Dvasinis vadovas pagal šv. Tomą Akvinietį ir jo „Teologijos sumą“
(tęsinys)
5. skyrius
PASAULIO SUKŪRIMAS
Žmogus
Niekad nebus per daug melstis, prašant Jėzaus ir Marijos, kad jie atvertų mūsų dvasios akis ir suteiktų mums supratimo bei šviesos, kurios turėjo jų sielos, kad mes išvystume pasaulio ir žmogaus sukūrimo darbe begalinius Dievo tobulumus, jo meilės išliejimą ir begalinį jo gailestingumą.
„Palaiminti turinys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė... Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mt 5, 3.8).
Ar galima suvokti, kad tai, kas turėtų mus nuolat vesti prie Dievo, yra tapę kliūtimi, uždengiančia mums Dievo pažinimą?[1] Visas Šventasis Raštas kviečia mus giedoti apie Dievo nuostabumą ir galią jo kūriniuose. Jis mums nuolat primena absoliučią Dievo valdžią dvasinei ir fizinei visatai. Mūsų Viešpats, tikrasis Dievas, parodė mums, kad jis valdo visus tvarinius, visa jam akimirksniu paklūsta.
Tad priimkime Pradžios knygos pasakojimą paprastai, nuolankiai ir su tikėjimu, nes jis aprašo mums kūrimo darbą, atliktą To, kuris yra būties šaltinis. „Venite adoremus et procidamus et ploremus ante Dominum qui fecit nos, quia ipse est Dominus Deus noster – Ateikite, pagarbinkim ir pulkime prieš Dievą, raudokim prieš Viešpatį, kuris mus padarė, nes jis Viešpats, mūsų Dievas“ (Ps 94, 6.7). Tai yra vienintelė teisinga laikysena, kurioje turime likti prieš neįžvelgiamą Dievo Kūrėjo paslaptį.
Pasinaudokite tais kontaktais, kuriuos jūs, kaip ir kiti žmonės, turite su kūrinija – juk visi šiandien nuolat keliauja, – kad išmoktumėte matyti Dievą tuose kūrinijos stebukluose, kad mus pačius, kurie irgi esame kūriniai, grąžintumėte į teisingą santykį su Dievu, mūsų Viešpačiu ir Šventąja Dvasia. Paskatinkime mūsų tikinčiuosius gyventi kaime ir vengti miestų, vis labiau virstančių sugedimo ir papiktinimo vietomis. Jie turėtų, auklėdami vaikus, naudotis neakivaizdiniais kursais, religiniais ir pasaulietiniais.
Visa gamta ne tik gieda apie Kūrėjo šlovę, ji taip pat atskleidžia meilę, kuri užvaldė visą kūrimo darbą, įgyvendindama tikslą, nuostabiai įrašytą į kiekvieną tvarinį. Šis tikslas įgyvendinamas tobulai paklūstant Dievo įstatymams: gravitacijos dėsniams, traukos ir sunkio dėsniams, augalų pasaulio ir gyvūnų karalystės dėsniams. Niekas negali pritaikyti šių dėsnių be Dievo, nebent žmogus įsikiša ir ima trukdyti šiems gamtos įstatymams. Ši įgimta meilė, kurią mums atskleidžia neprotingi natūralūs dėsniai šiame pasaulyje, turėtų mus padrąsinti laikytis meilės įstatymo, Dievo įskiepyto į mūsų sielą, mūsų širdį ir mūsų kūną, įstatymo, kurį jis teikėsi išreikšti savo apreiškime mums.
Taip mums atsiskleidžia meditacija arba apmąstymas apie darbą, kurį Dievas savo suverenia išmintimi įgyvendino žmoguje.
Šis darbas, be abejo, yra sukurtas harmonijoje su materialiu ir dvasiniu pasauliu, tačiau taip pat kaip kontrastas grynųjų dvasių – angelų sukūrimui.
Šis abiejų pasaulių suvienijimas asmenyse, kurie yra iš dvasios ir kūno, jiems yra šaltinis padėkos už nepaprastas dvasinės prigimties dovanas, dar papuoštas antgamtinėmis malonėmis. Tačiau kartu jis yra nusižeminimo ir netgi gėdos šaltinis dvasioms, kurios yra įkalintos tame kūno apvalkale ir, pažindamos bei vykdydamos Dievo valią, lieka visame kame priklausomos nuo savo kūno. Todėl yra būtinas mokymasis, auklėjimas ir žmogiškas autoritetas, padedantis šioms dvasioms pasiekti Dievo joms nustatytą tikslą: amžinąją palaimą dieviškosios Trejybės prieglobstyje, įvykdžius Įstatymą ir padedant malonei.
