Kas gi buvo Liuteris?

Liuteris! Šis vardas iškart sukelia asociacijas: neatitaisomas krikščionybės istorijos lūžis; išskirtinė asmenybė. Nepaprasti gabumai. Stulbinantis poveikis visuomenei. Ir visa energija paskirta maištui: tai, kas jį draskė, išsiveržė į išorę. Nuo to galiausiai jis ir mirė. O pusė Europos, nusilpusios ir bevaisės, du šimtmečius skendėjo kraujo jūroje.
1483 metai – Liuterio gimimo metai. Maždaug prieš šimtmetį istorikai, bešališkai tyrinėję dokumentus, priėjo prie išvados, kad neužtenka aiškinti Liuterio veiklą vien tik intelektualia utopija. Kai kurie nauji tyrinėjimai[1] išsklaido visas abejones.
Ankstyvos jaunystės metais atsiradęs neurasteniškas nerimas, vėliau pasireikšdavęs priepuoliais, tapo varomąja Martino Liuterio jėga. Jo tekstuose, ypač užstalės pokalbiuose, kuriuos pagarbiai užrašė jo mokiniai, išmatos, šlapimas ir panašūs žodžiai kartojami akiplėšiškai įžūliai, besimėgaujant jais, ir taip dažnai, jog amžininkai, net jam palankiausi, pasijusdavo sutrikę. „Šis žmogus vemia š... kąsniais“, – rašė jo amžininkas, humanistas Tomas Moras. Liuteris netgi kaldavo nešvankias eiles, kaip antai apie poetą Lemmichą – čia kiekvienoje eilutėje kartojamas penkių raidžių žodis.
Ne rečiau kartojami ir užgaulūs žodžiai, kupini neapykantos popiežiui. Kartojami be paliovos, be argumentacijos: tarsi plūdimusi siekiama palengvėjimo. Tai nėra doro žmogaus pasipiktinimas bedieviškumu. 1510 metais vyresnybės pasiųstas į Romą, Liuteris susižavėjo popiežiaus valdžios pamaldumu, labdaringumu bei žmogiškumu, – visa tai jis lygino su apgailėtina Vokietijos būkle. Ne, jo neapykantoje, sumišusioje su baime, buvo kažkas beprotiška, perdėta. Paskelbus ekskomuniką, pirmoji jo reakcija buvo baimė, vėliau – neapykanta:
„Popiežiaus bulės užantspauduotos šėtono š... . Tai nieko daugiau, tik popiežiaus perdimas. Kiek jėgos – padaryti tokį perkūno trenksmą! Tiesiog stebuklas, kad nesprogo jo užpakalis ir žarnos“[2].
Dalbiezas pateikia ir daugiau pavyzdžių. Liuterio teologija pavirsta manija:
„Kūdikis viduriuoja į vystyklus arba tėvui ant kelių ir jo už tai nebaudžia; jis tebelieka tėvonijos paveldėtoju. Taigi mūsų teisingumas nėra mumyse. Nors mes nesame pamaldūs, vis dėlto Kristus išsaugo dievobaimingumą“[3].
Be abejo, visa tai prasidėjo nuo mažens, nuo to, kaip stiprią individualybę turintis vaikas reagavo į tėvų elgesį. Jo tėvai buvo šiurkštūs ir brutalūs. Liuteris maištaudavo prieš smūgius prileisdamas į kelnes. Už tai jį mušdavo iki kraujo. Galiausiai jis nusileido, tačiau ne iš nuolankumo, bet iš baimės – jo baimė buvo tokia pat pašėlusi, kaip ir jo energija. Šią tėvo baimę pakeitė Dievo baimė. Už baimės slypėjo prislopinta, bet nenykstanti, gaiži neapykanta. Ji nevirto Dievo neapykanta – šiuo atžvilgiu stabdžiai buvo stiprūs, tačiau kada nestabili pusiausvyra suiro, ši neapykanta buvo nukreipta į popiežių.
Jo pašaukimas? Kartą šalia jo trenkė žaibas. Dievas norėjo smogti jam, kaip ir jo tėvas. Siaubo apimtas jis bėgo į vienuolyną.
Siaubas prislopo, tačiau intensyvi baimė ir neapykanta suformavo jame neurastenišką nerimą, kuris išliko visą gyvenimą. Kai vienuolyno koplyčioje buvo skaitoma evangelija apie apsėstąjį žmogų, jis staiga pradėjo raitytis ant žemės, šaukdamas: „Tai ne aš, tai ne aš!“
Iš 1505 metų portretų matosi, kad religinis gyvenimas jį apramino, tačiau virusas buvo užkrėtęs jo protą. Studijuodamas teologiją, jis savo neurasteniško nerimo šviesoje naujai perskaitė šv. Pauliaus laiškus. Ir į tai įsikibo kaip į talismaną nuo beprotybės ir nevilties.
Be šios jo asmens savybės jis pasižymėjo nepaprastu gyvybingumu, atmintimi, intelektu, iškalbos talentu, kuris patraukė vyresnybės dėmesį. Praėjo penkeri metai nuo įstojimo į vienuolyną, ir štai – jis jau kunigas (per pirmąsias savo Mišias jis iš išgąsčio nualpo) ir Vitenbergo universiteto profesorius.
1517 metais augustinai, pavyduliaudami dominikonams, kurie buvo tapę pamokslų apie jubiliejines indulgencijas sakymo monopolistais, įpareigojo savo puikųjį oratorių įveikti dominikoną Tetzelį. Jie ir nenujautė, kokiai lavinai duoda postūmį. Skaistykla Liuteriui reiškė nuopelnų bei atsiteisimo dogmą, jo siaubo ir nerimo grįžimą, šmėklą, kurią reikia sunaikinti. Taigi jis pamokslavo apie išgelbėjimą per Kristaus nuopelnus, nepriklausomai nuo mūsų darbų. Liuteris susilaukė pasisekimo ir tai jį padrąsino, suteikė pasitikėjimo savimi: „Taip! Tai tikrai yra Kristaus mokymas! Visi manęs klausosi!“
Tada prasidėjo karštligiška veikla: pamfletai prieš indulgencijas, iššūkiai popiežiui bei imperatoriui; euforija, matant kaip sujuda Vokietija, pasigirdus jo balsui. Liuteris yra vienas iš tų retų atvejų, kada neurozė nesunaikina gyvybingumo ir energijos. Priešingai, ji suteikė jam įtaigos galią, egzaltaciją, aistringą iškalbą, įžūlų pasitikėjimą savimi, audringos energijos, – visa tai pritraukdavo ir pavergdavo minias.
Vokietijoje kiekvienas, kas norėjo pokyčių, kabino savo vagoną prie Liuterio traukinio: humanistai, svajoję pertvarkyti pasaulį pagal antikos modelį; aukštuomenė, nebenorėjusi nuolankiai paklusti bažnytinei valdžiai; neturtingi smulkūs bajorai, geidę, kad Bažnyčios turtais pasinaudotų jaunieji šeimų palikuonys; priespaudos iškamuoti valstiečiai; pamaldūs žmonės, kuriems nusibodo dėl blogų vyskupų kildavę skandalai. Dėl Liuterio išsišokimų buvo apgailestaujama, tačiau visiems jo labai reikėjo.
Ekskomunika Liuteriui (1520 m.) buvo paskelbta tinkamu momentu. Plėšikui Huttenui buvo reikalingas pranašas, jis parodė palankumą. Liuteris, siaubo apimtas, ką tik parašęs paklusnumo laišką, metėsi į Hutteno glėbį. Nuo šiol viešpatavo neapykanta.
„Na, palaukit, ponai vyskupai, velnio kirmėlės, daktaras Martinas tuoj duos jums perskaityti bulę, kuri užgaus jūsų ausis – Liuterio bulę.
Bet kuris, kas padės savo jėga, pinigais, turtu nugriauti vyskupų ir arkivyskupų valdžią, – bus geras Dievo sūnus, tikras krikščionis, besilaikantis Viešpaties įsakymų“[4].
