Egipto atsiskyrėlių išmintis (II)

454. Tėvas Makarijus[1] pasakojo apie save: „Kai buvau jaunesnis ir gyvenau vienoje egiptiečių celėje, jie mane pagavo ir padarė klieriku kaime. Kadangi aš nenorėjau prisiimti tarnybos, bėgau į kitą vietą. [...] Atsitiko taip, kad viena mergina kaime dėl gundymo nusidėjo. Kai pasirodė nėštumas, jos paklausė, kas dėl to kaltas. Ji pareiškė: „Atsiskyrėlis!“ Tada jie atėjo, sučiupo mane ir šaukė: „Tasai vienuolis atėmė garbę mūsų mergelei, čiupkite jį, čiupkite jį!“ Jie mane taip mušė, kad aš vos nenumiriau. [...] Jos tėvai sakė: „Mes jo nepaleisim, kol jis nepasamdys žmogaus, kuris ją aprūpintų“. Aš pakalbėjau su savo tarnu ir jis laidavo už mane. Aš nuėjau į savo celę, atidaviau jam visas pintines, kurias turėjau, ir tariau: „Makarijau, štai susiradai žmoną! Dabar turi daugiau padirbėti, kad ją išmaitintum“. Ir aš dirbau dieną naktį, ir siunčiau jai. Kai vargšei atėjo gimdymas, ji daug dienų kentėjo sąrėmius ir negalėjo pagimdyti. Jos klausė: „Kas gi tai?“ O ji atsakė: „Aš žinau! Juk aš apšmeižiau atsiskyrėlį ir melagingai jį apkaltinau. Jis neturi su tuo nieko bendra, tai jaunuolis N. N.“ Tarnas džiaugdamasis atėjo pas mane ir pranešė, kad moteris negalėjo pagimdyti tol, kol neprisipažino. [...] „Štai, dabar visas kaimas nori ateiti, tave pagerbti ir prieš tave atgailauti.“ Kai išgirdau tai, atsikėliau ir bėgau į Sketį, kad žmonės manęs nevargintų. Tai yra priežastis ir pagrindas, kodėl aš čia atėjau“.
455. [...] Seniai tarė jam [tėvui Makarijui]: „Pasakyk broliams žodį, tėve!“ O jis atsakė: „Aš dar netapau vienuoliu, aš tik mačiau vienuolius! [...] Aš nuėjau į dykumą. Ten radau vandens tvenkinį su sala viduryje. Dykumos žvėrys prie jo ateidavo atsigerti. Tada išvydau tarp žvėrių du nuogus žmones ir sudrebėjau visu kūnu, nes pamaniau, kad tai dvasios. Kai jie pamatė, kad aš išsigandau, tarė man: „Nebijok, ir mes esame žmonės!“ Aš paklausiau jų: „Iš kur jūs ir kaip jūs atėjote į šią dykumą?“ Ir jie paaiškino: „Mes esame iš vienuolyno ir susitarėme eiti čia. Dabar mes čia jau 40 metų“. Vienas buvo egiptietis, kitas – libietis. [...] Aš prisipažinau jiems: „Esu silpnas ir negaliu taip daryti, kaip jūs“. Tada jie tarė man: „Jei negali elgtis taip, kaip mes, tai atsisėsk sau celėje ir apverk savo nuodėmes“. Aš jų paklausiau: „Kai ateina žiema, ar jūs nešąlate? O kai ateina karščiai, ar jūsų kūnai nenudega?“ Jie atsakė: „Dievas mums taip sutvarkė, kad mes žiemą nešąlame, o vasarą karštis mums nekenkia“. Todėl sakau jums, kad aš dar netapau vienuoliu, bet jau mačiau vienuolius! Atleiskite man, broliai!“
457. Tėvas Makarijus Didysis atėjo pas tėvą Antaną ant kalno. Pasibeldė, o šis išėjęs paklausė: „Kas tu toks?“ Jis tarė: „Aš esu Makarijus“. Tada Antanas uždarė duris, nuėjo vidun ir paliko jį stovėti. Tačiau kai pamatė jo kantrybę, atidarė jam, buvo draugiškas su juo ir tarė: „Jau seniai norėjau tave pamatyti, nes tiek daug apie tave girdėjau“. Jis aptarnavo jį ir paruošė guolį, nes tas buvo labai pavargęs. Kai jau buvo vėlus vakaras, jis užmerkė palmių lapus. Tada tėvas Makarijus paprašė: „Paliepk, kad ir aš užsimerkčiau palmių lapus!“ Jis tarė: „Daryk tai!“ Tas pasidarė didelį ryšulį ir užmerkė. Taip jie sėdėjo nuo vakaro, kalbėjosi apie sielų išganymą ir vijo. O virvė tęsėsi pro duris laukan iš olos. Kai palaimintasis Antaną rytą įėjo, pamatė daugybę tėvo Makarijaus virvių ir tarė: „Daug jėgos turi šios rankos!“
463. Apie tėvą Makarijų buvo pasakojama: Jis su savo broliais pasinaudodavo laisva valanda, bet nusistatė sau principą: kai yra vyno, gerk dėl brolių, bet  už vieną taurę vyno vieną dieną negerk vandens. Broliai davė jam atsigaivinti vyno. Senis su džiaugsmu jį priėmė, kad užsidėtų sau vargą. Mokinys, kuris tai žinojo, kalbėjo broliams: „Dėl Dievo meilės, neduokite jam! Juk jis savo celėje pražudys save!“ Kai broliai tai sužinojo, daugiau jam nebedavė.
466. Kartą tėvas Makarijus iš Sketies užlipo į Terenutį ir nuėjo į [apleistą pagonių] šventyklą miegoti. Ten gulėjo pagonių mumijos. Jis paėmė vieną ir pasidėjo po galva kaip pagalvę. Demonai, pastebėję jo drąsą, ėmė pavydėti, norėjo jį išgąsdinti ir ėmė šaukti moters vardą: „Ei tu, ateik čia ir einam su mumis maudytis!“ Kitas demonas atsiliepė iš apačios kaip iš mirusiųjų pasaulio: „Ant manęs guli svetimšalis, todėl negaliu ateiti“. Tačiau senis neišsigando, bet trenkė mumijai per galvą ir tarė: „Atsikelk ir eik į tamsybes, jei gali!“ Kai demonai tai išgirdo, sušuko skardžiu balsu: „Tu mus įveikei!“ Ir susigėdę pabėgo.
476. Vienas brolis atėjo pas tėvą Makarijų Egiptietį ir tarė jam: „Tėve, tark man žodį! Kaip galiu pasiekti išganymą?“ Senis pamokė jį: „Eik prie kapų ir imk plūsti numirėlius!“ Brolis nuėjo, plūdosi ir mėtėsi akmenimis. Tada grįžo atgal ir papasakojo seniui. Šis paklausė: „Ar jie tau nieko nesakė?“ Jis atsakė: „Ne“. Tada senis jam tarė: „Rytoj vėl eik ir imk juos girti“. Brolis nuėjo ir gyrė juos kalbėdamas: „Apaštalai, šventieji, teisieji!“ Grįžo pas senį ir pranešė: „Aš juos pagyriau“. O jis paklausė: „Ar jie nieko neatsakė?“ Brolis atsiliepė: „Ne!“ Tada senis jį pamokė: „[...] Toks turi būti ir tu, jei nori pasiekti išganymą. Tapk lavonu, nekreipk dėmesio nei į žmonių daromą neteisybę, nei į pagyrimus – taip, kaip numirėliai! Ir tu būsi išgelbėtas“.
