„Asmeninio ryšio su Jėzumi“ problema

„Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“

Pastaruosius keletą metų šį klausimą katalikai bažnyčioje išgirsta vis dažniau. Nors daugeliui jis visų pirma asocijuojasi su evangelizuojančių protestantų grupėmis, nuo 2012 metų vidurio „naujosios evangelizacijos“ programa ėmė plisti po katalikų parapijas [JAV – red. p.].

Žmonės, klausdami kitų, ar šie palaiko asmeninį ryšį su Jėzumi, regis, vadovaujasi išankstine prielaida, kad daugelis katalikų šio ryšio neturi. O jo, esą, reikia tam, kad būtume „sąmoningi mokiniai“, skelbiantys Gerąją Naujieną (ir, galimas daiktas, atvedantys daug atsivertėlių į Bažnyčią).

Šio požiūrio problema yra ta, kad jis turi tipiškai protestantišką potekstę: jame labiau akcentuojama „aš ir Jėzus“ nei Išganytojo įsteigtos Bažnyčios mokymas. Kad ir kaip naudinga būtų turėti „asmeninį ryšį su Jėzumi“, jei nebus aiškiai skelbiamas katalikų mokymas, tokia „evangelizacija“ duos priešingų vaisių. „Naujoji evangelizacija“ neturėtų katalikų paversti protestantais, priešingai – mes privalome savo draugus ir giminaičius protestantus grąžinti į Katalikų Bažnyčią.

Personalizmo ir imanentizmo įtaka

Kokia yra klausimo „Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ prasmė? Atvirai kalbant, klausimas nėra katalikiškas. Klausimo objektas yra labiau „aš“ nei Jėzus. Amerikos protestantų rateliuose ši frazė tariama pagarbiu tonu, tarytum vien šių žodžių pakaktų išganymui. Ką gi iš tikro reiškia „palaikyti asmeninį ryšį su Jėzumi“? Ši idėja yra grynai subjektyvi; jos neįmanoma kaip nors apibrėžti ar pamatuoti.

Antra vertus, katalikai gali objektyviai išmatuoti savo santykį su mūsų Viešpačiu. Pavyzdžiui, Eucharistija yra mūsų, katalikų, dvasinio gyvenimo šaltinis ir viršūnė, ir pakrikštytas bei Sutvirtinimo sakramentą priėmęs katalikas, dažnai einantis išpažinties ir priimantis Šv. Komuniją Bažnyčios nustatytu būdu, tikrai palaiko „asmeninį ryšį“ su Jėzumi – nesvarbu, ar jis vartoja šią frazę, ar ne. Žinoma, tam reikia tikėti Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje. Tam reikia tikėti pragaro egzistavimu ir sakramentinės išpažinties būtinybe. Kitaip tariant, tam reikia žinoti katalikų tikėjimo pagrindus.

Įtariu, kad „asmeninio ryšio su Jėzumi“ idėją pagimdė filosofinis asmeninio ir beasmenio Dievo atskyrimas. Taip pat manau, kad personalizmo filosofijos išplitimas, pakeitęs požiūrį į daugelį katalikų tikėjimo tiesų, padėjo šiai „asmeninio ryšio“ idėjai įsitvirtinti protestantiško mąstymo paveiktų katalikų protuose. Nuo personalizmo yra neatsiejama imanentizmo[1] idėja, kurią vienas autorius[2] paaiškina šitaip:

„Dievo imanentiškumas reiškia, kad Jis ypatingu būdu yra kiekviename, kuris turi pašvenčiamąją malonę. Taigi, imanencija yra labai geras dalykas. Tačiau imanentizmas visiškai nėra geras dalykas, nes jis atmeta Dievo transcendenciją, šitaip iškreipdamas dieviškąją prigimtį. Neigti Dievo transcendenciją – tai nepripažinti fakto, kad Jis yra visiškai atskiras nuo savo kūrinių ir už juos pranašesnis.