Katalikų teologai mėgino atkreipti Liuterio dėmesį į jo naujosios teorijos išvadas: jos potekstėje buvo neigiama ne tik skaistykla, bet ir išpažintis, geri darbai, Mišios kaip auka už mūsų nuodėmes, regimoji Bažnyčia. Tačiau jau buvo per vėlu. Liuterį užvaldė išsilaisvinimo pojūtis, kurį jis patyrė, išrėkdamas garsiai tai, kas jį slėgė. „Priekaištai sukėlė mano priešus, bet man suteikė proto“, – sakė jis. Jo doktrina buvo suformuluota jau anksčiau (nuo 1517 iki 1520 metų). Vėliau Liuteris dar pridėjo skyrybų ir bigamijos leidimą – po to, kai jį prisijaukino kunigaikščiai. Nes riaumojančiam liūtui turėjo būti uždėtas antsnukis.
Lemtingas posūkis įvyko įpusėjus Valstiečių karui. 1524 metais jis sutiko žmones, kurių beprotybė, ekstremizmas, demagogija ir nepadorumas buvo dar didesni nei jo paties. Jie ragino plėšti pilis, gyventi komunose ir turėti bendras žmonas, o jų argumentacija buvo tokia pati kaip ir Liuterio. Tai buvo posūkis į kitą pusę. Liuteris metėsi į politinės valdžios glėbį.
„Na, mano kunigaikščiai, smokite! Prie ginklų! Pulkite! Atėjo metas, palaimintas metas, kada kunigaikštis liedamas kraują lengviau pelno dangaus karalystę nei mes besimelsdami. Aš , Martinas Liuteris, asmeniškai įsakau juos [sukilusius valstiečius] kankinti, pamauti ant baslio, nukirsti galvas, mušti lazdomis.“
Jo klausė. Prasidėjo skerdynės... Anot vieno protestantų istoriko, nužudyta 100 000 žmonių, Vokietiją apėmė košmaras, kuris tęsėsi du šimtmečius.
Nuo to laiko rezultatas buvo aiškus: kadangi, atmetus Bažnyčią, reikėjo kitos religinės valdžios, tai ją perėmė politiniai valdovai, galintys nuspręsti, į ką reikia tikėti. Protestantas Menzelis, Vokietijos istorijos autorius, apie tai rašė:
„Reikšmingiausias religinės pacifikacijos aspektas, be abejonės, yra tai, kad, panaikinus ankstesnę dvasinės valdžios kontrolę, kunigaikščiai ir valstybė pradėjo kontroliuoti Bažnyčią bei religiją. Palatinato elektoriai, remdamiesi faktiškai pacifikacijos įvesta reformacijos teise ir Vestfalijos taikos sutarties deklaruota tikrąja Imperijos teise, vertė savo pavaldinius pereiti iš katalikybės į liuteronybę, iš liuteronybės į kalvinizmą, vėliau atgal į liuteronybę, paskui į kalvinizmą, o galiausiai norėjo priversti juos grįžti į katalikybę“[5].
Nuo to laiko Liuteris vis labiau smuko į girtavimą ir ištvirkavimą. Tuo laikotarpiu tapyti eretiko portretai liudija progresuojantį nuopuolį. Vitenbergo vienuolės paklausė mokytojo, išėjo iš vienuolynų ir baigė palaidu gyvenimu. Vieną iš jų – Kateriną Borą – Liuteris vedė, tačiau jis turėjo mažiausiai vieną vaiką su kita. Jo pamoksluose atsispindėjo ir jo moralė: „Dieve mano, duok mums daug moterų ir mažai vaikų... Nors moteris ir bjauri, tas, kas neturi vandens, gesina ugnį mėšlu“.
Taigi nenuostabu, kad Heseno kunigaikščiui paprašius patarimo, kaip pateisinti jo bigamiją, senajam ištvirkėliui nereikėjo jokių pasiteisinimų – jis surado tinkamų teologinių argumentų.
Tačiau, bėgdamas nuo savęs, Liuteris ramybės nerado. Kartais jo egzaltaciją pakeisdavo nepaprastas aiškumas. Kartą vakare Liuteris buvo sode su Kaliche [Katerina Bora]. Liudininkai užrašė jų pokalbį:
– Žiūrėk, koks gražus dangus, kaip mirga žvaigždės, – tyliai tarė Katerina.
– Taip, bet mums jos nešviečia.
– Kodėl ne?
Tyla.
– Mes išėjome iš vienuolynų.
– Tai mums reiktų grįžti prie savo įžadų?
– Per vėlu. Vežimas per giliai įklimpo į purvą.[6]
Paskutinieji penkeri Liuterio gyvenimo metai buvo blogą lemiantys. Jo šlovė, taip jį džiuginusi, pamažu blėso. Jis gerai suvokė, jog pasaulio galingieji jį prisijaukino. Katerina Bora pasidarė pikta ir tironiška. Ji nebeturėjo iliuzijų dėl pranašo, kuris kažkada ją sužavėjo. Jis apmaudavo, keikėsi, grasino, skundėsi, gėrė. To laikotarpio laiškuose įvairiais pavidalais, tarsi leitmotyvas, pasikartoja prisipažinimas: „Aš girtas nuo ryto ligi nakties“. Jo tuometinę teologiją galima perskaityti kaip desperatišką autobiografiją:
„Aš žinau: jei kas pajuto mirties siaubą ir sunkumą, tas geriau sutiks būti paršu negu nuolatos kentės slegiamas to sunkumo. Lauke ar savo mėšlo krūvoje paršas įsivaizduoja esąs minkštoje lovoje: jis ramiai ilsisi, tyliai knarkia, saldžiai miega. Jis nebijo nei karaliaus, nei šeimininko, nei mirties, nei pragaro, nei šėtono, nei Dievo pykčio. Jam niekas nerūpi, jis nesuka sau galvos ir dėl to, ar turės ką ėsti. Jeigu jį persekios – jis kriuksės. Jeigu jis galėtų kalbėti, pasakytų: „Kvaily! Matai, kaip tu leidiesi, kad pyktis tave apimtų. Tu neturi nė krislelio mano laimės; net jeigu būsi daug turtingesnis ir galingesnis, tu niekada neturėsi nei vienos tokios saugios, palaimingos ir ramios valandos, kokios yra visos manosios“. Taip, paršas nesielvartauja dėl mirties: jis gyvena, jausdamas tobulą saugumą, egzistavimo palaimą“.
„Nebežinau, ar Dievas yra šėtonas, ar šėtonas Dievas“, – sakė jis. 1546 metais Mansfeldo kunigaikščiai pakvietė Liuterį tarpininkauti reguliuojant ginčą. Čia jį puikiai priėmė. Minios plaukė klausytis jo pamokslų. Buvo rengiamos viena puota po kitos. Per vienas išgertuves, aplink aidint juokui ir pokštams, Liuteris pakilo nuo užustalės ir ant sienos užrašė keiksmažodžius, skirtus popiežiui; staiga jį apėmė ankstesnis nerimas. Svečiai matė, kad jis grįžo į savo vietą, paniuręs, nepraverdamas burnos. Net girtumas nesugrąžino įprasto jo iškalbingumo.
Vėliau jo tarnai pasakojo, kad tą naktį, 1546 m. vasario 18 dieną, mirtinai nusigėrusį šeimininką jie nunešė į lovą. Rytą, atėję jį aprengti, rado kabantį ant lovos atramų, pasikorusį. Šėtonas, su kuriuo Liuteris gyrėsi esąs miegojęs dažniau negu su žmona, susisiekė su juo, su jo neapykanta ir neviltimi[7].
Kaip paaiškinti protestantizmo tęstinumą? Po Liuterio mirties Melachtonas paskubėjo atmesti žmogaus nuteisinimo ir išganymo vien tikėjimu be gerų darbų dogmą. Bet jis negalėjo grįžti atgal: neapykantos popiežiui jausmas nuo to laiko buvo įsišaknijęs ir liko protestantų gyvastimi. Dar buvo plėšimai, skyrybos, ambicingi kunigaikščiai, kuriems patiko kontroliuoti religiją: ta siena protestantus tebeskiria nuo tiesos, gyvenimo, išganymo.
 