486. Tėvas Bitimijus pasakojo, kad tėvas Makarijus yra kalbėjęs: „Kai aš gyvenau Sketyje, kartą atėjo du jauni svetimšaliai, iš kurių vienas turėjo barzdą, o kitam ji dar tik kalėsi. [...] Jie puolė man po kojų ir tarė: „Mes norime likti čia!“ Aš pažvelgiau į juos: jie buvo prabangiai apsirengę ir atėjo iš turtuolių. Todėl tariau jiems: „Jūs čia negalite apsigyventi“. Vyresnysis tarė: „Jei negalime pasilikti čia, tai eisime kur nors kitur“. Tada pasakiau sau: „Kodėl juos veji? Tam, kad jie būtų papiktinti? Sunkumai padarys, kad jie patys išeis“. Tada tariau jiems: „Ateikite, įsirenkite celę, jei pajėgsite“. Jie užtikrino: „Parodyk mums vietą, ir mes tai padarysim“. Tėvas davė jiems kirvį bei maišą su duona ir druska. Tada senis jiems parodė vieną atšiaurią uolą ir tarė: „Skaldykit čia akmenis, pasiimkite ant ežero kranto išplukdytų medžių, pasidarykite stogą ir gyvenkite!“ Aš maniau, kalbėjo jis, kad patyrę tokius sunkumus, jie išeis. O jie paklausė manęs, ką čia turėtų dirbti, ir aš atsakiau: „Vyti virves!“ Paėmiau palmių šakų iš ežero ir parodžiau jiems, kaip reikia pradėti virvę bei kaip vyti ir tariau: „Darykite krepšius, neškite juos prižiūrėtojams, ir tie patieks jums maisto“. Aš daugiau neturėjau ką daryti ir nuėjau. O jie kantriai įvykdė visa, ką jiems pasakiau, ir tris metus neatėjo pas mane. Ėmiau ginčytis su savo mintimis ir kalbėjau: „Kokia yra jų [asketinė] praktika, kad jie nebeatėjo pamokymų?“ [...] Po savaitės pakilau ir nuėjau pas juos, kad pažiūrėčiau, kuo jie užsiima. Kai pasibeldžiau, jie atidarė ir tylėdami pasveikino mane. Aš sukalbėjau maldą ir atsisėdau. Vyresnysis davė jaunesniajam ženklą išeiti, o pats atsisėdo ir ėmė vyti virvę, nieko nesakydamas. Atėjus devintai valandai, jis pabeldė, jaunesnysis atėjo ir išvirė šiek tiek košės. Pamojus vyresniajam, pastatė ją ant stalo. Tas padėjo tris bandeles ir tylėdamas stovi. Aš pasakiau: „Ateikit, pavalgykim!“ Mes pakilome ir valgėme. Jis atnešė taurę, ir mes gėrėme. Kai atėjo vakaras, jie paklausė: „Eini?“ Aš atsakiau: „Ne, noriu čia pernakvoti“. Tada vienoje vietoje jie paruošė man čiužinį, o sau kitoje vietoje, kitame kampe. Jie nusiėmė diržus ir marškinius ir atsigulė ant čiužinių priešais mane. Kai jie ėmė ilsėtis, aš ėmiau melsti Dievą, kad Jis atskleistų man jų praktiką. Staiga atsivėrė stogas ir tapo šviesu kaip dieną. O jie šviesos nematė. Kai jie nutarė, kad aš miegu, vyresnysis sudavė jaunesniajam į šoną, abu atsikėlė, susijuosė ir iškėlė rankas į dangų. Aš juos mačiau, o jie manęs ne. Ir išvydau, kaip demonai lyg musės užpuolė jaunesnįjį – vieni tūpė jam ant burnos, kiti ant akių. Ir išvydau Viešpaties angelą, kuris laikė ugninį kalaviją, padarė aplink jį pylimą ir nuvijo demonus. Prie vyresniojo jie negalėjo prisiartinti. Artėjant rytui, jie atsigulė. Aš pavaizdavau, lyg tik dabar atsibusčiau, ir jie taip pat. Vyresnysis tarė man: „Ar nori, kad sukalbėtume dvylika psalmių?“ Aš tariau: „Taip“. Tuomet jaunesnysis sugiedojo penkias psalmes po šešias eilutes ir aleliuja. Po kiekvienos eilutės iš jo burnos išeidavo ugninis deglas ir pakildavo į dangų. Taip buvo ir pas vyresnįjį, kai jis atvėrė savo burną psalmių giedojimui. Iš jo burnos ėjo lyg ugnies juosta, kuri siekė dangų. Ir aš meldžiausi trumpai iš atminties, ir kai ėmiau tęsti, tariau jiems: „Melskitės už mane!“ O jie nusilenkė man tylėdami. Aš patyriau, kad vyresnysis jau buvo tobulas, o jaunesnysis dar turėjo stipriai kovoti su piktuoju priešu. Po kelių dienų vyresnysis brolis užmigo, praėjus trims dienoms – ir jaunesnysis [...]“.
492. Apie tėvą Makarijų Egiptietį buvo pasakojama: Kartą iš Sketies jis ėmė lipti į Nitrijos kalną. Kai priartėjo prie vietovės, jis tarė savo mokiniui: „Eik šiek tiek į priekį!“ Eidamas pirmas, jis sutiko pagonių graikų kunigą. Brolis ėmė šaukti ant jo tais žodžiais: „Ei, ei, demone, kurgi eini?“ Tas atsigręžė, sumušė jį ir paliko leisgyvį. Tada pasiėmė savo lazdą ir nuėjo toliau. Kiek paėjęs, jis sutiko tėvą Makarijų, ir šis tarė jam: „Sveikas, sveikas, varguoli!“ Kunigas nustebo, priėjo arčiau ir paklausė: „Ką gero manyje pamatei, kad mane užkalbinai?“ Senis atsakė: „Nes mačiau, kad tu visai nusidirbai. Bet tu nežinai, kad veltui varginiesi“. Kunigas tarė jam: „Aš esu tavo sveikinimo sujaudintas. Aš pažinau, kad tu priklausai Dievui. Bet kitas, piktas vienuolis sutiko mane ir pasityčiojo, todėl aš jį mirtinai sumušiau“. Tada senis suprato, kad tai buvo jo mokinys. Kunigas apkabino jo kojas ir tarė: „Nepaleisiu tavęs, kol nepadarysi manęs vienuoliu!“ Jie paėjo, kur gulėjo vienuolis, paėmė jį ant pečių ir nunešė į bendruomenę ant kalno. Kai broliai pamatė kunigą, jie labai susijaudino. Jie padarė jį vienuoliu, ir daug pagonių tapo krikščionimis. Nuo tada tėvas Makarijus sukūrė priežodį: „Piktas žodis ir gerą padaro piktu, geras žodis ir piktą padaro geru“.
493. Apie tėvą Makarijų pasakojo: Kai vieną kartą jo nebuvo, į jo celę atėjo plėšikas. Kai jis grįžo į celę, sutiko plėšiką kaip tik tuo metu, kai tas krovė jo daiktus ant kupranugario. Tada jis įėjo į celę, išnešė savo rakandus ir ėmė kartu krauti viską ant kupranugario. Kai jiedu baigė krauti, plėšikas ėmė kupranugarį mušti, kad tas atsistotų. Bet tas niekaip nepakilo. Tėvas Makarijus pamatė, kad kupranugaris nesistoja, nuėjo į celę ir rado ten dar vieną mažą kauptuką. Paėmė jį ir uždėjo kupranugariui. Tuo metu kalbėjo: „Broli, kupranugaris laukė to!“ Jis spyrė kupranugariui ir sušuko: „Stokis!“ Tas iškart atsistojo ir kiek paėjo dėl jo paliepimo. Bet tada vėl atsigulė ir nebeatsikėlė tol, kol visi daiktai nebuvo nukrauti. Tuomet plėšikas nuėjo sau.
497. Kitą kartą Sketyje vėl buvo susirinkimas, ir tėvai norėjo jį [tėvą Mozę[2]] išbandyti. Jie elgėsi su juo kaip su niekuo, jam sakydami: „Ko šitas etiopas ateina į mūsų tarpą?“ Jis klausėsi tylėdamas. Paleidus susirinkimą, jie klausė jį: „Tėve, ar tu tuomet nesusierzinai?“ Jis atsakė: „Taip, aš buvau supykęs, bet buvau pakankamai protingas, kad neištarčiau žodžio [Ps 76, 5]“.
