Nors bažnytinė ir pasaulietinė spauda skelbė daugiausia teigiamas vyskupų konferencijų ir atskirų ganytojų reakcijas į Motu proprio Summorum Pontificum, tačiau netrūko ir atvirai priešiškų pasisakymų.
Dar birželio 28 d. Tulūzos arkivyskupas Robert‘as Jeanas Le Gallas radijo Notre-Dame laidoje atvirai pareiškė: „Mes Prancūzijoje nenorime šio dokumento“. Le Gallas yra Prancūzijos vyskupų konferencijos liturginės komisijos pirmininkas.
„Aš negaliu sulaikyti ašarų... Tai liūdniausia mano kaip žmogaus, kunigo ir vyskupo gyvenimo akimirka, – liepos 8 d. dienraščiui La Reppublica guodėsi vysk. Luca Brandolini, Italijos vyskupų konferencijos liturginės komisijos narys. – Tai gedulo diena ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie dirbo Vatikano II Susirinkimui. Reforma, dėl kurios daugelis žmonių pasiaukojamai dirbo, įkvėpti noro atnaujinti Bažnyčią, dabar panaikinta“. Brandolini buvo artimas liturginės reformos architekto arkiv. Annibale Bugninio bendradarbis.
Rugsėjo 16 d., sekmadienį po Motu proprio numatytos tradicinių Mišių leidimo dienos, Casertos (Italija) Šv. Onos šventovės rektorius kun. G. B. Gionti planavo celebruoti Mišias „neordinariniu ritu“ – tradicinėmis apeigomis. Tačiau Casertos vyskupas Raffaele Nogaro paskambino rektoriui ir tai daryti uždraudė. Laikraščio Corriere della Sera žurnalistų paklaustas, kodėl suteikia vyskupijos patalpas musulmonų penktadienio pamaldoms, o Casertos katedros koplyčią – Ukrainos ir Moldovos stačiatikiams, bet priešinasi popiežiaus leistų
tradicinių Mišių laikymui, vyskupas atsakė: „Teisingai! Nes padėti žmonėms melstis yra garbingas darbas. O murmėti lotyniškai tikrai niekam nepasitarnauja. Tikintiesiems reikia pasiūlyti ką nors vertingo ir ugdančio, o ne juos klaidinti. Todėl manau, kad bandymai juos priblokšti šventais reginiais yra tik choreografija ir vaidyba. Tai bevertė estetinė komedija, kuri niekam nenaudinga“.
Prie vyskupų, atvirai priešiškų Šv. Tėvo sprendimui leisti tradicinę liturgiją, galima priskirti ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Liepos 14 d. pranciškonų „Mažosios studijos“ laidoje jis kalbėjo: „...Nemanau, kad šiandieniai katalikai būtinai norėtų tų Mišių apeigų, kurios vyko prieš Vatikano II... Aš nelabai surasčiau argumentų. Turbūt šitas popiežius potvarkis daugiau galioja kitiems kraštams, kur tai yra aktualiau. Pas mus, turbūt, labai labai nedidelė žmonių dalelė, kuri faktiškai net sukurstyta yra... Ta dalelė gal norėtų senų apeigų... Kadangi buvau liudininkas, kaip buvo vykdoma reforma – visiškai nebuvo jokio prieštaravimo! Taigi, jei kas šiandien pas mus... tai reikėtų tik specialiai sukurstyti žmones, o, žinoma, kurstant tai visada galima kažką padaryti. Jeigu matytųsi, kad tai grynai sukurstyti žmonės ir jų labai mažai, aš šiandien abejoju, ar tai būtų reikalinga“.