CHRONOLOGIJA
 
1483 Liuteris gimė Aislėbene (Eisleben).
1505 Įstojo į augustinų vienuolyną Erfurte.
1510 Profesorius Vitenberge; kelionė į Romą.
1517 Pamokslas apie indulgencijas.
1520 Ekskomunika, Liuteriui atsisakius atvykti į teismą.
1521 Imperijoje paskelbiamas esančiu už įstatymo ribų.
1522 Biblija išversta į vokiečių kalbą.
1524 Valstiečių karas.
1525 Santuoka su Katerina Bora.
1532 Religijos laisvė Imperijoje (Niurnbergo taikos sutartis).
1546 Liuteris mirė.
 
Kun. Edmundas Naujokaitis
Dar apie Liuterio gyvenimą
 
2005 metais kilus abejonių dėl straipsnyje Who was Luther?[8], kurio vertimas publikuotas 2001 m. „Pulkim ant kelių“ (Nr. 8), pateiktų faktų, giliau pasidomėjome šio reformatoriaus gyvenimo detalėmis. Štai keletas citatų, kurias pavyko rasti mums prieinamuose Liuterio gyvenimo aprašymuose.
 
Ivan Gobry, Martin Luther. Biographie, La Table Ronde, Paris, 1991, p. 457–462.
 
„Paskelbęs savo dvasinį testamentą, Martynas Liuteris galėjo ramiai gultis į kapą. Prieš tai jis jau buvo surašęs du daugiau asmeninio pobūdžio testamentus: pirmąjį 1537 Gotoje, kai manė, kad turės mirti dėl akmenų – jame džiaugiasi, kad Dievo Žodžiu kovojo prieš papizmą; antrąjį 1547 – kartu iškilmingą ir privatų. Jame sutvarko savo namų reikalus, išvardindamas gėrybes, kurias palieka žmonai. Čia pasinaudoja proga ją pagirti: „Pamaldi ir ištikima žmona, kuri [mane] švelniai mylėjo“, ir patvirtina savo pasitikėjimą tuo, kad ji liks ištikima ir sąžininga motina. Pabaigoje jis atsiprašo, kad nenaudoja juridinių formulių (jis niekino juristus) ir kad testamentą sudaro ne pas notarą. Tačiau galima tikėti jo paaiškinimais, nes gailestingumo Tėvas „jam patikėjo savojo Sūnaus Evangeliją, jam – nevertam ir vargšui nusidėjėliui“; per jį „daug žmonių pasiekė Evangelijos pažinimą“. Jis yra laikomas „Tiesos daktaru, nepaisant popiežiaus, imperatoriaus, karalių, princų, kunigų ekskomunikos ir Šėtono pykčio“. Jis pasirašo: „Martynas Liuteris, Dievo Notaras, Evangelijos Liudytojas“.
Čia gerai matome dvejopą Liuterio posakių konstantą nuo pat 1520 m.: jis yra Dievo Įkvėptasis, tas, kuris turi misiją paskelbti jo Evangeliją. Kadangi negali būti dviejų Evangelijų, tai kitos Bažnyčios šefas yra prakeiktasis. Tai buvo naikinantis karas: jis buvo ekskomunikuotas, bet ir jis pats ekskomunikavo. Žinoma, šio pasaulio didžiūnai jį paneigė, bet daugybė apšviestų dvasių laiko jį tuo, kuo jis iš tikrųjų yra: Jėzaus Kristaus Liudytoju.
Šiame vaidmenyje jis buvo pašauktas į Aislėbeną [Eisleben] markgrafo Mansfeldo, kad sutvarkytų sunkų šeimos reikalą. Jis palieka Vitenbergą 1546 sausio 23 d. Pakeliui jis buvo užlaikytas Halėje dėl Saalės patvinkimo. Jis pasinaudojo tuo ir ėmė pamokslauti prieš tame sekuliarizuotame mieste dar gyvenančius vienuolius, reikalaudamas „tuos bepročius išvaryti“. Taip pat po kelių dienų savo paskutiniame pamoksle Aislėbene jis prašė išvaryti žydus.
Taigi jis atvyksta į savo gimtąjį miestą sausio 28 d. Bet ponus buvo labai sunku įtikinti, ir jų susitaikymas buvo pasirašytas tik vasario 16 d. Liuteris nebegalvojo apie grįžimą, bet jautėsi labai silpnas ir turėjo gultis į lovą. Kitą dieną jis vėl buvo pagautas ligos, kuri buvo panaši į angina pectoris. Jis paprašė vienaragio rago, tai jam buvo sutrinta ir įmaišyta į vyną – jam pagerėjo. Bet jis žinojo, kad vargu ar ilgiau gyvens. Jį stebėjo visą naktį. „Ach, mano Dieve, – dejavo jis, – man labai blogai, ir aš jau agonijoje“. Kai jam kalbėjo apie viltį pasveikti, jis atsakė: „Tai mirties prakaitas, blogumas nugali“. Jis pradėjo garsiai melstis, savo priešų vardus siedamas su Viešpaties vardu: „O, mano dangiškasis Tėve, visokios paguodos Dieve, aš dėkoju tau, kad apreiškei man tavąjį mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų, kurį aš skelbiau pamoksluose ir išpažinau, kurį mylėjau ir šlovinau, kurį žemino, persekiojo ir šventvagiškai vadino niekingasis popiežius ir visi bedieviai... Dabar aš būsiu paimtas iš pasaulio, bet žinau, kad amžinai gyvensiu pas tave, ir niekas negalės manęs išplėšti iš tavo rankų“.
Daug kartų jis pašnibždomis kartojo eilutę, kurią kadaise giedodavo kas vakarą Oficiumo Kompletoje: „In manus tuas, Domine, commendo spiritum meum“[9]. Jonas paklausė jo garsiai: „Gerbiamas Tėve, ar norite mirti tvirtai atsirėmęs į Jėzų Kristų ir į mokymą, kurio Jūs mokėte?“ Jis atsakė: „Taip“. Trečią valandą ryto, saksoniškos žiemos naktį, jis išleido paskutinį atodūsį.
Tokia yra oficialioji versija. Ji yra pasirašyta atmintinėje, kurią sudarė trys Liuterio palydovai, kurie buvo su juo jo paskutines valandas. Jie tvirtino, kad buvo tų paskutinių akimirkų liudininkai: Justus, Jonas ir Aurifaberis, taip pat pamokslininkas iš Mansfeldo – Michael Celius. Šis pasakojimas būtų buvęs priimtas kaip teisingas ir tikėtinas, jei pats Celijus savo laidotuvių kalboje, kurią sakė vasario 20 d., nebūtų klausytojų tarpe sukėlęs abejonių. Jis ėmė prieštarauti teigimui, kad po mirties dienos esama žmonių, kurie pasakotų ką nors kita nei grynus faktus. Kokių žmonių? Kokius melus jie pasakojo? Celijus to nepasakė, bet pažadėjo, nepaisant didelių išlaidų, tuoj pat išleisti pasakojimą, kuris nutildys velnią – juk būtent jis įkvepia nepadorias mintis. Iš tiesų, pažadėtoji Historia buvo labai skubant išleista ir išplatinta šimto tūkstančių egzempliorių tiražu.
Deja, ši grandiozinė priemonė nenutildė paskalų: Liuteris miręs „staiga, netikėtai ir apverktinu būdu“, kalbant juristo Georgo Ederio žodžiais – jį cituoja pats Melanchtonas. Kas galėjo taip informuoti Melanchtoną ir kitus abejotino patikimumo šaltinius? Papistai! – sušuko Celijus. Tačiau Liuterio aplinkoje nebuvo jokių papistų, o jei būtų buvę tokių, žinančių apie įvykius, apie kuriuos kalbamasi prisidėjus prie burnos ranką, jie tikrai būtų juos atskleidę garsiai. Ne, apmaudas kilo artimųjų ir patikėtinių tarpe – taip atsitinka mokiniams ir šeimos nariams, kai juos ištinka skausmingas nusivylimas.
Pamokslininko atmintinė paminėjo, kad tą naktį prie Reformatoriaus be pasirašiusiųjų liudininkų dar buvo namų tarnas vardu Ambrozijus ir dar „keletas kitų“. Labai blanki informacija, bet ji leidžia manyti, iš kur kas nors galėjo nutekėti. Kadangi jų buvo keletas – kaip sužinojome, neapibrėžtas skaičius, tai kieno mes turime laikytis?
Mansfelde apie tai buvo plepama daug. Vienoje knygoje, išėjusioje 1546 m., tai yra iškart po Liuterio mirties, Johannes Cochlaeus perduoda liudijimą vieno to miesto piliečio, kuris atrodė gerai žinojęs apie tos lemtingos nakties detales. Netrukus po vidurnakčio pas Reformatorių buvę pašaukti du gydytojai; buvo žinomi net jų vardai: mokytojas Simon Wilf ir daktaras Ludwig. Jie nustatę, kad žmogus, ką tik buvęs atsipalaidavęs ir energingas, neberodė jokių gyvybės ženklų. Tuomet jie nutarė imtis kraštutinės gydymo priemonės: klizmos. Bet operacija buvo bergždžia.
Reikėjo konstatuoti mirtį ir ją kaip nors paaiškinti, kadangi nepavyko jai užkirsti kelio. Daktaras tai laikė apopleksija: iš tiesų, buvo matomas burnos perkreipimas ir visos dešinės pusės patamsėjimas. Tačiau mokytojas, prieštaraudamas, kad Dievas tokio švento žmogaus tikrai nebūtų galėjęs ištikti apopleksija, manė, kad tai smaugiantysis kataras. Labai lengva abi skirtingas išvadas suderinti: pasak visų liudijimų, tą naktį Liuteris rengė gausią puotą, kuri buvo gerai aplaistyta – jau sudėvėtas organizmas to nebegalėjo pakelti.
Ratzeberger, Saksonijos kurfiursto elektoriaus gydytojas[10], turėjęs progą gydyti Liuterį, yra kitos nuomonės: Liuteris miręs nuo „kankinančio liūdesio ir melancholijos“. Norėdamas tai pagrįsti, jis primena jo vargus su velniu. Reikia pastebėti, kad gydytojas cituoja paties Liuterio pasakojimą Jonasui ir Celijui. Pastarasis pasakoja: Aislėbene, kelios dienos prieš savo mirtį, jis nuėjo prie lango melstis. Tuomet jis išvydo velnią, sėdintį prie šulinio. Velnias pradėjęs iš jo tyčiotis, rodydamas savo užpakalį – tai Liuteriui sukėlė didelį nerimą.
Tokie spėliojimai ir toliau sklido Vokietijoje ir visame krikščioniškame pasaulyje, bet tvirtų įrodymų nebuvo. 1592 m. Romoje ir sekančiais metais Kelne buvo išleistas darbas, pavadintas De Signis Ecclesiae[11]. Jo autorius buvo oratorijonas Thomas Bozio. Jis buvo pažįstamas su vienu iš Liuterio namų tarnų, kuris dalyvavo paskutinėse jo gyvenimo minutėse; sukrėstas tos mirties aplinkybių, jis ėmė mąstyti apie tuos įvykius ir pabėgo į Romą, kur paprašė leisti grįžti į Katalikų Bažnyčią.
Štai, ką papasakojo Bozijui tas tarnas. Naktį iš vasario 17 į 18 d. Liuteris gausiai vakarieniavo ir geros nuotaikos atsigulė miegoti. Bet jis pabudo, jį pagavo siaubas ir jis pasikorė „slankiojančio mazgo pagalba“. Iš čia kyla ir simptomai, kuriuos minėjo gydytojai. Atbėgę pamokslininkai galėjo tik konstatuoti šį faktą. Jie liepė visiems namų darbuotojams prisiekti apie tai nepasakoti – „dėl Evangelijos garbės“.
Su šiuo pasakojimu susipažino jėzuitas Martin Becan, filosofijos profesorius Kelne, bet jis norėjo gauti labiau argumentuotų įrodymų. Jis paprašė to tarno raštiško pasakojimo ir jį gavo. Savo ruožtu, apie tai Freiburge in Breisgau sužinojo pranciškonas rekolektas Henri Sedulius, kuris 1666 m. Antverpene traktato forma išspausdino platesnį pasakojimą pavadinimu Praescriptiones adversus haereses[12]. Pasakojama tas pat, kas ir pas Bozijų, bet čia viskas parašyta paties liudininko ranka. Pagrindinė pastraipa nusipelno būti pacituota pažodžiui:
„Sekančią dieną po to, mes įėjome pas savo mokytoją, kad jį aprengtume, kaip tai būdavo įprasta, ir koks buvo mūsų skausmas, kai pamatėme Martyną Liuterį kabantį ant savo lovos[13] ir apgailėtinai pasikorusį: juxta lectum suum pensilem, et misere stangulatum. Šis siaubingas pasikorusiojo vaizdas pripildė mus baimės. Kiek padvejoję, mes nubėgome pas didikus ir sargus, kad jiems papasakotume apie tą baisų Liuterio galą. Jie lyg pakvaišę ėmė mums žadėti visokių daiktų... Pirmiausia mes turėjome laikyti šį įvykį visiškoje paslaptyje, ištikimai ir nuolat, kad jokios žinios nenutekėtų; po to paguldyti į lovą patamsėjusį Liuterio kūną ir nuimti virvę; galiausiai, visiems viešai pasakoti, kad jis mirė staiga. Gavę daug dosnių pažadų, mes vykdėme savo pareigas, iš vienos pusės, dėl prisirišimo prie mūsų šeimininko ir ištikimybės jo atminimui, iš kitos pusės, dėl didikų įsakymo... Žinoma, kai kada tiesa gali būti užslėpta dėl žmonių baimės, bet čia sutapo ir baimė, ir kartu kilęs pinigų troškimas. Tačiau dėl religinių jausmų ir sąžinės graužimo tai negalėjo ilgai tęstis“.
Šią publikaciją liuteroniškame pasaulyje sekė ledinė tyla. Tiktai 1635 m., po 29 metų pastorius iš Hamburgo, Hans Müller, sulaužė šią tylą ir publikavo Lutherus defensus[14]. Čia jis energingai protestuoja prieš įvairius darbus, kurie skelbia apie Liuterį įžeidžiančius teiginius, apie „jo santuoką, jo nesaikingumą, jo žodžio laužymą, jo piktžodžiavimą, jo ereziją, jo puikybę, jo girtuoklystę, jo begėdystes, jo nepastovumą, jo maištingumą, jo melagystes, jo sandėrį su velniu, jo Šventojo Rašto iškraipymą, jo mirtį, jo laidotuves“. Dėl įkūrėjo mirties – jis įžiūri Bozijaus ir Sedulijaus darbuose papistų kerštą, o kad sužinotų tiesą, jis remiasi pamokslininkų Historia.“
 