498. Apie tėvą Mozę pasakojo: Kai jis tapo klieriku, jam ant pečių uždėjo baltą rūbą. Arkivyskupas tarė jam: „Štai, tu tapai visai baltu, tėve Moze!“ Senis jam atsakė: „Išoriškai – taip, papa[3]! Bet viduje?“ Arkivyskupas norėjo jį išbandyti ir tarė klierikams: „Kai tėvas Mozė įžengs į šventovę, išvykite jį ir eikite iš paskos, kad girdėtumėte, ką jis kalba“. Senis [Mozė] įėjo, o tie apipylė jį priekaištais ir išvarė lauk, sakydami: „Lauk, eik šalin, etiope!“ Išeidamas jis kalbėjo sau: „Jie pasielgė su tavimi teisingai, tu, suodinu veidu, tu, negre! Juk tu esi ne žmogus, tai ko vaikštai tarp žmonių?“
500. Vienas brolis atėjo į Sketį pas tėvą Mozę ir prašė iš jo žodžio. Senis tarė jam: „Šalin, eik į savo celę ir atsisėsk ten – celė tave visko išmokys!“
525. Vienas brolis klausinėjo tėvą Matojį[4]: „Ką man daryti? Mano liežuvis kelia man sunkumus. Kai išeinu tarp žmonių, nebegaliu jo suvaldyti. Aš imu juos teisti kiekviename jų  gerame darbe ir peikiu juos. Ką man daryti?“ Senis atsakė jam: „Jei negali susivaldyti, tai bėk į vienatvę. Nes tai yra silpnybė. Kas gyvena su broliais, tas turi būti ne keturkampis, o apvalus, kad galėtų į visus atsigręžti“. Ir tėvas prisipažino apie save: „Ne dėl dorybės aš sėdžiu vienatvėje, o dėl silpnumo. Tai stiprieji eina pas žmones“.
526. [...] Vieną dieną seniai atėjo pas jį [tėvą Silvaną[5]] ir ėmė jį kaltinti, [kad jis labiau myli brolį Marką, nei kitus savo mokinius]. Tas išėjo su jais ir pasibeldė į vienos celės duris: „Ei, broli, išeik, man tavęs reikia!“ Bet nė vienas iš jų nepakluso jam iš karto. Tada jis priėjo prie Marko celės ir tarė: „Markai!“ Vos tas išgirdo senio balsą, iškart išbėgo, ir jis pasiuntė jį patarnavimui. Jis tarė seniams: „Tėvai, kur gi kiti broliai?“ Silvanas įėjo į celę ir pamatė jo [Marko] rankraštį. Ir išvydo, kad tas kaip tik rašė raidę O. Bet kai jis išgirdo senį šaukiant, nebesuko plunksnos toliau, kad pabaigtų O. Tada seniai tarė jam: „Pagrįstai tu jį myli, ir mes jį mylime, ir Dievas jį myli“.
527. Apie tėvą Silvaną pasakojo: Kai jis kartą vaikštinėjo su seniais po Sketį, norėjo jiems parodyti mokinio Marko paklusnumą ir kodėl jį myli. Jis pamatė mažą šerniuką ir tarė jam: „Ar matai mažą antilopę, mano sūnau?“ Tas atsakė jam: „Taip, tėve!“ „Pažiūrėk į jos ragus, ar jie negražūs?“ „Taip, tėve!“ Seniai stebėjosi jo atsakymais ir buvo pamokyti jo paklusnumo.
539. Tėvas Mijas, Belėjo sūnus, kalbėjo: „Paklusnumas atstoja paklusnumą. Jei kas nors paklūsta Dievui, tai ir Dievas jam paklūsta“.
560. Tėvas Nisterojas[6] kalbėjo: „Vienuolis turi savęs vakarais ir rytais klausti: ką iš to, ko nori Dievas, mes šiandien padarėme, ir ką iš to, ko Jis nenori? Tuo būdu jūs turite sutvarkyti visą savo gyvenimą. Taip gyveno tėvas Arsenijus. Stenkis kasdien stovėti priešais Dievą be nuodėmės. Todėl privalai Dievą melsti, kad nuolat išlaikytum sau prieš akis Jo buvimą, nes Jis iš tiesų yra čia! [...]“
569. Kartą tėvas Ksantijas[7] iš Sketies užlipo į Terenutį ir ten, kur jis apsistojo, jam dėl askezės sunkumo davė truputį vyno. Kai apie tai kai kurie išgirdo, atvedė jam apsėstąjį. O demonas ėmė senį plūsti: „Atvedėt čia mane pas vyno gėrėją!“ Senis jo nenorėjo išvaryti, bet dėl plūdimo tarė: „Aš pasitikiu Kristumi, kad dar nebūsiu baigęs šios taurės, o tu jau būsi išėjęs!“ Kai senis pradėjo gerti, demonas suriko: „Tu degini mane, tu degini mane!“ Ir dar jam nebaigus [gerti], Kristaus malone jis išėjo.
572. Tėvas Olympijus iš Celių buvo gundomas netyrumu. Jo mintys kalbėjo jam: „Eik ir vesk žmoną“. Tada jis pakilo, suminkė molio, nusilipdė moteriškę ir tarė sau: „Žiūrėk, tai tavo žmona, dabar turi daug dirbti, kad ją išmaitintum“. Ir jis darbavosi labai stengdamasis. Kitą dieną jis vėl suminkė molio, nulipdė iš jo dukrą ir tarė sau: „Tavo žmona pagimdė! Dabar turi dar daugiau dirbti, kad galėtum savo vaiką išmaitinti ir aprengti“. Taip bedirbdamas jis nusiplūkė ir sau kalbėjo: „Aš nebegaliu to vargo daugiau pakelti“. Ir tarė sau: „Jei negali pakelti vargo, tai nenorėk ir žmonos!“ Dievas matė jo pastangas, išvadavo jį nuo kovos, ir jis rado ramybę.
586. Vienas brolis tarė tėvui Poimenui: „Aš padariau didelę nuodėmę ir noriu už ją atgailauti trejus metus“. Senis į tai atsakė: „Tai per daug“. Brolis atsiliepė: „Tuomet vienerius metus?“ Senis į tai: „Per daug“. Susirinkusieji manė: „Keturiasdešimt dienų“. O senis vėl kalbėjo: „Per daug. Aš jums sakau: jei žmogus gailisi iš visos širdies ir pasiryžta daugiau nebedaryti nuodėmės, tuomet Dievas jį vėl priima ir po trijų dienų atgailos“.
604. Jis vėl kalbėjo: „Parašyta: Kaip elnias ilgisi vandens šaltinių, taip mano siela ilgisi Tavęs, Dieve [Ps 41, 2]. Elniai dykumoje praryja daug gyvačių, ir kai nuodai ima juos deginti, jie trokšta pasiekti vandenį. Kai atsigeria, jie atsigauna nuo gyvačių nuodų. Taip yra ir su vienuoliais: kai jie gyvena vienumoje, juos uždega piktų demonų nuodai. Tada jie trokšta šeštadienio ir sekmadienio, kad nueitų prie vandens šaltinių, tai yra, prie Viešpaties Kūno ir Kraujo, kad būtų apvalyti nuo piktojo kartybės“.
628. Tėvas Poimenas sakė: „Žmogaus nuosava valia yra vario siena tarp jo ir Dievo, uola, į kurią viskas atsimuša. Bet jei žmogus išsižada savo valios, tada jis pats kalba: Su Dievu galiu peršokti mūrą [Ps 17, 30]. Taigi, kai teisingumas sutampa su valia, tuomet žmogus dirba vaisingai“.
631. Tėvas Poimenas kalbėjo: „Kaip dūmai nuveja bites ir atima visą jų darbo saldumą, taip kūniškas patogumas išveja Dievo baimę iš sielos ir sugriauna visą jos darbą“.