Jėzuitas Johnas Hardonas imanentizmą apibrėžia kaip „būdą krikščionišką tikėjimą grįsti subjektyviu pasitenkinimu, kurį jis suteikia tikinčiajam“. Šitaip sumenkinami objektyvūs mūsų tikėjimo kriterijai, o kartais netgi neigiami stebuklai ir pranašystės. Į pirmą vietą iškeliami vien asmeniniai tikėjimo motyvai, daugiausia susiję su jausmais. Tuomet religija, pastebi kun. Bouyer, „yra ne kas kita, kaip vien religinis jausmas“.

Šis apibrėžimas, manau, taikliai parodo, ką slepia klausimas „Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ Parapijų „evangelizacijos programų“ vadovai dabar mokomi klausti parapijiečių, kaip šie „apibūdintų savo išgyvenamą santykį su Dievu“. Aš galvoju, kad tai iš esmės ydingas klausimas, kurį pamaldus ir Bažnyčios mokymą išmanantis katalikas galėtų lengvai atmesti sakydamas: „Aš dalyvauju Mišiose ir priimu Komuniją sekmadieniais bei per privalomas šventes; aš dažnai einu išpažinties; aš pagal galimybes darau gailestingumo darbus artimo sielai ir kūnui.“ Dar būtų galima paminėti daugybę pamaldumo praktikų, stiprinančių asmens santykį su Visagaliu, pavyzdžiui: Eucharistinę adoraciją, Rožančiaus maldą, Dievo gailestingumo vainikėlį, brevijoriaus maldas ir t. t. Visos šios praktikos pagilina mūsų ryšį su Viešpačiu nepriklausomai nuo to, ar jas lydi „šilti jausmai“, kuriuos kai kurie įvardija kaip „asmeninio santykio“ ženklą.

Atsivertimas ar paguoda?

Kita propaguojančių „asmeninį ryšį su Jėzumi“ klaida yra ta, kad jie mano, jog šio santykio raida turi pasižymėti „tam tikrais vidiniais lūžiais“. Anot šios teorijos, asmuo turi patirti tokius lūžius, jei nori daryti pažangą dvasiniame gyvenime. Netgi apgailestaujama, kad tikintieji netrokšta šių vidinių permainų. Vis dėlto tokie lūkesčiai gali vesti į netikrus „apsireiškimus“, ir daugelis šventųjų pataria netrokšti ir nesitikėti tokio pobūdžio dvasinės paguodos. Todėl norint būti geru kataliku, tikrai palaikančiu „asmeninį ryšį su Jėzumi“, visiškai nėra būtina – ar net pageidautina – patirti kokį nors „vidinį lūžį“ ar „aiškiai juntamą atsivertimą“.

Bet žmones patraukia ir „įtikina“ atsivertimų patirtys. Protestantų evangelizuotojai tai puikiai žino. Steve‘as Woodas, į katalikybę atsivertęs protestantas, savo straipsnyje „Kaip aš viliojau katalikus iš Bažnyčios“ pasakoja, kaip jis patraukdavo žmones dirbdamas protestantų jaunimo grupelės vadovu:

„Dauguma protestantų pamokslininkų skelbia paprastas Evangelijos tiesas: atgailauk už nuodėmes ir sek Kristumi. Jie pabrėžia asmeninį santykį su Jėzumi ir amžinojo gyvenimo atlygį. Diduma šiose pamaldose dalyvaujančių katalikų nėra įpratę girdėti tokio atviro kvietimo atsisakyti nuodėmės ir sekti Kristumi. Todėl nemaža dalis katalikų patiria tikrą atsivertimą. <...>

Protestantų pastoriai, evangelistai, jaunimo lyderiai puikiai žino, kad tokia atsivertimo patirtis dažnai veda į protestantų tikėjimą ir jų bažnyčias. Kodėl tiek daug katalikų vadovų nesugeba to pamatyti? Kodėl jie taip atsainiai žiūri į procesą, kuris iš Bažnyčios išviliojo šimtus tūkstančių katalikų?“