Žinoma, Dievas mūsų tėvams davė visas priemones, būtinas, kad vykdydami jo nurodytus Įsakymus, jie pasiektų tą nuostabų tikslą. Tačiau Ieva, paveikta šėtono, tapo nepaklusni Dievo Įstatymui ir suvedžiojo Adomą tai baisiai nuodėmei, atvedusiai prie stulbinančių pasekmių – netvarkos jų palikuonyse bei visoje žmonijos istorijoje. Bet šios pasekmės buvo stulbinančios ir dėl to, kad per jas buvo apreikštas Dievo gailestingumas, siekęs net jo mirties ant kryžiaus – mirties to Žodžio asmens, turėjusio priimti šį nuodėmės kūną, kad susikurtų sau naują išrinktųjų šeimą kaip savo Mistinio Kūno narius, nuplautus jo Krauju.
Dėl šio jau prieš amžius numatyto nutarimo amžinasis Žodis nusprendžia duoti sau Motiną, Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Nekaltai Pradėtąją, pašventintųjų šeimos Motiną.
Kaip turėtume jaustis šio pažado, duoto jau mūsų pirmiesiems tėvams (Pr 3, 15), akivaizdoje, jei mes ne tik priklausome pašventintųjų šeimai, bet ir esame išrinkti iš pašventintųjų, kad patys taptume ir būtume pašventėjais? Mes, apie kuriuos Bažnyčia kalba giesmėje Exsultet: „O vere beata nox... – O tikrai palaiminta naktis“? Mes, apie kuriuos Bažnyčia kalba Didžiojo penktadienio oracijose, karštai maldaudama visų sielų atsivertimo į Jėzų Kristų?
Tačiau pamąstykime apie Kūrėjo, visagalio Dievo planą dėl žmogaus sukūrimo. Kaip jis suvokė jo sielos gyvenimą tokiomis sielos ir kūno vienybės sąlygomis?
Neįmanoma pasiekti tiesos pažinimo apie įvairių kūrinių ir ypač žmogaus prigimtį, netyrinėjant, koks buvo Dievo tikslas juos sutveriant. Dievas sukuria kūriniuose harmoniją dėl tikslo, kuriam juos paskiria. Protui, išminčiai ir meilės įkvėptai valiai būdinga kiekvienam darbui, kiekvienam veikimui ir kiekvienai būtybei suteikti aiškų tikslą.
Tas norimasis tikslas dvasinėms, laisve apdovanotoms būtybėms yra nepakeičiamas, būtinas ir įpareigojantis, grasinant sunkiomis bausmėmis.
Kaip mes galime pažinti tą tikslą, mums skirtą mūsų Sutvėrėjo ir mūsų Gelbėtojo? Protu ir tikėjimu į dieviškąjį Apreiškimą bei į tikrąjį Pranašą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Pirmoji tėvų pareiga pasirūpinti, kad vaikai sužinotų tą tikslą vos tik pabudus jų protui, ir ypač per tikėjimą. Taip pat tai kilniausia apaštalų ir kunigų pareiga rūpintis, kad tėvai sužinotų tikrąją religiją, kad taip jie išmoktų Dievą pažinti, jį mylėti ir jam tarnauti.
Juk žmogui nežinoti jam skirtojo tikslo yra didžiausia blogybė, kokia jam gali atsitikti. Jeigu jis nežino to tikslo, jis blogai pasinaudos priemonėmis, kurias jam davė Dievas. Jis blogai išnaudos savo gabumus ir ypač savo laisvę. Jis gyvens nuodėmėje ir parengs save pragarui.
Jo protas, veikiant šėtonui, išras klaidingas religijas su įstatymais ir papročiais, priešingais dieviškajam Įstatymui. Meilės, Dievo įdiegtos į jo prigimtį, dinamika bus nukreipta į klaidingas gėrybes.
Šventasis Raštas pakankamai mus moko apie nuodėmingus žmones.
Ši mums suteikta meilės dinamika yra ne kas kita, kaip Šventosios Dvasios įkvėpimas, jei toji dinamika išties nukreipta į tikrąjį tikslą. Tada dieviškoje Įstatymo ir malonės įtakoje suklesti visos kūno ir sielos galios. Įvairios galios įgyja savybes („habitus“), kurias vadiname dorybėmis. Žmonės tampa dorybingais mūsų Viešpaties ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos pavyzdžiu. Žmonės pašventina save ir persmelkia visas savo mintis bei savo veiksmus tikėjimo ir meilės dvasia.
