Žvilgsnis į dabartinę Bažnyčios padėtį: problemos, priežastys, išeitys

Paskaitos, skaitytos 1999 m. sausio 7 d. šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje (Kansas City, Missouri, JAV), įrašas

Noriu Jums apibūdinti dabartinę situaciją Katalikų Bažnyčioje, akcentuodamas tris klausimus:

1) Situacijos parodymą, įrodant atitinkamais faktais,

2) Dabartinės padėties priežasčių apsvarstymą,

3) Išeitis, kurių reikia ieškoti.

Anarchija Bažnyčioje

Vienas iš mūsų tikinčiųjų Prancūzijoje išsiuntė kardinolui Jozefui Ratzingeriui laišką, aprašantį vieno iš Prancūzijos vyskupų skandalingą elgesį. Kardinolo vardu atsakė mons. Perlas: „Taip, Jūs esate teisus. Apibrėžimas, nusakantis dabartinę situaciją Bažnyčioje yra anarchija. Jei Jūs tikitės, kad nurodymas iš Romos pataisys situaciją, tai pasiduodate visiškai iliuzijai“. Nepaprastai svarbu suprasti šią realybę. Tai reiškia, kad Roma nekontroliuoja situacijos. Daugeliu atvejų girdime, kad krizę gali įveikti didesnė ištikimybė vyskupams. Tačiau savo laiške mons. Perlas pripažįsta, kad vyskupai nėra paklusnūs, o iš to atsiranda anarchija. Argi atsakymu į tai turėtų būti ištikimybė vyskupams?! Tai nelogiška! Žodis, geriausiai nusakantis tokią būklę yra, „maišatis“. Ši maišatis dabar viešpatauja visose Bažnyčios gyvenimo srityse. Ji prasideda nuo maišaties doktrinoje.

Priešas sėja savo grūdus

Šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje Roma pasmerkė daugelį teologų. Enciklikoje Humani generispopiežius Pijus XII pasmerkė jėzuito Henry de Lubac‘o teoriją, kuri teigia, kad nėra skirtumo tarp prigimties ir malonės, tarp natūralios ir antgamtinės tvarkos. Šis pasmerkimas reikalavo, kad visi jėzuitai nustotų skelbti minėtą teoriją arba paliktų savo katedras. Po dviejų metų dominikonas Yves Congaras buvo pasmerktas už savo darbą apie teisingą ir neteisingą Bažnyčios reformą bei išsiųstas į Jeruzalę. Tuo pačiu metu jėzuitas iš JAV Johnas Courtney Murray pradėjo mokyti naujos teorijos apie ryšius tarp Bažnyčios ir valstybės, už kurią buvo taip pat Romos pasmerktas. Prieš pat prasidedant Vatikano II Susirinkimui kitas jėzuitas – Karlas Rahneris buvo priverstas pristatyti visus savo raštus Šventajai Tarnybai, nes buvo įtartas modernizmu. Benediktinas Dom Beaudoin turėjo padaryti tą patį.

Vatikano II Susirinkimo išvakarėse centrinės Susirinkimo komisijos susitikime buvo paruoštas sąrašas teologų, kurie turėjo dalyvauti posėdžiuose kartu su vyskupais. To susitikimo metu arkivyskupas Lefebvre‘as, vienas iš komisijos narių, užprotestavo: „Aš čia kažko nesuprantu. Turime siūlomų ekspertų sąrašą. Taip pat turime principą, kuris draudžia mums įtraukti į sąrašą bet kokį teologą, kurį pasmerkė Bažnyčia. Viename iš siūlomų sąrašų yra net trys pasmerkti teologai“. Po susitikimo kard. Ottavianis uždėjo ranką arkivyskupui ant peties ir pasakė: „Pats šefas to pageidavo“ (tai yra popiežius Jonas XXIII). Popiežius nustatė taisyklę, pagal kurią pasmerkti teologai negali būti įrašomi į sąrašą, ir tuo pat metu įsakė, kad būtent jie ten atsidurtų! Beveik tuo pat metu popiežius Jonas XXIII išleido encikliką apie lotynų kalbos svarbą Katalikų Bažnyčioje. Po dešimties dienų vienas vyskupas pokalbyje su arkivyskupu Lefebvre‘u kritikavo lotynų kalbos vartojimą. Arkivyskupas Lefebvre‘as paklausė: „Kaip drįstate pulti lotynų kalbą po to, kai popiežius išleido ją ginantį tekstą?“ „Tai, ką kalbu, tiksliai atsispindi popiežiaus mintyse“, – atsakė vyskupas. Kad pats tuo įsitikintų, arkivyskupas Lefebvre‘as buvo priimtas audiencijoje, kurios metu popiežius Jonas XXIII per valandą visiškai paneigė tai, ką parašė savo enciklikoje prieš dešimt dienų!

Didieji Susirinkimo intelektualai – de Lubacas, Congaras, Rahneris, Murray – visi jie buvo pasmerkti dėl savo klaidų per dešimt metų prieš Vaticanum II. Dabar tai, ko jie tada mokė, yra laikoma Bažnyčios doktrina. Tai istorija, kuri parodo pasmerktųjų teologų intelektualinį garbingumą. Po Susirinkimo buvo cituojamas Yves Congaras: „Susirinkimo metu gavau labai sunkų uždavinį. Tai buvo uždavinys paruošti tą dokumento dalį, kuri turėjo įrodyti, kad religinės laisvės principas randamas Šventajame Rašte, nors jo ten nėra!“.

