6. skyrius
JĖZUS KRISTUS, PER KURĮ ŽMOGUS SUGRĮŽTA PAS DIEVĄ
Jėzaus Kristaus paslaptis yra tokia gili, tokia nepaprasta, kad būtų natūralu ją tyliai garbinti ir nieko apie ją nekalbėti. Mes galime pagrįstai bijoti, kad tiek mūsų žodžiai, tiek mintys bus per silpnos išreikšti tuos visus turtus, kurie slypi Jėzuje Kristuje, toje nenusakomoje šventykloje.
Šv. Paulius mano taip pat: „Orantes simul et pro nobis, ut Deus aperiat nobis ostium sermonis ad loquendum mysterium Christi... ut manifestem illud ita ud oportet me loqui – Melskitės už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus slėpinį... kad sugebėčiau jį atskleisti taip, kaip privalau jį išsakyti“ (Kol 4, 3–4).
Šv. Pauliaus žodžiai apie mūsų Viešpatį yra tikrai nuostabūs ir skatina mus padaryti Jėzų Kristų viso mūsų gyvenimo esme, „mihi enim vivere Christus est – Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21), bei tapti vis tobulesniais
krikščionimis:
„Qui est imago Dei invisibilis, primogenitus omnis creaturae, quoniam in Ipso condita sunt universa in caelis et in terra, visibilia et invisibilia, sive Th roni, sive Dominationes, sive Principatus, sive Potestates. Omnia per Ipsum et in Ipso creata sunt. Et ipse est ante omnes et omnia in Ipso constant – Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17).
Tas žmogumi tapusio Dievo buvimas žmonijos istorijoje negali būti kas kita kaip tos istorijos centras, lyg jos saulė, į kurią visa veržiasi ir iš kurios visa kyla. O jei pagalvojame, kad toji įsikūnijimo paslaptis egzistuoja vien dėl išganymo paslapties, tuomet tampa savaime suprantama, kad be Jėzaus Kristaus negali būti išganymo. Kiekvienas veiksmas, kiekviena mintis, kuri nėra krikščioniška, neturi jokios vertės atpirkimui, nėra nuopelninga išganymui.
Norėdami teisingai suvokti šią paslaptį, mes norime pateikti tą gražią vietą iš kun. Pegues’o parengto katekizmo pagal šv. Tomą. Šis kunigas aptaria Summa theologica („Teologijos sumos“) tertia pars (trečiąją dalį), kalbančią apie Jėzaus Kristaus paslaptį, arba apie žmogaus grįžimo pas Dievą kelią:
„Ką turiu omenyje kalbėdamas apie Jėzaus Kristaus paslaptį, arba apie Žodį, tapusį kūnu?
Turiu omenyje šioje žemėje mums visiškai nesuvokiamą faktą,
kad antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, Žodis, arba vienatinis Dievo Sūnus, kuris visą amžinybę yra kartu su savo Tėvu ir Šventąja Dvasia tas pats, vienas ir vienintelis tikras Dievas, per kurį buvo sutverti visi daiktai ir kuris juos valdo kaip aukščiausias Valdovas, savo įsikūnijimu Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose, iš kurių jis gimė, atėjo laike į mūsų žemę ir gyveno mūsų mirtinguoju gyvenimu;
kad jis Palestinos žydų tautai, kuriai buvo savo Tėvo asmeniškai siųstas, paskelbė Evangeliją, buvo tos tautos nepažintas, išduotas, perduotas romėnų vietininkui Poncijui Pilotui, pasmerktas mirti, nukryžiuotas ir palaidotas, kad jis nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių ir po keturiasdešimties dienų įžengė į dangų bei sėdi Dievo Tėvo dešinėje – iš ten jis valdo savo Bažnyčią, kurią įsteigė žemėje;
kad jis jai pasiuntė savo Dvasią, kuri yra ir Tėvo Dvasia, šią Bažnyčią pašventina savo malonės sakramentais ir taip ruošia ją savo antrajam atėjimui laikų pabaigoje;
ir kad jis tuomet teis gyvuosius ir mirusiuosius, sušaukęs juos iš kapų, kad atliktų galutinį gerųjų, kuriuos jis pasiims į savo Tėvo karalystę bei suteiks jiems amžinąjį gyvenimą, atskyrimą nuo blogųjų, kuriuos jis, prakeikęs ir pasmerkęs amžinos ugnies bausmei, atstums nuo savęs“.
