Mąstymas apie šv. Kryžiaus išaukštinimą

Iš knygos „Mąstymai apie šventuosius globėjus“
 
I. Mąstyti apie Kristaus kančią yra tikinčio žmogaus pareiga
 

Jėzus daug kartų kalbėjo mokiniams apie savo būsimą kančią, ir juo labiau ji artinosi, juo aiškiau Jėzus ją skelbė. Paskutinį kartą su mokiniais keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus vėl kaip niekad aiškiai pranešė, kad ten bus išduotas ir mirs. „Jėzus pasiėmė, – sako Evangelija, – Dvylika ir jiems tarė: Štai, mes einame į Jeruzalę, ir įvyks visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų“ (Lk 18, 31). Pasibaigs ir pasieks viršūnę visi Dievo Sūnaus kantrybės ir meilės stebuklai; pasieks savo viršūnę taipogi visos žmonių nedorybės, ir netrukus mirdamas ant kryžiaus, Kristus tars visam pasauliui: viskas pabaigta. Išganytojas labai geidžia, kad mokiniai gerai suprastų šventąjį kryžiaus mokslą ir persiimtų tąja paslaptimi, apie kurią nuolat jiems kalba. Net pačioje Atsimainymo ant Taboro kalno garbėje ir linksmybėje Jis kalbėjo apie kančias, kurias kentės Golgotoje (Lk 9).

Dvejopą dovaną, sako vienas Bažnyčios rašytojas, suteikė Jėzus savo tikintiesiems: savo kryžių ir savo sostą; savo sunaikinimą ir savo karalystę; savo paklusnumą iki mirties ir savo išaukštinimą iki nemirtingos garbės. Bet mokiniai, dar kūniški ir tamsūs, nenorėjo girdėti apie Jo kryžių, o tereikalavo tik Jo karalystės. Kad šie geriau suprastų Evangelijos paslaptį, karalystę Jėzus retai ir trumpai tepaminėdavo, tačiau ilgai ir dažnai kalbėdavo apie kryžių. Kada per Paskutinę Vakarienę duoda jiems valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują, tuo pačiu metu sako, kad tai tas pats Kūnas, kuris bus už juos išduotas, ir tas pats Kraujas, kuris bus už juos išlietas. Tai reiškia, kad kiekviena šv. Komunija turi būti ir Jo kančios paminklas. Pagaliau, Kristus Paskutinėje Vakarienėje duoda kunigams galią aukoti ant altoriaus tą patį Kūną ir Kraują bei įsako, kad aukodami tą Auką, atmintų Jį ir Jo mirtį: „Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui“. O, mano siela, tokia Auka atpirktoji, kada prisiminsi tuos graudinančius žodžius, nejaugi nepajusi ir nešlovinsi tos Dievo meilės, kuri Jį privertė mirti už tave, kuri ir dabar tave prašo bei liepia, kad Jį atmintumei? Nejaugi nesigėdysi to žmonių širdies kietumo, kad išvis prireikė tokio liepimo? Bet ir jo, deja, dažnai neklausoma.
 
II. Dėl ko Kristus taip nori, kad minėtumėm Jo kryžių?
 
Dėl to, kad tas mąstymas suteikia sielai didelės naudos. Maldingas mąstymas apie Jėzaus kančią yra tarytum tikrojo dievobaimingumo branduolys. ,,Tikėk, – sako šv. Augustinas, – kad nieko nėra išganingesnio padarytoms nuodėmėms atitaisyti, visokioms dorybėms įgyti ir dangaus karalystei pasiekti už nuolatinį mąstymą apie Kryžiaus paslaptį. Nesakau to vien protu išmąstęs, bet liudiju, ką pats patyriau. Nežinau, kas vyksta kitų nusidėjėlių sielose, kada jiems ateina Viešpaties pasigailėjimo valanda, bet žinau, kas dėjosi manojoj sieloj. Žinau, kad už visas malones, kuriomis Dievas iš savo gailestingumo traukė mane prie savęs, ši buvo man pati sėkmingiausia. Dar ir vėliau, jau atsivertęs, ne kartą įsitikinau, kaip tas Viešpaties kančios atminimas suteikė nuostabiai sėkmingos pagalbos ir pagundoms įveikti, ir priešingybėms tvirtai iškentėti. Nuo visokio blogo geismo, kuris sukyla mano širdyje, pasislepiu Jėzaus Kristaus žaizdose ir sakau sau: Ką darai nelaimingasis? Ar dar nori atnaujinti savo Išganytojo kančias? O priešingybėse ir nuliūdime man nėra – drąsiai tai tvirtinu – sėkmingesnės paguodos už Kristaus kančios atminimą. Nėra kartybės, kurios Viešpaties Jėzaus mirtis nepasaldintų, nei silpnybės, kurios nesustiprintų, nei ligos, kurios neišgydytų“.
 
