Arkivysk. Marcel Lefebvre, Dvasinis vadovas (tęsinys)

 

parašytas J. E. arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o,

Šv. Pijaus X kunigų brolijos steigėjo

Brolijos seminaristams ir kunigams (tęsinys)

 

 

Gerai būtų, jei visų šių apmąstymų apie Dievą eigoje prisimintume, kad viską, kas sakoma apie Dievą, turime pritaikyti mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris yra Dievas. Negalima atskirti Jėzaus Kristaus ir Dievo. Negalima krikščionių religijos atskirti nuo Jėzaus Kristaus, kuris yra Dievas, todėl turime teigti ir tikėti, kad tik katalikų religija yra krikščioniškoji religija. Iš šio teiginio neišvengiamai kyla išvados, kurių negali nuginčyti jokia Bažnyčios instancija: už Jėzaus Kristaus ir katalikų religijos, Bažnyčios, nėra išganymo, nėra amžinojo gyvenimo. Kas tik išsigelbėja, gauna amžinąjį gyvenimą per priklausymą mūsų Viešpaties mistiniam Kūnui.

Kita išvada yra tokia: visos bendruomenės, kurias įsteigė mūsų Viešpats, turi dėl paties savo tikslo būtinai kartu darbuotis, kad sielos taptų katalikiškos arba tokiomis liktų, kad padėtų joms pasiekti amžinąjį gyvenimą – visos kūrinijos tikslą, įsikūnijimo ir atpirkimo tikslą.

Šios išvados yra nepraeinančios ir nekintamos. Jos išreiškia visą apreiškimą ir buvo visą Bažnyčią vedę principai iki pat Vatikano Antrojo Susirinkimo.

(1789 metų [Prancūzų revoliucijos] principais, religiją ir religijas apskritai bei pilietinę visuomenę reguliuojančiais masoniškais principais persunktos „susirinkiminės bažnyčios“ įkūrimas yra paties pragaro įkvėpta apgavystė, kurios tikslas – sunaikinti katalikų religiją, jos mokymą, jos kunigystę ir mūsų Viešpaties auką.

Ši naujoji bažnyčia visai logiškai negali šlovinti Jėzaus Kristaus kaip visuotinio tautų Karaliaus, ji nebegali galvoti apie pasaulį mūsų Viešpaties mintimis. Todėl buvo pakeista visos liturgijos dvasia, reformavus begalę detalių tekstuose ir apeigose.

Įsikūnijusio Žodžio apmąstymas, kuris randamas visų liturginių švenčių giesmėse, dabar naujajai bažnyčiai tapo neįmanomas. Tačiau mes turime bet kokia kaina likti ištikimi Katalikų Bažnyčios dvasiai, jei norime atsiduoti dieviškųjų paslapčių, įsikūnijusio Žodžio paslapties, Švenčiausiosios Trejybės paslapties apmąstymui.)

Dieviškieji tobulumai skiriasi nuo dieviškųjų veiksmų, nors Dieve niekas negali būti atskirta. Tačiau mūsų dvasios silpnumas verčia mus studijuoti Dievą žmogišku būdu.

Dievas yra Tiesa, Gėris, Grožis.

Šie atributai yra būties savybės, o būtis yra Dievas. Dievas turi savyje visą būtį, todėl jis absoliučiai tobulai turi ir tiesą, gėrį, grožį.

Kuo labiau įvairios būtybės dalyvauja dieviškojoje būtyje, tuo labiau jos turi dalį jo tiesoje, jo gėryje ir jo grožyje.

Mūsiškas Dievo pažinimas šioje žemėje yra labai netobulas, toks jis liks ir danguje, nes reikėtų būti pačiu Dievu, jei norėtum pažinti visą jo būties pilnatvę – taip yra tik trijų dieviškųjų Asmenų atveju.

Mes galime geriau prisiartinti prie Dievo pažinimo paneigdami jame visas kūriniams nustatytas ribas – tai, beje, mums pasitarnauja įrodant Dievo egzistavimą. Taip mes paneigiame bet kokį netobulumą Dieve: Dievas yra tobulas. Mes paneigiame bet kokią ribą jame: jis yra begalinis. Paneigiame jame kiekvieną erdvinę ribą: jis yra visur, jis – visur esantis. Mes paneigiame jame kiekvieną laiko ribą: jis yra amžinas. Paneigiame bet kokį kitimą jame: jis yra nesikeičiantis.