Ši trumpa dogmatinė ir istorinė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimo paslapties apžvalga jau šiek tiek paaiškina mums žmogumi tapusio Dievo savybes ir privilegijas bei šio įsikūnijimo poveikį visai žmonijai ir visiems žmonėms, kiekvienam atskirai – visiems jiems turi didžiulės įtakos tai, kad Dievas atėjo į jų tarpą bei jų ateitį amžiams padarė priklausomą nuo santykio su Jėzumi Kristumi, suvokia jie tai, ar ne, nori jie to, ar ne.
Mes niekuomet negalime pernelyg daug mąstyti apie tą turtingą lobį, kuris yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus: „Si scires donum Dei – Jei tu pažintum Dievo dovaną“ (Jn 4, 10), – sako Jėzus samarietei. „Tarp jūsų, – kalba Jonas Krikštytojas, – stovi tas, kurio jūs nepažįstate... jam aš nevertas atrišti apavo dirželio“ (Jn 1, 26–27). Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia apsireiškia, kad mums atskleistų Jėzaus paslaptį: „Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi““ (Mk 1, 10–11). „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 32–34).
Vėliau visi įvykiai patvirtino Jono Krikštytojo sprendimą, lygiai kaip Jėzų jau buvo parodę atsitikimai, išpranašauti angelo apreiškimo Marijai metu.
Jėzus tikrai yra Emanuelis: „Dievas su mumis“ [Mt 1, 23].
Jei šis žmogus yra Dievas, kokia dovanų gausybė turi pripildyti jo sielą ir kūną! Jei pats Dievas prisiima šią sielą ir šį kūną, jis tam žmogui suteikia nepaprastų savybių, teisių, dovanų ir privilegijų, kurios viršija visa, ką tik galime įsivaizduoti.
Pabandykime prisiartinti prie šios dieviškos šventyklos, kad tobuliau ir giliau ją įvertintume bei pagarbintume bei džiūgaudami be jokių išlygų pasišvęstume jos tarnybai. Argi galėtume nesijausti lygiai taip pat pašaukti kaip apaštalai, kurie nedvejodami viską paliko, kad jį sektų?
Trys ypatingos malonės puošia Jėzaus sielą ir kūną nuo pat jo pradėjimo Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose ir nuo sielos įliejimo į jai parengtą kūną.
Pirmoji malonė, kuri yra kitų dviejų šaltinis – vienintelė visoje tvarinijoje. Nuo amžių priimtame sprendime suvienyti savo asmenį su siela ir kūnu dieviškasis Žodis nenusakomu ir paslaptingu būdu be saiko padovanojo tiems kūriniams savo paties dievystę, dieviška valia padarydamas, kad jie galėtų ją priimti. Tai malonė, vadinama hipostazine sąjunga [gr. hypostasis – asmuo], ji tai sielai ir tam kūnui suteikia dievišką kilnumą. Visi šios sielos ir kūno aktai tampa dieviški, priskiriami Dievui, kuris perima atsakomybę už visus tos sielos ir kūno veiksmus.
Hipostazinės sąjungos malonė natūraliai ir būtinai suteikia tam asmeniui, gyvenančiam šioje žmogiškoje prigimtyje, ypatingų titulų: Tarpininko, Atpirkėjo, Kunigo ir Karaliaus. Kiekvienas tarpininkavimas, kiekviena kunigystė, kiekvienas karališkumas kūriniuose gali egzistuoti tik kaip dalyvavimas tose savybėse, kurios lyg brangakmeniai glūdi pačioje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prigimtyje.
Kaip tuomet galėtume nematyti, kokia didinga yra mūsų kunigystė, kuri yra dalyvavimas toje mūsų Viešpaties malonėje – hipostazinėje sąjungoje? Mūsų Viešpats tikrai vykdo savo kaip Tarpininko, Atpirkėjo ir Kunigo užduotį, ir esminis jo kunigystės aktas bus jo auka ant Kalvarijos kalno – per ją mums visiems buvo pelnytos visos išganingosios malonės. Jau vien dėl šios hipostazinės sąjungos malonės kryžius pasirodo kaip laisvai atlikto jo dieviškojo kūno ir švenčiausiosios sielos paaukojimo jo Tėvui ženklas.
Tai jo paveldo, palikto Bažnyčiai, esmė: jo eucharistinė ir atlyginamoji auka, tęsiama jo išrinktuosiuose, kurie yra lyg altoriai, dalyvaujantys jo vienintelėje kunigystėje.
