Maldos būtinumas išganymui

Jeigu atidžiai pažiūrėtume į sielų būklę, nustebtume dėl jų silpnumo, tiksliau – dėl jų maldų silpnumo. Meldžiamasi mažai, meldžiamasi silpnai arba visai nesimeldžiama.
Plačiosios masės nesimeldžia – tai akivaizdu. Daugelis krikščionių meldžiasi blogai, nes kalba maldas arba be tikėjimo, arba nesuprasdami, arba neturėdami noro ką nors gauti iš Dievo.
Netgi tie, kurie meldžiasi, meldžiasi labai mažai.
Todėl, kad atrodo, jog  maldų skaičius toli gražu neatitinka jų poreikio. Tik taip galime suprasti, kodėl matome gėrį nuolat silpnėjant, o blogį vis augant.
1. Kadaise krikščionys melsdavosi daugiau ir geriau. Bažnyčios buvo maldos namai, sekmadieniai – maldos dienos. Šiandien regime bažnyčias ištuštėjusias, o šventąsias dienas netekusias šventumo.
Šis blogis yra tikrai didelis. Ar būtų įmanoma rasti jo priežastis? Problema sunki, tačiau bandysime rasti jos sprendimą.
2. Maždaug XV amžiuje į Bažnyčią įsiskverbė daug naujovių, netgi naujų mokymų, kurie joje išsilaikė iki šiol. Mums atrodo, kad čia ir yra mūsų aptariamos padėties šaknys.
Kadaise visi krikščionys melsdavosi, kad išprašytų iš Dievo malonių: malonės Jį pažinti, Jam tarnauti, Jį mylėti; tikėjimo, vilties, meilės malonės; malonės laikytis Jo dieviškųjų Įsakymų, malonės išsilaikyti gerame, atsivertimo malonės nusidėjėliams; malonės ištverti iki galo.
Bažnyčia visuomet taip meldėsi, kalbėjo tas pačias maldas. Kita vertus, krikščionys suprasdavo Bažnyčios, savo Motinos, maldas. Šiandien jie nebesupranta. Tačiau jie supranta modernias, plačias, lengvas teorijas, kurios yra tokios plačios ir lengvos, kad jų laikantis nebereikia melstis. Sakoma: nebereikia nieko kito, tik norėti.
Kadaise buvo tikima kartu su šventuoju Pauliumi, kad tikėjimas nėra duotas visiems – non enim omnium est fides (2 Tes 3, 2). Buvo suvokiama tikėjimo vertė. Melstasi, dėkojant Dievui, kad Jis dovanojo tikėjimą. Buvo meldžiamasi ir prašant, kad Dievas jį duotų tiems, kurie jo neturi.
Kai šventasis Augustinas mokė, „kad malonė nėra suteikiama visiems, kad ji dovanojama ne dėl mūsų nuopelnų, bet iš gryno gailestingumo, ir jeigu ji neduodama, tai dėl teisingo Dievo sprendimo“[1], tuomet šių žodžių besiklausę krikščionys išmokdavo melstis, nusižeminti ir pripažinti Dievo dovanas.
Šiandien girdime kalbant kitaip. Sakoma, kad Dievas kiekvienam duoda savo malonę ir kad tas, kuris nori ją priimti, turi tik panorėti. Lengva pastebėti šios naujos nuomonės pasekmes: nebesivarginama melstis, nes Dievas dalina malones taip didžiadvasiškai.
3. Yra vienas punktas, netgi esminis punktas, kuriame naujos nuomonės nuvedė daugelį sielų į klaidą. Tai malonė, kuri būtina norėjimui – apie ją ir pakalbėsime.
Šiandien įsivaizduojama, kad Dievas taip dosniai visiems žmonėms davė savo malonių, jog nebebūtina Jį melsti malonės norėti gero. Gerą valią kiekvienas turįs pats: kiekvienas, kada tik užsimanęs, gauna malonę, kurią Dievas visiems dalina. Tad atrodo, kad kiekvienas tiesiog pasiima malonę ir eina savais keliais, patį save padaręs geros valios žmogumi.
Tuomet nebėra būtina melstis. Užtenka žmogiškos valios, kad pradėtum veikti.
Mūsų tėvai mąstė ne taip. Jie meldė Dievo geros valios malonės.
Tai liudija Bažnyčios maldos – jos yra patikimi liudininkai. Iš visų, kurias čia galėtume pacituoti, pateiksime tik kelias:
„Dieve, Tu suvienijai skirtingas tautas Tavo Vardo išpažinimui. Duok mums norėti ir galėti visa tai, ką Tu įsakai...“[2] „Dieve, leisk savo tautai mylėti, ką Tu įsakai, ir trokšti, ką esi pažadėjęs...“[3] „Dieve, tvirtybe tų, kurie turi viltį Tavyje, maloningai pažvelk į mūsų maldas ir, kadangi be Tavęs mirtingas silpnumas nieko negali, suteik savo malonės pagalbą, kad vykdydami Tavo įsakymus, patiktume Tau ir valia, ir veiksmais“.[4] Turėtume cituoti visas Bažnyčios maldas, kurios visos meldžia Dievo malonės apšviesti protą ir sustiprinti valią.
4. Paskutinėje mūsų pateiktoje maldoje Bažnyčia meldžia Dievą, kad Jam patiktume tiek savo valia, tiek veiksmais. Taigi Bažnyčia mus moko prašyti Dievą ne vien pažinimo, galėjimo ir norėjimo malonės, bet ir ypatingos malonės atlikti veiksmus taip, kaip nori Dievas.
Daugelis krikščionių toli gražu taip nemano. Jie įsivaizduoja, jog gėrio darymas priklauso ne nuo ko kito, tik nuo jų pačių. O jeigu jie ką nors gero dėl Dievo padaro, už tuos menkus nuveiktus darbus jie giria save pačius, lyg gėris būtų iš jų pačių, jų pačių darbas, lyg jie galėtų tuo gėriu didžiuotis ne tik savo pačių akyse, bet ir prieš Dievą.
5. Iš to, kad Dievas nereikalauja nieko neįmanomo, negalima daryti išvados, kad malda nereikalinga.
Tridento Susirinkimas sako: „Dievas nereikalauja nieko neįmanomo. Tačiau įsakydamas, Jis nurodo daryti tai, ką pajėgiate, ir melsti to, ko nepajėgiate, kad Jis padėtų, jog pajėgtumėte“[5].
Taigi Susirinkimas sako, kad gali atsitikti, jog ne visuomet gauname pakankamą pagalbą. Ir kas pastebi, kad jos jam trūksta, turi žinoti, iš ko turi jos prašyti. Iš šio mokymo išplaukia, kad malda yra būtina, norint laikytis Dievo Įsakymų.
„Tačiau, – sako vienas mokytas autorius[6], – jei kai kurie prašo, nes nepajėgia, kiek mažai pajėgia tie, kurie neprašo, bei tie, kurie nenori prašyti, arba tie, kurie nežino To, kurio reikia prašyti?“.
Tą pačią mintį, kaip Tridento Susirinkimas, išreiškė ir šventasis Augustinas: „Pelagijonai tiki, kad žino didelį dalyką, kai mums kalba, jog Dievas neįsako nieko, ką žino esant žmonėms neįmanomą. Kas gi to nežino? Tačiau Jis įsako mums kai kuriuos dalykus, kurių mes negalime, kad mes žinotume, ko turime Jo prašyti“[7].
Taigi įsakymas yra mums duotas tam, kad ieškotume pagalbos iš To, kuris mums įsako. Tam ir reikalinga malda. Jos taip labai reikia, kad be maldos krikščionis negali atsispirti pagundoms, paklusti įsakymams ir darbuotis savo išganymui.
Yra tikra, dar sako šventasis Augustinas, kad „mes laikomės Dievo Įsakymų, jei norime. Tačiau būtent Dievas parengia mūsų valią, todėl turime melstis, kad norėtume taip, jog to norėjimo užtektų ir atlikimui“[8].
Tai mums parodo, kokia reikalinga yra malda išganymui.
 