666. Keli seniai atėjo pas tėvą Poimeną ir tarė jam: „Jei matome, kad pamaldų metu broliai užsnūsta, ar tu nori, kad jiems duotume niuksą, jog jie budėtų vigilijos metu?“Jis atsakė: „Išties, kai aš matau brolį užsnūdus, aš paguldau jo galvą ant savo kelių ir leidžiu jam pailsėti“.
670. Vėlgi jis pasakojo, kad tėvas Amonas sakydavo: „Gali būti toks [vienuolis], kuris šimtą metų sėdi celėje ir neišmoksta, kaip reikia celėje sėdėti“.
684. Vienas brolis turėjo savo būstą už kaimo. Jis daug metų nebuvo nuėjęs į kaimą ir kalbėjo broliams: „Žiūrėkite, kiek metų aš gyvenu ir dar niekad nebuvau užlipęs į kaimą! O jūs tai darote vėl ir vėl!“ Apie jį buvo papasakota tėvui Poimenui, ir tas pasakė: „Aš būčiau naktį užlipęs ir apsukęs ratą aplink kaimą, kad mano mintis nesigirtų, jog aš niekad ten neinu“.
718. Tėvas Juozapas pasakojo, kad tėvas Isaakas yra sakęs: „Kartą sėdėjau pas tėvą Poimeną ir mačiau, kaip jis pateko į ekstazę. Kadangi buvau su juo gerai pažįstamas, puoliau jam po kojų ir prašiau: „Pasakyk man, kur buvai?“ Priverstas jis man pasakė: „Mano mintys buvo ten, kur stovėjo šventoji Dievo Gimdytoja Marija ir verkė priešais Išganytojo kryžių, ir aš troškau nuolatos taip verkti!“
744. Kartą taip atsitiko, kad keli tėvai atėjo į vieno pamaldaus krikščionio namus, ir tėvas Poimenas buvo tarp jų. Kai jie vaišinosi, buvo atnešta mėsos, ir visi jos valgė, išskyrus tėvą Poimeną. Seniai stebėjosi, kad jis nevalgo, nes jie žinojo jo gebėjimą skirti. Kai jie pakilo, tarė jam: „Esi Poimenas ir taip pasielgei...“ Jis atsakė jiems: „Atleiskit man, broliai: jūs valgėte, ir niekas tuo nepasipiktino. O kai aš, pas kurį ateina daug brolių, būčiau valgęs, tada jie būtų patyrę žalos, nes būtų kalbėję [didžiuodamiesi]: Poimenas valgė mėsos, o mes jos nevalgome!“ Ir visi stebėjosi jo gebėjimu skirti.
758. Tėvas Isaakas [...] tarė jam: „Kodėl kai kurie ėmėsi nepaprasto griežtumo ir sunkiai vargino savo kūną?“ Tėvas Poimenas atsakė: „Mūsų niekas nemokė būti kūno žudytojais, bet geidulių žudytojais“.
759. Jis vėl kalbėjo: „Šių trijų mes negalim panaikinti: valgymo, rengimosi ir miegojimo. Bet iš dalies galim juos apriboti“.
765. Atanazas[8], švento atminimo Aleksandrijos arkivyskupas, pakvietė tėvą Pambo iš tyrų ateiti į Aleksandriją. Jis atvyko, ten pamatė vieną artistę ir pravirko. Buvusieji su juo paklausė, kodėl jis verkia. „Du dalykai, – tarė jis, – mane sujaudino: pirmasis – jos sugedimas, antrasis – kad aš neturiu tokio didelio uolumo patikti Dievui, kaip ji uoliai stengiasi patikti blogiems žmonėms“.
769. Apie tėvą Pambo pasakojo: Kai jis gulėjo mirties patale, mirties valandą jis tarė šventiems vyrams, kurie stovėjo prie jo: „Nuo tada, kai atėjau į šią vietą tyruose ir pasistačiau celę, aš neatsimenu, kad būčiau valgęs duoną, kurios nebūčiau užsidirbęs savo rankų darbu, ir nesigailiu dėl jokio savo ištarto žodžio, iki pat šios valandos. Tačiau vis tiek einu pas Dievą kaip tas, kuris dar net nepradėjo tarnauti Dievui“.
771. Tėvas Pambo tarė: „Jei turi širdį, gali būti išgelbėtas“.
774. Apie tėvą Pambo buvo pasakojama, kad jo veide niekada nesimatė juoko. Bet vieną dieną demonai panorėjo jį prajuokinti. Jie pririšo sparną prie medinės lazdos, nešiojo ją, kėlė triukšmą ir šaukė: „Štai, štai!“ Kai tėvas Pambo juos pamatė, turėjo juoktis. Tada demonai ėmė šokti iš džiaugsmo ir rėkti: „Aha, Pambo nusijuokė!“ O jis atsakė jiems: „Aš nesijuokiau, aš tik išjuokiau jus dėl jūsų silpnumo, kad tiek daug jūsų turėjo nešti kelias plunksnas“.
778. Tėvas Pioras valgydavo vaikščiodamas. Kažkas jį paklausė: „Kodėl tu valgai taip?“ Jis atsakė: „Nenoriu laikyti valgymo pagrindiniu darbu, tik antraeiliu dalyku“. Kitam, kuris to paties paklausė, jis atsakė: „Kad mano siela valgant nepajaustų juslinio malonumo“.
791. Vienas iš tėvų pasakojo apie tėvą Paulių, kad jis buvo kilęs iš žemutinio Egipto ir gyveno Tėbuose. Jis imdavo kobras ir gyvates rankomis ir pertraukdavo jas per vidurį. Broliai parpuolė prieš jį ir tarė: „Pasakyk mums, kokias pastangas tu dėjai, kad gautum šią malonę?“ Jis atsakė: „Atleiskit man, tėvai: jeigu žmogus pasiekia širdies tyrumą, tada viskas jam paklūsta, kaip Adomui rojuje, kol tas neperžengė įsakymo“.