Arkivyskupui nepritaria apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivysk. Peteris Zurbriggenas. Jis apsilankė Kražiuose, kur vyko kursai kunigams, norintiems išmokti tradicinių Mišių, bei grigališkojo choralo savaitė. Kelmės rajono laikraščiui „Bičiulis“ nuncijus kalbėjo: „Ką aš matau, kad ir čia, Kražiuose, – einama tuo keliu, kurį nurodo katalikų bažnyčia“. Žurnalisto paklaustas: „Kokiu keliu – tradicijos ar modernumo turėtų eiti bažnyčia?“, Šv. Sosto atstovas atsakė: „Moderniu – likti su tradicija! Žinoma, reikia išlaikyti balansą tarp įvairių krypčių, vesti dialogą. Kviečiu lietuvius ginti Europos šaknis – grigališkąjį choralą, lotynų kalbą. Ne tik ginti katalikišką tradiciją, bet ir ja didžiuotis. Aš džiaugiuosi, kad popiežius Benediktas XVI ir atkuria šią tradiciją“.
Rugpjūčio pabaigoje į visas 1300 katalikų parapijas Nyderlanduose buvo išsiuntinėta šios šalies dominikonų ordino parengta brošiūra Kerk en Ambt („Bažnyčia ir tarnystė“).
38 psl. knygelėje Bažnyčia raginama atsisakyti Mišių, kurių centre yra kunigas, modelio. Tokias Mišias turėtų pakeisti besimeldžiančios ir besidalinančios duona bei vynu bendruomenės susirinkimas. Tokiam eucharistiniam susirinkimui galėtų vadovauti ir pasauliečiai: „Ar jie yra moterys, ar vyrai, homo ar heteroseksualūs, susituokę ar ne, neturi reikšmės. Svarbiausia yra nuoširdus požiūris į tikėjimą“. Katalikai esą nusivylę, kad vienintelis Bažnyčios atsakas į dvasininkų trūkumą yra parapijų jungimas ir bažnyčių uždarymas. „Bažnyčia yra organizuota aplink kunigus ir mano, kad kunigystė yra svarbesnė už vietines tikinčiųjų bendruomenes“, o tai esą neteisinga. Pirmykštėje Bažnyčioje esą kunigai neturėjo tokios reikšmės: bendruomenės vadovas ir visi susirinkusieji kartu kalbėję konsekracijos žodžius. „Tarti šiuos žodžius nėra išimtinė kunigo teisė ar galia. Jie yra sąmoningas visos bendruomenės tikėjimo išreiškimas“.
Dominikonų vadovybės patvirtintą brošiūrą parašė t. André Lascaris, Dominikonų studijų centro Nijmegene teologas kartu su trimis kolegomis. Nyderlandų vyskupų konferencija paskubėjo pareikšti, kad brošiūra „konfliktuoja su Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimu“. Joje esantys pasiūlymai aiškiai remiasi 1986 m. pasmerkta belgų dominikonų teologo Edwardo Schillebeeckxo teologija.
Rugsėjo 15 d., Sopulingosios Dievo Motinos šventėje, Šv. Antano koplyčioje Monthey (Šveicarija) įvyko
iškilminga įžadų davimo ceremonija.
Pirmuosius vienuolinius įžadus (vieneriems metams) davė dvi Salvano noviciatą baigusios seserys oblatės – indė ir lietuvė. Trejus metus Šveicarijoje praleidusi sesuo Marija Magdalena pakeitė baltą novicės nuometą į juodą sesers, gavo oblatės kryžių ir žiedą. Ceremonijoje dalyvavo septyni svečiai iš Lietuvos. Sesuo Marija Magdalena išvyko į pirmąją paskyrimo vietą – Brolijos kunigų seminariją Econe (Šveicarijoje).
Šią vasarą Šv. Pijaus X brolijos Azijos srities kunigai pradėjo reguliarų šv. Mišių laikymą Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Dubajuje. Tai pirmoji katalikų Tradicijos misija arabiškame krašte.
Brolijos kunigas kas trečią savaitgalį lanko katalikus imigrantus iš Indijos ir Filipinų. Tarp dviejų milijonų Dubajaus gyventojų yra 70 000 katalikų.
