Apie atidumą Dievo akivaizdoje

Tikėjimas mus moko, kad Dievas yra visur: tiek visų daiktų viduje, tiek ir visų daiktų išorėje; virš visų daiktų ir po visais daiktais juos palaikydamas, valdydamas, persmelkdamas, apsupdamas ir talpindamas.

Šventasis Grigalius, kuris nupiešė šį paveikslą, taip pat sakė, kad Dievas yra visur savo prigimtimi, savo buvimu ir savo galia: savo prigimtimi, pasak šventojo Tomo aiškinimo, kaip suteikiantis būtį visiems daiktams; savo buvimu, kaip pažįstantis visus daiktus; savo galia, kaip juos visus valdantis.

Taigi reikia visuomet turėti mumyse pačiuose esantį Dievą, pasak šių Psalmių žodžių[1]: Providebam Dominum in conspectu meo semper. O tai suteikia didžią paguodą: Quoniam a dextris est mihi ne commovear (Ps 15, 8). Mes visuomet esame Dievo akivaizdoje, tačiau taip pat reikia, kad ir Dievas mums būtų akivaizdus.

Kur gi tuomet Jo ieškoti? Savyje pačiuose. In ipso vivimus, movemur, et sumus[2]. Jis yra mumyse ir labai giliai; tam tikra prasme ten Jis yra giliau negu mes patys, kadangi Jis nuolat mums suteikia būtį ir mūsų veikimą. O! Puikus būdas stoti Dievo akivaizdon: suvokti Jį esant mumyse pačiuose. Pasakojama, kad šventajai Teresei be galo palengvėjo, kai dominikonų tėvas pasakė, jog ji turi Dievą savyje. Taip, Dievas yra mumyse su visa savo tobulybe, visu savo dievišku veikimu: ten Jis yra Tėvas, gimdantis Žodį; ten Jis yra Tėvas ir Žodis, kildinantys Šventąją Dvasią; ten Jis yra mus mylintis ir savo meile mums atiduodantis mylimąjį Sūnų. Kokia begalinė priežastis džiaugtis! Kokia paskata šlovinti Dievą!

Mūsų tėvas šventasis Benediktas, remdamasis paskata, kylančia iš tikėjimo grynumo, savo skyrelyje apie nusižeminimą kaip viso dvasinio gyvenimo pamatą iškėlė šį atidumą Dievui: Tegul vienuolis, – sako jis, – mano, jog Dievas į jį žiūri, ir kad angelai Jam nuolat praneša apie mūsų poelgius. Savo Reguloje jis sako, jog geri vienuoliai šlovina Dievą, veikiantį juose: operantem in se Dominum magnificant. Taigi geras yra tas vienuolis, kuris yra atidus jame esančiam ir veikiančiam Dievui, savo mokslu persmelkiančiam jo slapčiausias mintis.

*

Ši priemonė, kylanti iš pačios tiesos, yra vertingesnė už tas, kurios maitina vaizduotę. Vis dėlto aš visiškai neteigiu, kad naudotis vaizduote yra blogai, kadangi žmogus apdovanotas vaizduote. Tačiau atrodo, jog vaizduotė greitai nusidėvi, tuo tarpu tikėjimo akis gali be nuovargio amžinai išlikti atverta. Maža to, vaizduotė nėra tiesa ir su savimi neatsineša malonės, kuri lydi tiesą. Be to, kadangi reikia, jog krikščionis gyventų su mūsų Viešpačiu, visiškai nėra būtina stengtis įsivaizduoti Jį šalia savęs: užtenka pripažinti Jį esant Šventajame Sakramente. Ten Jis yra visa savo esme, visai šalia mūsų: mums nereikia nieko įsivaizduoti, tai gryna tiesa; mes gyvename su savo Viešpačiu ir Jo akivaizdoje visiškai realiai. Nuolat atsigręžkime į Jį, kad atiduotume Jam pagarbą ir tai darydami gyventume tikėjimu.

Nenusidėsime, jeigu tvirtai laikysimės akivaizdoje Dievo, esančio mumyse, mūsų Viešpaties, visuomet esančio šalia mūsų, o dažnai ir mumyse. Memoria Dei, – sako Šventasis Jeronimas, – excludit omnia peccata[3].

Užbaikime vieno didžio šventojo, kurio šventę šiandien minime, žodžiais: Daugiau nebenusidėti, kokia palaima!

 

[1] Nuolatos menu Viešpaties Artumą, – Jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.

[2] Juk mes jame gyvename, judame ir esame.

[3] Dievo prisiminimas pašalina visas nuodėmes.