The Catholic Encyclopedia, N. Y., Vol. IX (1910) rašo apie garsų vokiečių katalikų žurnalistą ir politiką kun. Paulių Majunke (1842–1899): vienas iš jo pagrindinių darbų buvo Geschichtslügen (1884; iki 1902 išėjo 17 leidimų). Jis „darbe Luther‘s Selbstmord (1892) bandė kurti nepagrįstą teoriją apie Liuterio savižudybę (dėl šio klausimo žr. Paulus, Luther‘s Lebensende, 1898)“.
 
Paul Majunke, Geschichtslügen (12 leidimas), 1895, p. 237.
 
„[Liuteris] pirmiausia ėjo į mokyklą Magdeburge, po to Aizenache [Eisenach], o tada buvo pasiųstas į Erfurtą ir anno 1503, kaip jau rašyta aukščiau, tapo magister artium[15] (Melanchtono Vita Lutheri[16] pasirodė 1549, bet joje tik keletas lapų. Seniausia tikra Liuterio biografija parašyta Mathesius‘o 1564 m. Selnecker‘io Liuterio biografija datuojama 1576). Kiti rašytojai praneša, ypač N. Fontanus savo knygoje, anno 1558 atspausdintoje Kelne (t. y. lotyniškame vertime; originalas kiek anksčiau pasirodė Paryžiuje): [...] „Kai Martynas Liuteris tapo magistru, kaip jau sakyta, ir kartą buvo išėjęs su kitu studentu pasivaikščioti už Erfurto vartų ir kartojosi studijas, kaip tarp studentų įprasta – jiems vieniems esant laukuose, Martinus tapo neramus; buvo šviesi diena ir labai gražus oras, tik staiga netikėtai trenkia žaibas ir užmuša bičiulį, ir tasai šalia Liuterio parkrenta ir bematant miršta. Dėl to Liuteris labai išsigando ir netrukus po to be savo tėvų žinios ir sutikimo nuėjo į Erfurto augustinų vienuolyną ir tapo vienuoliu – tuo metu jis buvo 21 metų amžiaus“. Priežastys, dėl kurių Liuteris stojo į vienuolyną, yra istorikų pateikiamos skirtingai. Anot Oldecop, tai buvę dėl žaibo, kuris pataikė į „reformatoriaus“ draugą; ir Cochläus laikosi šios versijos. Tačiau seniausi protestantų Liuterio biografai Mathesius, Melanchton ir Selnecker yra nuomonės, kad Liuterio draugas buvo nudurtas dvikovoje, ir Liuteris buvęs beveik tuo pat metu išgąsdintas stiprios audros. Kaip ten bebūtų, Liuteris juk pats savo laiškuose (De Wette, II, 101) aiškina, kad jis davė „prievartinį ir priverstinį įžadą“.“
 
Lexikon für Theologie und Kirche, Freiburg, B. VI (1934), straipsnis „Luther, Martin“.
 
„Grafo Albrechto von Mansfeldo pašauktas į Aislėbeną numaldyti šeimyninių ginčų, jis mirė 1546 02 18, 3 val. ryto nuo širdies arterijų užkalkėjimo, dėl kurio jau nuo seno kentėjo, o ne dėl savižudybės, kaip norėtų tik po 20 metų Thomas‘o Bozius‘o užsiminta, XVII a. pradžioje tariamo vieno tarno laiško plačiai paskleista, visiškai nepatikima legenda (N. Paulus, L.s Lebensende, 1898; J. Strieder, Authent. Berichte über L.s letzte Lebensstunden, 1912; apie tai HistVjschr 1912, 380/96; Chr. Schubart, Die Berichte über L.s Tod u. Begräbnis, 1917; B. Grabinski, L.s Lebensende, 1926).“
 
Arnd Brummer, recenzija naujai leidyklos Edition Chrismon Luthers Tischreden[17] laidai.
 
