmus, kuriuos jie išgyveno ant Kalvarijos kalno. Bemąstydama apie savo mirtį, liudininku gali šauktis savo Angelą Sargą, kad tau teiktų reikalingų patarimų. Panašiai elkis apmąstydama ir kitas paslaptis.
 
IV. Kaip reikia įsivaizduoti paslaptį, kurią rengiamės apmąstyti
 
Be dviejų anksčiau išvardytų paprastų sąlygų, būtinų geram pasirengimui mąstymo maldai, esama dar ir trečiosios, kuri, tiesa, tinka ne visoms mąstymo maldoms. Vieni ją vadina vietos nustatymu, kiti vidiniu įsivaizdavimu, kuomet mes taip įsivaizduojame apmąstomos paslapties veiksmą, lyg jis iš tiesų vyktų mūsų akyse.
 
Pavyzdžiui, mąstant apie nukryžiuotą Jėzų, reikia save įsivaizduoti bestovintį ant Kalvarijos kalno tada, kai budeliai kala prie kryžiaus Išganytoją, matyti ir girdėti visa, kas ten vyko per Viešpaties kančią; arba įsivaizduoti, kad Išganytojas kryžiuojamas tokioje vietoje, kokią aprašo evangelistai. Tą patį padaryk, norėdama apmąstyti mirtį ir pragarą ir tokias paslaptis, kuriose yra apčiuopiamų daiktų.
 
Mąstant apie Dievo begalybę, dorybių skaistumą, žmogaus gyvenimo tikslą, kur nėra jokių regimų ir apčiuopiamų daiktų, nereikia pasitelkti vaizduotės. Tiesa, ir čia, norint išlaikyti dėmesį, kad jis taip neklaidžiotų, būtų galima panaudoti kai kuriuos palyginimus, bet tai gana sunku. Aš norėčiau tave pripratinti prie paprastumo, kad beieškodama naujovių, nenuvargintum proto.
Įsivaizduodami paslaptį, kurią turime apmąstyti, pririšame prie jos savo protą, kad jis neklaidžiotų į šalis, kaip paukštelis uždaromas į narvelį arba sakalas pritvirtinamas prie medžiotojo rankos.
 
Gal kai kas pasakys, kad esą geriau bemąstant kreipti dėmesį vien į apmąstomą paslaptį ir į ją žiūrėti taip, lyg ji būtų atliekama mūsų prote. Tačiau pradedantiesiems dvasinį gyvenimą, toks būdas būtų per daug sudėtingas. Todėl patariu tau, Filotėja, kol Dievas tave iškels aukščiau, laikytis tų lygumų, kurias tau nurodau.
 
V. Apie svarstymą, kuris yra antra mąstymo maldos dalis
 
Aiškiai įsivaizdavus apmąstomą dalyką, reikia pradėti jį svarstyti protu, kad sužadintume širdyje meilę ir pakeltume ją prie dieviškų dalykų. Tuo mąstymo malda skiriasi nuo paprastų tyrinėjimų ar smalsumo, kai norima ką nors sužinoti, parašyti, pasakyti. Atlikdami mąstymo maldą, mes ne tik stengiamės pažinti ir suprasti apmąstomą laiką, bet rūpinamės padaryti pasiryžimą atitinkamai dorybei įgyti, tam tikslui žadindami didesnę meilę Dievui.
 
Nukreipę savo protą į apmąstomo dalyko vėžes, jį aiškiai įsivaizduosime, jei yra apčiuopiamas pojūčiais, arba palenksime prie jo savo protą, jei dalykas yra vien dvasiškas. Imk jį svarstyti įvairiais atžvilgiais, taip, kaip buvo nurodyta anksčiau pateiktuose apmąstymuose. Jeigu tavo protas atrastų pakankamai įdomumo, šviesos, džiaugsmo ir naudos vienoje kokioje apmąstomo dalyko dalyje bei vienu kokiu požiūriu, neskubėk eiti prie kitų dalykų, kol to svarstymo nuodugniai neišsemsi sekdama bitės pavyzdžiu, kuri, suradusi tinkamą žiedą, neskrenda prie kito, kol iš vieno nebaigia semti medaus. Jeigu kuri dalis nedaro tau įspūdžio arba joje nerandi įdomumo bei džiaugsmo, tai eik prie kitos, svarstyk kitokiais požiūriais ir t. t. Tačiau bemąstydama per daug nesisielok, nevargink savęs, norėdama sukelti sau kokių nepaprastų jausmų, bet atlik mąstymo maldą paprasčiausiu būdu, ramiai, nuosekliai.
 