Seminaristai, kunigai ir vyskupai iš šių kelių pagrindinių tiesų apie hipostazinės sąjungos mūsų Viešpatyje malonę galėtų pasiekti savo kunigystės supratimą bei suvokti, kokia yra tikroji jiems patikėto paveldo vertė. Tas paveldas turėtų būti jų pašventinimo ir apaštalavimo šaltinis: tai aukos aktas. Šis aktas įsteigia Eucharistijos sakramentą, per kurį Jėzaus Kristaus, Kunigo ir aukos Avinėlio, gyvenimas tampa jų vidiniu gyvenimu bei jų tarnystės esme: teikti Jėzų sieloms.
(Ši neišskiriama aukos ir sakramento vienybė, kurios savo išmintimi norėjo įsikūnijęs Žodis, yra kaip tik tai, ką atmeta protestantai ir ką naujovių ieškotojai Vatikano II Susirinkime per ekumenizmą praktiškai panaikina!)
Hipostazinės sąjungos malonė suteikia mūsų Viešpaties sielai ir kūnui pašvenčiamąją malonę, vienintelę tokią visame pasaulyje. Ji yra tokia gausi, kad tampa visų kitų pašvenčiamųjų malonių šaltiniu – ši malonė yra ne kas kita, kaip Šventosios Dvasios, mūsų Viešpaties meilės Dvasios, suteikimas. „De plenitudine eius nos omnes accepimus – Iš jo pilnatvės mes visi esame gavę“ (Jn 1, 16).
Pašvenčiamoji malonė nuostabiai paveikia mūsų Viešpaties sielą ir kūną. Jo siela nuo pat savo egzistavimo pradžios galėjo regėti Dievą – šiuo regėjimu savo sieloje mūsų Viešpats mėgavosi visą gyvenimą, netgi ant kryžiaus: tai tikrai didelė paslaptis – siela, kartu panirusi į tobuliausią palaimą ir persmelkta skausmo bei liūdesio!
Kadangi mūsų Viešpats savo sieloje regėjo Dievą, jis galėjo turėti tik teologinę meilės dorybę, o tikėjimas ir viltis buvo pradingusios Dievo regėjime.
Sunku teisingai įvertinti Jėzaus sieloje esančios meilės gilumą ir turtingumą. Akivaizdu, kad ši sutverta malonė, nors ir nenusakomai tobula, negali būti lyginama su tuo begaliniu meilės šaltiniu, iš kurio ji teka ir kuris yra ne kas kita, kaip Jėzaus dieviškasis gyvenimas Švenčiausiosios Trejybės prieglobstyje.
Ši nepaprastai turtinga pašvenčiamoji malonė apipylė Jėzaus sielą dorybėmis, dovanomis, palaiminimais ir Šventosios Dvasios vaisiais.
Šalia šios „gratum faciens“ [maloniu darančios, asmeninės pašvenčiamosios] malonės, kuri yra Jėzaus sielos ir kūno šventumo šaltinis, dar yra visos „gratis datae“ [dovanai duotosios, tarnystei skirtos] malonės – jomis Jėzus džiaugėsi, kad galėtų vykdyti savo nepakartojamą Atpirkėjo, Pašventintojo ir Išaukštintojo tarnystę: tai gydymo, stebuklų darymo, ženklų rodymo, kalbėjimo kalbomis, kalbų aiškinimo ir pirmiausia pranašavimo dovanos. Jau pačia savo dieviška ir žmogiška prigimtimi Jėzus buvo tikrasis Pranašas. Po Jėzaus nebebuvo pranašų, nes apaštalai buvo tik šio Pranašo įrankiai. Jie per Tradiciją ir Šventąjį Raštą įtvirtino perduotąjį tikėjimo lobį, kuris buvo užbaigtas paskutinio apaštalo mirtimi. Apaštalų įpėdiniai teturi užduotį ištikimai ir tiksliai perduoti tame lobyje esančias tiesas.
Po pranašiškojo laikotarpio seka dogmatiškasis, kai popiežiai ir vyskupai įpareigoti tikėjimo lobį be jokio iškreipimo, „in eodem sensu et eadem sententia – ta pačia prasme ir tais pačiais žodžiais“ [Šv. Vincentas Lerinietis, „Priminimas“, 23], iki pat laikų pabaigos išlaikyti ir perduoti.