799. Kartą atvyko vienuolis romėnas ir apsigyveno Sketyje, netoli bažnyčios. [...] Jis praleido dvidešimt penkerius metus Sketyje, turėjo galią permatyti širdis ir buvo pelnęs gerą vardą. Kartą vienas iš didžiųjų egiptiečių [tėvų] išgirdo apie jį, atvyko jo pamatyti ir tikėjosi rasti nepaprastai griežtą gyvenimo būdą. Kai jis įėjo ir pasisveikino, jiedu sukalbėjo maldą ir atsisėdo. Egiptietis pamatė, kad jis dėvi plonus rūbus, turi čiužinį ir dar pagalvėlę. Jo kojos buvo švarios ir apautos sandalais. Tai pamatęs, jis pasipiktino, nes jo vietovėje vyravo ne toks gyvenimo būdas, bet didelis gyvensenos griežtumas. Bet senis gebėjo permatyti žmogų ir pastebėjo, kad tas pasipiktinęs. [...] Jis [romėnas] paklausė jį: „Iš kokio krašto esi?“ Tas atsakė: „Esu egiptietis“. „Iš kokio miesto?“ „Aš ne miestietis!“ „Koks buvo tavo užsiėmimas?“ Šis tarė: „Buvau sargu“. Jis klausinėjo toliau: „Kur tu miegodavai?“ Atsakymas: „Laukuose“. „Ar turėjai po savimi čiužinį?“ „Taigi, kaip aš galėjau laukuose būti pasitiesęs čiužinį?“ „Tai kaip tu miegodavai?“ „Ant plikos žemės“. Jis klausinėjo toliau: „Ką turėdavai laukuose valgyti? Ir kokį vyną gerdavai?“ Tas atsakė: „Argi laukuose yra duonos ir vyno?“ „Tai iš ko tu gyvenai?“ Jis tarė: „Aš valgydavau džiovintą duoną ir, jei pasitaikydavo, šiek tiek sūdytos žuvies, o gerdavau vandenį“. Senis atsakė: „Tai buvo didelis vargas! Ar kaime yra pirtis nusiprausti?“ Tas atsakė: „Ne, mes eidavom į upelį, jei norėdavom“[9]. Kai senis visa tai išklausinėjo ir sužinojo apie jo ankstesnio gyvenimo vargą, norėjo būti jam naudingas ir todėl papasakojo apie savo ankstesnį gyvenimą pasaulyje. „Matai manyje menką žmogelį. O aš esu iš didmiesčio Romos ir buvau didžiūnu imperatoriaus rūmuose“. Vos egiptietis išgirdo šio pasakojimo pradžią, jau buvo sukrėstas ir įdėmiai klausėsi jo kalbos. Senis tęsė: „Aš palikau miestą ir atėjau į šią vienatvę. Pažiūrėk, koks aš esu: aš turėjau didelius namus ir daug nuosavybės, bet visa tai paniekinau ir atvykau į šią mažą celę. Vėlgi, aš, kurį čia matai, turėjau sofą, puoštą grynu auksu su vertingais užtiesalais – vietoj jos Dievas mane apdovanojo šiuo gultu ir kailiu. Mano rūbai buvo vertingi – jų vietoje nešioju šį paprastą drabužį. Vėlgi: pusryčiams panaudodavau daug aukso [indų], už tai Dievas man davė šiek tiek daržovių ir šią mažą taurę vyno. Turėjau daug jaunų tarnų, ir štai, jų vietoje Dievas man skyrė šį senį, kuris man patarnauja. Vietoj pirties aš užsipilu tą truputį vandens ant savo kojų, o šiais sandalais aviu dėl savo ligotumo. Vietoj muzikos instrumentų ir citrų skaitau dvylika psalmių. Panašiai ir naktį. Vietoj anksčiau darytų nuodėmių iškart po pailsėjimo sukalbu savo maldas. Todėl prašau, tėve, nesipiktink mano silpnumu“. Kai egiptietis tai išgirdo, viską suprato ir tarė: „Vargas man! Iš daugelio pasaulio vargų aš atėjau į šią ramybę, ir tai, ko neturėdavau, dabar turiu. O tu iš didelio patogumo atėjai į vargą ir iš didelės garbės bei turtų – į šią menkystę bei neturtą“ [...] .
802. Tėvas Rufas kalbėjo: „Kas ištveria būdamas pavaldus dvasios tėvui, sulauks didesnio atlygio nei tas, kuris savo valia pasitraukė į tyrus“. Jis sakė, kad vienas iš tėvų pasakojo: „Mačiau keturis skyrius danguje: pirmoje eilėje buvo silpnas žmogus, kuris dėkodavo Dievui. Antroje – tas, kuris rūpinosi būti svetingu, atsistodavo ir patarnaudavo. Trečioje buvo tas, kuris siekė vienatvės ir nematydavo žmonių. Galiausiai ketvirtoje tas, kuris ištverdavo paklusnume dvasios tėvui ir pasiduodavo dėl Viešpaties valios. Dėl paklusnumo jis nešiojo auksinę apyrankę bei grandinę ant kaklo ir turėjo daugiau garbės nei kiti. [...] O paklusnume, visų tikinčiųjų išgelbėjime, o paklusnume, visų dorybių auklėtojau, o paklusnume, [dangaus] karalystės radėjau, o paklusnume, kuris atveri dangų ir pakeli žmones nuo žemės, o paklusnume, visų šventųjų maitintojau, vedantis juos visus į atbaigimą, o paklusnume, gyvenantis pas angelus!“
807. Tėvo Sisojo[10] mokinys dažnai sakydavo: „Tėve, kelkis, eime valgyti!“ O jis atsakydavo: „O ar mes nevalgėme, mano vaike?“ Mokinys atsiliepdavo: „Kad ne, tėve...“ Tada tėvas tardavo: „Jeigu nevalgėme, tai atnešk, eisime valgyti“.
813. Kartą pas tėvą Sisojį atėjo vienas žmogus iš Tėbų, nes norėjo tapti vienuoliu. Senis paklausė jį, ar turi pasaulyje artimųjų. Tas atsakė: „Aš turiu sūnų“. Tada senis tarė jam: „Eik ir įmesk jį upėn! Tada galėsi tapti vienuoliu“. Taigi tas išėjo, kad jį įmestų. Tėvas pasiuntė vieną brolį paskui jį, kad jį sustabdytų, ir tas brolis tarė: „Stok, ką tu darai?“ Tas atsakė: „Mano tėvas man įsakė jį įmesti“. Tada brolis tarė: „Bet jis po to pasakė, kad jo neįmestum!“ Tada tas paliko jį [sūnų], atėjo pas senį ir tapo dėl savo paklusnumo gerbiamu vienuoliu[11].
815. Abraamas, tėvo Sisojo mokinys, kartą buvo demono sugundytas, ir senis matė, kad jis puolė. Tada jis atsistojo, iškėlė rankas į dangų ir tarė: „Dieve, nori Tu ar ne, bet aš Tavęs nepaleisiu, kol jo nepagydysi!“ Ir tas bematant buvo išgydytas [nuo ydos].
817. Apie tėvą Sisojį pasakota: Kai jis gulėjo mirties patale, broliai sėdėjo aplink jį. Jo veidas švytėjo kaip saulė. Jis tarė jiems: „Žiūrėkit, tėvas Antanas  atėjo!“ Po kiek laiko jis vėl tarė: „Žiūrėkit, atėjo pranašų choras!“ Ir vėl jo veidas sušvito neįprastai ryškiai, ir jis tarė: „Žiūrėkit, atėjo apaštalų choras!“ Jo veidas nušvito dvigubai stipriau, ir štai, atrodė, lyg jis su kažkuo šnekasi. Jie prašė senį: „Tėve, su kuo tu kalbiesi?“ O jis tarė: „Žiūrėkit, atvyko angelai manęs pasiimti, bet aš prašiau juos man dar leisti kiek paatgailauti“. Jie kalbėjo tėvui: „Juk tau nebereikia atgailauti, tėve!“ O tėvas jiems kalbėjo: „Iš tiesų, aš nežinau, ar aš esu padaręs bent pradžią“. Tada visi suprato, kad jis yra tobulas. Ir vėl staiga jo veidas tapo kaip saulė. Visi išsigando, o jis jiems tarė: „Žiūrėkit, Viešpats atėjo ir sako: „Atneškite man rinktinį dykumos indą!“, ir tuoj atidavė savo dvasią. Ir jis tapo lyg žaibas, o visas namas prisipildė nuostabaus kvapo.
821. Kartą vienas pasaulietis su savo sūnumi nukeliavo pas tėvą Sisojį ant tėvo Antano kalno. Pakeliui sūnus mirė. Tačiau jis nepalūžo, o pasitikėdamas nusinešė jį pas senį. Jis parpuolė prieš šį kartu su juo [vaiku], kad pareikštų pagarbą ir taip gautų senio palaiminimą. Tėvas pakilo, paliko vaiką prie senio kojų ir išėjo. Senis manė, kad tasai nori jį pagerbti ir tarė jam: „Kelkis ir eik!“ Jis nežinojo, kad tas buvo miręs. Bet jis bematant atsistojo ir išėjo. Kai tėvas jį pamatė, be galo susijaudino, įėjo, puolė prieš senį ir viską papasakojo. Kai senis tai sužinojo, nuliūdo, nes nenorėjo, kad taip atsitiktų. Jo mokinys prisakė vyrui niekam apie tai nepasakoti iki senio mirties.