Azijos sritis yra didžiausia savo plotu ir gyventojų skaičiumi Brolijoje. Jos centras yra Singapūre. Filipinuose veikia prioratas ir Šv. Bernardo preseminarija, Indijoje ir N. Zelandijoje – prioratai. Be šių šalių ir JAE, srities kunigai lanko koplyčias Japonijoje, Kinijoje (Honkonge), Indonezijoje, Malaizijoje, P. Korėjoje, Šri Lankoje, Tailande ir Vietname.
Vasario 25 – kovo 3 dienomis kardinolas Giacomo Biffi Vatikane vedė gavėnios rekolekcijas Šv. Tėvui ir kardinolams.
Kardinolas prisiminė žymaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo veikalą „Trys pokalbiai“, kuriame pateiktas įspūdingas Antikristo paveikslas. Antikristas, kaip jį aprašo Vl. Solovjovas, ženklina tą religinio identiteto painiavą bei dviprasmybę, kuri išgyvenama mūsų epochoje. Kardinolo nuomone, dabartinės pastangos pasirinktinai pabrėžti vienus krikščionybės principus ir atsisakyti kitų dėl „dialogo bet kokia kaina“, klaidingas „atvirumo“ priėmimas sąlygoja tai, kad mažai kas lieka iš tikėjimo į vienatinį bei su niekuo nesulyginamą Dievo Sūnų.
„Antikristas prisistato kaip pacifistas, ekologistas ir ekumenistas. Jis nori sušaukti ekumeninį Susirinkimą ir siekia visų krikščioniškų konfesijų sutarimo, priimdamas kai ką iš kiekvienos, – aiškino kardinolas Biffi. – Minios pasirengusios sekti juo, išskyrus nedideles grupeles katalikų, stačiatikių ir protestantų. Persekiojami Antikristo, jie jam sakė: „Tu davei mums viską, išskyrus vieną dalyką, kuris yra brangiausias – Jėzų Kristų“.“
Šis Vl. Solovjovo pasakojimas yra aiškus perspėjimas, kad krikščionybė rizikuoja tapti tik tam tikra ideologija su vertybių rinkiniu vietoje tikėjimo į Kristų. Jeigu krikščionims tampa nebesvarbus tikėjimas, kad išganymas ateina tik per Kristų, jų dialogas su kitomis tikybomis tampa lengvesnis, tačiau tada atmetama pareiga dalytis, skelbti Evangeliją ir atsiduriama „Antikristo pusėje“, aiškino Bažnyčios hierarchas.
Rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje įvyko demonstracija, kurią sušaukė organizacija SIOE – Stop the Islamisation of Europe, „Sustabdykime Europos islamizaciją!“.
„Užtenka! Ne šariatui Europoje! Demokratija – ne teokratija!“ – tokie šūkiai skambėjo demonstracijos metu. Kvietime į renginį sakoma:
„Europiečiai sako „UŽTEKS“ ne tik musulmonams, trokštantiems išplatinti islamą visoje Europoje. Europiečiai sako „UŽTEKS“ ir politikams, kurie pro pirštus žiūri į islamistų veiksmus, tuo pačiu prisidėdami prie slapto šariato įsigalėjimo. Pradedant naujomis statybomis ir baigiant naujomis laidojimo normomis jie laukia, kol Europos gyventojai priims šias naujas, šariatą atitinkančias taisykles. Besiremiant įstatymais prieš „rasinę neapykantą“ ir „ksenofobiją“ bet kokie pasisakymai prieš islamą yra vertinami kaip nusikaltimas, visiškai nepaisant to, kad islamas faktiškai yra dar viena totalitarinė sistema. Mūsų per šimtmečius iškovota žodžio laisvė yra iš mūsų atimama tik todėl, kad nebūtų „užgauti“ musulmonų jausmai. SIOE – paneuropietiškas judėjimas, kurio tikslas – sustabdyti slaptą Europos islamizaciją.