III. Mąstymas apie Kristaus kančią parūpina mums daugiau malonių pas Dievą – kas apie ją mąsto, atlieka darbą, ypatingai meilų Dievui
 
Pats Dievas tarytum nuo amžių būtų mąstęs apie tą paslaptį; visas Senasis Įstatymas yra jos rengimas ir užsakymas. Ką ypač skelbė visi pranašai? Jie skelbė ateinančio Mesijo kančią. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui Dovydas, Izaijas, Jeremijas, ne tik ją paskelbė, bet ir aprašė, tarytum evangelistai. Ką reiškia visi tie paveikslai, kurių pilnas visas Senasis Testamentas? Jėzaus kančią. Taip Izaokas reiškia Kristų, kurį Jo Tėvas atidavė paaukoti ir kursai ant savo paties pečių neša į kalną medį savo aukai. Juozapas reiškia Kristų, parduotą vieno iš tų, kuriuos jis pats teikėsi vadinti savo broliais. Varinis žaltys buvo paveikslas Kristaus, prikalto prie kryžiaus ir išgydančio sielas, mirtinos nuodėmės įgeltas, jei tik jos kreipiasi į Nukryžiuotąjį. Velykų avinėlis reiškia Dievo Avinėlį, kuris savo krauju išgelbsti sielas nuo mirties.
Taigi aišku, kad Dievas labai mėgsta tą didįjį savo garbės atstatymą. Širdimi tarytum gyvena ant Kalvarijos ir tavo širdį čia traukia; džiaugiasi tavimi, kai mato, kaip tu mąstai apie tą Sūnų, kurį tau paaukojo, idant galėtumei suprasti, koks yra Jo meilės plotis, ilgis, aukštis ir gylis (Ef 3, 18). Ir pačiam Jėzui suteiki didelį džiaugsmą, kai mąstai apie Jo mirtį. Į tą paslaptį buvo nuolat nukreiptos Jo mintys ir troškimai. Tuo tikslu Jis atėjo ant žemės, kad tave ir visus žmones atpirktų savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Kryžiumi tartum gyveno ir kryžiumi tartum kvėpavo. „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu, – taip kalbėjo apie savo mirtį, – ir kaip nerimstu, iki tai bus atlikta“ (Lk 12, 50). O kai jau buvo arti ana geidžiamoji valanda, Kristus tartum nebegali jau sulaikyti savo karšto geismo ir ugnies: „Trokšte trokštu valgyti drauge su jumis šią Velykų vakarienę pirma nei kentėsiu“ (Lk 22, 15). Ant kryžiaus Jis visiškai išpildė tuos du dalykus, kuriuos angelai Jo vardu paskelbė pasauliui Jo gimimo valandą: „Garbė Dievui aukštybėje ir ramybė geros valios žmonėms“. Dievui tokia garbė, kokios yra vertas, o žmogui – išgelbėjimas nuo pražūties, Dievo sūnaus kilnumas ir Dievo laimės dalelė. Toks yra kryžiaus vaisius, todėl kryžius tikrai yra gyvenimo medis. Bet kad ir tau jis būtų gyvenimo medis, reikia, kad klausytumei pamokų, kurių jis teikia.
Jėzus geidžia, kad nuolat nešiotumei savo širdyje dėkingą Jo kančios atminimą. Todėl Bažnyčia, Jo Dvasios valdoma, visur prieš akis tau stato kryžių, padarytą iš medžio, akmens, nulietą iš aukso, sidabro. Todėl aukoja kasdien šv. Mišių auką, kuri yra ir gyvas kryžiaus aukos paminklas, ir dalija žmonėms tikrąjį Kristaus Kūną duonos pavidalu, kaip amžiną atminimą tos kančios, kuri buvo Jam tokia skausminga, o žmonėms yra tokia naudinga. Įkurdamas tą auką, Jėzus pats su meile liepė apaštalams minėti Jį ir Jo kančią, tardamas: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Tai liepia ir tau kasdieninėje švenčiausioje Aukoje, tardamas kunigo lūpomis: „Kada tik tai darysite, darykite mano atminimui“. Rodos, Jis tau sako: „Atmink mane, savo Dievą, kuris miriau, kad tave išgelbėčiau. Atminiau tave varguose ir kančioje. Tu bent dabar atmink mane, kai regi mane ant altoriaus, ir atmink mano mirtį, kad gautum jos nuopelnų dalį“. Ką gi į tai atsakysi, mano siela? Ar atsisakysi suteikti Jam džiaugsmo, kurio iš tavęs laukia? Argi nepanorėsi atminti Jo, kai žinai, kad tai yra būtina, norint nusipelnyti savo aukščiausiojo Viešpaties ir Teisėjo meilę?
 
