„Uniatizmas, senas vienybės siekimo metodas, ir dabartinis visiškos bendrystės ieškojimas“
Įvadas
1. Pageidaujant Stačiatikių Bažnyčioms, buvo trumpam sustabdyta normali teologinio dialogo su Katalikų Bažnyčia eiga, kad būtų galima skirti ypatingą dėmesį vadinamojo „uniatizmo“ klausimui.
2. Freizinge (1990 m. birželio mėn.) dėl metodo, vadinamo „uniatizmu“, buvo nutarta, kad „mes atmetame jį kaip vienybės siekimo metodą, nes jis yra priešingas bendrai mūsų Bažnyčių tradicijai.“
3. Aišku, kad Rytų Katalikų Bažnyčios kaip katalikų bendrijos dalis turi teisę egzistuoti ir veikti, tenkindamos savo tikinčiųjų dvasinius poreikius.
4. Dokumentas, kuri 1991 m. birželį ruošė bendras koordinacinis komitetas Ariccijoje ir pabaigė Balamande 1993 m. birželį, apibrėžia, koks yra mūsų metodas, siekiant visiškos bendrystės; taip pat pateikia „uniatizmo“ atmetimo priežastis.
5. Šis dokumentas susideda iš dviejų dalių:
- ekleziologinių principų bei
- praktinių taisyklių.
Ekleziologiniai principai
6. Pasidalinimai tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių niekada neužgožė Kristaus norėtos vienybės troškimo. Ši situacija, priešinga Bažnyčios prigimčiai, daugeliui veikiau tapo proga giliau suvokti poreikį siekti tos vienybės, kad būtų ištikimi Viešpaties priesakui.
7. Per daugelį amžių buvo įvairiai bandoma atgauti vienybę. Atsižvelgiant į politinę, istorinę, teologinę ir dvasinę kiekvieno laikotarpio situaciją, šio tikslo įvairiais būdais buvo bandoma pasiekti susirinkimuose. Nelaimei, nei vienas iš šių bandymų nepasibaigė sėkmingu visiškos bendrystės tarp Vakarų Bažnyčios ir Rytų Bažnyčios atstatymu, o kartais net paaštrindavo prieštaravimus.
8. Per paskutinius keturis amžius įvairiose vietose Rytuose, kai kurių Bažnyčių viduje, spaudžiant išorės elementams, buvo imamasi iniciatyvų sugrąžinti vienybę tarp Rytų Bažnyčios ir Vakarų Bažnyčios. Šios iniciatyvos lėmė kai kurių bendruomenių vienybę su Apaštalų Sostu ir kaip jų rezultatas buvo bendrystės nutraukimas su motininėmis Rytų Bažnyčiomis. Neapsieita ir be nebažnytinių jėgų interesų įsikišimo. Tokiu būdu susikūrė Rytų Katalikų Bažnyčios. Taip susidarė situacija, tapusi kančių šaltiniu pirmiausia stačiatikiams, tačiau taip pat ir katalikams.
9. Kokios bebūtų buvę dalinėse unijose su Apaštalų Sostu išreikštos intencijos ir troškimas būti ištikimiems Kristaus priesakui: ,,Visi tebūna viena“, reikia pripažinti, kad vienybės tarp Rytų Bažnyčios ir Vakarų Bažnyčios atgavimo nebuvo pasiekta ir kad pasidalinimas išlieka apkartintas šių bandymų.
10. Susidariusi situacija iš esmės sukėlė tik įtampą ir ginčus. Sudarius minėtas unijas, laikui bėgant, vienu iš misijinės veiklos prioritetų tapo pastangos atversti kitus krikščionis individualiai ar grupėmis, siekiant juos „grąžinti“ į savąją Bažnyčią. Kad pateisintų šią tendenciją, Katalikų Bažnyčia sukūrė teologinę viziją, pagal kurią, ji yra vienintelė išganymo priemonė. Reaguodama į tai, Stačiatikių Bažnyčia savo ruožtu perėmė tokią pačią viziją, anot kurios, tik joje gali būti pasiektas išganymas. Siekiant užtikrinti „atsiskyrusiųjų brolių“ išganymą, atsitikdavo net taip, kad krikščionys buvo iš naujo krikštijami ir kad buvo pamiršti kai kurie asmenų ir jų tikėjimo išpažinimo religinės laisvės reikalavimai.