Danijos SIOE vadovas Andersas Graversas sako: „Mes netikime „nuosaikiųjų musulmonų“ samprata. Visi faktai rodo, kad islamas – nuosaikumo priešingybė. Sunitų islamo centru šiandien yra Saudo Arabija, o šiitų – Iranas. Racionaliai mąstantis žmogus negalėtų šių šalių pavadinti nuosaikiomis bent jau europietiškųjų vertybių atžvilgiu. Šiandien danų mokyklose visi vaikai privalo valgyti tik musulmoniškas religines kategorijas atitinkančią mėsą, kad neįžeistų musulmonų mokinių jausmų. Kas toliau? Išprievartautos danės bus užmėtomos akmenimis, kaip tai vyksta Irane? Arba gal atsižadėjusiems islamo žmonėms bus nukertamos galvos, kaip tai daroma Saudo Arabijoje? Ne! Neleiskime, kad Europa taptų didžiule Saudo Arabija ar Iranu!“.
Dr. Udo Ulfkotte, organizacijos „Pax Romana“ kūrėjas ir prezidentas: „Vokietijoje jaučiamas islamizacijos spaudimas. Vokiečių teismai kur kas tolerantiškesni musulmonams nei nemusulmonams. Vienas iš aukščiausių Vokietijos teismų (Bundesgerichtshof) neseniai sumažino bausmes islamistams, viešai kurstantiems atvirą, prievarta paremtą džihadą Europoje. Negirdėtas dalykas – priimdami sprendimus teisėjai rėmėsi Korano, o ne vokiškąja teise. Kadaise nelegali poligamija dabar įteisinta, tačiau ji leidžiama tik musulmonų vyrams, kurie turi teisę iš valstybės reikalauti pašalpų savo žmonų išlaikymui. Gyvenimas Vokietijoje keičiasi taip, kad tik būtų patenkinti musulmonai. Pavyzdžiui, iš viešų vietų ir valstybinių įstaigų dingsta kryžiai, o baseinuose išskiriamas specialus laikas tik musulmonams. Iš Vokietijos žiniasklaidos vietiniai musulmonai nuolat reikalauja pozityvių reportažų, tačiau tuo pat metu iš tarpreliginių diskusijų išvaro bahaistus, netgi neleisdami jiems dalyvauti religiniame „dialoge“. Toks elgesys kažkada buvo vadinamas veidmainyste, tačiau dabar tai – „politinė norma““.
Stephenas Gashas, Anglijos SIOE įkūrėjas: „Nuolaidos islamistams tapo panašios į tyčiojimąsi. Nemusulmonus dabar laidoja karstuose, kurie atsukti Mekos pusėn. Ir visi sėdi ant nuo Mekos pasuktų klozetų, kadangi kapinės ir nauji namai dabar planuojami taip, kad nebūtų jokio konflikto su musulmoniškomis vertybėmis. Visose įstaigose dabar uždraustos žaislinės paršiukų figūrėlės, o Kalėdų žvakutes dabar privalu vadinti „žiemos švenčių iliuminacija““.
Nors SIOE yra liberali organizacija, neturinti nieko bendro su dešiniuoju radikalizmu, jos veikla yra nesuderinama su ES politika. Todėl Briuselio meras Thielemansas (socialistas) nedavė leidimo demonstracijai rengti.
Demonstracija įvyko nelegaliai, stebima policijos. Merui buvo įteiktas protesto laiškas su 10 000 parašų. SIOE taip pat kaltina flamandų partiją Vlaams Belang, nes ji stengėsi išnaudoti demonstraciją savo politiniams tikslams ir kėlė sumaištį. Dėl flamandų susidūrimų su policija areštinėje atsidūrė ir keletas SIOE renginio dalyvių.
Gruodžio 8 d. SIOE kviečia į panašią demonstraciją Marselyje (Prancūzija).
Birželio pradžioje Brazilijoje gerai žinomas dominikonas Alberto Libanio Christo davė interviu agentūrai Fray Tito News Agency for Latin America.