„[Liuteris:] „Rytoj turėsiu skaityti paskaitas apie Nojaus girtumą. Taigi šiandien vakare aš gerokai išgersiu, kad apie šitą blogą dalyką galėčiau kalbėti iš patyrimo“. Į kalbas užrašančio Konrad‘o Cordatus‘o priekaištą, kad tai nedera, Daktaras Martinus atsako nuoroda, kad vokietis kitaip negali. Juk girtuokliavimas esąs nacionalinė vokiečių liga: „Čekai ėda, vendai vagia, o vokiečiai ramiai sau girtauja“. Vokiečiui esą negalima kitaip imponuoti, kaip tik geru gėrimu. [...] O jeigu kada prisiartina velnias ir nesinori dainuoti? Tam atvejui Daktaras Martinus turi parengęs kitą receptą, kad priverstų piktąjį priešgyniautoją sprukti: „Nepaisant to aš atsispiriu šėtonui. Dažnai nuvyk jį kad ir pirstelėjimu!“ Tai ne vienintelis sutrikdantis žodis prie Liuterio stalo.“
 
http://ic.net/~erasmus/RAZ29.HTM – įdomi konservatyvių liuteronų diskusija apie sunkiai paaiškinamus Schlaginhaufeno paliudytus Liuterio užstalės žodžius[18]„Christus adulter. Christus ist am ersten ein ebrecher worden Joh. 4, bei dem brunn cum muliere, quia illi dicebant: Nemo significat, quid facit cum ea? Item cum Magdalena, item cum adultera Joan. 8, die er so leicht davon lies. Also mus der from Christus auch am ersten ein ebrecher werden ehe er starb“ [Kristus svetimautojas. Kristus pirmąkart tapo svetimautoju Jn 4, prie šulinio su moterimi, nes jie kalbėjo: Ar niekas nežino, ką jis daro su ja? Taip pat su Magdalena ir vėl su svetimautoja Jn 8, kurią jis taip lengvai atleido. Taigi gerasis Kristus irgi turėjo pirmiau tapti svetimautoju prieš mirdamas].
 
Webster Tarpley, The Role of the Venetian Oligarchy in the Reformation, Counter-Reformation, Enlightenment and the Thirty Years‘ War // „The American Almanac“, 1993 03 22.
 
„Liuteriui velnias yra nepriklausoma jėga, valdanti materialųjį pasaulį, todėl net geri darbai priklauso velniui; žmogaus protas esąs velnio „nuotaka ir sugulovė“. Šiomis gilesnio teologinio pažinimo dienomis tame tikrai galime atpažinti naują manicheizmo atmainą – idėją, kad gėris ir blogis yra lygiai būtinos kūrinijos dalys. Pagal tokį gnostinį požiūrį, materialus pasaulis yra savyje blogas ir tik dvasinis pasaulis gali būti geras. [...] Liuterio bendraamžis ir kartais sąjungininkas Pilypas Melanchtonas būtent taip vertino Liuterį: „manichėjiška beprotystė“. Liuteris bandė parodyti savo pažiūras kaip grįžimą prie šv. Augustino malonės pabrėžimo prieš vėlyvojo graikų-romėnų pasaulio etines koncepcijas, bet tai buvo nenuoširdu. Į šviesą iškilo Liuterio pastabos, parašytos Augustino „Išpažinimų“ paraštėse – jos įdomios, nes parodo Liuterio reakciją į Augustino polemiką prieš manichėjus ir jų idėją apie dvi lygias kosmines jėgas, susikibusias kovoje. Liuterio pastaba: „Tai klaidinga. Tai visų Augustino klaidų šaltinis“ (žr. Socci ir Ricci bei Theobald Beer). Pasirodo, kad Liuteris atspindi [gnostiko] pseudo Hermes Trismegistus ir jo „24 filosofų knygos“ įtaką“.
 
Čia minimas žymus Liuterio specialistas Theobald Beer savo studijose Luthers Theologie – eine Autographie[19] bei Erklärungen Martin Luthers zum Brief des hl. Paulus an die Galater[20] (deja, šių knygų neturiu ir tik atpasakoju) rašo, kad visoje Liuterio teologijoje atsispindi gnostinio dualizmo, gėrio ir blogio kartu buvimo Dieve idėja. Komentare Rom 12, 2 jis sako, kad Dievas yra kartu blogas ir geras. Kristus yra ir tikras nusidėjėlis, susitapatinęs su nuodėme, ir Dievas. Nuteisintasis žmogus lieka simul iustus et peccator – kartu teisusis ir nusidėjėlis. Garsioji Liuterio theologia crucis – kryžiaus teologija pabrėžia, kad Kristus ant kryžiaus iš tikrųjų buvo Dievo atstumtas ir prakeiktas, jis iš tiesų buvo netekęs vilties, dvejojo tarp Dievo garbinimo ir piktžodžiavimo prieš Dievą (čia matome, kad Liuteris į nukryžiuotą Kristų projektuoja savo asmenines dvasios kančias). Liuterio dualistinė teologija turėjo įtakos Hėgelio dialektikai, kurioje nebėra tikros priešpriešos tarp tezės ir antitezės, jas suvienija aukštesnė sintezė.
 
Peter F. Wiener, Martin Luther, Hitler‘s Spiritual Ancestor, Hutchinson & Co., London, 1954; Gustav Broukal Press, London, 1985 (žr. http://www.tentmaker.org/books/MartinLuther-HitlersSpiritualAncestor.html).
 