VI. Apie jausmus ir pasiryžimus, kurie yra trečia mąstymo maldos dalis
 
Svarstymas patraukia mūsų valią prie gerų pasiryžimų, sieloje sukelia gerus jausmus: meilę Dievui ir artimui, dangaus ir jo garbės troškimą, uolumą gelbėti sielas, troškimą sekti Jėzumi Kristumi, kentėti drauge su Juo, džiaugtis ir linksmintis, stebėtis Juo, baimę netekti Dievo malonės, teismo ir pragaro baimę, neapykantą nuodėmei, Dievo gerumo ir gailestingumo viltį, gėdą dėl blogai nugyvento gyvenimo ir t. t. Mūsų siela turi kuo plačiau išsilieti tokiuose jausmuose, o širdis minkštėti ir tirpti.
 
Tačiau nereikia pasitenkinti vien tik jausmais ir per daug su jais gaišti, reikia padaryti aiškius ir smulkius pasiryžimus atsiversti ir pataisyti savo gyvenimą. Pavyzdžiui, pirmasis Kristaus žodis, ištartas nuo kryžiaus, be abejo, tavo širdyje sužadins troškimą sekti Kristumi ir norą atleisti savo priešams bei juos pamilti. Bet to bus per maža, jei nepridėsi aiškaus pasiryžimo sakydama: „Taigi nebeatsakysiu daugiau į piktus savo kaimyno ar kaimynės žodžius, nebepriekabiausiu prie tarno bei tarnaitės, nebepaisysiu to ar kito asmens užgaulės bei paniekinimo; dargi pasistengsiu jiems padėti bei patraukti prie savęs.
Tokiu keliu eidama, Filotėja, greitai atsikratysi savo ydų, gi pasitenkindama vien tik maloniais jausmais, vargu ar to pasieksi.
 
VII. Apie mąstymo maldos pabaigą ir apie dvasinį vainikėlį
 
Baigdama mąstymo maldą, giliai nusižeminusi atlik tris aktus: dėkingumo, aukojimo, maldavimo.
Dėkingumo aktu dėkojame Dievui už sukeltus jausmus bei pasiryžimus ir už Jo gailestingumą, kurį patyrėme apmąstydami pirmąją paslaptį.
 
Aukojimo aktu pavedame Dievui Jo Sūnaus gerumą, gailestingumą, mirtį, kraują, dorybes ir nuopelnus, o drauge su jais savo jausmus ir pasiryžimus.
 
Maldavimo aktu prašome, meldžiame Dievą, kad mus padarytų savo Sūnaus malonių ir nuopelnų dalininkais, kad palaimintų mūsų jausmus ir pasiryžimus ir teiktųsi duoti stiprybės bei ištvermės, reikalingos jiems įvykdyti.
 
Po to melskime Dievą pagalbos savo artimiesiems, paveskime Dievo gailestingumui Šv. Bažnyčią, savo dvasios ganytojus, taip pat savo tėvus, gimines ir visus kitus per užtarimą Švč. Mergelės Marijos, angelų ir šventųjų. Pagaliau sukalbėk „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, nes tai yra būtina ir visuotina visų tikinčiųjų malda.
 
Tai atlikus reikia, kaip jau buvo sakyta, surinkti svarbiausias mintis ir jausmus, kilusius per mąstymo maldą, ir sudaryti iš jų dvasinį vainikėlį, tų minčių bei jausmų rinkinėlį, kad jie taip greitai neišnyktų ir nebūtų užmiršti.
 
Mat kiekvienam, kuris vaikšto puikiame darželyje, norisi nusiskinti nors keletą gėlelių ir parsinešti jas namo, kad ir ten būtų galima pasidžiaugti jų kvapu ir grožiu. Taip ir mūsų protas, per mąstymo maldą apžvelgęs kokią paslaptį, turi pasirinkti vieną, dvi, tris tiesas, kurios daugiausia sudomino bei sužadino gilesnių jausmų, jas išlaikyti savo širdyje bei atsiminti per visą dieną, jų kvapu gaivinant mąstymo maldos sužadintus jausmus.
 
