Ką šv. Liudvikas de Monforas pasakytų apie „Amoris laetitia“?

Kun. Guy Castelainas yra Marijos, Širdžių Karalienės, brolijos, skleidžiančios tikrąjį pamaldumą Marijai pagal šv. Liudviką de Monforą, kapelionas Prancūzijoje. Šis straipsnis buvo paskelbtas 2017 m. balandžio mėnesį Brolijos biuletenyje (Nr. 144).

2016 m. kovo 19 d. pasirodė pop. Pranciškaus posinodinis apaštalinis paraginimas „Amoris laetitia“ apie meilę šeimoje. Kam kalbėti apie šį popiežiškąjį dokumentą leidinyje, skirtame šv. Liudviko de Monforo dvasingumo platinimui? Nes Tėvas de Monforas leidžia aiškiau suprasti šio dokumento keliamą problematiką.

Prieš pradedant dera prisiminti vieną dalyką. Vatikano II Susirinkimo leitmotyvas, arba pagrindinė idėja, buvo „aggiornamento“ (liet. atsinaujinimas), t. y. atsivėrimas šiuolaikiniam pasauliui ir prisitaikymas prie jo. Paulius VI šio termino reikšmę paaiškino Antrosios Susirinkimo sesijos atidaromoje kalboje (1963): „Kad krikščioniškos doktrinos lobis būtų veiksmingiau saugomas ir skelbiamas“ ir kad ši doktrina „būtų pagilinta ir išreikšta remiantis šiuolaikinės minties naudojamais tyrimo ir raiškos metodais“.

Kalbant konkrečiai, tai buvo bandymas sujungti katalikų doktriną su ateizmu, evoliucionizmu, modernizmu, liberalizmu ir šiuolaikinio pasaulio amoralumu. Tačiau čia iškyla esminis klausimas: kaip galima išreikšti Dieviškąjį Apreiškimą, t. y. katalikų tikėjimą ir moralę šiandieninio pasaulio idėjomis? Kaip galima suderinti nesuderinamus dalykus?

Naudojant šv. Liudviko de Monforo terminologiją galima sakyti, kad Vatikano II Susirinkimas mėgino sutuokti Dieviškąją Išmintį su pasaulio išmintimi. Šventasis šią temą nagrinėjo savo knygoje „Amžinosios Išminties meilė“ (74–89 skyriai). Jis paaiškina, kad pasaulis „gudriai naudojasi tiesa skleisdamas netiesą, dorybe teisindamas ydą ir Jėzaus Kristaus principais įvesdamas savuosius. Šitaip dažnai apgaunami netgi išmintingi Dievo akyse“ (79).

Tėvas de Monforas taip pat pažymi, kad pasaulio išmintis yra „visiškas prisitaikymas prie pasaulio principų ir madų, nuolatinis didybės ir pagarbos troškimas, sumanus malonumų bei naudos siekis – ne šiurkščiu ir akivaizdžiu būdu, darant papiktinančias nuodėmes, o subtiliu, klastingu ir politiniu keliu; kitaip pasaulio akyse tai būtų ne išmintis, o savivalė“ (75).

Galiausiai jis pasaulietišką žmogų apibūdina kaip tą, kuris „sudaro slaptą, bet pražūtingą santaiką tarp tiesos ir melo, tarp Evangelijos ir pasaulio, tarp dorybės ir nuodėmės“ (76). De Monforas čia pranašiškai aprašo liberaliąją katalikybę, atsiradusią po šimto metų (XIX a.) ir galiausiai triumfavusią Vatikano II Susirinkime bei po jo sekusiose reformose.

Ką randame dokumente „Amoris laetitia“? Mokymo apie santuokos neišardomumą priminimą (52–53, 62, 77, 86, 123 ir 178 punktai) ir tuo pat metu leidimą išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems asmenims priimti sakramentus, t. y. Atgailos sakramentą ir šv. Komuniją, be atsivertimo, be atgailos, be atsilyginimo už papiktinimą, nenutraukus svetimoterystės ir tęsiant nuodėmingus santykius (243, 298–299, 301–305 punktai, ypač 351 išnaša).

De Monforas savo akylu žvilgsniu matė šiandieninių Bažnyčios problemų esmę: tai „Susirinkimo išmintis“, paslepianti klaidą po tiesos skraiste, o ydą pridengianti dorybe. Panašiai ir „Amoris laetitia“ prisidengdamas meile leidžia pažeisti Dekalogą, prisidengdamas gailestingumu leidžia svetimavimą ir prisidengdamas sielovada leidžia šventvagystę. Beje, pagrįstai nuogąstaujama, kad 2018 m. Sinodas panašiomis apgavystėmis mėgins griauti celibatą, leisdamas suteikti kunigų šventimus vedusiems vyrams.

Šv. Liudvikas de Monforas iš tiesų buvo žmogus, toli aplenkęs savo amžių, nes jis tvirtai laikėsi katalikiškos doktrinos, apibrėžtos Tridento Susirinkime, kuris savo ruožtu perėmė ją iš šv. Tomo Akviniečio. Istorija sako, kad šio Susirinkimo metu ant altoriaus buvo padėtos dvi knygos: Šventasis Raštas (rašytinė Tradicija) ir šv. Tomo „Summa theologica“ (perteikianti žodinę Tradiciją).

Tomis dienomis katalikiškoji doktrina buvo išreiškiama ne katalikų tikėjimui priešingos ateistinės filosofijos sąvokomis, o naudojantis aristoteline-tomistine filosofija, kuri buvo vadinama „amžinąja filosofija“ ir kuri buvo laikoma „teologijos tarnaite“.