Tai bjauru! Prieštaringumas doktrinoje sukėlė tą netvarką, kurioje yra dabar Bažnyčia. Štai pateiksiu šios maišaties ir prieštaringumo pavyzdžių.

Sąmokslas prieš popiežiaus primatą

Popiežius Jonas Paulius II pasiruošimo 2000 metų Jubiliejui proga išleido apaštalinį laišką, pavadintą Tertio millenio adveniente. Žodis advenientepažymi adventą, pagal pažodinę Šv. Tėvo koncepciją, nurodančią Bažnyčios laikotarpį nuo Vaticanum II iki 2000 metų. Tas „adventas“ yra pasiruošimas naujai erai. Tie, kurie manė, kad garsieji trys jubiliejinių metų nuliai reiškė naują erą, ankstesniais laikais buvo smerkiami. Praktiškai, popiežius yra milenaristas, nors Roma tvirtina, kad tai nėra joks milenarizmas.

2000 metų jubiliejus turi būti proga skatinti katalikų susitikimus su krikščioniškų ir nekrikščioniškų religijų išpažinėjais. Antra vertus, Roma pabrėžia, kad netoleruos sinkretizmo. Kas gi yra sinkretizmas, jei ne būtent toks visų religijų maišymasis? Garbiname vienintelį Dievą, dangaus ir žemės Sutvėrėją. O Asyžiuje Kristaus Vietininkas meldėsi kartu su garbinančiais Didįjį Griaustinį, su rūkančiais taikos pypkę ir su adoruojančiais Budą. Tokios rūšies sinkretizmas yra realizuojamas praktikoje, tačiau Roma protestuoja: „Ne, ne, tai nėra sinkretizmas!“ Savo enciklikoje Ut unum sint popiežius Jonas Paulius II aiškino ir gynė popiežiaus primatą. Tačiau iš karto, išdėstęs teisingą mokymą, prašo parengti naujas primato įgyvendinimo formas. Tai prilygsta popiežiaus primato sunaikinimui. Atrodo, kad praėjusių 2000 metų popiežiai nežinojo, kokiu būdu įgyvendinti savo primatą!

Neryžtingumas hierarchijos tarpe

Prieš kelis metus kardinolas Ratzingeris publikavo tekstą apie išsilaisvinimo teologiją. Šis tekstas buvo aiškus jos pasmerkimas. Tačiau po to buvo paskelbtas kitas tekstas, kuris turėjo būti pirmojo tęsinys (abu tekstai turėjo būti skaitomi kartu, papildyti vienas kitą). Deja, antrajame tekste randame fragmentų, pateisinančių išsilaisvinimo teologiją. Vadinasi, išsilaisvinimo teologija čia pat smerkiama ir išteisinama!

Praėjusiais metais kunigas iš Šri Lankos t. Tissa Balasuriya OMI buvo ekskomunikuotas dėl jo skelbtos erezijos apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir Bažnyčią. Nepraėjus nė metams, jo ordinas nutarė panaikinti ekskomuniką, nors t. Tissa Balasuriya norėjo vietoje Romos pasiūlytojo geriau pasirašyti savąjį „tikėjimo išpažinimo“ tekstą. Panaikinus ekskomuniką, t. Balasuriya paskelbė, kad visiškai dėl nieko nesigaili ir nieko nėra atšaukęs. Taigi liko tokiu pačiu eretiku, tik jau nėra ekskomunikuotas!

Prieš porą metų Austrijoje kilo didelis judėjimas. Buvo renkami parašai už „Naujosios Bažnyčios“ sukūrimą, siekiama Bažnyčios, kurios kunigai galėtų vesti, moterys galėtų tapti kunigais ir t. t. Kilo didelis sąmyšis, vyskupai išsiuntė į sušauktą suvažiavimą savo delegatus iš visos šalies. Už ką buvo siūloma balsuoti? Siūloma konsultuotis su pasauliečiais vyskupų šventimų klausimais; kad moterys galėtų būti visuose Bažnyčios hierarchijos sluoksniuose, neteikiančiuose kunigų šventimų; kad vedę vyrai būtų kunigais, o moterys diakonėmis; kad „išsiskyrusieji ir pakartotinai susituokusieji“ galėtų priimti šv. Komuniją ir t. t. Mažiausia parama tiems projektams siekė 75% balsų.

Kardinolas Ratzingeris parašė laišką, pranešantį Vokietijos vyskupams, kad šv. Komunija negali būti dalinama „išsiskyrusiems katalikams, gyvenantiems antroje santuokoje“. Visi vyskupai, išskyrus tris, atsisakė paklusti įsakymui, užsistodami savo kunigus, kurie padarė tą patį. Tą pripažino ir pats kardinolas Ratzingeris – „dialogas“ yra vienintelė „paklusnumo“ forma, kurią išlaikė Vokietijos vyskupai.