Vienuolis, žmonių vadinamas „Broliu Betto“, papasakojo apie savo praeities žygius marksistinės geriljos daliniuose. Jau būdamas vaikas jis žavėjosi Fidelio Castro „žygdarbiais“ Kuboje, yra parašęs knygą apie jį „Fidelis ir religija“. „Fidelis yra naujojo žmogaus, revoliucionieriaus pavyzdys, jis yra žmogus, pašventęs savo gyvenimą savo tautos ir kitų tautų išvadavimui“, – entuziastingai kalbėjo brolis.
Pats dominikonas kartu su vienuolių grupe dalyvavo žymaus miestų teroristo Carloso Marighella‘os grupuotėje „Nacionalinė išsivadavimo akcija“. Apie savo patirtį jis parašė knygą „Kraujo krikštas“, pagal kurią neseniai pastatytas filmas. Brolis Betto žavisi profesionaliu teroristu Marighella, kuris esą treniravo ir baskų ETA, ir italų Raudonąsias brigadas, ir Al Qaeda smogikus.
Dominikonas skundėsi Brazilijos Bažnyčios „vatikanizacija“ ir „europeizacija“. Vienintelė viltis yra „bazinės bendruomenės“, kurios dar išlaiko skirtingą nuo vyskupų bažnytinio gyvenimo viziją.
Liepos pradžioje 71 m. amžiaus jėzuitas Eberhardas von Gemmingenas davė interviu Vokietijos vyskupų konferencijos agentūrai KNA. Tėvas Gemmingenas jau 25 metus vadovauja Vatikano radijo vokiečių k. redakcijai.
Jėzuitas entuziastingai pasisakė už daug platesnį Vatikano durų atvėrimą „moters genijui“. Moterys galėtų užimti vadovaujančius postus Šv. Sosto Šeimos, Pasauliečių, Ligonių sielovados, Kultūros, Žiniasklaidos ir kitose tarnybose. „Kardinolai ir vyskupai gali būti puikūs teologai, tačiau profaniškais klausimais jie neturi jokios ypatingos charizmos“, – mano Gemmingenas. „Jeigu 80% visų vienuolių yra moterys, ar už vienuolijas atsakingos Vatikano įstaigos [Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos] galva neturėtų būti sesuo vienuolė?“ Tam juk nereikia jokių šventimų, užtenka tikėjimo ir reikalų išmanymo.
Tėvas Gemmingenas papasakojo „vieno labai popiežiškai nusiteikusio Bažnyčios vyro svajonę“: „Kad motina Teresė galėtų būti kardinole ir turėtų teisę rinkti popiežių“. Pats tėvas svajoja panašiai: „Kad popiežius sekančioje konklavoje būtų renkamas šešiasdešimties kardinolų ir šešiasdešimties iš viso pasaulio deleguotų moterų“. Juk popiežiaus rinkimui šventimai taip pat nereikalingi.
Kaip birželį pranešė Life Site News, šeštas pagal dydį JAV laikraštis New York Daily News pateikia nurodymus publicistams, rašantiems aborto tema.
Instrukcijoje rašoma, kad žodžius pro-life ir pro-lifers (pasisakantys už gyvybę) privaloma keisti į abortion foes, abortion opponents (aborto priešininkai). Termino pro-abortion reikia vengti. Reikia naudoti pozityvius apibūdinimus abortion rights activist (abortų teisės aktyvistas), pro-abortion rights ar pro-choice (už pasirinkimą). Kalbant apie nėščiąsias, vengti žodžio „motina“, o naudoti „moteris“. Terminas „negimęs kūdikis“ neleidžiamas, reikia rašyti fetus. Šios rekomendacijos yra panašios į Associated Press (AP) ir daugelio kitų agentūrų rašymo taisykles.