822. Trys tėvai, kurie buvo girdėję jo istoriją, atėjo pas tėvą Sisojį. Pirmasis tarė: „Tėve, kaip aš galiu išsigelbėti nuo ugnies upės?“ Sisojis jam neatsakė. Antrasis tarė: „Tėve, kaip galiu išsigelbėti nuo dantų griežimo [Mt 24, 51] ir kirmino, kuris nemiršta [Mk 9, 48]?“ Trečiasis tarė: „Tėve, ką man daryti, nes mintis apie išorines tamsybes [Mt 22, 13] mane žudo?“ Tada senis jiems atsakė: „Aš negalvoju apie tuos dalykus. Juk Dievas yra pilnas gailesčio, aš turiu viltį, kad Jis dovanos man pasigailėjimą“. Kai seniai išgirdo tokią kalbą, jie liūdni išėjo. Kadangi tėvas nenorėjo, kad jie išeitų liūdni, pašaukė juos atgal ir tarė: „Būkit palaiminti, broliai! Aš ėmiau jums pavydėti. Juk pirmasis kalbėjo apie ugnies upę, antrasis – apie Tartarą, trečiasis – apie tamsą. Jei jūsų mintys užsiėmusios tokiais dalykais, tuomet neįmanoma, kad jūs nusidėtumėte. Ką daryti man, kietaširdžiui žmogui, kuris nesuvokia, jog reikia mąstyti apie bausmes žmonėms? Dėl to aš kiekvieną valandą nusidedu“. [...]
833. [Tėvas Sisojis pasakojo:] Žinau brolius, kurių vadovas keliaujant pasiklydo. Buvo naktis. Jų buvo dvylika ir visi žinojo, kad eina klaidingai. Kiekvienas kovojo su savimi, kad to nepasakytų. Kai atėjo diena, vadovas pats pamatė, kad pametė kelią ir tarė jiems: „Atleiskite man, aš pasiklydau“. Visi kalbėjo: „Mes irgi žinojome, bet tylėjome“. Kai jis tai išgirdo, labai nustebo ir sakė: „Tie broliai ištveria iki mirties nekalbėję...“ Ir jis garbino Dievą. Kelio ilgis buvo dvylika mylių.
837. Vienas iš tėvų tarė tėvui Sisojui: „Jei gyvenu tyruose ir ateina barbaras, kad mane nužudytų, o aš pajėgiu nuo jo gintis – ar aš galiu jį nužudyti?“ Senis atsakė: „Ne! Palik jį Dievui. Koks tik išbandymas ateitų žmogui, jis turi sakyti: tai man atsitiko dėl mano nuodėmių. O jeigu yra kas nors gera, tai Dievo apvaizda“.
841. Vienas brolis paklausė tėvo Sisojo: „Ką man daryti, tėve, jei aš nupuoliau?“ Tėvas tarė jam: „Vėl atsistok!“ Brolis vėl kalbėjo: „Aš buvau atsistojęs, bet dar kartą puoliau“. Ir tėvas atsakė: „Tuomet vėl ir vėl stokis!“ Brolis paklausė: „Kiek ilgai?“ Senis atsiliepė: „Kol būsi paimtas – arba gerame, arba nuopuolyje. Juk tame, kame žmogus yra, jis iškeliauja“.
857. Jisai [tėvas Silvanas] kartą sėdėjo su broliais ir staiga pateko į ekstazę. Jis parkrito ant veido, po kiek laiko atsikėlė ir pravirko. Broliai paklausė jo: „Kas yra, tėve?“ O jis tylėjo ir verkė. Tie ėmė raginti jį kalbėti, ir jis tarė: „Aš buvau paimtas į teismą. Ir mačiau, kiek daug iš mūsų [vienuolių] giminės pateko į bausmę, o kiek pasauliečių – į dangaus karalystę“. Senis pasidavė liūdesiui ir nebenorėjo išeiti iš savo celės. Bet kai buvo priverstas išeiti, jis užsidengė savo veidą kukule[12] ir tarė: „Kam man regėti tą praeinančią šviesą, kuri neduoda jokios naudos?“
860. Kartą vienas brolis atėjo pas tėvą Silvaną ant Sinajaus kalno. Kai jis pamatė brolius dirbančius, tarė seniui: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto [Jn 6, 27]. Marija išsirinko geriausiąją dalį [Lk 10, 24]“. Tada senis tarė savo mokiniui: „Zacharijau, atnešk broliui knygą ir uždaryk jį į celę, kur daugiau nieko nėra“. Kai atėjo devinta valanda, tas brolis ėmė žvalgytis į duris, ar kas nors bus pasiųstas, kad pašauktų jį valgyti. Kai niekas jo nepakvietė, jis atsikėlė, nuėjo pas senį ir paklausė: „Ar broliai šiandien nieko nevalgė?“ Senis atsakė: „Valgė!“ Jis tarė: „Tai kodėl manęs nepakvietėte?“ Senis atsiliepė: „Kadangi esi dvasingas žmogus, tau maisto nereikia. Mes, kūniški žmonės, turime valgyti, todėl ir dirbame. O tu išsirinkai geriausiąją dalį – visą dieną skaitai ir nenori valgyti jokio kūniško maisto“. Kai brolis tai išgirdo, puolė jam po kojų ir kalbėjo: „Atleisk man, tėve!“ Ir senis jį pamokė: „Marijai reikia ir Mortos, nes dėl Mortos buvo pagirta ir Marija“.
865. Jis vėl kalbėjo: „Vargas žmogui, kurio vardas didesnis už jo darbus!“
869. Kitą kartą pas jį [tėvą Simoną] atėjo kitas valdininkas, kuris norėjo jį pamatyti. Prieš tai užėjo klierikas ir tarė jam: „Tėve, pasiruošk, nes tas ponas išgirdo apie tave ir dabar ateina gauti iš tavęs palaiminimo“. Tėvas atsakė: „Taip, aš ruošiuosi!“ Jis apsivilko skarmalais, paėmė į rankas duonos ir sūrio, atsikėlė, sėdosi prie įėjimo ir ėmė valgyti. Kai valdininkas su savo palyda atėjo ir jį tokį pamatė, pasibjaurėjo juo ir tarė: „Tai štai tasai atsiskyrėlis, apie kurį mes girdėjome...“ Ir iš karto pasuko atgal.
875. Kartą keliaudamas tėvas Serapijonas ėjo pro egiptiečių kaimą. Jis pamatė kekšę, stovinčią savo namuose. Senis tarė jai: „Lauk manęs vakare, nes aš noriu pas tave ateiti ir šią naktį praleisti su tavimi“. Ji atsakė: „Gerai, tėve!“ Ji pasipuošė ir paruošė lovą. Kai atėjo vėlus vakaras, senis atėjo pas ją, įžengė į kambarį ir tarė: „Ar jau paruošei lovą?“ Ji atsakė: „Taip!“ Jis uždarė duris ir pasakė: „Palauk truputį, nes mes turime nuostatą kiek palaukti, kol imame ką nors daryti“. Ir senis pradėjo savo pamaldas – psalmių maldą. Po jos jis kalbėjo kitą maldą, kurioje meldė už ją Dievą, kad Jis ją atverstų ir išgelbėtų. Ir Dievas jį išklausė. Moteris stovėjo visa drebėdama ir meldėsi kartu su juo. Kai senis pabaigė visas psalmes, moteris parpuolė ant žemės. Tada senis pradėjo Apaštalą [Paulių] ir daug skaitė iš jo. Ir taip pabaigė savo tarnybą. Moteris buvo sukrėsta ir suprato, kad jis atėjo pas ją ne dėl nuodėmės, o kad išgelbėtų jos sielą. Ji parkrito priešais jį ir kalbėjo: „Būk malonus, tėve, vesk mane ten, kur aš galėčiau patikti Dievui!“ Tada senis ją nuvedė į mergelių vienuolyną ir perdavė motinai. [...] Po dviejų dienų ji tarė: „Esu nusidėjėlė, norėčiau valgyti tik kas antrą dieną“. Praėjus kelioms dienoms, ji kalbėjo: „Padariau daug nuodėmių, norėčiau valgyti tik kas keturias dienas“. Po keleto dienų ji kreipėsi į motiną: „Aš taip labai įžeidžiau Dievą, peržengdama Jo įsakymus, todėl būk maloni, liepk man eiti į celę ir uždaryk joje[13]. Duok man per langą šiek tiek duonos ir rankų darbo“. Motina taip ir padarė. Ir visą likusį savo gyvenimo laiką ji buvo Dievo malonėje.