11. Antra vertus, kai kurios pilietinės valdžios institucijos stengėsi sugrąžinti Rytų katalikus prie jų Tėvų Bažnyčios. Siekdami šio tikslo, jie nevengė, progai pasitaikius, naudotis net neleistinomis priemonėmis.
12. Dėl tos priežasties, kad katalikai ir stačiatikiai traktuoja vieni kitus kaip Bažnyčias-seseris, ši aukščiau aprašyta „misijinio apaštalavimo“ forma, kuri buvo pavadinta „uniatizmu“, negali būti priimtina nei kaip naudotinas metodas, nei kaip mūsų Bažnyčių siekiamas vienybes modelis.(Išskirta red.)
13. Iš esmės, ypač nuo visuotinių stačiatikių konferencijų ir nuo Vatikano II Susirinkimo laikų, Bažnyčios kaip bendruomenės atradimas iš naujo ir tikrosios jos vertės grąžinimas tiek iš stačiatikių, tiek iš katalikų pusės radikaliai pakeitė perspektyvą ir nusistatymą vieni kitų atžvilgiu. Abi pusės pripažįsta, kad tai, ką Kristus patikėjo savo Bažnyčiai – apaštalų tikėjimo išpažinimas, dalyvavimas tuose pačiuose sakramentuose, ypač vienoje kunigystėje, švenčiant vieną Kristaus auką, apaštalinė vyskupų įpėdinystė – negali būti laikoma išskirtine kurios nors vienos iš mūsų Bažnyčių nuosavybe.
14. Būtent šiuo aspektu Katalikų Bažnyčia ir Stačiatikių Bažnyčios pripažįsta vienos kitą Bažnyčiomis-seserimis, kartu atsakingomis už ištikimybės Dievo Bažnyčiai išlaikymą dieviško tikslo labui, ypač vienybės srityje. Kaip pasakė popiežius Jonas Paulius II, Rytų ir Vakarų Bažnyčių ekumenizmo pastangos, pagrįstos dialogu ir malda, yra siekimas visiškos ir tobulos bendrystės, kuri nėra nei įtraukimas į ką nors, nei susimaišymas, bet susitikimas su tiesa ir meile.
15. Kadangi, siekiant atkurti vienybę, yra užtikrinama nepažeistina asmenų laisvė ir jiems netrukdoma sekti savo sąžine, nekeliamas klausimas apie žmonių atvertimą iš vienos Bažnyčios į kitą tam, kad būtų užtikrintas jų išganymas. Greičiau tai yra klausimas apie siekimą įvykdyti Kristaus valią dėl Jo paties ir Dievo planą, skirtą savajai Bažnyčiai, abiem Bažnyčioms kartu ieškant visiško sutarimo dėl tikėjimo turinio. Šios pastangos yra dedamos dabartiniame teologiniame dialoge. Dabartinis dokumentas yra būtinas minėto dialogo etapas.
16. Rytų Katalikų Bažnyčios, kurios troško susigrąžinti visišką bendrytę su Apaštalų Sostu ir išliko jam ištikimos, turi teises ir pareigas, kurios yra susijusios su šia bendryste. Principai, nustatantys jų santykį su Stačiatikių Bažnyčiomis, yra tie, kuriuos ėmė praktiškai įgyvendinti popiežiai įvairiais dokumentais, išleistais po [Vatikano II] Susirinkimo, paaiškinę šių principų praktinius padarinius. Rytų Katalikų Bažnyčios turi įsitraukti į meilės dialogą su naujai atrasta tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu, bei pradėti teologinį dialogą su visais jo praktiniais padariniais tiek vietiniame, tiek pasauliniame lygmenyje.
17. Tokie aukščiau pateikti svarstymai ir žemiau išdėstytos praktinės gairės tiek galės padėti teisingai ir galutinai susidoroti su sunkumais, kuriuos šios Rytų Katalikų Bažnyčios sukelia Stačiatikių Bažnyčiai, priklausomai nuo to, kaip bus priimtos ir kiek ištikimai bus vykdomos.