„Liuterio kalba iš tiesų buvo kažkas baisaus ir neaprašomo. „Jis apsėstas nešvankumo ir nepadorumo“, – rašo Maritain[21]. Vadinti tai „revoliuciniu žurnalizmu“ yra nepakankama. „Jis tapdavo pasiutusiai piktas, ir kai pykdavo, tiesiog spjaudydavosi nešvankybėmis. Jis rašė dalykus, kurių negali cituoti padoria anglų kalba“, – tai arčiau tiesos. Tai vėlgi buvo natūrali neurotinio charakterio pasekmė. [...] „Įsiūtis veikia kaip visos mano būties skatintojas. Jis paaštrina mano sąmojį, sustabdo velnio puolimus ir pašalina rūpesčius. Aš niekad nerašau ir nekalbu geriau, nei būdamas įsiutęs. Jei noriu gerai kurti, rašyti, melstis ir pamokslauti, turiu būti perpykęs“[22]. [...] „Jei nebegaliu melstis, tai bent galiu keiktis. Aš nebesakau „Teesie šventas tavo vardas“, bet „Tebūna prakeikti, sunaikinti ir pasmerkti papistų vardai“. Aš nebesakau „Teateinie tavo karalystė“, bet kartoju „Tebus prakeikta ir pasmerkta popiežija, ir tebus nusiųsta į pražūtį“. Taip, būtent taip aš meldžiuosi, ir taip darau kiekvieną savo gyvenimo dieną iš savo širdies gelmių“[23]. [...] „Šv. Augustinas ir šv. Ambraziejus negali būti palyginti su manimi.“ „Jie gerbs mūsų mokymą, kuris yra Dievo žodis, pasakytas Šventosios Dvasios mūsų lūpomis.“ „Nei prieš tūkstantį metų Dievas nėra davęs tokių didelių talentų jokiam vyskupui kaip kad Jis davė man“ (E 61, 422). „Dievas paskyrė mane visai vokiečių žemei, ir aš drąsiai sakau ir skelbiu, kad jei jūs paklūstate man, jūs be abejonių paklūstate ne man, bet Kristui“[24]. „Kas man nepaklūsta, paniekina ne mane, bet Kristų.“ [...] „Ką aš mokau ir rašau liks tiesa net jeigu visas pasaulis subyrės į gabalus“ (W 18, 401). „Kas atmeta mano doktriną, negali būti išganytas.“ [...] „Aš labiau pasitikiu savo žmona ir vaikais nei Kristumi“, – begėdiškai pasakė jis viena proga[25]. „Kai žvelgdavau į Kristų, atrodydavo, kad matau velnią.“ [...] „Aš netikėjau į Kristų“, – rašė Liuteris 1537 m. [...] „Dievas yra kvailys“[26]. [...] „Kartais būtina padaryti kokią nors nuodėmę iš neapykantos ir paniekos velniui.“ „Ką čia reiškia, jei mes padarom nuodėmę?“ (E 16, 254). [...] „Turi sakyti: mano nuodėmės yra ne mano; jų visiškai nėra manyje; jos yra kito nuodėmės, jos yra Kristaus ir turi man neberūpėti“ (W 25, 330). „Nuo to momento, kai pripažįsti, kad Kristus neša tavo nuodėmes, Jis tampa nusidėjėliu tavo vietoje.“ [...] „Šventieji turi būti geri, atviri nusidėjėliai.“ [...] Daugiau nei vieną kartą Liuteris sako, kad geria pernelyg daug. „Esu čia“, – rašo jis iš Varburgo, – „tingus ir girtas“[27]. Kitą kartą jis konstatuoja: „Aš nesu girtas“[28]. 1532 m. jis rašo: „Mes valgome ir geriame, kad pražudytume save, mes valgome ir geriame savo skerstuvėms“. 1540 m. jis teigia: „Dievas turi skaityti nusigėrimą menka nuodėme, maža kasdiene nuodėme. Mes tikrai to negalime sustabdyti“. [...] „Iki pat dabar girtumas trukdė man rašyti ar skaityti ką nors skaitomo; gyvendamas su žmonėmis, turiu gyventi kaip ir jie.“ Daugiau nei aišku, kad Liuteris mėgo išgerti, ir dažnai nebe proto ribose. „Aš įsivariau galvos skausmą gerdamas seną vyną Koburge, ir šis mūsų Vitenbergo alus jo dar neišgydė. Aš kiek dirbu, bet esu priverstas dykinėti prieš savo valią, nes mano galva turi pailsėti.“ „Jei turiu alaus ąsotį, tai noriu ir alaus statinės.“ „Juk aš esu žmogus, linkęs leistis išverčiamas iš kojų draugijų, girtavimo, kūniškų jaudulių“ (W 9, 215). [...] Jo amžininkų nuomonė šia tema yra vienareikšmiška. Jie visi sutinka, kad Liuteris „buvo linkęs per daug gerti“[29]. [...] „Nepaisant viso to gero, ką aš kalbu apie santuoką, aš nesuteiksiu prigimčiai tiek daug, kad sutikčiau, jog joje nėra nuodėmės... Jokia santuokinė pareiga nėra kada nors atliekama be nuodėmės.“ „Santuokinė pareiga niekuomet nėra išpildoma be nuodėmės.“ Santuokinis aktas yra, anot Liuterio, „nuodėmė, niekuo nesiskirianti nuo svetimavimo ir paleistuvavimo“ (W 8, 654). [...] „Dievo žodis ir darbai yra pakankamai aiškūs, t. y. kad moterys buvo sutvertos arba būti žmonomis, arba prostitutėmis“ (W 12, 94). [...] „Jei tu nenori, nori kas nors kitas. Jei žmona nenori, paimk savo tarnaitę“ (E 20, 72). Nuo čia yra tik žingsnis iki to, kad Liuteris savo pasekėjams leidžia „tenkinti savo aistras už santuokos, lyg nebūtų susituokę, kad patenkintų natūralius jausmus, kuriems jie negali atsispirti“. Jis sako visai atvirai: „Nedraudžiama, kad vyras turėtų daugiau nei vieną žmoną“[30]. [...] Po vienuolių seserų prievartavimo, vykusio 1523 m. Didįjį šeštadienį, Liuteris vadina pilietį Koppe, organizavusį šį išpuolį, „šventu ir palaimintu plėšiku“. Pats Liuteris turi kelias iš šių pabėgusių vienuolių, kurios gyvena su juo. Bet jis neketina vesti. 1524 lapkritį jis rašo: „Ne tai, kad aš nejausčiau savo kūno ir lyties, nes juk aš ne iš medžio ar akmens, bet neturiu polinkio vesti“. Viena iš šių vienuolių, Catherine von Bora, bandė ištekėti už vieno iš Liuterio draugų. Bet yra aišku, kad jo paties santykiai su ja nebuvo nekalti. 1525 balandį jis vadina save „žymiu meilužiu“, turinčiu „tris žmonas“, bet „jokio polinkio vesti“. Mažiau nei po dviejų mėnesių, be jokio įspėjimo, jis staiga nutarė vesti Catherine von Bora. [...] „Liuteris ne tik atėmė iš santuokos jos sakramentinį pobūdį, bet ir paskelbė ją grynai išoriška kūniška sąjunga, kuri neturi nieko bendro su religija ir bažnyčia“[31].
 
Martynas Liuteris, Užstalės pokalbiai, Alma littera, Vilnius, 2003.
 
„Popiežius, žudantis Kristų žmonių širdyse, saviesiems duoda pakankamai pinigų, kad šie galėtų sakyti: „Kristus neprisikėlė“ ir aukštinti darbus“ (p. 68). „Jei popiežius nusiims karūną ir nulips nuo sosto, jei atsižadės pirmykščių pretenzijų ir prisipažins klydęs bei sugadinęs Bažnyčią ir praliejęs nekaltą kraują, tai mes jį priimsime į Bažnyčią. Antraip jis mums visuomet bus antikristas“ (p. 149). „Popiežininkai yra absoliutūs bedieviai, jie yra šmeižikai ir sodomitai ir nori Bažnyčią reformuoti remdamiesi išorinėmis ceremonijomis bei papročiais!“ (p. 179). „Tačiau kai jau kartą šėtoną atpažįsti kaip tokį, jo išdidumą visai nesunku pažeisti, reikia tik pasakyti: „Pabučiuok man į š...“ arba: „Prisiš... į kelnes ir pasikabink ant kaklo““ (p. 78). „Krikščionims neužginta rengti vaidinimus, nors juose kalbama apie meilę, o kartais pasitaiko net nešvankybių. Antraip dėl tų pačių priežasčių Kristus galėtų neleisti skaityti nė Biblijos. Juk ir joje kartais rašoma apie sąvadautojus ir pan.“ (p. 294).
 
Liuteronų filosofas Soeren Kierkegaard, Soeren Kierkegaards efterladte Papier, Copenhagen, 1926.
 
„Liuteris (...) buvo ligonis, turėjęs ypatingą reikšmę krikščioniškajam pasauliui“.
 
Erik H. Erikson, Jaunasis Liuteris. Psichoanalitinė istorinė studija, Alma littera, Vilnius, 2003.
 