Ta proga reikėtų cituoti daugelį Šventojo Rašto tekstų. Galime teigti, kad visas Senasis Testamentas yra begalinį Dievo tobulumą šlovinantis himnas. Garbinimo dvasioje stebimasi Dievo didingumu, jo visagalybe, jo apvaizda žmonijos ir ypač Izraelio, paruošusio Mesijo atėjimą, istorijoje.

Naujasis Testamentas reikš jo Švenčiausiosios Trejybės, jo begalinės meilės, jo neišmatuojamo gailestingumo nusidėjėliams skelbimą, apreiškimą.

Su kokiu giliu įsitikinimu turime kalbėti visas liturgines maldas, kurios be perstojo primena mums tuos dieviškus tobulumus! Tuomet nuolankumas, tyla ir visa, kas mus skiria nuo pasaulio, mums taps visiškai natūraliu dalyku, mes džiaugsimės, kad gyvename Dieve, Švenčiausioje Trejybėje, Jėzuje Kristuje ir per Jėzų Kristų – tame gėrio, gailestingumo ir visagalybės okeane.

Taip Jėzus Kristus mumyse užims tikrąją savo vietą, kuri priklauso jam kaip įsikūnijusiam Dievui, o jo Švenčiausioji Eucharistija kaip auka ir sakramentas taps mūsų gyvenimo, mūsų minčių centru, kuriam padedant mes įsiskverbsime į neišmatuojamą Švenčiausiosios Trejybės realybę.

 

 

Apmąstę begalinių dieviškos būties tobulumų stebuklą labiau statiniu būdu, pabandykime leistis į Dievo meditaciją ir apmąstymą jo dinamikoje, jo gyvenime, jo vidiniame ir išoriniame veikime. Čia mes patenkame į nuostabų pasaulį kaip Mozė, prisiartinęs prie degančio erškėčių krūmo. Apvalykime savo širdis ir sielas, kad išmelstume Dievo Dvasios tokios šviesos, kokia švies dangaus šlovėje, kad atrastume tą deginančią šviesą, kuri yra paties Dievo šviesa. Apie ją šv. Jonas su tokiu iškalbumu ir įsitikinimu kalba savo Evangelijoje ir laiškuose:

„Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 8–9).

„Deus caritas est – Dievas yra meilė“. Tai yra be jokios abejonės tas žodis, kuris tobuliausiai nušviečia dieviškąjį veikimą, tiek vidinį, tiek išorinį.

Galime iš tiesų teigti, kad Dievas yra Trejybė, nes jis yra Meilė. Kaip jis galėtų būti meilė, jei Dieve būtų tik vienas asmuo? Taigi Dievas yra liepsnojantis meilės židinys, kuriame trys dieviškieji Asmenys vienas kitą amžinai pažįsta ir myli.

Švenčiausiosios Trejybės oficiumas vainikuoja visus liturginius metus.

Švenčiausioji Trejybė iš tiesų yra didi paslaptis, per kurią įgyvendinami visi Dievo planai. Būtent iš Švenčiausiosios Trejybės viskas kyla ir į ją viskas sugrįžta.

Nieko negalima paaiškinti, niekas negali būti suprasta, niekas neegzistuoja Trejybės viduje ir išorėje be Švenčiausiosios Trejybės, to neišsemiamo ir amžino meilės šaltinio, paslapties.

„Caritas Pater est, gratia Filius, communicatio Spiritus Sanctus, o beata Trinitas – Tėvas yra meilė, Sūnus yra malonė, Šventoji Dvasia yra bendrystė, o palaimintoji Trejybė“ (Švč. Trejybės šventės antifona). „Ex quo omnia, per quem omnia, in quo omnia, ipsi gloria in saecula – Visa yra iš jo, visa per jį, visa jame, jam tebus garbė per amžius“ (Švč. Trejybės šventės antifona).

„Jau traukiasi ugninė saulė, Tu, amžinoji šviesa, Vienybe, palaimintoji Trejybe, įlieki meilės į mūsų krūtines“ (Švč. Trejybės šventės mišparų himnas).

 

KŪRIMAS

 

Kai pereiname nuo šios amžinosios meilės prie tos meilės išliejimo tvariniams, mes visuose kūriniuose atrandame dieviškosios meilės žymę. Ar gali Dievas, kuris yra meilė, teikti ką kita nei meilę?