Taigi teisingas Jėzaus pranašiškumo supratimas yra labai svarbus. Taip pat ir Jėzaus kūnas turėjo nuostabią dovaną daryti stebuklus. Dievo regėjimo vaisius jame turėtų būti jo paties pašlovinimas. Tačiau tai stebuklas, kad Jėzus to savo kūno pašlovinimo neparodė, išskyrus apsireiškimo [ant Taboro kalno] ir prisikėlimo dienomis. Visa Evangelija skelbia Jėzaus kūno galybę. Net būdamas palaidotas, negendantis Jėzaus kūnas liko susivienijęs su dieviškuoju Žodžiu. Žodis grąžino jam sielą ir jį prikėlė.
Jėzaus pašvenčiamoji malonė yra toks gausus ir nepaprastas išganymo šaltinis, kad teisėtai vadinama tik mūsų Viešpaties malonei taikomu vardu: „gratia capitis – galvos, Bažnyčios Galvos malone“. Šiuo žodžiu aiškiai pasakoma, kad išganymo darbe arba veiksmuose, susijusiuose su antgamtinėmis gėrybėmis, viskas yra galiausiai susiję su Jėzumi Kristumi, įsikūnijusiu Dievo Sūnumi, ir viskas į jį sugrįžta.
„Non est in alio aliquo salus – Niekame kitame nėra išganymo“ (Apd 4, 12), tik mūsų Viešpatyje. Todėl šiuo mūsų Viešpaties galvos malonės principu turi remtis visų dirbančiųjų sielų išganymui veikimas. Visa, kas vyksta be tiesioginio ar netiesioginio ryšio su mūsų Viešpačiu, yra bergždžia ir neturi jokios naudos išganymui.
Taigi, tai yra ir mūsų sielovados esminis principas: turime stengtis malda ir meile viską susieti su antgamtine realybe ir vengti įsileisti į mūsų veiklą pernelyg daug dalyvių, kurie rodo savo nenorą pareikšti kokius nors religinius ar krikščioniškus jausmus. Žinoma, kas kita, jei prileidžiami turintieji gerą nusistatymą, bet mažai žinantieji ir galintys atsiversti į mūsų Viešpatį. Kadangi Dievo plane visa nukreipta į sielų išganymą per Jėzų Kristų, tik per jį vieną mes visose srityse, visuomeninėje, politinėje, ekonominėje ir šeimos, galime paskatinti tuos, kurie stengiasi susieti savo veiksmus su prigimtiniu ir antgamtiniu mūsų Viešpaties įstatymu. Juk mūsų Viešpats valdo viską. Jo įstatymas turi be jokių išimčių apimti visas tautas ir visus žmones!
Tiek laike, tiek amžinybėje šėtono valdžia priešinasi mūsų Viešpaties valdžiai. Šėtonas nėra blogio galva ta 5 2008 sausis - kovas Nr. 1 (28) ARKIVYSKUPO ŽODIS prasme, lyg jis galėtų viduje perduoti blogį, kaip Jėzus Kristus perduoda gėrį, bet ta prasme, kad išoriškai valdydamas stengiasi nukreipti žmonės nuo Dievo, kaip Jėzus Kristus stengiasi juos kviesti pas save. Taigi velnias veikia taip, kad visi nusidedantieji sektų jo maištu ir puikybe, o gerieji seka Jėzaus Kristaus pasidavimu ir klusnumu (III q. 10 a. 7).
Neįmanoma išsamiai įvertinti gėrio ir blogio kovos istorijos eigoje, jei ji nesuvedama į asmeninę ir visais laikais nenurimstančią kovą tarp šėtono ir Jėzaus Kristaus.
Kokią pareigą turi kiekvienas žmogus akivaizdoje šio fundamentalaus ir nenumaldomo karo tarp abiejų priešingų žmonijos galvų? Jis įpareigotas niekuomet nesusidėti su šėtono ir jo sekėjų veikimu, kad ir kokioje srityje, bet stoti po Jėzaus Kristaus vėliava, visuomet ten likti ir narsiai kovoti (kun. Pegues’as, p. 383).
Pašvenčiamosios malonės gėrybės mums tenka iš kunigo ir Katalikų Bažnyčios rankų, todėl turime nepamiršti, kad visos malonės, kiekvienas malonės padidėjimas mums ateina iš neišsemiamo Jėzaus malonės šaltinio ir gali tekėti tik iš jo, mūsų vienintelio Atpirkėjo.
