3) Tikėjimo atsakymas

Filosofiniai sielos nemirtingumo ir pomirtinio teisingumo įrodymai yra gana netobuli: jie neatsako, koks bus tas nuosprendis, tas atlygis ar bausmė, tas gyvenimas po mirties. Filosofija negali mums to atskleisti, nes atsakymai į šiuos klausimus viršija prigimtinį protą. Tačiau Dievas dėl savo begalinės išminties ir gerumo norėjo, kad mes pažintume būsimojo gyvenimo paslaptis, ir patikėjo šį Apreiškimą savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, įsteigtai Katalikų Bažnyčiai. Kaip tik į jį [Apreiškimą] mes ir kreipsimės ieškodami apšvietimo.

Asmeninis teismas

Bažnyčia mus moko, kad mirties akimirką kiekviena siela stoja prieš Dievo teismą už visą savo žemiškąjį gyvenimą ir išgirsta nuosprendį, kuris priklauso nuo to, ar ji gyveno gerai, ar blogai. Šis nuosprendis būna greitas, neklaidingas ir galutinis. Paprastai manoma, kad tai įvyksta tiksliai tuo metu, kai siela palieka kūną. Ši nuomonė verčia susimąstyti: atsitikus nelaimingam įvykiui, kuomet ugniagesiai pluša, policininkai rašo ataskaitą, žioplinėtojai diskutuoja ir komentuoja, įvykio metu žuvusio žmogaus siela stoja prieš aukščiausiąjį visagalio Dievo teismą ir duoda apyskaitą už kiekvieną savo veiksmą, iki mažiausios smulkmenos. Būtų nepalyginamai naudingiau pasimelsti už jo sielą arba susimąstyti apie save patį ir savo mirtį, nei prapliupti beprasmiais plepalais.

Dar Bažnyčia mums atskleidžia, kad tebūna dvejopas nuosprendis: amžinas pragaras – tiems, kurie iki pabaigos elgėsi blogai; amžinas dangus – tiems, kurie, bent jau paskutinę savo gyvenimo akimirką, kreipėsi į Dievą nuoširdžiai trokšdami daryti gera ir gailėdamiesi už savo nuodėmes. Jėzus Kristus šios svarbios tiesos mokė daugelyje Evangelijos vietų, bet niekur taip aiškiai, kaip didžiojoje kalboje apie paskutinįjį Teismą, kur aiškiai pasakomi du nuosprendžiai:

„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! [...] Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! [...] Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“ (Mt 25, 34–46).

Du keliai

Kas yra pragaras ir dangus pagal krikščioniškąjį tikėjimą? Pragaras yra siaubingų kančių vieta, kur blogieji, užsispyrusiai siekiantys pikto ir visada trokštantys dar daugiau nusidėti, bus amžinai baudžiami be vilties, kad tos kančios kada nors sumažės ar liausis. Dangus yra tobulos laimės vieta, kur teisieji mėgaujasi Dievo regėjimu ir Jo artumu kaip atlygiu, kuris truks amžinai ir niekada iš jų nebus atimtas. Taigi, mes sulauksime atlygio arba bausmės, nes mūsų gyvenimas žemėje yra išbandymo laikas, duotas tam, kad atliktume savo vienintelę užduotį: nugyventi moraliai gerą gyvenimą, atitinkantį Dievo įstatymą, ir sulaukti atlygio pagal savo nuopelnus – pastovios, neatimamos, amžinos laimės.

Bet jeigu gyvensime blogą ir nuodėmingą gyvenimą, nepaisydami Dievo įsakymų ir Jo meilės, mūsų žemiškoji egzistencija baigsis baisiu ir teisingu Dievo nuosprendžiu, pasmerkiančiu mus pelnytoms kančioms. „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“, – sako šv. Paulius (Žyd 10, 31), jei Jo nepaisėme savo gyvenime, nes, priduria Apaštalas, „Dievas nesiduoda išjuokiamas“ (Gal 6, 7). Žinodama šią tragišką galimybę, Bažnyčia pamokslauja laiku ir nelaiku, siunčia savo misionierius į žemės pakraščius, kad šie paskatintų žmones „atsisakyti bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventi šiame pasaulyje, laukiant palaimintosios vilties“ iš dangaus (Tit 2, 11–13). Ji be paliovos kartoja šiuos žodžius, kuriais Jėzus Kristus, jos dieviškasis įkūrėjas, pradėjo savo tarnystę:

„Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5), t. y. jūs amžiams įkrisite į kančių pragarą, „ten, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9, 45). „Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Lk 13, 28).

Didysis žmonijos teismas

Rūpestingai pabrėžkime, kad, griežtai kalbant, nėra tarpinės vietos tarp dangaus ir pragaro. Galimos tik dvi baigtys: amžina laimė arba amžina nelaimė. Skaistykla, į kurią patenka mylėję Dievą žemėje, bet nesumokėję visų savo skolų Jo teisingumui, yra pereinamoji atsilyginimo vieta. Ten patekusieji būna galutinai paskiriami dangui ir po tam tikro apvalymo įžengs į jį visiems laikams. Taigi, yra tik dvi vietos: nusigręžti nuo vienos reiškia žengti link kitos. Ši viena mintis turėtų mus gąsdinti ir raginti: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami.“ (Fil 2, 12)