IV. Mąstymas apie Viešpaties kančią padidina sieloje Dievo meilę
 
Tad koks be galo geras yra Dievas, kad, nors pats yra aukščiausias ir savyje pačiame turi begalinės laimės šaltinį, tačiau teikėsi, lyg būtų tavęs reikalingas, prašytis į tavo širdį, nors ir tą širdį Jis pats padarė! „Mano sūnau, atiduok man savo širdį“ (Pat 23, 26), sako tau kasdien nesiliaujančiu savo geradarybių balsu, o ypač tuo galinguoju savo kančios ir kryžiaus balsu.
Už meilę galima atsilyginti tik meile, o kryžiaus paslaptis yra besaikės Dievo meilės apsireiškimas. Jei Dievas tau būtų leidęs išsirinkti ženklą, kuris galėtų įtikinti, kaip Dievas tave myli, ar būtų tau net į galvą atėjusi mintis geisti Dievo Sūnaus mirties? Dievas iš savo gerumo pralenkė tavo norus ir davė tau nepalyginamai daugiau nei būtum išdrįsęs tikėtis! Rodos, tau kalba: „Kaip atsikelsi iš tos prapulties, kurioje save paskandinai, ir atnaujinsi meilės ryšius, kurie turi tave jungti su manimi ir kuriuos savo nuodėmėmis sutraukei? Pats jautiesi to pats negalįs padaryti. Klausyk: štai – vienintelis mano Sūnus, visai lygus Tėvui. Tą mieliausią Sūnų atiduodu tau, ir Jis pats atsiduoda tau ir nori mirti tavo išgelbėjimui“. Štai taip Dievas myli nedorėlius žmones. Ir Dievo Sūnus noriai išgėrė už juos kartybių taurę. Laisva valia pasidavė baudžiančiai Dievo teisingumo rankai. „Štai einu, Tėve, – tarė, – atlikti už žmones tai, ko jie patys negali padaryti, nes jų aukos nevertos begalinio Tavo šventumo ir didumo. Štai pasiduodu Tau kaip auka už visus žmones; ant manęs išliek visą savo rūstybę; mane bausk, nors esu Tavo Sūnus, tik atleisk nusidėjėliams!“ Prisimink Alyvų sodą ir tai, kas vyko aukščiausiajame žydų teisme ar ant Kalvarijos, ir suprask, kaip Tave mylėjo Jėzus. Argi nepridera, „kad ir tie, kurie yra gyvi, jau nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos yra miręs“ (2 Kor 5, 15). Kokių gi dar lauki geradarybių, jeigu po viso to dar nesi atsidavusi Dievui? Bijok nuliūdinti tokį gerą Viešpatį! Jeigu tik tiek manai padaryti Dievui, kiek tau Dievas yra įsakęs būtinai padaryti, argi tavo meilė bus tokia, kokią Jam už Jo meilę esi skolinga? Atmink, kokia dangiška ugnimi degdavo šventųjų širdys nuo mąstymo apie Kristaus kančią. Šv. Magdalena de Pazzi, žiūrėdama į kryžių, šaukdavo: „Meile, meile! Kodėl tavęs žmonės nepažįsta? Kodėl tavęs nemyli? Sielos, meilės ir meilei sutvertos, kaip gali būti, kad nemylėtumėt meilės?“ Šv. Pranciškus Asyžietis, negalėdamas iškęsti žmonių nejautrumo, šaukė akmenis, kad su juo apverktų Dievo Sūnaus mirtį. Kristaus žaizdos, kalbėjo šv. Bonaventūra, galėtų net akmenines širdis sužeisti, ledu pavirtusias sielas uždegti ir kietesnėse už titnagą dvasiose pažadinti meilę.
Žiūrėk į Kristaus kryžių, žiūrėk, kaip jis Dievo krauju sukruvintas! Matai, kaip stipriai tave yra pamilęs Išganytojas? Bet ar regi ant kryžiaus parašytą tavo silpnos meilės skundą? Iš tikrųjų, ar gali sakyti, kad myli Dievą, pažemintąjį ir apspjaudytąjį, kada pats ieškai šlovės pas žmones ir drebi prieš mažiausią paniekinimą?
Jėzau! Atversk mane galutinai! Tąja neapsakoma grožybe, kuria Tave yra papuošusios panieka ir žaizdos, perverk mano širdį lyg strėle iš stipriai įtempto lanko! Perverk ir valdyk visas mano kūno ir sielos jėgas! Valdyk tą menką mano širdį! Žinai, kaip ji kiekvieną valandą nori išsprūsti iš Tavo rankų, nors ką tik buvo pažadėjusi Tavęs niekad neapleisti.
Mano siela, gal šiandien galėsi priimti šv. Komuniją? Rūpinkis priimti ją šventai. Kviesk pagalbon mirštantį Jėzų, kad tave išmokytų mirti viskam, kas Jį žeidžia. Geisk mylėti Dievą, kuris tau savo kryžiumi dangų atidarė, kuris savo krauju nuplovė tavo nedorybes, kuris tau savo mirtimi sugrąžino gyvybę, kuris savo nuopelnais suteikė tau galią pasiekti tą laimę, kad Jį amžinai mylėtumei.
 