Taip atsiskleidžia pagrindinis žmogiškos moralės principas: kaip žmogiškuose veiksmuose, tai yra sąmoninguose, atsakinguose, laisvuose ir nuopelninguose aktuose, gerai panaudoti laisvę?
Studijuojant moralę galima kreipti dėmesį į sutikimą su Įstatymu arba į malonės skleidimąsi dorybėmis, Šventosios Dvasios dovanomis, palaiminimais ir Šventosios Dvasios vaisiais.
Paprastai katekizmai labiau gilinasi į sutikimą su Įstatymu, perteikia Dievo ir Bažnyčios Įsakymus. Nors jie irgi kalba apie meilę ir dorybes, tačiau tik pasitaikius progai. Taip yra ir daugelyje moralinės teologijos knygų.
Tačiau šv. Tomas nusprendė verčiau detaliai išstudijuoti dorybes, o Įsakymus susieti su dorybėmis. Pagrindimas tokiam sprendimui išvystomas tėvo Bernardo, OP, komentare IIa-IIae pradžiai[2]. Jo motyvai labai aiškūs. Dorybių įgijimas iš tiesų sielai pasirodo kaip nuostabus siektinas idealas, kuris leidžia vystytis, praturtina ir su Šventosios Dvasios pagalba tampa pašventinimo darbu, kad šis tikslas būtų pasiektas: paklūstant Dievo valiai, atlikti mums pavestą meilės Dievui ir meilės artimui darbą ir taip nusipelnyti amžinąjį gyvenimą.
Šis būdas studijuoti dorinį ir dvasinį gyvenimą savaime paskatina dvasinę kovą prieš nuodėmę, prieš visas pražūtingas pasaulio ir velnio įtakas, paskatina likti budriam, kaip primygtinai ragino mūsų Viešpats: „Vigilate et orate! – Budėkite ir melskitės!“ (Mt 26, 41). „Vigilate itaque quia nescitis diem neque horam! – Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos!“ (Mt 52, 13).
Dvasiniame vadovavime daug labiau padrąsina skatinimas įgyti dorybes ir jau vien dėl to vengti ydų, nei raginimas taikyti įstatymą, nors, žinoma, ir tai absoliučiai reikalinga, kad nurodytume teisingą kelią naudotis mūsų laisve.
(Jei norima apibrėžti mūsų laisvę ir jos naudojimą, tačiau ignoruojamas mūsų tikslas bei Dievo šiam tikslui pasiekti išleisti įstatymai bei įvesti autoritetai, į žmogaus sąžinę įvedama apgaulė bei revoliucinis principas. Tai liberalizmo ir racionalizmo principas, padarantis laisvę ir protą absoliučiomis vertybėmis, o ne tokiomis, kurios iš esmės siejasi su dieviškosios Apvaizdos planu.)
„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6) – tai yra tie, kas alksta ir trokšta šventumo. Šventumas įgyvendinamas visų dorybių praktikavimu, iš kurių teologinės dorybės nežino jokių ribų! Tikėti Dievą, mylėti Dievą ir viltis Dievu – šios dorybės gali augti neribotai, be jokio saiko. Dievo meilės saikas yra mylėti jį be saiko – tai yra Pirmojo Įsakymo objektas.
Natūralios dorovinės ir netgi antgamtinės dorybės pavaldžios saikui, todėl įsijungia išminties dorybė, padedama patarimo dovanos, kad būtų rastas tikras saikas praktikuojant teisingumo, tvirtumo ir saikingumo dorybes Dievo valios vykdyme. „Non plus sapere quam oportet sapere – Negalvoti apie save daugiau, nei dera“ (Rom 12, 3).
Antgamtinės dorybės gali vesti iki didvyriškų aktų, tokių kaip kankinystė, kuri yra pagrindinis tvirtumo dorybės aktas.
Religijos dorybė[3], kuri yra teisingumo dorybės palydovė, atrodo negalinti turėti saiko. Tačiau ši dorybė reguliuoja išorinius kulto aktus, o čia gali būti nesaikingumų. Aišku, kad vidinio pamaldumo dorybė yra tapati meilei ir nežino saiko, tačiau jei ji veda prie perdėtai gausių ar neprotingų išorinio pamaldumo reiškimo aktų, tuomet ją turi suvaldyti saikas.