18. Dėl to popiežius Paulius VI savo kreipimesi Phanare 1967 m. liepos mėnesį tvirtino: „Būtent Bažnyčių galvų, jų hierarchijų pareiga yra vesti Bažnyčias visiškos bendrystės suradimo keliu. Jie turėtų tai daryti pripažindami ir gerbdami vieni kitus kaip ganytojus, ganančius jiems patikėtą Kristaus kaimenės dalį, rūpindamiesi Dievo tautos vienybe ir augimu, vengdami visko, kas galėtų ją išsklaidyti ar sukelti sąmyšį jos gretose“ (Tomos Agapis, 172). Tokiu pat būdu popiežius Jonas Paulius II kartu su Ekumeniniu Patriarchu Dimitrios aiškiai pareiškė: „Mes atmetame bet kokią prozelitizmo formą, kiekvieną nusistatymą, kuris galėtų būti traktuojamas kaip pagarbos trūkumas“ (1987 12 07).
Praktinės taisyklės
19. Tarpusavio pagarba tarp Bažnyčių, esančių sunkioje situacijoje, džiuginančiai išaugs priklausomai nuo to, kiek jos laikysis šių praktinių taisyklių.
20. Šios taisyklės neišspręs mus jaudinančių problemų, jei abi pusės neturės Šventuoju Raštu pagrįsto noro atleisti, lydimo nuolatinių atsinaujinimo pastangų ir neblėstančio troškimo siekti vienybės, kuri egzistavo tarp mūsų Bažnyčių daugiau kaip tūkstantį metų. Turi tęstis nuolat atnaujinamas ir daug ištvermės reikalaujantis meilės dialogas, kuris vienintelis gali įveikti teologinio dialogo, galų gale atvešiančio į visišką bendrystę, pagilinimui būtino abipusio supratimo trūkumą.
21. Pirmas žingsnis turėtų būti atsisakymas viso to, kas skatina susiskaldymą, panieką ir neapykantą tarp mūsų Bažnyčių. Tuo tikslu Katalikų Bažnyčios valdžia padės Rytų Katalikų Bažnyčioms ir jų bendruomenėms, kad jos pačios galėtų paruošti visišką bendrystę tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių. Stačiatikių Bažnyčios valdžia panašiu būdu elgsis su savo tikinčiaisiais. Dėl to su meile ir teisingumu tiek katalikų, tiek stačiatikių atžvilgiu bus galima susidoroti su ypač sudėtinga situacija, atsiradusia Rytų Europoje.
22. Tiek lotyniškosios, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios ganytojiška veikla daugiau nebeturi tikslo patraukti vienos Bažnyčios tikinčiųjų į kitą, t. y. ji atsisako prozelitizmo tarp stačiatikių. Ji siekia tenkinti savo tikinčiųjų dvasinius poreikius ir netrokšta plėstis Stačiatikių Bažnyčios sąskaita. Tada nelieka vietos nepasitikėjimui ir įtarumui. Būtina keistis informacija dėl sielovados projektų ir šitokiu būdu pradėti bei plėtoti bendradarbiavimą tarp vyskupų ir visų atsakingų asmenų mūsų Bažnyčiose.
23. Stačiatikių Bažnyčios ir Rytų Katalikų Bažnyčių ryšių istorija buvo paženklinta persekiojimų ir kentėjimų. Kokie bebūtų buvę tie kentėjimai ir jų priežastys, jie nepateisina jokio triumfalizmo. Niekas negali jais didžiuotis ar panaudoti juos kaip argumentus, kaltinant ar žeminant kitą Bažnyčią. Tik pats Dievas pažįsta savo liudytojus. Kokia bebūtų praeitis, ji turi būti palikta Dievo gailestingumui ir visa Bažnyčių energija turėtų būti nukreipta siekti, kad dabartis ir ateitis geriau atitiktų paties Kristaus valią.
24. Taip pat būtina, kad abiejų Bažnyčių vyskupai ir visi turintys ganytojiškas pareigas skrupulingai gerbtų tikinčiųjų religinę laisvę. Pastarieji, turėdami galimybę gauti konsultacijas ir organizuodamiesi tam tikslui, savo ruožtu turėtų sugebėti laisvai išreikšti savo valią. Iš esmės religinė laisvė reikalauja, kad tikintieji, ypač konfliktinėse situacijose, galėtų išreikšti savo nuomonę ir be spaudimo iš šalies nuspręsti, ar jie nori vienytis su Stačiatikių Bažnyčia, ar su Katalikų Bažnyčia. Religijos laisvė būtų pažeista tik tada, kai, prisidengdami finansine parama, vienos Bažnyčios tikintieji būtų pritraukiami į kitą, pavyzdžiui, žadant švietimą ar materialines gėrybes, kurių jiems gali trūkti savojoje Bažnyčioje. Dėl to būtina, kad finansinė parama bei bet kokia filantropinė veikla būtų organizuojama, susitarus tarpusavyje, kad būtų išvengta naujų įtarinėjimų.