Atkreipkite dėmesį į Woodo žodžius, kad dauguma protestantų pamaldose dalyvaujančių katalikų „nėra įpratę girdėti tokio atviro kvietimo atsisakyti nuodėmės ir sekti Kristumi“. Daugelio kunigų nesugebėjimas atvirai kalbėti apie nuodėmę ir jos pasekmes turi toli siekiančių pasekmių. Žinoma, tai ne tik kunigų kaltė: Naujojo mišiolo maldos taip pat beveik nebemini nuodėmės. Lex orandi, lex credendi, lex vivendi [liet. kokia malda – toks ir tikėjimas, koks tikėjimas – toks ir gyvenimas]. Mes negalime nusigręžti nuo nuodėmės, jei nežinome, kad to iš mūsų reikalaujama! Palyginti su 1962 metų mišiolu [Tradicinėmis Mišiomis – red. p.] dabartinės maldos šiuo požiūriu yra skurdžios. Žmonės nebekviečiami atsiversti į katalikų tikėjimą, nes dvasininkai bijo įžeisti kitų jausmus. Protestantai, atvirkščiai, šį kvietimą atsiversti akcentuoja itin stipriai. Katalikai retai girdi, kad yra nuodėmingi, todėl nemato poreikio eiti išpažinties („aš juk nieko nenužudžiau“ – paprastai teisinasi jie). Steve‘as Woodas taip pat pažymi:

Būdamas protestantu pastebėjau, kad visi katalikai, atsivertę į protestantizmą, menkai pažinojo savąjį katalikų tikėjimą. Per 20 tarnystės metų nesutikau katalikų, žinančių, kad Jn 3, 3–8 kalba apie Krikšto sakramentą. Todėl nebuvo sunku juos įtikinti atmesti sakramentus kartu su visa Katalikų Bažnyčia.

Patarlių knygoje sakoma: „Tas atrodo teisus, kas pirmasis kreipiasi į teismą, kol ateina jo priešininkas ir būna apklaustas.“ (Pat 18, 17.) Katalikai, nepažįstantys Šventojo Rašto, ypač jų tikėjimą pagrindžiančių vietų, niekada nesužino „visos tiesos“. Selektyviai atrinkdamas Biblijos ištraukas, įtikindavau juos protestantiškojo požiūrio pagrįstumu. Ilgainiui toks vienpusis susipažinimas su Šventuoju Raštu priversdavo juos atmesti katalikų tikėjimą.“

Regis, šiandien daug katalikų tiki – kaip ir protestantai, – kad Šventasis Raštas nepagrindžia nei sakramentų, nei daugelio Bažnyčios mokymo tiesų. Taip pat jie nesupranta ryšio tarp Šventojo Rašto, Tradicijos ir magisteriumo. Jie nesupranta, kad Bažnyčia moko remdamasi tokiu autoritetu, kokio niekada neturės jokia protestantų denominacija.

Kviesti tikinčiuosius grįžti prie sakramentų, manau, yra katalikiškas būdas paskatinti „tikrus atsivertimus“. Neiškreipta liturgija ir doktrina yra pagrindiniai katechetikos įrankiai. Deja, kiek man teko patirti, daugelyje parapijų jie pamiršti.

Išvados

Ši fenomenologinė ir personalistinė „asmeninio ryšio su Jėzumi“ idėja veda į reliatyvizmą, nes joje jau nuo pat pradžių slypi prielaida, jog kiekvienas šį ryšį gali apibūdinti taip, kaip jam patinka. Juk tai asmeniška! Tai klaidingas santykio su Jėzumi supratimas. Jis skatina galvoti, kad žmogus turi ką nors „jausti“. Tačiau ko moko šv. Kryžiaus Jonas savo knygoje „Tamsioji sielos naktis“? Ką tokį dvasinės kelionės etapą išgyvenantis krikščionis atsakytų į klausimą „Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ Įtariu, jog atsakymas būtų pernelyg didingas, kad jį būtų galima tiksliai išreikšti žodžiais.

Be to, personalistinio požiūrio į santykį su Viešpačiu skatinimas kelia pavojų panašiai žiūrėti ir į tikėjimo tiesas, kitaip tariant, tapti „kavinės katalikais“, tvirtinančiais, kad jie turį teisę tikėti ar netikėti tam tikromis dogmomis. Apklausos rodo, kad šiais laikais daug save katalikais laikančių žmonių

  • netiki Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje;
  • netiki, kad geras katalikas turi lankyti Mišias;
  • naudojo ar šiuo metu naudoja dirbtinę kontracepciją;
  • netiki, kad išganymui reikalinga Bažnyčia.