„Trys jaunojo Liuterio amžininkai (nė vienas iš jų netapo jo sekėju) pasakoja, jog kartą, būdamas maždaug dvidešimties, Erfurto vienuolyno chore jis staiga parkrito ant grindų, „pašėlo“ tarsi apsėstas ir ėmė riaumoti jaučio balsu: „Ich bin‘s nit! Ich bin‘s nit!“ ar „Non sum! Non sum!“ Vokišką frazę geriausia būtų versti „Tai ne aš!“, o lotynišką „Aš nesu!“ [...] Liudininkai sutinka tik dėl vieno dalyko, kuris Liuterį labai sukrėtė: tai skaitinys apie Kristaus ejecto a surdo et muto daemonio – tekstas apie tai, kaip Kristus išgydė žmogų, apsėstą nebylės dvasios (Mk 9, 17)“ (p. 23). „Denifle‘is nemano, jog tikrai Dievui atsidavęs žmogus galėtų pasakyti: „Aš godžiai ryju (fresse) kaip bohemietis ir nusigeriu (sauff) kaip vokietis. Tebūnie pagarbintas Dievas. Amen“, nors jis nepaiso to, jog Liuteris tai parašė viename iš savo humoristinių laiškų žmonai tuo metu, kai ji buvo susirūpinusi dėl jo prasto apetito“ (p. 32). „[Liuteris:] „Nerašyk knygos, jei nesi girdėjęs, kaip sena paršavedė kiaulė perdžia, o kai išgirsi – plačiai prasižiok ir tark: „Ačiū tau, gražioji lakštingala; ar tikrai girdžiu man skirtą tekstą?““ (p. 33). „Tai, kad velnio įmanoma visiškai atsikratyti pataikius pabezdėti tiesiog jam į šnerves, yra tik viena iš tų, sakykime, homeopatinių priemonių, kurias Liuteris, be jokios abejonės, remdamasis nuo vaikystės jam įskiepyta paprastų žmonių demonologija, gynė visą gyvenimą“ (p. 63). „Dabar metas pateikti faktus. Apie Liuterio vaikystę jų išliko vos keletas: jo tėvas buvo žemdirbystę apleidęs kalnakasys; abu tėvai buvo šiurkštūs, taupūs ir prietaringi žmonės, sūnų jie neretai mušdavo. Mokykloje, kurią jis lankė, viešpatavo monotonija ir žiaurumas. Martyno sieloje kaupėsi ir namų, ir mokyklos šiurkštumas, taip pat ir tai, ką jis laikė ypatingu Bažnyčios dėmesiu Paskutinio teismo dienai; jis pritvinko pasaulio liūdesio ir kaltės jausmo, tai ir „pastūmėjo jį į vienuolystę““ (p. 50). „Dažnai cituojami šie du Liuterio pasakymai: „Kartą tėvas nuplakė mane taip, kad aš pabėgau ir jaučiau jam neapykantą tol, kol jis nemenkomis pastangomis mane susigrąžino“. „Už vieno riešuto vagystę motina pėrė mane, kol ištryško kraujas. Tokia griežta drausmė ir išvijo mane į vienuolyną, nors motinos ketinimai buvo kuo geriausi““ (p. 65). „Vyresniame amžiuje Liuteris pademonstravo neeilinį gebėjimą labai greitai ir labai ilgam užsiplieksti neapykanta, tiek pagrįsta, tiek ir nepagrįsta, išreikšdamas ją kandžiu orumu ir žemiausio lygio vulgarumu“ (p. 67). „Jau minėjau dvi Hanso [M. Liuterio tėvo] ir Martyno tarpusavio santykių tendencijas: 1) pašėlusios tėvo ekonominės ambicijos, kurioms grėsmę kėlė kažkokia juoda praeities dėmė (galbūt net žmogžudystė), ir viduje nuolat šėlstantis įtūžis, bet kuriuo metu galįs prasiveržti nauja žmogžudyste; 2) tėvo ambicijų koncentravimas į vyriausiąjį sūnų, su kurio jis elgėsi dvejopai: protarpiais – šiurkščiai ir žiauriai, o protarpiais – vėl stengdamasis sūnų prisijaukinti... Šiurpi kombinacija“ (p. 67). „Kaip tvirtina Liuteris, mokyklų auklėtiniai būdavo periami per užpakalį; tikėtina, kad bausmės namuose irgi koncentruodavosi apie tą pačią vietą. [...] Nevalia ignoruoti tyrinėtojų bei psichoanalitikų išaiškinto fakto, jog analinė zona [...] tampa jutiminių bei juslinių, nepaklusnių ir užsispyrėliškų asociacijų šaltiniu. Pavyzdžiui, velnias, pasak Liuterio, išreiškia panieką apnuogindamas pasturgalį; žmogus gali velnią įveikti pasinaudodamas analiniu ginklu ir pasiūlydamas jam pabučiuoti tam tikrą vietą. Jau minėjome šių idėjų svarbą Liuterio žodyne bei vaizdinguose posakiuose“ (p. 81). „Per tą laiką [po tapimo magister artium] jam kažkas atsitiko: jo liūdesys pasiekė tokį lygį, kad jau reikėjo vienokio ar kitokio sprendimo. Kai kurie biografai tokią jo būklę bando aiškinti smurtine artimo draugo mirtimi, kiti tvirtina, kad tuo laikotarpiu maras nusinešė dviejų jo brolių gyvybes. Tačiau tasai draugas iš tiesų nebuvo labai artimas, o ir mirė nuo ligos“ (p. 93). „Visi autoritetai vieningai laikosi nuomonės, kad bet kokie Liuterio ištvirkavimai su moterimis – visiškai neįtikėtini. Liuteris ir pats įtikinamai tai neigė tvirtindamas, kad per visą kunigystės praktiką išklausęs vos trijų moterų išpažinčių; jis sakėsi į jas net nežiūrėdavęs, bet panašu, kad puikiai įsiminė visus tuos atvejus. Įvertinus Martyno gyvenimo sąlygas, neatrodo tikėtina, kad šiuo atžvilgiu jis būtų galėjęs suklupti“ (p. 165). „Būdamas jau pusamžis, Liuteris nedvejodamas pasakodavo prie pietų stalo susėdusiems vaikams ir mokiniams, kad po vedybų, pasijutęs esąs gundomas velnio, jis liesdavo tam tikras žmonos kūno vietas (Užstalės pokalbiai, III, Nr. 3298) ir kad velnias patirdavęs pačius skaudžiausius pralaimėjimus jam „tiesiog gulint lovoje greta Katie“ (Užstalės pokalbiai, I, Nr. 508)“ (p. 167). „Vėlesniais metais, kai Liuterio iškalbos laisvė dažnai išsigimdavo į vulgarų jokių normų nepaisymą, jis gerokai pranokdavo tą įprastą linksmą ankstyvųjų metų šiurkštumą. Apimtas melancholijos, depresyvų savęs išsižadėjimą jis išreikšdavo irgi analiniais terminais: „Aš esu tarsi prisirpęs š..., – kartą, apimtas depresijos priepuolio, pareiškė jis prie pietų stalo, o vaikinai kruopščiai užrašė kiekvieną jo žodį, – o pasaulis – milžiniška ši... skylė. Tikriausiai netrukus mes visi išsibarstysime“[32]“ (p. 213). „1552-aisiais jis parašė pamfletą „Prieš plėšikaujančių ir žudančių valstiečių ordas“, kuriame siūlė ir viešas, ir slaptas skerdynes – ir dar tokiais žodžiais, kurie galėtų papuošti mūsų laikų policijos nuovadų ar koncentracijos stovyklų vartus. Liuteris žadėjo atlygį danguje tiems, kurie rizikuoja gyvybėmis malšindami sukilimą. Vienas sakinys iliustruoja visą ciklą, kurį perėjo tas kadaise sugniuždytas, o po to – nepaklusnus sūnus: „Maištautojas nevertas, kad jam atsakytume argumentais, nes jų jis nepripažįsta. Vienintelis atsakas tokioms burnoms turėtų būti kumštis, nuo kurio smūgio iš nosies pasipila kraujas“ (LWWA, XVIII, 386). Argi čia negirdėti Hanso, bandančio išmušti kietakakčio valstiečio liekanas iš savo sūnaus, balso? [...] 1525-ųjų gegužę valstiečiai buvo išskersti. [...] Iš viso tame kare žuvo apie 130 000 valstiečių.“ (p. 245–246). „Žinoma, pirmiausia jis bandė kliautis tikėjimu, o jei nepadėdavo, mėgindavo gelbėtis nuožmiu įtūžiu; kaip paskutinis prieglobstis jam likdavo mintys apie meilę. Kitais atvejais jis prisiversdavo godžiai prisiryti, „kad pilvas būtų toks pat prikimštas kaip ir galva“. Tarsi apetito stoką jam būtų sukėlęs iš vidaus graužiantis demonas, Liuteris kovai su juo pasitelkė maistą, taip pat ir alų (kuriuo, be kita ko, vylėsi dar ir išplausiąs inkstų akmenis). Egzistavo dar ir analinis iššūkis, kurio, Liuterio manymu, velnias bijojo užvis labiausiai: „Neužmiršk štai ko: mano kelnės pilnos š..., tu gali jas pasikabinti po kaklu ir jų turiniu išsitrinti marmūzę“[33]. Ir pagaliau – begalinis sarkazmas: „Sancte Sathana, ora pro me“ – Šventasis Šėtone, melskis už mane (Ten pat) [...] Tarp kitų retrospektyvių jo pastabų esama ir tokios: „Vienintelė žmogiškosios anatomijos dalis, kurią popiežiui tenka palikti nekontroliuojamą, yra pasturgalis“. Vis dėlto šį ekstrateritorialumą kaipmat pastebėjo ir monopolizavo velnias: „Krikščionis galėtų ir turėtų būti linksmas, – pareiškė Liuteris, – bet tada jį ima ir apš... velnias“[34]. [...] Nekelia abejonių, kad jis mėgo gausiai pavalgyti ir išgerti milžinišką kiekį alaus; kai dėl bendros savo „vidinės būklės“ jis beveik visiškai nebegalėdavo valgyti, vis vien atkakliai kimšdavo į save maistą, tarsi pats sau neigdamas, kad jo vidurius užvaldė velnias. [...] Lygiai taip pat Liuteris, kaip ir jo amžininkai, akivaizdžiai mėgaudavosi raugėjimu ir bezdėjimu, kas buvo laikoma patenkinto pilvo išraiška, kol galų gale skausmai bei vidurių užkietėjimas atėmė iš jo ir šią išsilaisvinimo perspektyvą. Vis dėlto nekelia abejonių, kad tarp visų svarbių anatominių teritorijų Liuteriui grėsmingai dominavo pasturgalis“ (p. 254–256).
 
