Šventosios Oficijos instrukcija
ECCLESIA CATHOLICA
1949 m. gruodžio 20 d. 1
I. Principinė Bažnyčios laikysena
1. Bažnyčia pritaria siekiams gražinti į vienybę visus krikščionis, 212.
2. Tarpkonfesinių susitikimų autoritetingo reguliavimo būtinybė, 213.
II. Įpareigojantys nurodymai.
1. Vyskupų vykdoma priežiūra ir jų valdžia, 214.
2. Ne klaidingas irenizmas dogmos ir istorijos atžvilgiu, o visos tiesos perdavimas, 215–217.
3. Atsargumas mišriuose susitikimuose bei pokalbiuose, 218.
4. Nurodymai dėl ekumeninių konferencijų ir suvažiavimų:
a) Neutralūs renginiai, 219.
b) Leidimo tikriesiems ekumeniniams pokalbiams bei deryboms sąlygos, 220.
5. Leidžiamos bendros maldos, 221.
6. Tarpdiecezinis bendradarbiavimas, 222.
7. Vienuolių ir visų katalikų elgesys, 223.
Šventosios Oficijos instrukcija vietos ordinarams apie „ekumeninį“ judėjimą.
Katalikų Bažnyčia, nors ir nedalyvaudama kongresuose ir kituose susibūrimuose, vadinamuose ekumeniniais, iki šiol niekada nesiliovė, kaip matyti iš daugybės popiežiškųjų dokumentų, ir niekada ateityje nesiliaus uoliai stengtis ir savo pastangas stiprinti nuoširdžiomis maldomis Dievui, kad būtų pasiekta tai, kas taip brangu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdžiai: kad visi, kurie tiki į jį, „pasiektų tobulą vienybę“2 .
Kadangi ji su motiniška meile priima visus, kurie grįžta į ją, kaip į tikrąją Kristaus Bažnyčią, tai visokio pagyrimo ir padrąsinimo verti visi planai ir sumanymai, kurie su bažnytinės vyresnybės pritarimu buvo pradėti ir tęsiami: tiek dėl būsimųjų konvertitų deramo katalikiško apmokymo, tiek dėl jau atverstų į tikėjimą asmenų nuodugnesnio lavinimo.
Šiais laikais daugelyje pasaulio šalių dėl įvairių išorinių įvykių ir žmonių požiūrių pasikeitimų, o ypač dėl bendrų tikinčiųjų maldų, Šventosios Dvasios malone daugybės atsiskyrusių nuo Katalikų Bažnyčios žmonių protuose nuolat auga troškimas sugrąžinti visų, tikinčių į Viešpatį Kristų, vienybę. Bažnyčios vaikams tai, be abejo, yra tikro ir švento džiaugsmo Viešpatyje priežastis ir tuo pačiu kvietimas padėti visiems, nuoširdžiai ieškantiems tiesos, nuoširdžia malda Dievui, prašant jiems šviesos ir tvirtumo malonės.
Tačiau kai kurios iniciatyvos, kurių iki šiol ėmėsi įvairūs asmenys ar grupės, siekdami sutaikyti su Katalikų Bažnyčia nuo jos atskilusius krikščionis, nors ir įkvėptos geriausių ketinimų, ne visuomet yra pagrįstos teisingais principais, arba, net jeigu jos jais ir pagrįstos, vis dėlto, kaip parodė patirtis, nėra apsaugotos nuo tam tikrų pavojų. Todėl ši Šventoji Kongregacija, atsakinga už tikėjimo lobyno išsaugojimą ir jo visumos išlaikymą, manė esant reikalinga priminti ir nurodyti štai ką:
1. Kadangi minėtasis sujungimas yra dalykas, kuris pirmiausia siejasi su Bažnyčios valdžia ir pareigomis, juo turi rūpintis vyskupai, kuriuos „Šventoji Dvasia paskyrė vadovauti Dievo Bažnyčiai“3 . Todėl jie turėtų ne tik stropiai ir veiksmingai stebėti visą šią veiklą, bet ir išmintingai ją skatinti bei nukreipti, siekdami padėti ieškantiems tiesos ir tikrosios Bažnyčios, taip pat gindami tikėjimą nuo pavojų, kurie lengvai gali iškilti iš to judėjimo veiklos.
Tad pirmiausia jie privalo gerai žinoti viską, ką jų vyskupijose padarė ir daro šis judėjimas. Turėdami šį tikslą jie turi paskirti gerai paruoštus kunigus, kurie, pagal Šventojo Sosto nustatytas normas ir doktrinas, pavyzdžiui, enciklikas Satis cognitum 4 , Mortalium animos 5 ir Mystici Corporis Christi 6, atkreips dėmesį į visa, kas susiję su Judėjimu, ir apie tai praneš vyskupams taip ir tada, kaip jiems bus nurodyta.