884. Apie motiną Sarą pasakojo: Ji ištvėrė trylika metų, smarkiai puolama netyrumo demono. Ji niekados nesimeldė, kad kova baigtųsi, tik maldavo: „O Dieve, duok man jėgų!“
887. Kitą kartą pas ją atėjo du garsūs seniai – atsiskyrėliai iš Pelūzijaus apylinkių. Kai jie norėjo išeiti, vienas iš jų tarė kitam: „Reikėtų tą senę pažeminti“. Todėl kalbėjo jai: „Žiūrėk, kad tavo mintys neišpuiktų ir neimtų sakyti: štai, net atsiskyrėliai pas mane ateina, nors aš tik moteris“. Motina Sara atsakė jiems: „Savo prigimtimi aš moteris, bet ne savo mąstymu!“
912. Vienas brolis paklausė tėvo Titojaus[14]: „Kaip galiu išsaugoti savo širdį?“ Senis jam atsakė: „Kaip mes galime išsaugoti savo širdį, kai mūsų burna ir pilvas atviri?“
Iš lotyniškosios tradicijos
950. Serapijonas, vienas iš vienuolių, kuris neturėjo nieko kita, tik Evangelijų knygą, ją pardavė ir atidavė pinigus vargšams. Tuo metu jis tarė įsimintinus žodžius: „Aš pardaviau patį Žodį, kuris man nuolat šaukė: Parduok visa, ką turi ir išdalyk vargšams [Mk 10, 21]“.
955. Vienas nežinomas kilmingas vyras kartą atėjo į Sketį. Jis turėjo su savimi pinigų ir prašė kunigą tyruose, kad padalintų broliams. Tas jam atsakė: „Broliams jų nereikia“. Šiam primygtinai prašant, kunigas pripylė pintinę aukso monetų, pastatė ją prie bažnyčios durų ir sušuko: „Jei kam reikia, tegul pasiima!“ Bet nė vienas nieko neėmė ir net nepažvelgė į tą pusę. Tada kunigas tarė: „Dievas priėmė tavo dovaną, bet dabar eik ir atiduok pinigus vargšams“. Ir tas pasišalino, labai pamokytas.
961. Vienas brolis, kuris gyveno vieno didžio tėvo kaimynystėje, slapčia įslinkdavo į jo celę ir vogdavo visa, ką tas turėjo. Tėvas, nors ir matė, jo nesudrausdavo, bet dirbo dar uoliau, sau sakydamas: „Manau, broliui viso to reikia“. Ir taip tėvas kentėjo net didelį duonos trūkumą. Kai jis jau gulėjo mirties patale, o broliai susirinko aplink jį, jis pamatė ir tą, kuris jį paprastai apvogdavo, ir kalbėjo jam: „Ateik arčiau prie manęs, broli!“ Tada paėmė jį už rankų, pabučiavo jas ir tarė: „Aš dėkoju šio brolio rankoms. Jų dėka aš tikiuosi įeiti į dangaus karalystę“. Tasai susigraudinęs atgailavo ir tapo tokiu griežtu vienuoliu, kokio pavyzdį jam anas parodė.
972. Kartą kažkas atėjo pas tėvą Makarijų ir, išsekintas nepakeliamos vidurdienio kaitros, paprašė vandens, kad numalšintų troškulį. Tasai tarė: „Pasitenkink šiuo šešėliu, kurio taip reikia daugybei keleivių ir jūreivių, bet jie jo neturi“.
973. Tėvas Elegrijus kalbėjo: „Neramią ir klajojančią dvasią sustiprina skaitymas, budėjimas ir malda. Geidulių karštį užgesina alkis, darbas ir stropumas. O sukilusį pyktį užgniaužia psalmių giedojimas, kantrumas ir gailestingumas, bet visa tai – savo laiku ir pagal reikiamą saiką. Nes jei tai daroma ne laiku ar be saiko, tada mažai tepadeda ir atneša beveik daugiau žalos nei naudos“.
976. Kartą keliaudamas vienas vienuolis sutiko kelias pamaldžias Dievo tarnaites. Vos jas išvydęs, jis pasuko į šoną. Vyriausioji jam tarė: „Jei būtum tobulas vienuolis, nebūtum taip atidžiai į mus pažiūrėjęs, kad galėtum atpažinti, jog mes moterys!“
991. Apie vieną tėvą pasakojama: Kai jam jo mintys sakydavo: „Šiandien liaukis, juk rytoj vėl galėsi atgailauti“, jis joms prieštaraudavo tais žodžiais: „Ne, aš noriu atgailauti šiandien, o rytoj teįvyksta Dievo valia!“
1014. [...] Jo [tėvo Aleksandro] mokinys Vincentijus tarė jam: „Iš tiesų, mes tapome silpni, tėve!“ O jis atsakė: „Ką tu sakai, Vincentijau, negi mes silpni? Patikėk manimi, mano sūnau, savo kūnu mes esame olimpiniai atletai ir stipruoliai, tačiau mūsų siela – ji yra paliegusi. Daug valgyti ir gerti, gražiai rengtis – tai mes galim! Tačiau susilaikyti ir nusižeminti – to jau ne! Vargas tau, Aleksandrai, vargas tau! Kaip labai tu būsi sugėdintas, kai likusieji bus vainikuoti!“
1015. Tėvas Mozė perdavė tėvui Poimenui šiuos septynis principus. Jei kas nors jų laikysis – ar vienuolyne, ar pasaulyje, – gali per juos pasiekti palaimą:
I. Už viską labiau žmogus turi pagal Šventojo Rašto mokymą mylėti Dievą visa siela ir visomis proto jėgomis.
II. Jis turi mylėti savo artimą kaip save patį.
III. Jis turi susilaikyti nuo visokio blogio.
IV. Jis negali jokiame dalyke teisti ir pasmerkti savo brolio.
V. Jis turi savo artimiesiems nedaryti nieko blogo.
VI. Žmogus turi, prieš atsisveikindamas su šiuo pasauliu, apsivalyti nuo visų kūno ir sielos dėmių.
VII. Galiausiai, žmogus privalo nuolat turėti sugraudintą ir nužemintą širdį.
Kas nuolat žiūri tik į savo, o ne į savo artimo nuodėmes, tas gali su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės pagalba, kuris su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius, visus šiuos principus įvykdyti.
1044. Kai kartą šventės dieną po pamaldų broliai bažnyčioje valgė[15], vienas iš jų tarė stalo tarnams: „Kadangi aš nevalgau nieko virto[16], atnešk man druskos!“ Brolis, kuris tai išgirdo, garsiai sušuko kitiems, kad tie malonėtų tam broliui, kuris nevalgo nieko virto, atnešti druskos. Tai išgirdęs palaimintasis Teodoras tarė: „Būtų buvę geriau, kad būtum sau celėje valgęs mėsą, nei kad čia broliams apskelbęs tokį dalyką...“
1045. Vienas brolis, kurį kitas išplūdo, atėjo pas tėvą ir jam tai pasakė. Šis atsakė: „Būk patenkintas, nes brolis norėjo ne tave išbarti, o tavo nuodėmę. Ir kiekvienoje pagundoje, kuri tave ištinka per kitą žmogų, nekaltink jo, bet tik sakyk: tai man atsitiko dėl mano nuodėmių“.