Visuotinai žinomi Liuterio posakiai:
Du solltest nicht ehe ein Buch schreiben, du hättest denn den Furz von einer alten Sau gehöret, da solltest du dein Maul gegen aufsperren und sagen: Dank habe, du schöne Nachtigall, da höre ich einen Text, der ist für mich [Nerašyk knygos, jei nesi girdėjęs, kaip perdžia sena kiaulė – tada turi plačiai prasižioti ir tarti: „Ačiū tau, gražioji lakštingala, čia girdžiu tekstą, kuris skirtas man].
Warum rülpset und furzet ihr nicht, hat es euch nicht geschmakket? [Ko neraugėjat ir nepirsčiojat, ar jums nebuvo skanu?].
Wenn ich hier einen Furz lasse, dann riecht man das in Rom [Kai čia nusipersiu, bus galima užuosti Romoje].
Aus einem verzagten Arsch kommt kein fröhlicher Furz [Iš nusiminusios ši... negali kilti linksmas pirstelėjimas].
Trau keinem Wolf auf wilder Heiden // Auch keinem Juden auf seine Eiden // Glaub keinem Papst auf sein Gewissen // Wirst sonst von allen Drein beschissen [Nepasitikėk jokiu vilku tyruose // Ir jokiu žydu jo priesaikose // Netikėk jokiu popiežiumi dėl jo sąžinės // Nes kitaip būsi visų trijų apš...] (Von den jüden und iren lügen[35], 1543).
Es sei erlaubt, Gotteslästerer zu töten (Tischrede). „Ein anderer erzählte viel von den Gotteslästerungen der Juden und fragte, ob es einem Privatmann erlaubt sei, einem gotteslästernden Juden einen Faustschlag zu versetzen. Er (nämlich Luther d. V.) antwortete: Ganz gewiss! Ich wollte einem solchen eine Maulschelle geben. Wenn ich könnte, würde ich ihn zu Boden werfen und in meinem Zorn mit dem Schwert durchbohren. Da es nämlich nach menschlichem und göttlichem Recht erlaubt sei, einen Straßenräuber zu töten, viel mehr einen Gotteslästerer“ [Leidžiama nužudyti piktžodžiautojus Dievui (užstalės kalba). „Kitas daug pasakojo apie žydų piktžodžiavimus Dievui ir klausė, ar privačiam žmogui leistina trenkti kumščiu žydui, piktžodžiaujančiam prieš Dievą. Jis (būtent Liuteris) atsakė: Žinoma! Aš norėčiau tokiam trenkti antausį. Jei galėčiau, pargriaučiau jį ant žemės ir savo pyktyje perverčiau jį kardu. Juk pagal žmogišką ir dievišką teisę leidžiama nužudyti pakelės plėšiką, tai juo labiau piktžodžiautoją prieš Dievą“] (Tischrede vom Frühjahr 1543. Nr. 5576. WA TR 5.257, 11–31).
Pestis eram vivus, moriens ero mors tua, papa [Gyvas buvau tavo, popiežiau maru, miręs būsiu tavo mirtimi].
Ich sitze hier und trinke mein gutes Wittenbergisch Bier und das Reich Gottes kommt von ganz alleine [Sėdžiu čia ir geriu savo gerąjį Vitenbergo alų, ir Dievo karalystė ateina savaime].
Sündige tapfer, doch tapferer glaube und freue dich in Christus, der Herr ist über Sünde, Tod und Teufel [Drąsiai nusidėk, bet dar drąsiau tikėk, ir būk išlaisvintas Kristaus, kuris yra Viešpats nuodėmei, mirčiai ir velniui] (Briefwechsel mit Philipp Melanchton // Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe, Weimarer Ausgabe, 1883).
Erstlich, das man jre Synagoga oder Schule mit feur anstecke und, was nicht verbrennen will, mit erden überheufe und beschütte, das kein Mensch ein stein oder schlacke davon sehe ewiglich. Und solches sol man thun, unserm Herrn und der Christenheit zu ehren damit Gott sehe, das wir Christen seien [Pirma, kad jų sinagogos arba mokyklos būtų uždegtos ugnimi, o kas nenori sudegti, būtų užkasta ir užpilta žemėmis, kad joks žmogus per amžius nepamatytų iš jų jokio akmens ar nuodėgulio. Ir tai reikia daryti iš pagarbos mūsų Viešpačiui ir krikščionijai, kad Dievas matytų, jog esame krikščionys] (Von den jüden und iren lügen, 1543).
 
Evangelikų Tiuringijos žemės vyskupas, NSDAP narys Martin Sasse (1890–1942) savo knygos Martin Luther über die Juden: Weg mit ihnen! (1938) įžangoje (žr. http://www.sgipt.org/sonstig/metaph/luther/judens.htm) rašo: „1938 m. lapkričio 10 d., Liuterio gimimo dieną, Vokietijoje dega sinagogos. [...] Šią valandą turi būti išgirstas balsas vyro, kuris kaip vokiečių pranašas XVI amžiuje iš nežinojimo pirmiausia buvo žydų draugas, bet, skatinamas savo sąžinės, skatinamas patirties ir realybės, tapo didžiausiu savo laikų antisemitu, įspėjančiu savo tautą apie žydų pavojų“.
 
Išvada: neradau nuorodų, kad Liuteris būtų kaltinamas turėjęs vaikų ne nuo K. Boros; tai, kad Liuteris dvikovoje nudūrė mokslo draugą Hieronymus Bund ir kad buvo rastas pasikoręs, yra tik kai kuriais silpnais liudijimais pagrįstos hipotezės; kad Liuteris antroje gyvenimo pusėje nesaikingai gėrė ir valgė, buvo neįprastai linkęs į šlykščias kalbas, piktžodžiaudavo prieš Dievą, pratrūkdavo nenormaliu pykčiu prieš popiežių ir žydus, kentėjo nuo melancholijos ir nervingos velnio baimės – aiškūs faktai.
 

[1] Dalbiez, L’angoisse de Luther, Ed. Tequi, 1974; Ivan Gobry, Luther, Paris, Ed. L.T.R., 1991.
[2] Žr. Gobry, 451 p.
[3] Table Talks, t. 2, Nr. 1712.
[4] t. 2, Witt., 120 fol.
[5] Rohrbacher, Histoire de l’eglise, p. 10.
[6] Audin, Histoire de Luther, t. 3, Paris, 1846.
[7] Ivan Gobry, Luther. Dauguma biografijos faktų ir pasakojimas apie jo mirtį paimta iš šio veikalo. Taip pat naudota „Bonum Certamen“, Nr. 63, 1981; Sacchi, Henri, Guerre de Trerte ans, Paris, Ed. I. Harmattan, 1991. Kai kurios citatos paimtos iš T. Moureau traktato.
[8] The Angelus, 2000, Nr. 9.
[9] Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą – lot.
[10] Jis parašė „Liuterio biografiją“, kuri buvo išleista Jenoje 1850 m. – aut. išnaša.
[11] Apie Bažnyčios požymius – lot.
[12] Perspėjimai prieš erezijas – lot.
[13] Būdavo miegama lovose, aukštai pakeltose ir remiamose kolonėlių. – aut. išnaša.
[14] Liuterio apgynimą – lot.
[15] Laisvųjų menų magistru – lot.
[16] Liuterio gyvenimas – lot.
[17] Liuterio užstalės pokalbiai – vok.
[18] D. Martin Luthers Werke, kritische Gesamtausgabe [Hermann Bohlau Verlag, 1893], Band II, Nr. 1472, 7. April – 1. Mai 1532, p. 107; Luther‘s Works, American Edition, Vol. 54, p. 154. – aut. išn.
[19] Weilheim-Bierbronnen, Gustav-Siewerth-Akademie, 1995.
[20] Ten pat, 1998.
[21] Jacques Maritain, Three Reformers: Luther, Descartes, Rousseau, Sheed and Ward, London, 1950.
[22] Užstalės pokalbis Nr. 1210. – aut. išn.
[23] E 25, 108; LWWA, XXX, 3, 470, cituoja Erik H. Erikson, p. 257. [Angliškas Liuterio raštų leidimas; nurodytas tomas ir psl.]. – aut. išn.
[24] W 15, 27 [Veimaro Liuterio raštų leidimas]. – aut. išn.
[25] Užstalės pokalbis Nr. 2397b. – aut. išn.
[26] Užstalės pokalbis Nr. 963, W 1, 48. – aut. išn.
[27] Enders III, 154. – aut. išn.
[28] Enders III, 317; E 30, 363. – aut. išn.
[29] Th. Brieger, Aleander and Luther, p. 170, 307. – aut. išn.
[30] E 33, 327, De Wette, vol. 2, p. 459. – aut. išn.
[31] Janssen, History of the German People, vol. 16, p. 137. – aut. išn.
[32] Užstalės pokalbiai, V, Nr. 5537. – aut. išn.
[33] Užstalės pokalbiai, II, Nr. 1557. – aut. išn.
[34] Užstalės pokalbiai, I, Nr. 522. – aut. išn.
[35] Apie žydus ir jų melus – vok.