25. Taip pat būtina pagarba krikščionio laisvei – vienai iš brangiausių Kristaus dovanų – kuri neturėtų tapti proga imtis ganytojiškų projektų, kurie įtrauktų kitų Bažnyčių tikinčiuosius, prieš tai nepasikonsultavus su tų Bažnyčių ganytojais. Reikia ne tik atmesti bet kokios formos spaudimą, tačiau pagarba sąžinėms, motyvuojama autentiškais tikėjimo reikalavimais, yra vienas iš principų, kuriais turėtų ganytojiškai rūpindamiesi vadovautis dviejų Bažnyčių atsakingieji asmenys ir kuris turėtų būti šių asmenų bendrų apmąstymų objektu.
26. Štai kodėl yra būtina įsitraukti į nuoširdų dialogą, kuris pirmiausia turėtų būti tarp tų, kurie yra atsakingi už Bažnyčias. Asmenys, atsakingi už bendruomenes, turėtų kurti vietines komisijas ar suaktyvinti jau esamas, rasdami sprendimus konkrečioms problemoms ir prižiūrėdami, kad šie sprendimai būtų įgyvendinami su teisingumu, meile ir taika. Jei sutarimo negalima būtų pasiekti vietiniame lygyje, tai klausimas turėtų būti pateikiamas jungtinėms komisijoms, įsteigtoms aukštesnės valdžios.
27. Įtarumas lengviau išnyktų, jei abi šalys pasmerktų prievartą visur, kur vienos Bažnyčios bendruomenės naudoja ją prieš Bažnyčios-sesers bendruomenes. Kaip Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II prašė savo 1991 05 31 laiške, būtina vengti bet kokios prievartos ir bet kokio pobūdžio spaudimo tam, kad būtų gerbiama sąžinės laisvė. Atsakingųjų už bendruomenes asmenų uždavinys yra padėti savo tikintiesiems gilinti ištikimybę savajai Bažnyčiai bei jos tradicijoms ir mokyti juos vengti ne tik fizinės ar žodinės prievartos, bet ir viso to, kas gali sukelti panieką kitiems krikščionims ir bet kokį liudijimą prieš juos, visiškai ignoruojantį išganymo darbą, kuris neša ramybę Kristuje.
28. Tikėjimas sakramentine tikrove taip pat reikalauja pagarbos kitos Bažnyčios liturginėms apeigoms. Jėgos naudojimas, užimant kulto pastatus, prieštarauja tam įsitikinimui. Atvirkščiai, šis įsitikinimas kartais reikalauja palengvinti kitos Bažnyčios apeigų celebraciją, pagal tarpusavio susitarimą atiduodant tos Bažnyčios dispozicijon savuosius maldos namus, kad būtų galima skirtingu laiku celebruoti skirtingas apeigas tame pačiame pastate. Dar daugiau, evangelinis etosas reikalauja, kad būtų vengiama teiginių ar pasakymų, kurie galėtų toliau tęsti konfliktą bei nutraukti dialogą. Argi šventasis Paulius neragina Dievo garbei priimti vienas kitą taip, kaip Kristus mus priima (Rom 15, 7)?
29. Vyskupai ir kunigai yra įsipareigoję Dievui gerbti valdžią, kurią Šventoji Dvasia suteikė kitos Bažnyčios vyskupams ir kunigams, ir dėl šios priežasties turi nesikišti į dvasinį tos Bažnyčios tikinčiųjų gyvenimą. Kai bendradarbiavimas tampa būtinas tikinčiųjų gėriui, tada yra būtina, kad kompetentingi asmenys pasiektų tarpusavio susitarimą; būtina nustatyti šiai savitarpio pagalbai aiškius, visiems žinomus principus ir veikti nuoširdžiai, aiškiai ir su pagarba kitos Bažnyčios sakramentinei disciplinai.