Ypač jie turi stebėti šiuo klausimu bet kokia forma išleistas katalikų publikacijas ir žiūrėti, kad būtų laikomasi kanonų dėl išankstinės knygų cenzūros ir uždraudimo (kan. 1384 ir kiti). Tą patį jie turi daryti ir nekatalikų publikacijų šia tema atžvilgiu, jeigu jos yra išleidžiamos, skaitomos arba pardavinėjamos katalikų.
Taip pat jie turi stropiai pasirūpinti viskuo, kas gali būti naudinga nekatalikams, trokštantiems pažinti katalikų tikėjimą; jie turi nurodyti asmenis ir įstaigas, į kurias šie nekatalikai gali kreiptis, prašydami konsultacijos; ir juo labiau jie turi žiūrėti, kad tie, kurie jau yra atsivertę į tikėjimą, lengvai galėtų rasti priemonių tikslesniam ir gilesniam katalikų tikėjimui pažinti bei aktyvesniam religiniam gyvenimui, ypač per atitinkamus susitikimus ir grupių susibūrimus, Dvasines pratybas ir kitus pamaldžius darbus.
2. Dėl šio darbo eigos būdo ir metodo patys vyskupai duos nurodymus, ką reikia daryti, o ko vengti, ir turės žiūrėti, kad visi jų laikytųsi. Taip pat jie turi stebėti, kad dėl tos klaidingos priežasties, jog reikia daugiau dėmesio kreipti į tai, dėl ko mes sutariame, negu į tai, kuo skiriamės, nebūtų skatinamas pavojingas indiferentizmas, ypač tarp asmenų, kurių teologinis išsilavinimas nėra gilus ir kurių tikėjimo praktikavimas nėra labai stiprus. Nes reikia rūpintis, kad šiandieninėje vadinamojoje „taikingoje“ dvasioje, dėl lyginamųjų studijų ir tuščio troškimo vis labiau suartinti skirtingas konfesijas, katalikų doktrina – savo dogmomis arba tiesomis, susijusiomis su jomis – nebūtų taip priderinta ar adaptuota prie atskalūniškų sektų doktrinų, kad ji, katalikų doktrina, būtų sugadinta arba jos savita ir tikra prasmė užtemdyta.
Taip pat jie privalo susilaikyti nuo tos pavojingos kalbėjimo manieros, kuri žadina klaidingas nuomones ir klaidinančias bergždžias viltis; pavyzdžiui, kad Romos popiežių enciklikų mokymams apie atsiskyrusiųjų sugrįžimą į Bažnyčią, Bažnyčios sandarą, Mistinį Kristaus Kūną neturi būti teikiama pernelyg didelė svarba, kadangi ne visi tie mokymai yra tikėjimo dalykai, arba, dar blogiau, kad dogmos dalykuose net Katalikų Bažnyčia dar nepasiekė Kristaus pilnatvės, bet gali būti patobulinta iš išorės. Ypač jie turi rūpintis ir tvirtai siekti, kad, peržiūrint Reformacijos ir jos veikėjų istoriją, katalikų ydos nebūtų išpūstos, o Reformacijos veikėjų nusižengimai nuslėpti, arba kad tie dalykai, kurie yra veikiau atsitiktiniai, nebūtų taip akcentuojami, jog tai, kas yra esmingiausia, būtent pasitraukimas iš katalikų tikėjimo, pasidarytų vos matoma ir juntama. Pagaliau, jie turi imtis atsargumo priemonių, kad besaike ir netikusia išorine veikla arba neatsargumu ir nekantrumu numatytam tikslui nebūtų pakenkta.
Todėl turi būti pateikta ir išaiškinta visa katalikiška doktrina: jokiu būdu neleistina tyliai aplenkti ar dviprasmiškais terminais pridengti katalikišką tiesą apie nuteisinimo prigimtį ir būdą, Bažnyčios sandarą, Romos popiežiaus jurisdikcijos primatą ir vienintelę tikrąją vienybę, kuri gali būti pasiekta tik atskalūnams sugrįžus į vieną tikrąją Kristaus Bažnyčią. Jiems turi būti leista suprasti, kad, grįždami į Bažnyčią, jie nepraras nieko iš to gėrio, kuris Dievo malone ligi šiol buvo juose įdiegtas, bet kad jis bus veikiau papildytas ir užbaigtas. Tačiau negalima apie tai kalbėti taip, kad jie įsivaizduotų, jog, grįždami į Bažnyčią, jie įneš į ją kažką esminio, ko jai iki šiol trūko. Reikės tuos dalykus pasakyti aiškiai ir atvirai: pirmiausia, todėl, kad tai yra tiesa, kurios jie patys ieško, ir be to, todėl, kad, nesant tiesoje, niekada negali būti pasiekta tikroji vienybė.