Galima remtis šv. Tomu ir kitais pripažintais autoriais ir atskirai studijuoti kiekvieną dorybę, kiekvieną Šv. Dvasios dovaną ir joms priešingas ydas (žr. P. de Smedt, De la vie et des vertues chretiennes, Dewit, Bruxelles, 1912). Tai labai naudinga, ypač kad išsivaduotume nuo savo klaidų, jau tapusių įpročiu. Dorybių studijavimas yra brangus šventumo šaltinis.
Tačiau niekas šioje srityje nėra taip veiksminga, kaip Jėzaus, ir būtent nukryžiuotojo Jėzaus apmąstymas. Todėl mes taip trokštame būti arti jo, mokytis iš jo neapykantos nuodėmei, semtis iš jo pervertos širdies dvasios ir meilės srautų, kad pasiektume mūsų sielos prisikėlimo, kad rastume priemonių išlikti krikščionimis bei tapti „dieviškosios prigimties dalininkais – divinae consortes naturae“ (2 Pt 1, 4).
Religijos dorybės praktikavimas – esminis ryšys tarp švento gyvenimo ir maldos gyvenimo
„Sanctus, Sanctus, Sanctus, Dominus Deus Sabaoth – Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, Galybių Dievas“ (šv. Mišių prefacija).
Jeigu Dievas yra pats šventumas, jei mes apie mūsų Viešpatį giedame, kad jis yra vienintelis šventas, „Tu solus sanctus“, tai yra todėl, kad iš Dievo teka visokio šventumo šaltinis ir kad mes galime tik tiek tapti šventais, kiek susivienysime su Dievu ir mūsų Viešpačiu.
Kaip gi turi šis susivienijimas su Dievu būti konkrečiai įgyvendintas? Veikiant Šventosios Dvasios malonei. Šis susivienijimas turi vardą: tai malda, „oratio“.
Jei mes giliai ištirtume maldos prigimtį ir jos vietą mūsų žmogiškoje ir krikščioniškoje egzistencijoje, įsitikintume, kad giluminis sukurtos ir atpirktos dvasios gyvenimas turėtų būti nuolatinės maldos gyvenimas.
Kiekviena angelo ir žmogaus dvasia yra dėl savo dvasinės prigimties, dėl savo proto ir valios nukreipta į Dievą bei be jokio nuopelno per malonę skirta tam, kad įeitų į dalyvavimą amžinojoje Švenčiausiosios Trejybės palaimoje.
Taigi kiekviena dvasia yra pirmiausia religinė, o jos religinis gyvenimas reiškiasi malda – žodine, apmąstančia ir širdies malda.
Žodinė malda, kuriai priklauso visokios liturginės maldos, įvesta paties Dievo, žmogumi tapusio Dievo, ypač Romos liturgijoje įgavusi savo pavidalą iš Šventosios Dvasios, yra kilniausias tylios ir dvasinės maldos šaltinis ir iškiliausia išraiška.
Vieta, kurią ši malda užima kunigo gyvenime, yra didžiulė. Ją apleisti, apriboti, padaryti nereikalinga, reikštų sunaikinti esminę maldą – širdies maldą, į kurią Šventoji Dvasia kreipia lūpų maldas.
Labai naudinga paskaityti, ką apie tai mano dvasiniai autoriai, tokie kaip šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (1673–1716) savo „Liepsningoje maldoje“ arba tėvas Emmanuelis savo Traite du ministere ecclesiastique (t. 1 sk. V; t. 2 sk. III; t. 3 sk. VII; t. 4 sk. 7), arba Dom Marmionas knygoje „Kristus – mūsų idealas“ (sk. 16: „Vienuolio malda“). Šis skyrius yra nuostabus ir galėtų padaryti šventais visus kunigus, jeigu jie imtų gyventi pagal jo patarimus. Ir galiausiai Dom Chautard‘as knygoje L‘Ame de tout Apostolat (p. 217: „Meditacija, neatimamas vidinio gyvenimo elementas“).
Visi šventieji gyveno vidinės maldos gyvenimą, kuris buvo kartu jų šventumo pasekmė ir priežastis. Daugelis rašė apie šį dalyką, ypač šv. Teresė Avilietė ir šv. Pranciškus Salezas.