Šiek tiek mažesnė dalis save laikančių katalikais tiki, kad

  • valstybė turi legalizuoti homoseksualų „santuokas“;
  • tam tikrais atvejais turi būti leidžiami abortai;
  • nebažnytinės santuokos yra galiojančios.

Šių nekintamų Bažnyčios mokymo tiesų ypač nepaiso tie katalikai, kurie tvirtina palaiką „asmeninį ryšį“ su Jėzumi.

Evangelizacijos ir katechezės programa, besiremianti šiuo miglotu „asmeniniu ryšiu“, gal ir laimi kiek nors atsivertimų ir „sugrįžimų“, bet tuomet kyla klausimas: į kokią „Katalikų Bažnyčią“ jie atsiverčia? Ar jie Bažnyčią suvokia tik kaip priimančią „meilės“ bendruomenę, kurioje gali likti su savo nuodėmėmis? Ar jie išgirsta kvietimą siekti šventumo? Ar jie galės pasakyti: „Aš tikiu ir išpažįstu visa, ką šventoji Katalikų Bažnyčia tiki, moko ir skelbia esant apreikšta Dievo“? O gal jie manys, kad gali patys „formuoti savo sąžinę“, nepriklausomai nuo Bažnyčios mokymo?

Kaip buvęs protestantas, gerai žinau šio „asmeninio ryšio“ pavojus. Aš daug kartų dalyvavau protestantiškose pamaldose, kuriose kai kurios pamaldžios sielos, nuoširdžiai tikinčios, jog palaiko „asmeninį ryšį su Jėzumi“, meldėsi už kitus dėl asmeninių motyvų ir skelbdavo „žodį“, kuris, jų nuomone, buvo padiktuotas Šventosios Dvasios, bet iš tikrųjų būdavo klaidinantis ar net vedė į nuodėmę. Esu girdėjęs, kaip moterys, manančios, jog palaiko „asmeninį santykį su Jėzumi“, sakė, kad Viešpats joms leidęs naudoti dirbtinę kontracepciją ar net pasidaryti abortą.

Steve‘as Woodas savo straipsnyje pastebi, kad katalikams pavojinga dalyvauti protestantų renginiuose ar „ekumeninėse veiklose“, nebent jie puikiai pažįsta savo tikėjimą, gali aiškiai apie jį kalbėti nekatalikams ir yra „pakankamai subrendę suprasti, kad Kristus dažniau randamas ne garsiame triukšme ar stiprių emocijų įkarštyje, bet ramiose akimirkose, pavyzdžiui, adoracijoje“.

Norėčiau pastebėti, kad daugelis „naujosios evangelizacijos“ programų, peršamų parapijoms, yra labiau protestantiškos nei katalikiškos. Šios programos yra lyg „atvertos durys“, išvedančios tikinčiuosius į klystkelius.

Taigi, ar mums reikia „asmeninio ryšio su Jėzumi? Žinoma! Tačiau „asmeninis ryšys su Jėzumi“ nebūtinai reiškia ištikimybę Bažnyčiai. Priešingai, ištikimybė Bažnyčiai visada rodo „asmeninį ryšį“ su Jėzumi.

Mūsų parapijoms nereikia miglotų, neapibrėžtų sąvokų. Joms reikia grįžti prie sakramentų ir siekti vis gilesnio jų supratimo. Mums reikia tvirto tikėjimo Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje. Mums reikia vėl pradėti vertinti Mišias: gelbėdami liturgiją gelbėjame pasaulį.

ŠALTINIS: hprweb.com

[1] Nuo žodžio „imanentinis“ – vidinis, iš prigimties būdingas, esantis ko nors viduje, ne išorinių veiksnių sukeltas.

[2] “Immanentism: Catholicism and Religious Experience,” by D.Q. McInerny, Ph.D., at http://fssp.com/press/2011/04/immanentism-catholicism-and-religious-expe...