1998 metais popiežius antrą kartą parašė Vokietijos vyskupams dėl abortų. Vokietijoje moteris, norinti padaryti abortą, turi pirmiausia apsilankyti pas konsultantus, kurių vieną trečiąją sudaro kunigai, kad išklausytų konsultaciją ir gautų atitinkamą pažymėjimą nužudyti savąjį kūdikį. Tad popiežius išsiuntė laišką, draudžiantį Vokietijos vyskupams tokio pobūdžio pažymėjimus, nes tai gresia tiesioginiu dalyvavimu aborte. Atsakydami, Vokietijos vyskupai sušaukė neeilinį posėdį, kuriame nutarė, kad „vienų metų laikotarpyje“ paklus popiežiaus įsakymui! Po dviejų savaičių Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas paskelbė, kad susidariusios situacijos atveju popiežiaus potvarkio neįmanoma įgyvendinti, o vyskupai turės susirinkti dar kartą. Tik du vyskupai pasisakė už paklusimą popiežiui. Visi likusieji tiesiogiai dalyvauja žmogžudystėje!

Visuotinis pamišimas

1998 m. lapkričio pabaigoje mūsų seminariją Vokietijoje aplankė vienas kapucinas, ketinantis prisijungti prie Šv. Pijaus X brolijos. Jam buvo uždrausta klausyti išpažinčių, kadangi jis atsisakydavo duoti išrišimą penitentams, nenorėjusiems vengti mirtinos nuodėmės progų. Prieš šešis mėnesius jam buvo uždrausta aukoti šv. Mišias, nes atkakliai tebevartojo (labiau tradicinę) pirmąją naujųjų Mišių kanono Eucharistinę maldą.

78 metų sesuo vienuolė prisijungė prie mūsų, apleisdama savo vienuolyną, nes ten kas sekmadienį buvo priversta vardan paklusnumo dvi valandas žiūrėti televiziją! Viename iš svarbių Olandijos bažnytinių žurnalų vienas vyskupas parašė tokių skandalingų dalykų, kad net turėjau patikrinti jų autentiškumą jo kanceliarijoje – ši patvirtino, kad tai iš tiesų minėto vyskupo mintys. Vyskupas pradeda savo straipsnį tokiais teiginiais: „Kai mirsiu, neisiu nei į dangų, nei į pragarą. Šiuos žodžius Bažnyčia paveldėjo iš viduramžių. Jie neturi nieko bendro su tikrove. Šiandien mokslininkai mato dangų per stiprius teleskopus ir dėl to galima pasakyti, kad tos koncepcijos yra visiškas farsas – nebegalime daugiau šnekėti apie dangų ir pragarą“. Vyskupas tęsė, reikšdamas pritarimą eutanazijai, nesantuokiniams intymiems santykiams ir kontraceptinėms priemonėms. Galų gale tai argumentavo tuo, kad faktiškai 80% katalikų padaro nusikaltimų, baustinų ekskomunika, tačiau negalima ekskomunikuoti keturių iš penketo katalikų, taigi galime ramiai tikėti į ką norime. Už tai jis nesusilaukė jokios bausmės!

Savo knygoje „Žemės druska“ kardinolas Ratzingeris pateikia tikslią Bažnyčios padėties analizę ir galų gale padaro išvadą, kad atėjo galas tokiai Bažnyčiai, kokią pažinome iki šiol! Jis kalba, kad išliks mažos grupelės, kurios tarsi „žemės druska“ duos šiai žemei – Katalikų Bažnyčiai – tikrąjį skonį. Priešingu atveju Bažnyčią tektų likviduoti. Antra vertus, kardinolas yra patenkintas tam tikrais bažnytiniais judėjimais, kurie suteikia Bažnyčiai gyvybės, pvz., charizmatiniu judėjimu. Net jei tie judėjimai dažnai yra prieštaringi, mano kardinolas, juose bent jau matyti šiokia tokia gyvybė. Kažkas vyksta! Tarp tų bažnytinių judėjimų yra tikrų eretikų, tačiau tai kardinolui neatrodo jokia problema.

Neseniai mane aplankė mūsų bičiulis iš Kurijos. Jis man papasakojo istoriją, kuri parodo, ką daro ir ką gali daryti popiežius. „Šventasis Tėvas, – pasakė man mūsų draugas, – troško važiuoti į Fatimą aštuoniasdešimtųjų pirmojo Dievo Motinos apsireiškimo toje vietoje metinių proga, tačiau nenuvyko, nes nebuvo pakviestas!“ Nežinojau, kad popiežius, norėdamas kur nors važiuoti, turi būti pakviestas! Iš pradžių Šventasis Tėvas atsiklausė Leirijos (diecezija, kurioje yra Fatimą) vyskupo, tačiau šis, atsižvelgdamas į vyskupų konferencijos sprendimą, nedavė atsakymo. Popiežius, prašydamas atsakymo, išsiuntė tam vyskupui laišką. Tačiau niekada jo taip ir negavo. Laiškas buvo sulaikytas Valstybės sekretoriato. Mūsų bičiulio iš Kurijos pasakojimas verčia manyti, kad popiežius nebekontroliuoja situacijos. Atlieka savo pareigas, bet negali pasakyti nieko svarbaus; turi daug didžių idėjų dėl 2000 metų jubiliejaus, bet visa kita yra kontroliuojama Valstybės sekretoriato.