1088. Šventasis vyskupas Bazilijus[17] pasakojo: Kartą viename vienuolyne gyveno šventa mergelė, kuri dėjosi pamišusia ir apsėsta demono[18]. Ji taip elgėsi, kad niekas jos nesuprato ir net nenorėdavo kartu su ja valgyti. O ji pasirinko tokį gyvenimo būdą: niekados nesitraukdavo iš virtuvės ir atlikdavo ten visokias pareigas. Net tapo visuotiniu priežodžiu, kad ji esanti viso vienuolyno mazgotė. Bet ji norėjo pati įvykdyti tai, kas parašyta: „Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas“ [1 Kor 3, 18]. Ji užsidengė galvą skudurais ir visiems tarnavo. Kitos mergelės ant savo skustų galvų nešiojo šydus. Niekas iš keturių šimtų mergelių jos nėra matęs valgant, ji niekados nesisėsdavo prie stalo. Iš nieko ji neimdavo nė gabalėlio duonos, bet susišluodavo trupinius iš po stalo, ir to, ką rasdavo plaudama puodus, jai užtekdavo maistui. Ji niekam nedarydavo skriaudos, niekas negirdėjo iš jos murmėjimo – ji apskritai niekada nekalbėdavo. Ji būdavo visų mušama, niekinama ir plūstama. Tuo metu šventajam Pyoterijui, labai pamaldžiam ir doram vyrui, kuris nuolat gyveno tyruose, Porfyričio vietovėje, pasirodė angelas ir kalbėjo šiais žodžiais: „Kodėl laikai save didžiu ir šventuoju, gyvendamas šioje vietoje? Nueik į mergelių vienuolyną Tabenesyje, ten pamatysi moterį, kuri yra šventesnė už tave. Ji yra viena iš tenykščių mergelių ir nešioja ant galvos karūną – iš to pažinsi, kad ji geresnė už tave. Ji dieną naktį kovoja su tokiu dideliu būriu, o jos širdis niekada nesitraukia nuo Dievo. O tu čia gyveni vienas, niekada neišeidamas, bet tavo mintys klaidžioja po visus miestus“. Jis iškart išvyko į nurodytą vienuolyną. [...] Kai jis atėjo, liepė atvesti visas seseris pas save, bet jų tarpe nerado tos, dėl kurios buvo atėjęs. Todėl galiausiai tarė: „Atveskite man visas! Atrodo, kad vienos trūksta“. Jam atsakė: „Mes turime dar vieną, bet ji pamišusi, ji virtuvėje“. [...] Tasai atsakė: „Atveskite ir ją, kad ir ją pamatyčiau“. [...] Kai ji buvo atvesta, apsirišusi kaktą skuduru, jis pažvelgė į ją, puolė jai po kojų ir tarė: „Palaimink mane!“ Tuo metu parpuolė ir ji, sakydama: „Tu mane palaimink, pone!“ Visos seserys nustėro ir kalbėjo: „Nekentėk tokios gėdos, tėve, juk ji kvailiukė – ta, kurią matai prieš save!“ Tada šventasis Pyoterijus tarė joms visoms: „Tai jūs kvailės, nes ji yra jūsų ir mano amma“, – taip tuomet vadino dvasines moteris. „Aš prašau Dievo, kad teismo dieną aš būčiau rastas toks vertas, kaip ji“. Kai jos tai išgirdo, visos puolė jai po kojų ir kiekviena išpažino jai padarytas nuodėmes. Viena pasisakė, kad išpylė pamazgas jai ant galvos, kita prisiminė, kad dažnai mušdavo ją per veidą, dar kita verkė, kad jai ištepliojo nosį garstyčiomis. [...] Po kelių dienų ta šventoji nebegalėjo pakelti tokios didelės garbės [...], todėl slapčiomis paliko vienuolyną, ir niekas negalėjo išsiaiškinti, kur ji iškeliavo, į kokią vietą nuėjo ir kokio galo sulaukė.
1134. Tarp šventojo Antano mokinių buvo vienas vardu Paulius, pravarde Naivusis. [...] Jis atėjo pas Antaną, kad paklaustų jo išganymo kelio. Antanas iškart pamatė, kad jis naivaus būdo, ir todėl atsakė, kad jis gali pasiekti išganymą, jeigu jam paklus. Paulius atsakė, kad padarys visa, ką Antanas jam užduos. Antanas norėjo jį išbandyti ir įsakė, kol tas dar stovėjo priešais celės duris: „Palauk čia melsdamasis, kol aš vėl išeisiu iš celės“. Antanas įėjo į celę ir pasiliko joje visą dieną ir visą naktį. Dažnai slapčia pažvelgdavo pro langą ir iš tiesų matė, kad Paulius be perstojo meldėsi ir net nejudėjo. Dienos karštyje ir nakties rasoje jis stovėjo ir taip sąžiningai atliko jam tekusią užduotį, kad nė trupučio nepasitraukė iš jam paskirtos vietos.
 
Iš: W. Nyssen, B. Miller, Weisung der Väter, Paulinus-Verlag, Trier, 1986. Iš vokiečių k. vertė ir komentarus parašė kun. Edmundas Naujokaitis.
 

[1] Šv. Makarijus Didysis (300–390) – nuo 340 m. kunigas, žymus pamokslininkas, stebukladarys, vienuolių organizatorius. Tai jis pavertė Sketies dykumą „atsiskyrėlių Roma“. Jo užrašyti pamokslai turėjo didelę įtaką vienuolių dvasingumui.
[2] Šv. Mozė (Moses) (320–395) – juodaodis etiopas, vieno valdininko vergas. Ėmė plėšikauti, todėl išvarytas iš tarny bos. Tapo plėšikų gaujos vadu, bet staiga atsivertė, tapo vienuoliu ir kunigu Sketyje. Nužudytas barbarų.
[3] Graik. pappas – vyskupo titulas Koptų ir Etiopijos bažnyči ose, iš jo kilo titulas papa, popiežius.
[4] Graik. Matoe, Jono Kolobos amžininkas, gyveno Raithu vietovėje Sinajaus pusiasalyje.
[5] Žymus šv. Izidoro iš Sketies mokinys, Marko, Zacharijo, Zenono ir kitų tėvų mokytojas.
[6] Graik. Nisteroos.
[7] Graik. Xanthias.
[8] Graik. Athanasios, šv. Atanazas Didysis (295–373): Aleksandrijos Egipte patriarchas, Bažnyčios mokytojas, didysis kovotojas prieš arijonizmą. Šv. Antano ir daugelio kitų atsiskyrėlių draugas.
[9] Šiandien atsiskyrėlių ir vienuolių gyvenimas mums atrodo labai asketiškas, bet tuo metu panašias gyvenimo sąlygas turėjo daugelis neturtingų žmonių.
[10] Graik. Sisoes, šv. Makarijaus mokinys Sketyje, vėliau gyveno Pispire.
[11] Plg. Lk 14, 26: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų...“ Aišku, toks mokinio išbandymas morališkai neleistinas.
[12] Graik. koukoullion, lot. cucullus – platus, veidą dengiantis kapišonas, tipiška vienuolių rūbų dalis.
[13] Graik. enkleistoi, lot. inclusi – atsiskyrėliai, kuriam laikui ar iki mirties užmūryti savo celėje. Jau šv. Antano ilgai gyveno visiškai užsidaręs savo oloje. Žinomi inkliuzai: Dorotėjus Tėbietis, Jonas Lykopolietis, motina Aleksandra, atgailautoja Taisa... Viena paskutiniųjų – pal. Dorotėja iš Montau, Prūsijos globėja, 1394 m. mirusi užmūryta Marienverderio katedroje.
[14] Graik. Tithoe.
[15] Graik. agape – labdaringos krikščionių vaišės po šv. Mišių šalia bažnyčios esančiose patalpose.
[16] Graik. kserophagia – asketinė praktika, vien tik neapdorotų grūdų ir daržovių valgymas.
[17] Šv. Bazilijus Didysis (330–379) – Bažnyčios tėvas, asketas. Rytų Bažnyčioje daugumas vienuolių iki šiol laikosi jo įvestos regulos.
[18] Apsimetimas bepročiu, siekiant izoliacijos nuo žmonių ir ugdant nuolankumą – sena asketinė praktika, iki naujųjų laikų žinoma Rusijoje (jurodivyje Christa radi).