Ši dieviškojo Jėzaus gyvenimo realybė, persmelkianti mūsų sielą ir kūną, turi paskatinti mus nuolat dėkoti, turi tapti veiksmingo budrumo šaltiniu, kad mūsų žibintuose nepritrūktų aliejaus, kaip atsitiko paikosioms mergaitėms [Mt 25].
Medituokime ir mąstykime apie pervertąją Jėzaus Širdį, iš kurios teka amžinojo gyvenimo šaltiniai! Tos šventovės – Jėzaus – puošnumas nėra apribotas vien šiomis trimis malonėmis, apie kurias kalbėjome. Dieviškojo Žodžio hipostazinė sąjunga su žmogiškąja Jėzaus siela suteikia tai sielai nepaprastą privilegiją: Dievo regėjimą nuo pat jos sutvėrimo akimirkos.
Išties, Jėzui kaip Dievui visiškai nereikia to pažinimo būdo, nes jo dieviškasis žinojimas be galo lenkia iš Dievo regėjimo gaunamą pažinimą. Tačiau visų dalykų Kūrėjas, panorėjęs asmeniškai prisiimti žmogišką sielą ir kūną, perėmė ir žmogaus gebą pažinti bei žinoti ir suteikė jai didžiausią įmanomą tobulumą.
Taigi tokiu būdu Jėzaus siela turėjo Dievo regėjimą, įlietąjį angelų pažinimą ir žmogiško pažinimo iš patirties gebą, ir visa tai tobuliausiu laipsniu, koks tik gali būti suteiktas sukurtam angelui ar žmogui. „Taip įsikūnijęs Dievo Sūnus nuo pirmosios akimirkos galėjo savo žmogiška prigimtimi dieviškajame Žodyje, kuriuo jis pats yra, regėti viską. Nebuvo nieko, kas dabar yra, buvo praeityje ar bus ateityje, tiek kaip veiksmai, žodžiai ar mintys, nukreiptos į bet kokį dalyką kiekvienoje vietoje ir laike, ko įsikūnijęs Dievo Sūnus nebūtų nuo pirmosios savo įsikūnijimo akimirkos matęs savo žmogiška prigimtimi, kuri buvo hipostaziškai susijungusi su dieviškuoju Žodžiu, kuriuo jis pats buvo“ (plg. III q. 10 a. 2 ad 4).
Šios dieviškos realijos Jėzuje Kristuje atskleidžia, koks glaudus ir asmeniškas ryšys yra tarp Jėzaus ir visų sutvertų dvasių danguje ir žemėje. Netgi savo žmogiškoje sieloje Jėzus pažįsta kiekvieną iš mūsų, žino kiekvieną mūsų gyvenimo smulkmeną – niekas nelieka jam nežinomo, nei kaip Kūrėjui, nei kaip Atpirkėjui. Iš to pažinimo kyla beribė meilė toms sieloms, kurios atsigręžia į jį, jam pasiduoda ir vykdo jo valią. Jo siela karštai trokšta suteikti joms savąją šlovę. Todėl Jėzus bus visų sielų teisėju. Supraskime tą realybę, tą absoliučią būtinybę pasiaukoti Jėzui, kaip sakoma Mišių atnašavimo maldose, ir nuolat gyvenkime iš tos aukos. Priskirkime save tiems, „quotquot autem receperunt eum“, kad būtume jo vaikais: „dedit eis potestatem filios Dei fieri – Visiems kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Tie keli žodžiai yra labai svarbūs sielų gyvenime, jie amžinai veiksmingi ir būtent jie atskirs teisiuosius nuo blogųjų.
Jėzus Kristus nėra paliktas laisvam pasirinkimui. „Qui non est mecum, contra me est – Kas nėra su manimi, tas prieš mane!“ (Mt 12, 30). Būtent čia yra fundamentali religinės laisvės ir ekumenizmo klaida.
Dieviškojo Žodžio, paties Dievo hipostazinės sąjungos su žmogiška siela ir kūnu pasekmės, nežiūrint tų, kurias aptarėme paskutiniuose puslapiuose, yra tokios, kad jie iš to žmogiško kūrinio padaro savitą Asmenį, labiau dievišką nei žmogišką, labiau dvasinį nei kūnišką. Visas mūsų Viešpaties gyvenimas tai įrodo. Jis gyveno labiau danguje nei žemėje, nes jis pats yra dangus. Jo asmuo turi visą galią jo sielai ir jo kūnui, netgi galią juos atskirti vieną nuo kito bei vėl sujungti, kaip jis panori ir kada panori.