Pateiksiu jums kitą pavyzdį. Jau apie metus ruošiamas Šv. Pijaus X brolijos pasmerkimas. Lenkijos vyskupai yra griežtai nusistatę prieš mūsų darbą Lenkijoje, kuris yra labai intensyvus ir tapo šalies žiniasklaidos diskusijų objektu. Sužinojome, kad Brolijos pasmerkimas buvo inspiruotas Lenkijos vyskupų, kurie pateikė daug motyvų minėtam pasmerkimui. Šventasis Tėvas sutiko ir patikėjo mons. Perlui parašyti tekstą, kuris buvo užbaigtas ir įteiktas popiežiui 1998 balandį. Jo kopiją gavo ir Valstybės sekretoriatas, kuris laikė šį sumanymą nevykusiu. Patarta jo atsisakyti, kadangi jis suteiktų Brolijai nepagrįstą populiarumą. Taigi sumanymas buvo atmestas.

Ekumenizmas ir jo šaknys

Iš tiesų, situacija Romoje yra bloga ir visi turime tai suvokti. Sluoksniuose, susijusiuose su komisija Ecclesia Dei, deja, vyrauja euforija: „Tik pažiūrėkite, mus priėmė Romoje. Kardinolas Ratzingeris išreiškė simpatiją mums; popiežius mus priėmė, parodė palankumą seminaristams, todėl viskas yra taip, kaip turi būti“. Tačiau... Minint dešimtąsias komisijos Ecclesia Dei metines, Šv. Petro brolija troško (tradicinių – red. past.) pontifikalinių Mišių ir paprašė kardinolą Ratzingerį jas aukoti. Kardinolas atsisakė. Minėta Brolija kreipėsi į Dievo kulto kongregacijos kardinolą prefektą, kurio kompetencijoje yra visos Bažnyčios liturgijos reikalai. Šis sutiko aukoti Mišias, tačiau iš karto įsikišo Valstybės sekretoriatas, informuodamas kardinolą, kad Tridento Mišios neįeina į Dievo kulto kongregacijos prefekto kompetenciją! (Plg. „Pulkim ant kelių“ Nr. 5, p. 44–46). Manau, kad šio dalyko suvokimas yra iš esmės svarbus. Tai reiškia, kad Valstybės sekretoriatui Tridento Mišios jau nėra Katalikų Bažnyčios Mišios. Leidimai lotyniškoms (tradicinėms – red. past.) Mišioms duodami mažai grupelei, kuriai duotą laisvę galime palyginti su paukščio laisve narvelyje.

Pažįstu armėnų (atsiskyrusios nuo Romos) bažnyčios kunigą, kuris neseniai buvo priimtas Katalikų Bažnyčion. Paprašęs priimti į Bažnyčią, Romoje gavo tokį atsakymą: „Ar turi savo vyskupo leidimą?“ Kaip žinote, pagal Balamando sutartį (žr. šio „Pulkim ant kelių“ numerio p.27), katalikai turi liautis atvertinėję stačiatikius katalikybėn. Vis dėlto armėnų kunigas buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią; gi Roma pajautė pareigą atsiprašyti armėnų: ,,Mums labai nemalonu. Pažadame, kad tai buvo tiktai vienintelis atvejis. Tai neatneš žalos mūsų tarpusavio ekumeniniams ryšiams“. Nuolaidos vardan ekumenizmo daromos tiktai iš katalikų pusės. Protestantai išlieka protestantais, taip pat esti ir su anglikonais, ir su stačiatikiais. Pasikeitimai primetami tik katalikams, kurie praranda vis didelį tikinčiųjų skaičių. Ekumenizmas praktiškai yra tapatus Bažnyčios savasties naikinimui. Brolija mano, kad ekumenizmas nėra katalikiškas.

Ekumenizmo šaknys yra protestantiškos, tačiau protestantai negali pasiekti kokios nors tikros vienybės! 1950 metais, praėjus dviems metams po Ekumeninės Bažnyčių Tarybos susikūrimo, ji nustatė, kad vienybė negali būti pagrįsta bet kokia „Bažnyčios“ koncepcija. Kai kurie sakė, kad tai turi būti hierarchijos ir doktrinos vienybė, kiti laikė, kad garantija vienybei pasiekti bus sutarimas tikėjimo srityje, dar kiti matė būtinybę sutarti tik fundamentaliais tikėjimo klausimais, likusieji gi laikėsi nuomonės, kad bet kokio pobūdžio susitarimas sukels dar didesnius skilimus! Patys protestantai niekada nesuvokė, kokios vienybės jie siekia! Susitiko tam, kad pabandytų praktiškai įgyvendinti tai, ko nesugebėjo pasiekti! Faktas, kad stačiatikiai 1998 m. gruodį pagrasino Ekumeninės Bažnyčių Tarybos boikotu, aiškiai įrodo šio judėjimo nevaisingumą.

Antra vertus, Katalikų Bažnyčia tradicinėse Didžiojo penktadienio maldose, kurios pasiekė mus iš antrojo amžiaus, kviečia schizmatikus, eretikus, žydus ir kitus sugrįžti į Bažnyčios vienybę. Štai ko Bažnyčia visada siekė – grąžinti tuos, kurie ją paliko. Katalikų Bažnyčia džiaugiasi vienybe, negali jos prarasti. Neturi „siekti“ vienybės! Tačiau tikra, teisinga vienybė su stačiatikiais, su protestantais bus pasiekta tik per jų atsivertimą, per jų grįžimą į Katalikų Bažnyčią. Tai visuotinis Bažnyčios mokymas per visus šimtmečius. Neteisingas dialogas griauna Bažnyčią!