(Iš: Bulletin de Notre-Dame de la Sainte Espérance, mars 1896).
 
ŠV. AUGUSTINO MALDA
(Domine Iesu, noverim me)
 
Viešpatie Jėzau, kad pažinčiau save,
kad pažinčiau Tave,
Ir nieko netrokščiau be Tavęs.
Kad nekęsčiau savęs ir mylėčiau Tave.
Kad viską daryčiau dėl Tavęs.
Kad žeminčiau save ir aukštinčiau Tave.
Kad apie nieką negalvočiau, tik apie Tave.
Kad apmarinčiau save ir gyvenčiau Tavyje.
Kad visa, kas atsitinka, priimčiau iš Tavęs.
Persekiok mane, seksiu Tave.
Kad visados rinkčiausi sekti Tave.
Kad bėgčiau nuo savęs ir skubėčiau pas Tave,
Kad pelnyčiau būti Tavo apgintas.
Kad bijočiau savęs ir bijočiau Tavęs,
Kad būčiau tarp Tavo išrinktųjų.
Kad nepasitikėčiau savimi ir pasitikėčiau Tavimi.
Kad norėčiau paklusti dėl Tavęs.
Kad prie nieko neprisiriščiau, tik prie Tavęs,
Ir būčiau vargšas dėl Tavęs.
Pažvelk į mane, kad pamilčiau Tave.
Pašauk mane, kad regėčiau Tave
Ir per amžius gėrėčiausi Tavimi. Amen.
 

[1] Scimus gratiam Dei nec parvulis nec majoribus secundum merita nostra dari. Scimus non omnibus hominibus dari; et quibus datur, non solum secundum merita operum non dari, sed nec secundum merita voluntatis eorum quibus datur, quod maxime apparet in parvulis. Scimus eis quibus datur, misericordia Dei gratuita dari. Scimus eis quibus non datur, justo judicio Dei non dari (S. Augustinus, Epist. ad Vitalem, 105).
[2] Didysis Šeštadienis, oracija po X pranašystės.
[3] IV sekmadienio po Velykų oracija.
[4] I sekmadienio po Sekminių oracija.
[5] IV sesija, cap. 11.
[6] Si autem petentes quidam nondum possunt, quando minus possunt non petentes, imo nec petere volentes, nec eum a quo petatur agnoscentes (Estius).
[7] Magnum aliquid Pelagiani se scire putant quando dicunt: non juberet Deus quod sciret ab homine non posse fieri. Quis hoc nesciat? Sed ideo jubet aliqua quae non possumus, ut noverimus quid ab illo petere debeamus (De gratia et libero arbitrio, 100, 16).
[8] Certum est nos mandare servare si volumus: sed quia praeparatur voluntas a Domino, ab illo petendum est ut tantum velimus quantum sufficit ut volendo faciamus (ten pat).