V. Maža tėra žmonių, kurie suprastų ir mylėtų tą Kristaus paslaptį
 
Nieko neaiškaus nebuvo žodžiuose, kuriais Išganytojas skelbė savo greitą mirtį. Jis kalbėjo ypač aiškiai, tačiau tie žodžiai klausytojams buvo nesuprantami. Evangelistas tarytum stebisi, rašydamas apie tą neišmanymą: „Jie nieko nesuprato. Tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34).
Yra trys kliūtys, kurios slepia nuo žmogaus proto ir širdies tą išganingą tiesą.
Pirmoji kliūtis yra puikybė ir iš tos puikybė kylantis tikėjimo užtemimas. Pasidavęs puikybei žmogus nenori tikėti ta gausia Dievo meile, nenori pažinti tokio Dievo gerumo, kuris yra aukštesnis už jo protelį. Taip atsilygina Tau, geriausiasis Jėzau, kietoji žmogaus širdis! Tu karšta meile pamilai nedėkingąjį, o jis netikėjimu ir paniekinimu atstumia ir įžeidžia Tavo kilniąją Širdį.
Antroji kliūtis yra minčių išsiblaškymas. Retai kada ir tik apgraibomis mąstai apie tą paslaptį, apie kurią šventieji dieną ir naktį mąstydavo. Tad nieko nuostabaus, kad sugebi šaltai skaityti Viešpaties kančios istoriją ir taip pat šaltai kartą per savaitę dalyvauti Šv. Aukoje, tame Viešpaties kančios nesiliaujančiame pratęsime ir minėjime. Jo kryžiaus akivaizdoje ir net prie pat Jo altoriaus laiptų mūsų siela pasilieka kieta ir šalta. Visai kitaip jaučia vidinis žmogus. Vienas Kristaus kančios ir mirties atsiminimas, vienas žvilgtelėjimas į kryžių jam sujudina visą širdį, pažadina meilę ir dėkingumą… Duok, Dieve, kad ir mes mokėtume taip jausti, kad ir mes būtumėm vidiniais žmonėmis!
Trečioji kliūtis, kuri neleidžia kryžiaus paslapties kaip reikiant suprasti, yra apsimarinimo trūkumas. Mes nenorime suprasti kryžiaus paslapties, nes mylime savo patogų ir kūnišką gyvenimą, su tokia paslaptimi nesutinkantį. Apaštalai, sako šv. Bonaventūra, nesuprato tos tiesos, nes jos nemylėjo. Kada kryžiaus galybė ir Šv. Dvasios malonė permainė jų širdis, tuomet pamilo ją, suprato ir šaukė: „Gerasis kryžiau, kuris savo grožybę gavai iš ant tavęs kybančio Viešpaties narių! Kryžiau, seniai geistasis ir karštai pamiltasis, paimk mane nuo žmonių ir atiduok mane mano Mokytojui, idant per tave mane pasiimtų tas, kuris per tave mane atpirko!“ (šv. apaštalas Andriejus).