Šiuo atveju, siekiant išvengti bet kokių nesusipratimų ir norint pasiekti pasitikėjimą tarp dviejų Bažnyčių, būtina, kad tos pačios teritorijos katalikų ir stačiatikių vyskupai tartųsi vienas su kitu, prieš kurdami katalikų ganytojiškus projektus, kurie numatytų naujų struktūrų kūrimą regionuose, tradiciškai esančiuose Stačiatikių Bažnyčios jurisdikcijoje, kad būtų išvengta paralelinės ganytojiškos veiklos, virstančios varžybomis ar net konfliktu.
30. Norint nutiesti kelią ateities ryšiams tarp dviejų Bažnyčių, aplenkiant pasenusią sugrįžimo į Katalikų Bažnyčią ekleziologiją, susijusią su problema, kuri yra šio dokumento tema, ypatingas dėmesys bus skiriamas būsimų kunigų paruošimui ir visų tų, kurie kokiu nors būdu yra įtraukti į apaštalinę veiklą vietose, tradiciškai priklausančiose kitai Bažnyčiai. Jų išsilavinimas turėtų būti objektyviai pozityvus kitos Bažnyčios atžvilgiu. Pirmiausia kiekvienas turi būti informuotas apie kitos Bažnyčios apaštalinę įpėdinystę ir jos sakramentinio gyvenimo autentiškumą. Reikia garantuoti teisingą ir suprantamą istorinių žinių perdavimą, orientuojantis į dviejų Bažnyčių istoriografiją, kuriai pritaria abi pusės. Tokiu būdu bus išnaikinti prietarai ir bus išvengta istorijos naudojimo poleminiams tikslams. Tai padės suvokti, kad kaltė dėl atsiskyrimo tenka abiem pusėms.
31. Čia vertėtų priminti apaštalo Pauliaus įspėjimą korintiečiams (1 Kor 6, 1–7). Jis pataria krikščionims savo problemas spręsti brolišku dialogu, vengti šauktis pilietinės valdžios įsikišimo į problemų, iškylančių tarp Bažnyčių ar vietinių bendruomenių, praktinį sprendimą. Tai ypač taikytina bažnytinės nuosavybės valdymo ar grąžinimo atveju. Šie sprendimai neturėtų būti grindžiami tiktai buvusia teisine padėtimi ir bendrais teisės principais, bet taip pat turi turėti omenyje esamų realijų ir vietos sąlygų sudėtingumą.
32. Šitaip įmanoma iškelti bendrą mūsų sekuliarizuoto pasaulio naujosios evangelizacijos uždavinį. Bus taip pat stengiamasi pateikti objektyvias naujienas žiniasklaidai, ypač religinei spaudai, siekiant išvengti tendencingos ir klaidinančios informacijos.
33. Būtina, kad Bažnyčios vieningai išreikštų dėkingumą ir pagarbą visiems, žinomiems ir nežinomiems vyskupams, kunigams ar tikintiesiems, tiek stačiatikiams, tiek lotynų bei Rytų apeigų katalikams – visiems, kurie kentėjo, išpažino savo tikėjimą, liudijo savo ištikimybę Bažnyčiai, visiems krikščionims, kurie patyrė persekiojimus. Jų kančios kviečia mus vienytis ir liudyti atsiliepiant į Kristaus maldą: „Tegul visi bus viena..., kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21).
34. Jungtinė tarptautinė komisija teologiniam dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios plenariniame posėdyje Balamande primygtinai reikalauja, kad aukščiau išdėstytos praktinės taisyklės praktiškai būtų įgyvendinamos mūsų Bažnyčių, įskaitant ir Rytų Katalikų Bažnyčias, kurios yra kviečiamos dalyvauti šiame dialoge ramioje atmosferoje, padedančioje jam plėtotis net iki visiškos bendrystės susigrąžinimo.
35. Ateityje atsisakydama visokeriopo prozelitizmo ir katalikų ekspansijos stačiatikių atžvilgiu, komisija tikisi, kad tai padės nugalėti kliūtis, kurios privertė kai kurias autokefalines Bažnyčias sustabdyti savo dalyvavimą teologiniame dialoge ir kad Stačiatikių Bažnyčia sugebės tęsti taip laimingai pradėtą teologinį darbą.
(Tekstas iš „Catholic International“, 1993 rugsėjis)