Politinis korektiškumas aktyviai naudojamas ir teisinėse represijose prieš kovotojus už gyvybę. Birželio 14 d. Erlangeno (Vokietija) teismas vieniems metams kalėjimo pasmerkė žinomą gyvybės gynėją liuteronų pastorių dr. Johannesą Lerle, nes jis palyginęs abortų industriją su nacių vykdytu holokaustu. Tai esą tolygu holokausto neigimui. Lerle jau yra praleidęs 8 mėnesius už grotų, nes pavadino abortus darančius gydytojus „profesionaliais žudikais“.
Gegužės 18 d. žymusis katalikų modernistas Hansas Küngas Kelne buvo iškilmingai apdovanotas „Vokiečių masonų kultūros premija“.
Premijos steigėja – Vokietijos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų didžioji ložė. Šveicaras ekskunigas prof. Küngas apdovanotas už „drąsų indėlį į kultūrų dialogą“ ir jo vadovaujamo Pasaulinės etikos fondo veiklą. Küngas yra paneigęs tikriausiai visas katalikų tikėjimo dogmas, jis nedaro skirtumų tarp religijų ir kovoja už jų suderinimą bendros pasaulinės etikos (skirtingos nuo krikščioniškos moralės) pagrindu.
Vokietijos masonų didysis magistras Jensas Oberheide savo kalboje gyrė Küngą kaip drąsų mąstytoją ir kreipėsi į jį: „Jūs kalbate mums iš tikrai masoniškos sielos gelmių“. Jo skatinama pasaulinės etikos idėja visiškai atitinka masoniškos tolerancijos ir žmonių brolybės idealus.
Savo kalboje apdovanotasis be kita ko kalbėjo: „Todėl galime pasidžiaugti: septintajame dešimtmetyje Katalikų Bažnyčia, paskatinta popiežiaus Jono XXIII ir Vatikano II Susirinkimo (Josephas Ratzingeris ir aš jame dalyvavome kaip jauniausi iš Susirinkimo teologų), beveik pasivijo abi paradigmų [esminių principų] kaitas – Reformaciją ir Švietimą, nors ne visuomet nuosekliai, ne iki galo ir leidžiantis į nesąžiningus kompromisus. Bet vis dėlto, ir Katalikų Bažnyčia, eidama prieš visus ankstesnių popiežių mokymo pareiškimus, dabar oficialiai pasisako už religinę laisvę ir toleranciją, už žmogaus teises, už krikščioniškų bažnyčių ekumenizmą, už naują laikyseną žydų, islamo ir kitų pasaulinių religijų, galiausiai viso sekuliaraus pasaulio atžvilgiu“.
Beje, Hanso Küngo knygą „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“ 1999 m. lietuvių kalba išleido katalikiška leidykla „Logos“.
Dar praėjusių metų gruodžio 6 d. Minske dirbantis Šv. Pijaus X brolijos Šv. Kazimiero priorato kunigas Werneris Bösigeris pirmąkart apsilankė Sankt Peterburgo mieste, kur jį pakvietė grupė katalikų, rimtai susidomėjusių Tradicija. Vasario 2 d. čia lankėsi ir kun. E. Naujokaitis. Verbistų kongregacijos kunigo R. Starko leidimu, kunigai galėjo laikyti tradicines šv. Mišias prieš Spalio revoliuciją statytoje Švč. M. Marijos Apsilankymo katalikų bažnyčioje, polifonines Palestrinos Mišias giedojo vienos iš miesto parapijų choras. Sankt Peterburgo tikintieji, susidomėję Tradicija (jų tarpe – Ermitažo darbuotojas, teisininkas, istorijos docentas ir kt.), yra daugiausiai konvertitai iš stačiatikybės, aktyviai dalyvaujantys parapijų gyvenime ir jau keletą metų kovojantys prieš modernizmo apraiškas. Jų iniciatyva ėmė veikti tinklapis http://contrreformatio.narod.ru. Vienas iš tikinčiųjų mokosi prancūzų kalbos ir ruošiasi stoti į Brolijos seminariją Flavigny, planuojama steigti katalikų Tradicijos bendruomenę, tikimasi gauti patalpas reguliariam tradicinių šv. Mišių aukojimui istorinėse Ermitažo patalpose.