Tai geriausia padaryti toje pačioje vietoje, kurioje atlikome mąstymo maldą; po viso to naudinga dar valandėlę pasilikti vienai pačiai.
 
VIII. Keletas naudingų patarimų
 
Svarbiausia atsiminti per mąstymo maldą padarytus nutarimus bei pasiryžimus, kad juos per dieną būtų galima vykdyti. Per mąstymo maldą priimtų nutarimų vykdymas yra svarbiausias jos vaisius. Be to malda būtų ne tik nenaudinga, bet dargi kenksminga, nes apmąstytos, bet neįvykdytos dorybės išpučia mūsų protą, sukelia didybę ir mums ima atrodyti, kad jau esame tokie, kokie norime ir kokiais pasiryžome būti. Mes iš tiesų tokie taptume, jei pasiryžimas būtų tvirtas ir gyvas; bet jeigu nesugebame jo įvykdyti, vadinasi, tas pasiryžimas nebuvo toks, koks turėtų būti. Todėl kaip įmanydami turime rūpintis vykdyti gerus savo sumanymus bei pasiryžimus ir tam tikslui reikia ieškoti progų, mažų ar didesnių, pavyzdžiui, kad ir šitokių: jei esu nutaręs palenkti prie savęs širdis tų, kurie mane užgauliodavo, tai stengsiuosi su jais šiandien susitikti, juos maloniai užkalbinsiu, jeigu jų nesurasčiau, tai bent kitiems apie juos gerai kalbėsiu ir už juos nuoširdžiai pasimelsiu.
Baigusi mąstymo maldą, saugok širdį, kad neužgautum kuo nors priešingu, kad neišlietum mąstymo maldos balzamo, kuris per ją susikaupė širdyje. Vadinasi, užbaigus maldą reikia, jei įmanoma, dar kurį laiką išlaikyti tylą ir nuo maldos pereiti prie darbo, kiek galima ilgiau išlaikant mintis ir jausmus, įgytus per ją.
 
Jei kas puikiu porcelianiniu indu pasisėmęs brangios alyvos neštų namo, be abejo, eitų palengva ir atsargiai, nesidairydamas nei kairėn, nei dešinėn, bet žiūrėdamas į kelią, kad neužkliūtų kur už akmens ir nesukluptų, taip pat saugodamas indą, kad jo nepakreiptų ir neišpiltų brangaus skysčio. Tą patį reikia daryti einant iš bažnyčios. Nesidairyk, bet žiūrėk tiesiai. Jei sutiktum žmogų, kurį reikėtų užkalbinti ar išklausyti, atlik tai ramiai, saugodama savo širdį, kad iš jos neištekėtų šventosios maldos balzamas.
 
Tačiau reikia pratintis nuo maldos pereiti prie būtinų darbų bei savo pašaukimo, prie savo amato užsiėmimų taip, kad jie tuoj nesunaikintų maldos vaisių, t. y. gerų minčių bei jausmų, gautų meldžiantis. Pavyzdžiui, advokatas turi pratintis nuo maldos pereiti prie bylinėjimosi, pirklys prie prekybos, moteriškė, namų šeimininkė, prie savo šeimynos ir prie namų ruošos, o visa tai reikia daryti ramiai, be barnių, be triukšmo, kad neužgautum širdies. Jeigu ir vienas, ir kitas, malda ir darbas, yra vykdomi pagal Dievo valią, reikia ir vieną, ir kitą atlikti vienodai, dievobaimingai ir nužemintai ir nuo vieno prie kito eiti lygiai, ramiai.
Taip pat žinok, kad kartais gali atsitikti, kad pasirengus mąstymui arba jam besirengiant, visi jausmai pakyla prie Dievo ir tave sujaudina. Tada, Filotėja, netrukdyk tiems jausmams ir leisk jiems plėtotis, nors jie ir atsirado anksčiau, nei buvo nustatyta mąstymo tvarkos. Tiesa, pagal mąstymo maldos taisykles reikia pirmiau apsvarstyti dalyką, paskiau sužadinti jausmus, bet jeigu Šv. Dvasia kursto tavyje tuos jausmus dar prieš pradėjus svarstyti dalyką, tai jau daugiau nebevargink savęs tuo svarstymu, nes jis yra atliekamas vien tam, kad sužadintų jausmus. Jei kils tokie jausmai, užeis susigraudinimas, priimk juos ir užleisk jiems pirmutinę vietą, vis vien, ar jie kiltų prieš mąstymo maldą, per ją ar jos pabaigoje. Jeigu jausmų sužadinimą nukėliau į maldos pabaigą, tai padariau taip vien dėl to, kad išskirčiau mąstymo maldos dalis. Tačiau bendra taisyklė yra tokia, kad niekada nereikia slopinti jausmų, reikia leisti jiems plėtotis, jei jie kyla.
 