Taip buvo dėl to, kad jie labai gerai suvokė šį maldos gyvenimą, pasiekiantį tiek valią, tiek širdį ir taip įgyvendinantį tą tikslą, kuriam mus Dievas sukūrė ir atpirko: visiškai atsidavus garbinti Dievą, sekant pavyzdžiu mūsų Viešpaties, kuris atėjo į šį pasaulį ir kalbėjo savo Tėvui: „Ecce venio, ut faciam, Deus, voluntatem Tuam! – Štai aš ateinu vykdyti Tavo valios, Dieve!“ (Žyd 10, 7).
Jei suvoktume maldą vien kaip apribotą žodine ar apmąstymo malda, tai būtų pražūtinga samprata, nes juk malda turi apimti visą mūsų būtį, kaip angelų ir išrinktųjų danguje malda. Mes negalime atskirti vieną nuo kito „Tėve mūsų“ maldos kreipinių. Pirmieji trys prašymai yra neatsiejamai susiję tarpusavyje. Mes negalime atskirti pirmojo Dievo įsakymo nuo kitų įsakymų.
„Ignem veni mittere in terram et quid volo nisi ut accendatur? – Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Ta liepsna yra Šventoji Dvasia, meilės Dvasia, pripildanti Švenčiausiąją Trejybę ir sukūrusi kitas dvasias, kad ir jose kurstytų tą liepsną.
Ta liepsna yra visos sielos malda, garbinanti jos Kūrėją ir Atpirkėją, pasiduodanti jo šventajai valiai, sekdama nukryžiuotąjį Jėzų, kuris paaukojo savo gyvenimą aistringu meilės proveržiu link savo Tėvo, kad išgelbėtų sielas.
Todėl: „Oportet semper orare – Reikia visuomet melstis“ (Lk 18, 1). Jei ši malda liautųsi, reikštų, kad Šventoji Dvasia mus paliko!
O kad mes nuolat gyventume šioje karštoje valios ir širdies maldoje, net varginančioje apaštalavimo veikloje, kuri mūsų niekuomet neturėtų taip užimti, kad valiai ir širdžiai būtų sutrukdyta būti pas Dievą! Juk mūsų apaštalavimas galėtų būti pakata mūsų atsidavimui į Dievo rankas!
Ši giluminė mūsų sielos laikysena, taip labai atitinkanti jos prigimtį ir malonę, suteikia jai tylos ir kontempliacijos troškimą, kuris gali būti išpildytas bendruomeninėmis ar privačiomis maldos praktikomis. Čia mūsų dvasinis gyvenimas ras savo vienybę, savo ištvermingumą ir tikrai krikščionišką ramybę.
Šie trumpi apmąstymai atveria horizontus dieviškosios valios įgyvendinimui mūsų kasdieniame gyvenime. Jie yra įvadas į tą mūsų pašventinimo programą, kuri turėtų būti mūsų kunigiško gyvenimo pagrindas.
„Sicut elegit nos in Ipso ante mundi constitutionem, ut essemus sancti – Kaip jis mus Jame išsirinko dar prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi“ (Ef 1, 4).
Jaunas seminaristas, stojantis į seminariją, turi visa siela stengtis įeiti į šį meldimosi, maldos gyvenimą, kad taip be jokių kliūčių atsiduotų mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajai Trejybei:
- kad tikėjimo dorybe ir paklusnumu savo protą tampriai susietų su Apreiškimu, mums nušviečiančiu „Mysterium Christi – Kristaus paslaptį“: „Redigentes omnem intellectum in obsequium Christi – Paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10, 5);
- kad savo valią ir savo visą sielą pajungtų Šventosios Dvasios meilės judesiui, sekdamas Jėzumi Kristumi, paklusdamas meilės įstatymui, kuris ypač išreikštas Dekalogo Pirmajame Įsakyme ir mūsų Viešpaties kalno pamoksle (Mt 5–7).
Taip visa jo siela bus įkvėpta natūralios ir antgamtinės religijos dorybės ir susivienys su mūsų Viešpaties Auka, kuri atnaujinama ir tęsiama ant altoriaus.
Taip jis bus geriausiai pasiruošęs kopti šventumo laiptais link tikslo, kurio norėjo Dievas, Kūrėjas ir Atpirkėjas, ir kuris nusakytas pirmuose trijuose „Tėve mūsų“ prašymuose.
(Tęsinys kitame numeryje)
[1] Turimas omenyje pernelyg kritiškas Pradžios knygos skaitymas. – vert. past.
[2] Commentaire de la Somme Theologique de Saint Thomas, Desclee, Paris, 1963.
[3] Dievo garbinimas jam deramu kultu.