Jo šlovė, jo galia, jo šventumas ir išmintis, jo amžinosios iš Tėvo einančios pasiuntinystės pastovumas, tikslus jo laikinojo siekio įvykdyti išganymą atlikimas – visa tai matoma jo gyvenime, jo darbuose ir žodžiuose.
Būtent tai šv. Tomas detaliai atskleidė savo atliktoje studijoje apie visus Jėzaus gyvenimo etapus ir visas jo paslaptis iki pat žengimo į dangų.
Tas Jėzaus gyvenimo ir visų jo smulkmenų apmąstymas nejučiomis palaipsniui apgyvendina mus realybėje ir išveda iš įprasto iliuzijų pasaulio, kuriame gyvename. Nuodėmė ir jos pasekmės sugebėjo sukurti tokį apgavysčių, iliuzijų ir klaidų pasaulį, kad žmonės galiausiai priprato prie to jautraus, juslinio, vien žmogiško pasaulio ir net nesusimąsto, kad palyginus su tikruoju, dvasiniu ir antgamtiniu, amžinuoju gyvenimu, visa tai tėra praeinantis niekas.
Šventas ir nuostabus Jėzaus gyvenimas yra nuolatinis įspėjimas apie dvasines ir dieviškas realijas, kurios vienintelės yra galiojančios, vertingos ir amžinos. Viskas Jėzuje reiškia grįžimą pas Dievą, prie tiesos, realybės, išminties ir šventumo.
Mes galėtume vis labiau įsitikinti, kad būtina sekti Jėzumi, kaip jis yra įsakęs savo mokiniams: „Qui sequitur me, non ambulat in tenebris – Kas seka manimi, nevaikščios tamsybėse“ (Jn 8, 12). „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34). Taigi pasirinkimo nėra: arba sekti Jėzumi, arba jungtis prie šėtono.
Nieko keista, kad Jėzus kenčia, matydamas žmones, kurie mieliau renkasi tamsą nei šviesą – ir kokią šviesą! Tą Šviesą, kuri sukūrė pasaulį, kuri palaiko jo buvimą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9) bei atneša jam išganymo ir amžinosios garbės šviesą! Tačiau jie renkasi pasaulio tamsą, šį pasaulį, kuris yra prieš mūsų Viešpatį, šį kūno, pinigo, egoizmo, puikybės pasaulį – pragaro prieangį.
Prieš baigdami kalbėti apie Jėzaus asmenį, stengdamiesi suprasti jo atperkantį darbą ir apmąstyti Jėzaus įsteigtas priemones, vėl teikiančias mums išganymo malonę, pabandykime neištrinamai įspausti savo dvasioje tikrą ir gyvą Jėzaus paveikslą, kuris turėtų apšviesti ir vesti visą mūsų gyvenimą.
Tam duoda mums kun. Pegues’as savo katekizmo 411 puslapyje mums duoda tokią apžvalgą:
„Taip, jei sakome „Jėzus Kristus“, turime omenyje viengimį Dievo Sūnų, kuris, nors visą amžinybę būdamas tas pats, vienas ir vienintelis tikras Dievas su savo Tėvu ir Šventąja Dvasia, sukūręs visus daiktus, juos palaikantis ir valdantis kaip aukščiausias Viešpats bei Valdovas, laike prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį ir dėl to tapo tikru žmogumi, bet ir toliau su Tėvu ir Šventąja Dvasia liko tas pats Dievas, kuris yra per amžius.
Todėl tiek, kiek jis yra žmogus kaip mes, jo žmogiškai prigimčiai suteikiamos ir garantuojamos malonės privilegijos, kurios tam tikra prasme yra begalinės. Jų tarpe pirmiausia išsiskiria jo kaip žmonių Atpirkėjo savybė, daranti jį kaip žmogų vieninteliu Tarpininku tarp Dievo ir žmonių, aukščiausiuoju Kunigu, aukščiausiuoju Karaliumi, neprilygstamu Pranašu ir visos išrinktųjų kaimenės – angelų ir žmonių, sudarančių jo tikrąjį mistinį kūną – Galva“.
(Originalas: Itineraire spirituel a la suite de saint Th omas d‘Aquin dans sa Somme theologique, redige par Son Excellence Monseigneur Marcel Lefebvre, Fondateur de la Fraternite Sacerdotale Saint Pie X, a l‘intention des seminaristes et des pretres de la Fraternite, Econe, 1990. Versta iš: Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 809. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)