Tikėjimo naikinimas

Buvo laikai, kai katalikai per liturgiją buvo savo namuose, nesvarbu, kokioje pasaulio dalyje jie bebūtų. Visur tai buvo jų Mišios. Dabar kiekviena vietinė bažnyčia yra kitokia. Nesuprantate, kas vyksta Mišiose. Kartais net nežinote, ar tikrai įvyko konsekracija. Galbūt tiems, kurie dar nesuvokia krizės, gera pamoka būtų dalyvavimas vienoje iš tų naujųjų abejotinų ceremonijų!

Neseniai vienas iš mūsų kunigų aukojo lotyniškas tradicines Mišias vienoje iš parapinių bažnyčių Belgijoje. Mišiose dalyvavo minėtos parapijos kunigas – pirmą kartą po 30 metų jis turėjo galimybę pamatyti Tridento Mišias. Po Mišių pasakė: „Mus apgaudinėjo 30 metų!“ Buvo taip sujaudintas, kad per naująsias Mišias, kurias aukojo kiek vėliau tą patį rytą, daug kartų nutraukė celebraciją. Staiga jis nuėjo nuo altoriaus į zakristiją ir grįžo apsirengęs tradiciniu arnotu, parodydamas, kad nori paaukoti mūsų Viešpačiui kažką daugiau. Pasibaigus toms Mišioms, prisipažino mūsų kunigui: „Esu vienintelis kunigas visoje diecezijoje, tikintis į tikrą Kristaus buvimą Švenčiausiame Sakramente“.

Aš asmeniškai manau, kad maždaug pusė viso pasaulio kunigų prarado tikėjimą į Tikrąjį buvimą. Manau, kad dvi trečiosios kunigų jau netiki, kad Mišios yra tikras mūsų Viešpaties Kryžiaus Aukos atnaujinimas. Pažįstu seminarijų rektorių, kurie moko, kad Mišios nėra auka. Du iš jų atsimetė nuo Bažnyčios ir prarado tikėjimą. Čia nekalbama apie piktnaudžiavimą. Tai pačios naujosios Mišios veda į tikėjimo praradimą, nes aiškiai neišreiškia Mišių kaip aukos esmės ir Tikrojo buvimo. Naujosiose Mišiose yra daug dalykų, silpninančių kunigų tikėjimą, ir jie galų gale pradeda „galvoti“ taip pat, kaip naujosios Mišios jiems liepia „veikti“. Kunigas jau neturi laikyti sujungtų pirštų – nykščių ir smilių – kurie lietė konsekruotą ostiją. Jau nėra privalomi taurės ar patenos paauksavimas bei šventųjų indų išvalymas Mišių pabaigoje.

Kartais atsitinka nerimą keliančių dalykų. Pažįstu kunigą, kuris prisijungė prie Tradicijos dėl vieno iš tokių atvejų. Per popiežiaus Mišias Naujojoje Zelandijoje tas kunigas patyrė šoką, kai vienas iš tikinčiųjų priėmė iš jo šv. Komuniją į ranką, perlaužė Ostiją ir numetė priešais jį ant žemės. Kunigas pasilenkė, norėdamas paimti Ostijos daleles, ir liovėsi dalinti Komuniją. Grįžo į vietą, kur buvo komuninės, ir pamatė tai, kas privertė jį dar labiau pasibaisėti. Jis pamatė kunigus, išmetančius nepanaudotas konsekruotas ostijas į šiukšlių dėžes. Jis nuvyko į artimiausią vienuolyną, padėjo komuninę į tabernakulį ir prisijungė prie mūsų.

Naivūs katalikai kalba, kad tai yra atskiri atvejai, kad tai nėra susiję su Vatikano II Susirinkimu. Apsidairykite! Klausiu, kur nėra tokių atvejų? Kas daroma tikintiesiems apsaugoti? Jiems sakoma, kaip sakė mons. Perlas, kad būtų ištikimi neištikimiems vyskupams.

Tikintieji yra apleisti

Prancūzijos katalikai, kurie mažiausiai kartą per mėnesį dalyvauja Mišiose, buvo (1998 spalį) apklausti pagal anketą, tyrusią jų požiūrį į įvairias problemas Bažnyčioje. Dauguma jų pasisakė už kontraceptinių priemonių naudojimą (72%); už celibato panaikinimą (66%); už galimybę išsiskyrusiems žmonėms vėl susituokti Bažnyčioje (60%); 60% rėmė moterų kunigystę, o 62% pareiškė pritarimą eutanazijai. Kur glūdi šios katastrofos priežastys? Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, turime pažvelgti į filosofiją, teologiją, moralę ir politiką.