Nuo 2006 m. birželio ėmė veikti graikų katalikų Šv. Juozapato brolijos misija tarp Charkovo ir Donecko – pirmoji Rytų Ukrainoje. Jos centras – Zaparo-Marjivka kaimas Donecko srities Aleksandrivskij rajone. Graikų katalikų parapija čia įsteigta 1991 m. Nuo 1996 m. joje klebonavo Tradicijai prijaučiantis kunigas Romanas. Jis įsteigė dar 6 sielovados centrus: Visokopilia ir Nekriminne kaimuose tame pačiame rajone, Charkovo srities Barvinkovskij rajono centre – Barvinkove mieste ir to rajono kaimuose Bohogarovo, Maloletka ir Pohonivka. Zaparo-Marjivkoje šv. Litugijoje reguliariai dalyvauja apie 20 tikinčiųjų, iš viso visuose centruose – apie 75. Trečdalis tikinčiųjų rusakalbiai, dauguma – iš Vakarų Ukrainos, po karo čia atsikėlę ir įsidarbinę kolūkiuose. Žmonės dirba žemės ūkyje, gyvena labai neturtingai, todėl visuose centruose įrengtos tik laikinos koplyčios.
T. Romanas, dėl asmeninių priežasčių nebegalėdamas tęsti darbo, praėjusių metų vasarą visą savo misiją perleido Šv. Juozapato brolijai. Iš pradžių čia dirbo Brolijos kun. Jevstachijus, dabar su vienu seminaristu dirba naujai įšventintas kun. Stepanas Kurilo.
Kunigas ir seminaristas maistui naudoja pačių užsiaugintas daržoves, nes aukų gauna mažai. Į koplyčias jie važinėja senu moskvičiumi. Šeštadieniais kunigas laiko net keturias giedotines Liturgijas, sekmadieniais – tris. Tikintieji vis aiškiau suvokia Tradicijos reikšmę, todėl Donecko graikų katalikų vyskupo pasiųstas naujas klebonas Viktoras neturi pasekėjų, kartais atvažiavęs švenčia Liturgiją keliems tikintiesiems jų namuose. Tikimasi, kad pirmoji graikų katalikų Tradicijos misija už Vakarų Ukrainos ribų plėsis.
Tradicija laukiama ir Ukrainos sostinėje Kijeve – ten darbuojasi jai prijaučiantis graikų katalikų kunigas Vitalijus, yra grupė tradicinių Mišių norinčių lotynų apeigų katalikų.
Dar praėjusių metų rugpjūtį Brolijos Vokietijos sritis 7 800 (iš 16 100) Vokietijos kunigų išsiuntinėjo brošiūrą apie tradicinių šv. Mišių reikšmę su pasiūlymu užsisakyti DVD filmą, kuriame paaiškintos Mišių apeigos. Akcija pratęsta Austrijoje ir Šveicarijoje, nuo gruodžio mėn. panašus filmas siūlomas ir prancūzų kunigams. Šių metų vasario 2 d. laiškai išsiųsti dar 4500 Vokietijos kunigams.
Iki vasario pradžios gauta 1450 DVD užsakymų. 74% jų buvo iš Vokietijos, 13% iš Austrijos, 4% iš Šveicarijos, 9% iš kitų šalių. 58% užsakiusiųjų – dieceziniai kunigai, 21% – vienuoliai, 12% – seminaristai, likę – pasauliečiai. Net 68% kartu su DVD užsisakė ir kanono lenteles bei kitų reikmenų Mišių laikymui, taigi rimtai planuoja išmokti jas aukoti. DVD ir akcijos rezultatai, rodantys, kad yra susidomėjimas tradicinėmis Mišiomis, buvo Vokietijos srities vyresniojo kun. Fr. Schmidbergerio perduoti Šv. Tėvui Benediktui XVI.