3. Ypatingo ordinarų budrumo ir kontrolės reikia dėl mišrių katalikų ir nekatalikų sambūrių ir konferencijųs, kurie pastaruoju metu daug kur pradėti rengti, siekiant skatinti tikėjimo vienybę. Jei, viena vertus, šie susitikimai suteikia trokštamą progą nekatalikų tarpe skleisti katalikiškos doktrinos, kurios jie dažniausiai pakankamai nepažįsta, pažinimą, tai, kita vertus, tokie sambūriai katalikams lengvai sukelia nemenką indiferentizmo pavojų. Tais atvejais, kai yra šiek tiek vilties, kad rezultatai bus geri, ordinaras turi žiūrėti, kad reikalai būtų tvarkomi tinkamai, skirdamas tiems susitikimams kunigus, kaip įmanoma geriau paruoštus deramai ir tinkamai išaiškinti ir apginti katalikiškąją doktriną. Tačiau tikintieji neturėtų dalyvauti tuose susitikimuose, nebent būtų gavę specialų bažnytinės vyresnybės leidimą, o šis turėtų būti duodamas tik tiems, kurie yra žinomi kaip gerai apmokyti ir stiprūs savo tikėjime. Ten, kur nėra aiškios vilties, kad rezultatai bus geri, arba ten, kur dėl kitų priežasčių gali kilti ypatingų pavojų, tikintieji turi būti išmintingai laikomi atokiau nuo tokių susitikimų, o patys susitikimai turi būti greičiau nutraukti arba laipsniškai sustabdyti. Kadangi patirtis moko, jog gausesni tokios rūšies susitikimai paprastai atneša menkus vaisius ir kelia didelį pavojų, jie turėtų būti leidžiami tik labai rūpestingai apsvarsčius.
Į pokalbius tarp katalikų ir nekatalikų teologų turėtų būti siunčiami tik tie kunigai, kurie pasirodė tikrai tinkami tokiam darbui savo teologijos išmanymu ir tvirta ištikimybe tiems principams ir normoms, kuriuos Bažnyčia šiuo klausimu nustatė.
4. Visi tie paminėti susitikimai ir konferencijos, vieši ir uždari, dideli ir maži, kurių tikslas yra suteikti progą katalikiškajai ir nekatalikiškajai pusei diskutuojant nagrinėti tikėjimo ir moralės klausimus, kiekvienam suteikiant tiek pat laiko savo tikėjimo doktrinai pateikti, yra pavaldūs Bažnyčios nurodymams, kurie buvo priminti šios Kongregacijos 1948 m. birželio 5 dienos Monitum Cum compertum 7 . Vadinasi, mišrūs kongresai nėra absoliučiai draudžiami, bet jie neturi būti rengiami be išankstinio kompetentingos bažnytinės vyresnybės leidimo. Tačiau Monitum netaikomas katechetiniams mokymams, netgi jei jie skirti vienu metu daugeliui žmonių, nei konferencijoms, kuriose katalikiškoji doktrina yra aiškinama galimiems konvertitams nekatalikams: net tuo atveju, jei nekatalikams taip pat yra suteikiama proga paaiškinti savo bažnyčios doktriną, kad jie galėtų aiškiai ir iki galo suprasti, kuriais atžvilgiais ji sutinka su katalikiška doktrina, o kuriais nuo jos skiriasi. Taip pat minėtasis Monitum netaikomas tiems mišriems katalikų ir nekatalikų susitikimams, kuriuose diskutuojama ne apie tikėjimą ir moralę, bet apie prigimtinio įstatymo pagrindinių principų arba krikščioniškosios religijos gynimo nuo Dievo priešų, kurie šiais laikais yra susivieniję, būdus ir priemones, arba ten, kur kalbama apie tai, kaip atstatyti socialinę tvarką, arba kitais panašiais klausimais. Aišku, net ir tokiuose susitikimuose katalikai negali pritarti ar nusileisti tam, kas prieštarauja dieviškajam apreiškimui ar Bažnyčios doktrinai net ir socialiniais klausimais.
Dėl vietinių konferencijų ir susirinkimų, kurie, kaip išaiškinta aukščiau, įeina į Monitum sferą, vietos ordinarams suteikiama galia trejiems metams nuo šios Instrukcijos publikavimo 8 duoti reikalingą išankstinį Šventojo Sosto leidimą šiomis sąlygomis:
a) jei bus visiškai išvengta communicatio in sacris;
b) jei temos pristatymai bus deramai patikrinti ir tinkamai nukreipti;
c) jei baigiantis kiekvieniems metams, šiai Šventajai Kongregacijai bus pateiktas raportas, nurodantis, kur tokie susitikimai buvo surengti ir kokios patirties iš jų buvo pasisemta.