Filosofijoje

Naujųjų laikų filosofai davė mums evoliucijos idėją, pagal kurią viskas turi keistis. Būtent dėl pasikeitimų buvo sušauktas Vatikano II Susirinkimas. „Viskas turi keistis, nes daiktai yra pavaldūs kitimui!“ Tai nepagrįsta! Argi tai, į ką leidžiamės dviračiu, traukiniu, lėktuvu ar pėsčiomis, jau nebėra kelionė? Ar žmogaus širdis pasikeitė? 2000 metų senumo melas ir šiandien lieka melu! Tai, kas buvo nuodėmė, visada liks nuodėme, o kas buvo Tiesa – visada liks Tiesa. Tie dalykai nesikeičia! Beprotystė yra argumentuoti, kad turime keisti Mišias, atsižvelgdami į naują technologijos amžių. Tiesa negali keistis!

Garsusis prancūzų mąstytojas Maurice Blondel (1861–1949) yra vienas iš Vaticanum II „senelių“. Jis paskelbė naują tiesos apibrėžimą. Priešingai amžinajam Bažnyčios mokymui, jis tvirtino, kad tiesa nėra mūsų intelekto atitikimas objektyviai realybei. Leiskite pateikti jums pavyzdį, parodantį, kad tiesa yra mūsų intelekto atitikimas realybei. Jeigu sugaučiau paukštį ir pasakyčiau jums, kad tai yra paukštis, jūs patikrintumėte mano teiginio teisingumą, palygindami tai, ką pasakiau, tai, kas tikriausiai yra mano prote, su objektyvia realybe. Kai pasirodo, kad tie du dalykai vienas kitą atitinka, tada mano žodžiai yra teisingi, ir turite savo intelektu priimti paukščio realumą. Jei jie neatitinka, tai mano pasakyti žodžiai yra netiesa. Tačiau šiuolaikiniai mąstytojai tvirtina, kad tiesa yra mūsų intelekto ir gyvenimo atitikimas. Kaip reikia suprasti gyvenimą? Pirmas klausimas, kurį užduodame, pamatę kažką gulintį ant kelio, yra „Ar jis gyvas?“ Norėdami tuo įsitikinti, patikriname ar jo akys juda, ar jo širdis plaka ir t. t. Gyvybė reiškia judėjimą. Kai sakoma, kad tiesa yra atitikimas tarp mūsų intelekto ir gyvenimo, t. y. judėjimo, kitimo, tada ir tiesa turi „judėti“! Jei tiesa turi paklusti judėjimui, tai turime ją visą laiką keisti. Jei ji lieka sustingusi, tai nebėra tiesa. Būtent taip mums liepiama įvesti pasikeitimus, siekiant parodyti, kad Bažnyčia gyva!

Naujųjų laikų filosofinės sistemos taip pat neigia, kad mūsų intelektas sugeba suvokti daiktų esmę – giliausią visų daiktų pagrindą, kuris negali keistis. Galime stebėti berniuką Povilą, kurio svoris, ūgis ir amžius keisis, tačiau iš esmės jis visada liks Povilu. Jis visada bus žmogus, turės žmogaus prigimtį ir tai nesikeis. Naujųjų laikų filosofai sako, kad negalite pažvelgti taip giliai, kad turite likti kintamumo lygyje. Tai apriboja diskusiją iki kintamo daiktų lygio ir mūsų asmeninės nuomonės apie tuos daiktus. Ta nuomonė nėra mažiau ar labiau reikšminga nei bet kurio kito žmogaus nuomonė.

Tai yra visiškai subjektyvus pasaulis, nuomonių pasaulis, ką aiškiai matome ir religijos srityje. Sakoma, neva visos religijos yra vienodai geros! Tačiau juk svarbiausia yra Dievas ir Jo egzistavimas. Visais laikais yra vienas Dievas, ir tas vienas Dievas turi būti garbinamas tokiu būdu, kokį Jis pats nustatė. Čia negali būti pasikeitimų! Anot modernistų, jau nebegalime kalbėti, kad mūsų Viešpats turi karaliauti šioje žemėje; atseit, yra ir budistai, musulmonai, tokie ir anokie, ir neįmanoma reikalauti iš jų garbinti Jėzų, kurio jie nepažįsta. Ir šiukštu, nebandykite jų atversti, nes jų nuomonė yra tiek pat gera ar bloga, kiek ir mūsiškė! Tiesos ir tikrumo praradimas yra Katalikų Bažnyčios pamato praradimas.

Teologijoje

Katastrofą teologijoje sukėlė blogi teologai, atsisakę prigimties ir malonės atskyrimo. To padarinys – kūno ir sielos skirtumo nematymas. Atsisakymas skirti sutvertą prigimtį nuo Sutvėrėjo malonės skatina tvarinių ir Tvėrėjo, žmogaus ir Dievo skyrimo trūkumą. Ką gi sako kardinolas Karolis Vojtyla, vėliau popiežius Jonas Paulius II? „Bažnyčios gimimas, įvykęs ant Kryžiaus mesijinės atperkančios Kristaus mirties akimirką, buvo savo giliausia esme gimimas Žmogaus – iš esmės kiekvieno ir visų. Žmogaus, kuris, ar jis apie tai žino, ar nežino, ar priima tai tikėjimu, ar ne, jau yra naujame savo būties matmenyje. Šį matmenį geriausiai apibrėžia apaštalas Paulius pasakymu in Christo – „Kristuje““ (Kardinolas Karolis Vojtyla, „Prieštaravimo ženklas“). Kita citata: „Čia kalbama apie žmogų su visu jo teisumu ir pilnatve. Nekalbama apie „abstraktų“ žmogų, o apie tikrą, „konkretų“, „istorinį“ žmogų. Apie „kiekvieną“ žmogų, nes kiekvienas yra apgaubtas Atpirkimo paslaptimi, su kiekvienu Kristus susivienijo vieną kartą ir visam laikui. Kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį pradėtas savo motinos įsčiose ir gimdamas iš jos, dėl tos pačios priežasties yra patikimas Bažnyčios rūpesčiui. Šis rūpestis liečia visą žmogų, susitelkia ties juo ypatingu būdu. To rūpesčio objektas yra kiekvienas žmogus su jo nepakartojama žmogiškąja tikrove, kurioje glūdi niekuo nepažeistas „Dievo paveikslas ir panašumas“ (Jonas Paulius II, Enciklika Redemptor hominis).