Meilės ženklas kūriniuose pasirodo kaip tų kūrinių tikslas. Kiekvienas kūrinys yra padarytas savajam tikslui. Dvasiniuose kūriniuose tas tikslas yra prigimtyje ir antgamtėje, kūniškuose kūriniuose – tik prigimtyje. Kiekviename kūrinyje yra „ordo ad finem – tvarka tikslo link“. Šioje tvarkoje ir glūdi meilės dinamika, kuri veda kiekvieną kūrinį į jo tikslą. Žinoma, dvasiniuose kūriniuose šis dinamizmas yra visiškai sąmoningas, o gyvūnuose, augaluose ir mineraluose – nesąmoningas.

„Homo ad Deum ordinatur“, – sakė šv. Tomas. Žmogaus, kaip beje ir angelo, tikslas yra Dievas.

Bažnyčia moko mus mūsų katalikiškuose katekizmuose: „Kam Dievas sutvėrė žmogų? – Dievas sutvėrė žmogų, kad šis jį pažintų, jį mylėtų, jam tarnautų ir taip pasiektų amžinąjį gyvenimą“.

Šis atsakymas yra tik sintezė to, ko mus moko mūsų Viešpats Evangelijoje: „Haec est autem vita aeterna: Ut cognoscat Te solum Deum verum et quem misisti Jesum Christum – O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Šis tikslingumo principas, kurį įgyvendina išsiliejusi meilė, išjudina visus kūrinių veiksmus – dvasinių būtybių protas ir valia turi kartu veikti šio tikslo pasiekimui, netgi savo laisvais aktais. Taigi net laisvė yra priklausoma nuo tikslo ir turi nuopelningai prisidėti prie jo pasiekimo. Laisvė duota tik įvairių priemonių, vedančių į tikslą, pasirinkimui, tačiau ji negali rinktis priemonių, kurios veda tolyn nuo tikslo, jei nenori patekti į netvarką.

Šie principai yra būtini dieviškojo plano įgyvendinimui: turi išsilieti meilė, kuri yra ne kas kita kaip susivienijimas su Dievu. Visa Dievo apvaizda buvo ir visuomet yra nukreipta šia linkme.

Tikrąją proto, valios ir laisvės prasmę galima suprati tik toje iš Dievo einančioje šviesoje, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9) – gyvoje, deginančioje dieviškos meilės šviesoje. Dievas yra laisvas ir dalinasi savo laisve duodamas pirmąjį – meilės įsakymą, kuriame yra visas Įstatymas: „Garbinsi tik vieną vienintelį Dievą ir jį tobulai mylėsi“.

Visa kūrinija priklauso nuo šio pirmojo įstatymo ir visi žmonės, visos bendruomenės, kurios juk irgi sutvertos Dievo, turi pasiduoti šiam įstatymui – netgi pilietinės visuomenės. Visi turi prisidėti prie šios meilės ir niekas negali jai priešintis. Dievo viešpatavimas, kurį atstatyti atėjo mūsų Viešpats, yra ne kas kita kaip meilės viešpatavimas.

(Šių fundamentalių dieviškosios apvaizdos ir jos beribės išminties principų plotmėje yra liberalizmo klaida, siekianti ignoruoti laisvės tikslingumą ir pripažinti jai tokį plotį, koks jai nepriklauso pagal dieviškąjį planą, prieštaraujant dieviškajam įstatymui ir įvairių bendruomenių pareigoms. Tai leidžia suvešėti įvairioms nuodėmėms ir papiktinimams. Ši klaida griauna individualią ir visuomeninę moralę. Ji priešinasi būtent Dievo ir mūsų Viešpaties meilės viešpatavimui.)

Apmąstykime tą meilės darbą – sukūrimą ir stenkimės patys, mumyse ir aplink mus įgyvendinti šį Dievo ir mūsų Viešpaties karaliavimą. Norėdamas jį atstatyti, Dievas buvo pasirengęs mirti ant kryžiaus, kad iš naujo paliudytų savo begalinę meilę nesivaldantiems ir nuodėmingiems kūriniams. „O admirabile commercium! – o nuostabūs mainai!“ (Apipjaustymo šventės mišparų I antifona). Nuolat skaitykime tas nuostabias eilutes iš šv. Pauliaus Laiško efeziečiams (Ef 3, 8 ir toliau), kurias liturgija mums pateikia Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventėje. Tos naujos žmonių šeimos – krikščionių sukūrimas yra iš esmės naujas tvėrimas, kuriantis Dievo numatytuosius ir išrinktuosius: „Quotquot autem receperunt Eum dedit eis potestatem filios Dei fieri – Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Tai yra mistinio Jėzaus Kūno, kuriam mes priklausome per galiojantį ir vaisingą krikštą, sukūrimas. „Euntes ergo docete omnes gentes, baptizantes eos in nomine Patris et Filii et Spiritus Sancti – Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Ši šeima yra katalikiškoji šeima ir vien tik ji, nes tiktai ji turi nesutrumpintą tikėjimą į Jėzų Kristų ir į jo darbą: Bažnyčią.

