Kodėl meldžiamės?

Vaikščiodamas miesto gatvėmis, praeivio paklausiau: „Ar jūs paprastai meldžiatės?“

„Och... Na... ne visai, ne per daugiausiai, sakyčiau.“

Šiek tiek toliau, klausiu kito žmogaus: „Ar jūs katalikė, ponia?“ – „O, taip!“

„Taigi esate Dievo vaiku?“ – „Taip.“

„Ar jūs įprastai meldžiatės?“ – „Ne.“

„Tuomet jūs turėtumėte būti lyg nemylintis vaikas, kuris niekada nesišneka su savo dangiškuoju Tėvu.“

Eidamas toliau, domėjausi: „O jūs, pone, ar jūs filosofas?“ – „Taip.“

„Tuomet paprastai jūs galvojate?“ – „Ne.“

Įtartinas filosofas!.. „Ar jūs katalikas?“ – „Taip.“

„Ar jūs meldžiatės?“ – „Ne.“

Įtartinas katalikas! Na, ir keistas gi senasis pasaulis...

Tuzinas klausimų kirbėjo mano mintyse. Ar taip jau būtina melstis? Kas, galų gale, yra malda ir kaip geriausiai galėčiau melstis?.. Taip pat mąsčiau apie atsakymus į šiuos klausinius, kuriuos, tokius aiškius, pateikia šventoji Motina Bažnyčia. Viskas tampa taip aišku! Taigi, kaip tai įmanoma, kad žmonės nesimeldžia? Malda, galų gale, yra aukščiausias ir kilniausias veiksmas, kurį žmogus gali atlikti. Tai yra jo proto aktas, kuriuo jis kelia savo sielą į Dievą. „Malda“, – sako šv. Tomas Akvinietis, – „tai veiksmas, būdingas racionaliems tvariniams, tai yra, jis priklauso išimtinai tokiems tvariniams. Tai proto aktas, kuris verčia mus daryti tai, kas geriausia. Neracionalūs tvariniai melstis negali.“

Yra trys dažniausiai besikartojantys klaidingi požiūriai į maldą. Vienas – ateistų, kurie sako, kad nėra Dievo, kuris viską valdytų, taigi, ir malda yra bevertė, kaip ir bet kuris kitas religijos aktas. Prieš šį požiūrį, turime pareikšti, kad jis aiškiai konfliktuoja su protu ir tikėjimu, nes visa tvarinija liudija Dievo šlovę.

Kita klaida yra racionalizmo produktas. Nors racionalistas pasiruošęs sutikti, kad Dievas egzistuoja, jis daugiau linkęs sakyti, kad Dievas yra nesikeičiantis ir valdo tvariniją pastovių dėsnių priemonėmis. Taigi, visi daiktai atsiranda iš būtinybės, ir beprasmiška melstis Dievui bei bandyti pakeisti Jo valią ir Jo įstatymus mūsų labui. Trečią klaidą daro tie patys racionalistai, kurie sako: Dievas yra Apvaizda, taigi Jis žino ir aprūpina mus viskuo, ko mums reikia. Ir iš tikrųjų, Biblijoje skaitome: „Jūsų Tėvas žino, kas jums reikalinga, dar prieš jums prašant Jį“ (Mt 6, 8). Todėl malda, būdama bandymu pakeisti Dievo Apvaizdą, yra kvailystė. Atsakydami racionalistams, mes paaiškiname, kad meldžiamės ne todėl, kad pakeistume Apvaizdą, bet kad save sutaikytume su ja. Mes melžiamės, kad gautume tai, ką Dievas nusprendė suteikti mums dėl mūsų maldų.

Malda, suprasta kaip mūsų proto ir mūsų valios aktas kreiptis į Dievą ir, iki tam tikro laipsnio, dalyvauti Dievo Apvaizdoje, rodo, iš Dievo pusės, nuostabų gailestingumo pavyzdį mūsų atžvilgiu. Kaip mus moko šv. Tomas Akvinietis, nėra nieko žeminančio protingam tvariniui melstis ir melsti savo Kūrėją, kad gautų reikiamų gėrybių, nors jos ir būtų neįmanomos tam tvariniui pasiekti. Priešingai, sako šv. Tomas, malda ne tik nežemina, bet aukština ir didina mūsų orumą. Dievas, sutverdamas žmogų protinga būtybe, turinčia laisvą valią ir pašvenčiamąją malonę, nenorėjo, kad jis būtų paprasčiausias tarnas, vergas, ar, dar blogiau, žaislas Jo rankose. Nuo pat pradžių Dievas šiam tvariniui dovanoja labai glaudų dalyvavimą Jo begalinėje laimėje ir Jo tvėrimo darbe: „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą Jis sutvėrė jį; vyru ir moterimi Jis sutvėrė juos. Ir Dievas laimino juos, sakydamas: Daugėkite ir dauginkitės, ir užpildykite žemę, ir pajunkite ją, ir valdykite jūros žuvis ir oro paukščius, ir visus gyvus tvarinius, kurie juda ant žemės“ (Pr 1, 27-29).