Taigi, Jono Pauliaus II nuomone, per mūsų Viešpaties mirties ant kryžiaus faktą ir veikiant Šventajai Dvasiai, kiekvienas žmogus tapo Dievo vaiku, dieviškojo gyvenimo dalyviu. Kiekvienas žmogus! Šv. Paulius sako, kad tie, kuriuos veda Šventoji Dvasia, yra Dievo vaikai (Rom 8, 14). Dievo Dvasia turi būti juose. Apaštalas labai aiškiai sako, kad ne visuose gyvena Dievo Dvasia (8, 13). Deja, neskirdamas prigimties nuo malonės, dabartinis popiežius tvirtina, kad Šventoji Dvasia paslaptingu būdu gyvena kiekviename žmoguje.

Moralėje

Moralės srityje matome prisitaikymą prie pasaulio. Mums sakoma: „Pažiūrėkite, Bažnyčia yra labai atsilikusi nuo pasaulio. Pabandykime jį pasivyti. Kad pasivytume pasaulį, turime keistis“. Taip mums siūlomas platus kelias vietoje siauro, uolėto takelio vedančio į dangų. Tas platus liberalizmo kelias reiškia kompromisą su pasauliu. Šis liberalizmas prasiskverbė į visas Bažnyčios gyvenimo sritis. Pats kardinolas Ratzingeris sako, kad septintojo dešimtmečio Bažnyčios problema buvo konfliktas dėl „geriausių dviejų šimtmečių liberaliosios kultūros vertybių“ asimiliavimo, dabar gi esą šis konfliktas baigtas. Tai reiškia, kad Bažnyčia asimiliavo liberalią kultūrą. Kas gi yra ta liberalioji kultūra? – Prancūzų revoliucija!

Politikoje

Nesugebėsime suprasti politikos, neįsisąmoninę fakto, kad Bažnyčia yra infiltruota jos priešų.

Katalikų Bažnyčia Pijaus IX pontifikato metu publikavo įrodymus, liudijančius, kad masonerija sukūrė planą išrinkti popiežių, kuris išplatintų jų masoniškas idėjas. Minėta strategija pirmiausia numatė seminarijų sunaikinimą ir moterų demoralizavimą. Vienas Meksikos masonas interviu, duotame prieš tris metus, su pasididžiavimu informavo apie tris škotiškojo ritualo masonų ložes, veikiančias Vatikane. Aiškindamas toliau, jis prisipažino, kad masonai sugeba daryti įtaką vyskupų rinkimams per bendradarbiaujančius su jais kunigus. NATO 1974 m. raporte apie komunistinės žvalgybos veiklą katalikų hierarchijoje įvertina, kad ji sėkmingai infiltravo Rytų bloko šalių katalikų hierarchiją apie 3000 agentų. 1984 metais, prieš pat Vokietijos suvienijimą, VDR žvalgyba stipriai padidino savo agentų skaičių, siekdama neutralizuoti Bažnyčios ir protestantizmo įtaką.

Modernizmas nėra jau toks „šiuolaikiškas“

Faktas yra ir tai, kad Bažnyčia yra infiltruota modernistų. Jie pasislėpė Bažnyčioje, o mūsų uždavinys juos demaskuoti. Modernistai yra stipriai susiję su gnosticizmu, tendencija, kuri šiandien yra gerai matoma. Vatikano II Susirinkimo metu matėsi jo subtili įtaka. Vienas labai sąmoningas kunigas, miręs 1890 m., teisingai prognozavo, kad Katalikų Bažnyčia dėl visuotinio Susirinkimo pakeis savo vadovybę ir sukurs naują liturgiją, kuri harmoningai derinsis su šiuolaikiniu pasauliu. Numatė, kad kunigai mes sutanas. Vadino juos „progresistais“. Netgi New Age judėjimo įkūrėjai rašė, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigos Katalikų Bažnyčia priims masonerijos principus, nors ji paviršiuje liks katalikiška, kad tikintieji nebūtų išgąsdinti. Visa tai vyksta mūsų akyse. Mūsų problema ta, kad tiek priešai, tiek puolamieji apsirengę tais pačiais drabužiais. Kokiu būdu galime sužinoti, ar dėvintis tą pačią uniformą kaip mes yra priešas? Tai sužinome tik tą akimirką, kai jis pradeda mus pulti, bet tada jau yra per vėlu! Tai visiška sumaištis.

Taigi vyksta masinis naikinimas. Negalime užmerkti akių ir tvirtinti: „Viskas tvarkoje, kaip nors ištversime“, arba: „Tai turi būti nepaneigiama, nes popiežius taip pasakė“.