(Vatikano Antrojo Susirinkimo noras nekatalikus, tokius, kokie jie yra, integruoti į Bažnyčią, yra paleistuviškas, skandalingas noras. Krikščionių vienybės sekretoriatas per abipuses nuolaidas, per dialogą veda link katalikų tikėjimo sunaikinimo, prie katalikų kunigystės sugriovimo, prie Petro ir vyskupų galios panaikinimo. Misionieriška apaštalų, kankinių ir šventųjų dvasia sunaikinta. Kol šis sekretoriatas laikysis to klaidingo ekumenizmo linijos ir kol Romos bažnytinės institucijos tam pritars, tol galima bus teigti, kad jos atvirai ir oficialiai elgiasi prieš visą Bažnyčios praeitį ir jos oficialų Mokymą. Todėl kiekvienas kunigas, kuris nori išlikti katalikų kunigu, griežtai įpareigotas atsiskirti nuo tos susirinkiminės bažnyčios, kol ji neras kelio atgal prie Bažnyčios Mokymo ir katalikų tikėjimo tradicijos.)

Padarykime išvadą iš šių trumpų apmąstymų apie dieviškąją Išmintį kūrimo plane ir prisiminkime, kad sielų pašventinimo šioje žemėje darbas ir artimo meilės praktikavimas vykdant meilės įstatymą, priešingą kūniškai dvasiai, pasaulio ir velnio dvasiai, ypatingai priskiriamas Šventajai Dvasiai, meilės Dvasiai. Šv. Grigalius iškalbingai ir tvirtai išreiškia šį ryšį tarp Dievo meilės ir įstatymų vykdymo savo pamoksle Sekminių šventei. Čia jis remiasi paties mūsų Viešpaties žodžiais: „Si quis diligit Me, sermonem Meum servabit et Pater Meus diliget eum et ad eum veniemus et mansionem apud eum faciemus – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Jis taip pat remiasi šv. Jono žodžiais jo laiške: „Qui dicit, diligo Deum et mandata Eius non custodit, mendax est – Kas sako: „Myliu Dievą“, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos“ (plg. 1 Jn 2, 4).

O Jėzau, o Marija, padėkite mums įgyvendinti šį „Tėve mūsų“ įsakymą: „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, kad mūsų sielos taptų Švenčiausiosios Trejybės šventykla, šiandien ir per amžius!

O kad mes, Viešpaties kunigai ir būsimieji kunigai, galėtume gyventi tame aktyviame visur esančio ir visagalio Dievo buvime! O kad galėtume Švenčiausioje Eucharistijoje matyti Kūrėją ir Atpirkėją Dievą – prakartėlės Jėzų, Nazareto Jėzų, Jėzų – Pranašą, Kunigą ir Karalių, kuris moko savo būsimus kunigus, pašventina juos kunigais prieš pasiaukodamas ant kryžiaus, Jėzų, kuris prisikelia, žengia į dangų ir pasiunčia savo meilės Dvasią, kad įkurtų savo Bažnyčią, savo Nuotaką, savo mistinį Kūną ir jo narius pasiimtų į dangų.

O kad mes įgytume misionieriškos dvasios, kuri, duodama gyvo tikėjimo pavyzdį, teikia sieloms tą dievišką ugnį, kuri visus dalykus susieja su Dievu ir Jėzumi Kristumi, kuri pasakoja sieloms apie begalinę Dievo išmintį, jo gerumą ir jo gailestingumą, kuri pratina sielas prie nuolankumo Dievo atžvilgiu, prie jo valios garbinimo, prie visiško priklausymo nuo jo, kad leistų joms dalyvauti mūsų Viešpaties, jo Švenčiausiosios Širdies ir Nekaltosios Marijos Širdies viešpatavime.

 

(Tęsinys kitame numeryje)

 

(Originalas: Itinéraire spirituel à la suite de saint Thomas d‘Aquin dans sa Somme théologique, rédigé par Son Excellence Monseigneur Marcel Lefebvre, Fondateur de la Fraternité Sacerdotale Saint Pie X, à l‘intention des séminaristes et des prêtres de la Fraternité, Econe, 1990. Versta iš: Damit die Kirche fortbestehe, Stuttgart, 1992, p. 809. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)