Bažnyčia, vykdydama iš Dievo Sūnaus gautą misiją, moko dar vienos didžios tiesos apie pomirtinį gyvenimą: be individualaus nuosprendžio dar įvyks ir visuotinis Teismas. Visi žmonės kartu stos priešais Dievą ir viešai, angelų ir žmonių akivaizdoje, Dievas atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Kam ši paskutinė stotelė? Ne tam, kad pakeistų ankstesnius nuosprendžius – nes šie yra neatšaukiami – bet tam, kad būtų visiškai atstatytas teisingumas, netgi visuomenėje. Yra žmonių, kurie gyveno blogai ir mirė visų gerbiami bei garbinami. Yra ir tokių, kurie gyveno šventai ir mirė visų užmiršti ar niekinami. Šią didžiojo teismo dieną pirmieji bus pažeminti iškėlus aikštėn jų piktadarybes, kuomet bus nuplėšta jų veidmainiška kaukė. Antrieji, priešingai, bus pagerbti ir išaukštinti – jie sulauks juo daugiau pagarbos, kuo labiau jie čia, žemėje, gyveno skurdžiai ir nežinomi. Ypač pagarbintas bus mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris šioje žemėje buvo atmestas ir išjuoktas, kada buvo atėjęs išgelbėti jos gyventojus.

Prieš šį Teismą visi žmonės prisikels, t. y. jų kūnai atgis tam, kad nuo šiol visas žmogus patirtų kančią arba atpildo džiaugsmą.

Bendra išvada

Tumpai apibendrinkime mūsų argumentaciją. Žmonės visada buvo įsitikinę ir tai išreiškė laidotuvių apeigomis, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Tam juos skatino natūralus nemirtingumo ir tobulo teisingumo troškimas. Šį sielos nemirtingumą ir Dievo teismą įrodo protas. Bet tikėjimas mus atskleidžia daugiau: šis teismas įvyksta mirties akimirką, jis yra trumpas ir neklaidingas; šis neatšaukiamas nuosprendis įtvirtina sielą amžiams vienoje iš dviejų amžinų būklių: arba pragare, arba danguje. Be šio individualaus teismo, laikų pabaigoje įvyks kūnų prisikėlimas ir vienas visuotinis Teismas, kur viešai ir iškilmingai bus atstatytas visas teisingumas.

Remdamasis šiomis tiesomis, krikščionis nesibaimina mirties, nes ji jam atveria tikrąjį gyvenimą. Vienintelis dalykas, kurio jis bijo – tai nuodėmė, vedanti į pragarą, „antroji mirtis“ (Apr 20, 14). Bet kuomet jis gyvena draugystėje su Dievu, atkakliai melsdamasis ir darydamas gerus darbus, jis pasitiki beribiu gailestingumu To, kuris atsiuntė savo Sūnų, kad mus išgelbėtų. Dar prieš šimtmetį krikščioniškose šalyse kapinės būdavo apsupusios bažnyčią, ir kiekvieną sekmadienį visa šeima eidavo pagerbti savo protėvių, pasimelsti už jų sielų atilsį ir apžiūrėti vietą, kur kiekvienas savo ruožtu ilsėsis laukdamas palaimingojo prisikėlimo: taip ramiai mirtis buvo priimama tikėjimo šviesoje. Vienintele baisia galimybe buvo laikoma staigi mirtis, kuri gali užklupti darant nuodėmę ir nepalikti laiko atgailai. Taip pat nuo ligonio neslėpdavo jo sveikatos būklės, priešingai, jis būdavo įspėjamas rūpestingai pasiruošti.

Mūsų nukrikščionėjusi ir sumaterialėjusi visuomenė turi visiškai kitokią nuostatą mirties atžvilgiu. Atsisakydama atviromis akimis pažvelgti į tikrovę, ji mirtyje temato sumaištį ir stengiasi ją paslėpti, kad ji netrikdytų ir nesugadintų mūsų nuolatinės žemiškos šventės. Mes slepiame kapines, naikiname socialinius mirties ženklus, nevartojame per daug žiaurių ar makabriškų žodžių, begėdiškai slepiame nuo mirštančiojo jo tikrąją būklę dėl absurdiškos priežasties – kad jo neišgąsdintume ir nesusilpnintume. Siekdami apsvaigti ir užsimiršti, mes patį tikriausią ir patį svarbiausią gyvenimo įvykį suvokiame pačia absurdiškiausia forma.

Ši panika mirties akivaizdoje, šis bailumas taip pat yra kvailystė, nes mirties akimirką turime paskutinę galimybę moraliai apsispręsti. Beje, šį apsisprendimą palengvina tai, kad žvelgiant mirčiai į akis nurimsta visos aistros ir išsisklaido gyvenimo iliuzijos.

Po šio paskutinio sprendimo kito jau nebebus. Todėl baugu regėti keliaujant tiek daug nieko nenutuokiančių, apie tai nemąstančių, dažnai netgi neperspėtų sielų link tos dienos, kada nebus nei pasiteisinimo, nei atidėjimo, nei pagalbos tiems, kurie užsispyrusiai liko kurti gailestingam Dievo kvietimui. Tegul žengimo amžinybėn akimirką palaimintoji Mergelė Marija, Dievo Motina, būna šalia jų, kad jiems pagelbėtų ir gautų jiems nuoširdžios ir tobulos atgailos malonę.

ŠALTINIS: laportelatine.org