Nebijokite

Tai kurgi mes turime ieškoti išeities? Atminkime, kad mums negalima žiūrėti į Bažnyčią tik žmogiško proto šviesoje. Katalikų Bažnyčia yra ne natūrali, o antgamtinė visuomenė. Bažnyčios galva yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris kartu su mūsų sielomis sudaro savo Mistinį Kūną. Pamatinis Bažnyčios matmuo nėra žmogiškas; Bažnyčia yra nesunaikinama, yra viena, yra šventa, o jos galva yra Begalinis ir Amžinasis! Dievo Apvaizda yra iškilusi virš visų laikų, įvykių ir aplinkybių. Pati Bažnyčia turi tuos patvarumo atributus.

Pasilikite valtyje

Credo maldoje išpažįstame, kad Bažnyčia yra viena, yra šventa, ir taip yra iš tikrųjų! Turime atsiminti, kad Viešpats Dievas visą laiką kontroliuoja padėtį, netgi tada, kai atrodo, kad Jis prarado kontrolę. Prisiminkite apaštalus, sėdinčius mažutėje valtyje. Jie galvojo, kad jau skęsta. Tačiau kas gi davė jėgą vėjui, kas davė bangoms, mėtančioms valtį, visą jų smarkumą? Tai Jėzus, Tas, kuris miegojo šalia. Kai Jis pasakė: „Nutilk!“, įsiviešpatavo ramybė. Tyla. Kai Dievas užsinorės tos tylos savo Bažnyčiai, ji iškart įsiviešpataus. Jei dabar dar neatėjo ta akimirka, tai dėl to, kad Dievas nori iš mūsų, Kovojančios Bažnyčios, kad dalyvautumėme Jo kančioje ir skausmuose. Bažnyčia triumfuos, tačiau turime už tai melstis. Turime likti kartu su mūsų Viešpačiu, o tai reiškia, kad turime išsaugoti tikrąjį Tikėjimą.

Išsaugodami Tikėjimą

Tikėjimas – tai vartai į Švenčiausiąją Trejybę, į Dievą. Tas, kas nusideda prieš tikėjimą, padaro mirtiną nuodėmę, daug sunkesnę nei tas, kuris nusideda šeštajam įsakymui („Nepaleistuvauk!“). Kas prarado tikėjimą, prarado kelią pas Dievą! Kai kas sako, kad katalikai ir protestantai turi tą patį tikėjimą. Ne! Protestantai, atmesdami kai kurias tikėjimo tiesas, visai jį prarado. Jie jau nebeturi katalikų tikėjimo. Mūsų pareiga yra pažinti ir išsaugoti tą tikėjimą visiškai vientisą. Katekizmas yra skirtas visiems, ne tik vaikams. Gilinkite savo tikėjimo pažinimą, skaitydami geras popiežių enciklikas!

Prašydami malonės

Melskite malonės! Šv. Tomas Akvinietis sako, kad Dievas, pripildydamas sielą malonės krikšto metu, padaro kažką daugiau nei sukurdamas visą pasaulį. Tai reiškia, kad prarasti šį malonės lobį per mirtiną nuodėmę yra blogiau nei sunaikinti visą visatą. Mums svarbu pažinti katalikiškus principus ir pagal juos tvarkyti savo gyvenimą. Turime naudotis priemonėmis, kurias mums suteikia Dievas. Jei išliekame arti Dievo, neturime nieko bijoti. Viešpats Dievas yra virš visų įvykių, kurie tėra Jo kūrinių veiksmai. Jis pasieks pergalę, o tie, kurie liks su Juo, turės dalį Jame. Pats mūsų Viešpats pasakė, kad pirmiausia ieškotume Dievo karalystės, o visa kita bus mums pridėta.

Vienydamiesi Rožančiaus maldoje

Švenčiausiosios Dievo Motinos apsireiškimai Fatimoje šio šimtmečio pradžioje yra reikšmingas įvykis. Nesunku numanyti, kad Trečioji Fatimos paslaptis turi kažką bendro su katastrofa, kurią išgyvename. Tačiau Dievo Motinos padedančios priemonės yra paprastos: kasdien kalbėkite Rožančių ir darykite atgailą. Atsilyginkite Marijos, mūsų dangiškosios Motinos Nekaltajai Širdžiai. Jai yra patikėta taika ir ramybė žemėje.

Keliaudamas po visą pasaulį, turėjau progos įsitikinti tuo, kad tie, kurie išlaiko tikėjimą, tie kurie išsaugo Katalikų Bažnyčios Tradiciją, yra pasišventę Nekaltajai Marijos Širdžiai ir kalba Rožančių. Popiežiaus draugas, neseniai aplankęs mane, pasakė tą patį.

Norėčiau paskelbti naują Rožančiaus kryžiaus žygį. Kritiniais Bažnyčios momentais popiežiai ragindavo tikinčiuosius kalbėti Rožančių. Jis visada atnešdavo Bažnyčiai pergalę: šv. Dominyko laikais, Lepanto, Budapešto, Vienos mūšių laikais ir t. t. Tokiais momentais visada matome Rožančių ir Dievo Motinos įsikišimą. Melskime pergalės, ir ji ateis!