Kalbant apie aukščiau paminėtus teologų pokalbius, ta pati galia tam pačiam laikotarpiui suteikiama vietos, kurioje tokie pokalbiai rengiami, ordinarui, arba ordinarui, deleguotam šiam darbui bendru kitų ordinarų pritarimu, tomis pačiomis aukščiau išvardytomis sąlygomis, bet su papildomu reikalavimu, kad raporte, skirtame šiai Šventajai Kongregacijai, būtų taip pat nurodyta, kokie klausimai buvo nagrinėjami, kas dalyvavo ir kas buvo kiekvienos pusės pranešėjais.
Dėl tarpdiecezinių konferencijų, tiek tautinių, tiek tarptautinių, visada reikalingas išankstinis Šventojo Sosto leidimas, atskiras kiekvienam atvejui; jo prašyme taip pat turi būti nurodyta, kokie klausimai bus nagrinėjami ir kas bus pranešėjais. Kol toks leidimas negautas, neleidžiama pradėti išorinio pasiruošimo tokiems susitikimams arba bendradarbiauti su nekatalikais, pradedančiais tokį pasiruošimą.
5. Nors visuose šiuose susitikimuose ir konferencijose privaloma vengti bet kokio bendravimo pamaldose, tačiau minėtus susitikimus atidarant ar uždarant, nėra draudžiamas bendras Viešpaties maldos ar kokios nors kitos Katalikų Bažnyčios patvirtintos maldos kalbėjimas.
6. Nors kiekvienas ordinaras turi teisę ir pareigą vadovauti, skatinti ir kontroliuoti šį darbą savo diecezijoje, tačiau būtų tinkamas ar netgi būtinas keleto vyskupų bendradarbiavimas įsteigiant pareigybes ir tarnybas, kurios stebėtų, tyrinėtų ir kontroliuotų šį darbą kaip visumą. Taigi, patiems ordinarams priklauso tartis tarpusavyje ir apsvarstyti, kaip galima pasiekti veiksmų vieningumo ir darnos.
7. Vienuolijų vyresnieji yra įpareigoti stebėti ir žiūrėti, kad jų pavaldiniai tiksliai ir ištikimai laikytųsi Šventojo Sosto arba vietos ordinarų duotų nurodymų šiuo klausimu.
Kad toks kilnus darbas, kaip visų krikščionių vienybė viename tikrame tikėjime ir vienoje tikroje Bažnyčioje, galėtų kasdien augti ir tapti didesne viso rūpesčio sielomis dalimi, kad visa katalikiška liaudis galėtų nuoširdžiau maldauti šios vienybės Visagalį Dievą, bus tikrai naudinga tam tikru tinkamu būdu, pavyzdžiui, ganytojiškais laiškais, paaiškinti tikintiesiems šias problemas ir sumanymus, Bažnyčios nurodymus šiuo klausimu bei motyvus, kuriais jie pagrįsti. Visi, ypač kunigai ir vienuoliai, turi būti raginami ir karštai skatinami uoliai brandinti ir remti šį darbą savo maldomis ir aukomis, taip pat visi turi atsiminti, jog niekas veiksmingiau nenutiesia kelio paklydusiems surasti tiesą ir ateiti į Bažnyčią, nei katalikų tikėjimas, patvirtintas doro gyvenimo pavyzdžiu.
Išleista Šventosios Oficijos Romoje 1949 m. gruodžio 20 dieną.
___________________________________________
1.Šventosios Oficijos instrukcija, adresuota vietos ordinarams, Ecclesia catholica. Apie ekumeninį judėjimą, AAS XLII (1950) 142–147. Instrukcijos publikavimo data yra 1950 m. sausio 31 d. Lietuviškas tekstas iš: Bažnyčios mokymas. I knyga. Apie Bažnyčią. VšĮ “Laetitia” 2010.
2. Jn 17, 23
3.Apd 20, 28.
4.Plg. Leonas XIII, Satis cognitum. ASS XXVIII (1895–1896) p. 708–739.
5. Plg. Pijus XI, Mortalium animos. AAS XX (1928) p. 5–16.
6. Plg. Pijus XII, Mystici corporis. AAS XXXV (1943) 193–248.
7.Plg. Monitum Cum compertum, AAS XL (1948) 257.
8.Instrukcijos publikavimo data yra 1950 m. sausio 31 d.