Tai, ką sakiau apie gerus jausmus, taikytina ir dėkojimui, aukojimui, maldavimui, kuriuos galima atlikti ir per mąstymo maldą, bet užbaigus ją, reikia juos pakartoti. Pasiryžimus reikia priimti baigiant maldą, prieš pat pabaigą. Mat darant pasiryžimus ir nutarimus, reikia turėti omenyje ir atsiminti žinomus daiktus, pažįstamus asmenis, o per tai mūsų mintys galėtų nukrypti nuo apmąstomo dalyko ir išsiblaškytų šventi jausmai, jeigu juos imtum maišyti su žemiškais reikalais, galvodamas kaip juos atlikti, ištaisyti savo klaidas ir t. t.
 
Žadinant jausmus ir pasiryžimus, naudinga yra mintimis šnekėtis bei kreiptis širdimi į Jėzų, į angelus, į asmenis, kurie įeina į apmąstomą paslaptį, taip pat į šventuosius, net į save, į nusidėjėlius, į kūrinius, net negyvus, kaip yra daręs Dovydas savo psalmėse, o šventieji savo apmąstymuose.
 
IX. Apie dvasios prislėgimus, pasitaikančius per mąstymo maldą
 
Jeigu atliekant mąstymo maldą, užeitų sausra ar dvasios prislėgimas, jei nejaustum jokio džiaugsmo ir susijaudinimo, per daug nesirūpink; atsidusk kokiu žodžiu ir pasiskųsk savo Viešpačiui ir Dievui, prisipažink esąs menkas ir niekam tikęs sutvėrimas, melsk pagalbos, bučiuok kryžių, jei turi prie savęs, ir sakyk kartu su Jokūbu: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“ (Pr 32, 27) arba atsiliepk kaip kananietė moteriškė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininkų stalo“ (Mt 15, 27). Arba pasiimk dvasinę knygą ir atidžiai skaityk, kol tavo protas išsiblaivys ir nurims. Jei ne, tai širdies jausmus žadink pamaldžia kūno padėtimi: guldama kryžiumi, kryžiumi sudėdama rankas arba bučiuodama kryžių, žinoma jeigu esi viena. Jei ir tai nepadėtų ir nepatirtum jokio džiaugsmo, tai nors prislėgimas būtų ir labai įkyrus, nesisielok ir nesiliauk kantriai ir nužemintai maldauti Viešpatį pasigailėjimo ir būk pamaldžioje padėtyje.
 
Daugybė valdininkų ir tarnautojų kasdien eina į karaliaus rūmus visai nesitikėdami su juo pasišnekėti, bet vien dėl to, kad jį regėtų ir jam pareikštų pagarbą. Taip ir mes, Filotėja, turime eiti melstis vien dėl to, kad pagarbintume Dievą ir Jam pareikštume savo ištikimybę. Jei Dievui patiktų į mus prabilti per šventus įkvėpimus, su mumis pabūti per vidinius džiaugsmus, be abejo, tai būtų didelė garbė ir laimė. Bet jeigu Dievas nesiteiktų mūsų apdovanoti tokia malone ir visai mūsų neužkalbintų, lyg būtų mūsų nematęs ir lyg mūsų visai nebūtų Jo akivaizdoje, tai vis tiek nereikia Jo šalintis, bet ramiai ir nusižeminus laukti Jo pasigailėjimo. Jis tikrai pažvelgs į mus ir Jam patiks tokia mūsų kantrybė ir ištvermė, ir kitą kartą prieš Jį atsistojus, apdovanos džiaugsmais ir palinksmins, aplankydamas per maldą ir parodydamas, kokia ji saldi ir maloni.
 
Pagaliau, kad ir jokio džiaugsmo nesulauktum iš Dievo, atsimink, Filotėja, jog pats stojimas prieš Dievą ir pasirodymas Jo akyse mums yra didelė malonė ir garbė.