Vasario 2 d., Grabnyčių šventėje, Vestminsterio (Londonas) arkivyskupas kard. Cormacas Murphy-O‘Connoras paskelbė, kad leidžia Londono rajone Soho kas dvi savaites laikyti Mišias homoseksualiems asmenims. „Bažnyčios misija yra tarnauti visiems žmonėms. Bažnyčia aiškiai smerkia visus neteisingos diskriminacijos, prievartos, priekabiavimo ar išnaudojimo veiksmus prieš homoseksualius asmenis“, – sakoma pareiškime.
Soho yra pagrindinis gėjų gyvenamas rajonas mieste, „gėjų getas“. Gėjų Mišios bus laikomos pirmą ir trečią kiekvieno mėnesio sekmadienį Our Lady of the Assumption bažnyčioje ir bus organizuojamos gėjų grupės Soho Masses Pastoral Center (SMPC). Iki šiol SMPC pamaldas rengdavo anglikonų Šv. Onos bažnyčioje. Jam vadovauja Martinas Pendegastas, aktyviai dalyvaujantis grupėje Quest, neigiančioje Bažnyčios moralinį mokymą.
Savo pranešime kardinolas, žinoma, paminėjo Bažnyčios nepritarimą homoseksualiems santykiams, pažymėjo, kad „Mišių šventimas negali būti panaudojamas kaip katalikiško mokymo pakeitimą ar susilpninimą skatinanti kampanija“, kad Komunijos gali eiti tik nuo lytinių santykių susilaikantys homoseksualūs asmenys. Gėjų Mišioms sutikimą yra davusi ir Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacija.
Kovo 4 d. įvyko pirmosios Mišios, į kurias SMPC pakvietė visas „lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus katalikus“, jų draugus ir šeimų narius. Pamaldų tekstuose meldžiamasi už oficialias partnerystes sudariusius homoseksualus, jie raginami išlaikyti meilę, šventvagiškai nurodant į šv. kankinių Sergijaus ir Bakcho, Felicitos ir Perpetuos draugystes (remiamasi niekuo nepagrįstu gėjų „teologų“ teigimu, kad šie šventieji buvę homoseksualai). Gėjai sugyventiniai raginami būti „šventumo šaltiniais vienas kitam ir visai bendruomenei“, „taikių ryšių vizijos pranašais“.
Po kovo 18 d. Mišių jų stebėtojai konstatavo, kad šios Mišios yra atviros gėjų propagandos renginiai. Jų metu platinami gėjų lankstinukai, pamoksle cituojamas gėjus teologas ekskunigas Jamesas Allisonas, kviečiama į Gay Pride eisenas, nė ženklo informacijos apie krikščioniškas buvusių gėjų organizacijas.
Britanijos katalikų hierarchų laikysena gėjų judėjimo atžvilgiu sparčiai kinta. Prieš kelis mėnesius vyskupai aiškiai pasisakė prieš valstybės ketinimą priversi katalikų įvaikinimo agentūras suteikti vaikus homoseksualams, nors to reikalauja naujosios Lytinės orientacijos taisyklės (SOR). Tačiau kovo 22 d. pranešta, kad kard. O‘Connoras sutinka esant reikalui vaikus perduoti kitoms agentūroms, kurios juos perduotų homoseksualams. Be to, paskelbta, kad katalikų agentūros gali duoti vaikus pavieniams homoseksualams, bet ne jų poroms. Liberalai Lordų rūmų nariai teisingai pasipiktino, kad tokios katalikų išlygos neturi jokios logikos ir yra veidmainiškos.
Lordų rūmai patvirtino SOR, jos įsigaliojo balandžio 30 d. Katalikų įvaikinimo agentūroms duotas dviejų metų pereinamasis laikotarpis – gali būti, kad po to agentūras teks uždaryti. Jau dabar katalikiškose mokyklose draudžiama dėstyti, kad homoseksualus elgesys yra morališkai blogas. Įdomu, kad pagrindinė SOR įstatymo iniciatorė – ministrė Ruth Kelly, kuri yra katalikė ir priklauso Opus Dei.