Prigimtinėje, kaip ir antgamtinėje tvarkoje, Dievas suteikia savo tvariniui visas priemones pasiekti jo tikslą. Malda suteikia toms priemonėms galutinę ir didžiausią galią. Iš tiesų, yra dalykų, kurių mes negalime gauti niekaip kitaip, kaip tik per maldą. Ar nepatyrėme daugybę kartų savo gyvenime, kad mūsų natūralūs įgūdžiai paprasčiausiai nėra pakankami? „Jei Dievas nestato namo, bergždžiai dirba tie, kurie jį stato“ (Ps 126, 1). Taip, per maldą, Dievas leidžia mums pasiekti tai, ką mes suprantame kaip geriausią, tačiau turime pripažinti, kad tai pralenkia mūsų žmogiškųjų galimybių ribas. Šiame Apvaizdos nustatyme galime įžvelgti švelnų dieviškos meilės gestą mūsų atžvilgiu. Dievas ne tik nori pozityviai suteikti mums tai, kas geriausia, Jis nori duoti tai tokiu būdu, kad tai tampa mūsų per dorybę, t. y., per mūsų valios bendravimą su Jo valia.

Turime puikų šio maldos nuostabumo pavyzdį Biblijoje – Jėzaus ir šimtininko iš Kafarnaumo susitikime. Šis romėnų karininkas, kurio kilni ir nuoširdi malda pastūmėja Jėzų atlikti stebuklą, labai myli vieną iš savo tarnų. Taip atsitinka, kad tas tarnas yra beviltiškoje padėtyje: sunkiai serga ir jau miršta. Taigi, šimtininkas meldžia Jėzų, pirmiausia išpažindamas savo silpnumą, savo ribotumą: jis yra pagonis. „Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, tačiau tik tark žodį, ir mano tarnas bus išgydytas“ (Mt 8, 8). Jėzus yra Dievas (šimtininkas išpažįsta tai); ko šimtininkas pats negali padaryti, Jėzus gali jam padaryti. Šimtininko argumentacija, kuri toliau seka, yra tiesi ir praktiška: „Nes aš taip pat esu žmogus, pavaldus valdžiai; turintis savo valdžioje kareivių, ir aš sakau tam ‚Eik‘ ir jis eina, ir kitam ‚Ateik‘ ir jis ateina, ir savo tarnui ‚Daryk tai‘ ir jis daro tai“ (Mt 8, 9). Šimtininkas, rodos, sako: „Matai, mano Viešpatie, nors aš esu tik puskarininkis, mano žodis yra visagalis mano pavaldiniams, kurie vykdo paklusnumo stebuklus. Tad dar labiau Tavo žodis, nes jis turi dieviškąją galią“. Jėzus, patyręs šio romėnų karininko tikėjimą, tuomet išgydys jo tarną. Šv. Augustinas komentuoja: „O Dievo dosnume: Jis žavisi savo tvariniu, Jis žavisi malonės darbu, kurį Jis pats sukuria sieloje.“ Ne, žmogui nėra nieko žeminančio melstis Dievui. Malda – tai nuostabus Dievo meilės savo tvariniui išradimas, kuriuo Jis laimi mūsų protą ir mūsų valią, visus mūsų troškimus, kad pakeltų juos („elevatio mentis ad Deum“, malda yra sielos pakėlimas į Dievą) ir sujungtų juos su savaisiais, tuo būdu įkūnydamas meilės savo šventiesiems planą.

Sakyti, kad malda nenaudinga, rašo šv. Tomas Akvinietis, yra tas pat, kas tvirtinti, jog galime pasiekti kurią nors vietą nevaikščiodami; pamaitinti savo kūnus nevalgydami ir visus panašius dalykus, kurie yra gryna nesąmonė. Kitas komentuoja taip: „Pasvarstyk, sukaupęs visą savo dėmesį, didžiulį krikščionių kvailumą, kurie dėl bet kokių pasaulietinių gėrybių, iš kurių jie tikisi didelės naudos, noriai kentės didžiules pastangas ir skausmus, žinodami, kad be jų jie negali tikėtis jokios naudos. Tuomet, kai ateina laikas pjauti maldų vaisius, jie pasilieka tingiai apsnūdę. Jokio derliaus tam, kuris krinta miegoti vietoj to, kad dirbtų.“

Kitame numeryje išnagrinėsime kitą klausimą: kaip melstis?