Brangūs tikintieji!
Prieš dešimt metų aš kartu su keletu draugų aplankiau tarptautinę parodą, kurioje buvo eksponuojama Memlingo kūryba. Tai buvo Briugės mieste, Belgijoje.
Hanso Memlingo (1440–1494) kūriniai laikomi vienais iš svarbiausių ankstyvųjų flamandų mokyklos paveikslų. Tai krikščioniškasis menas, pasiekęs savo apogėjų. Memlingas išreiškė drobėje savo epochos idėjas. Dievas tuomet buvo pirmiau už visa kita. Paveikslo centre buvo galima rasti Dievą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Švč. Mergelę. Kažkur kampe būdavo pavaizduotas asmuo, užsakęs paveikslą (vėliau, Renesanso mene, greičiau atsitikdavo priešingai). Ką šiandien galima pasakyti apie meną? Dievo jame nėra. Ir tai yra labai blogai.
Taigi vienas iš tų paveikslų („Paskutinis teismas“, 1471), kurį mes apžiūrėjome atidžiau, vaizdavo tai, kas mūsų laukia po mirties. Dešinėje viršuje buvo atvaizduota žmonių mirtis. Pavaizduoti visi žmonių luomai, arba titulai. Čia buvo Bažnyčios vyrai: vyskupai, kunigai, vienuoliai; valstybės vyrai: kunigaikščiai, pareigūnai ir t. t.; pagaliau paprasti piliečiai. Mirdamas kiekvienas prarasdavo savo rūbą, savo titulo simbolį. Pasaulį visi palieka vienodi. Iš jo nieko neišsinešama: nei materialinių, nei dvasinių turtų. Tai buvo išreikšta nutapytu nuogumu.
Kai kurie – tokių buvo labai mažai – tuoj pat nueidavo į dangų, kairėje viršuje. Ten jie vėl atgaudavo savo rūbus pagal titulą, kurį turėjo žemėje prieš mirdami. Be to, jie būdavo papuošiami dangaus malone, kurią buvo nusipelnę per savo gyvenimą, žemėje vykdydami Dievo valią.
Daugelis leisdavosi žemyn kairėje, į skaistyklą. Čia matėsi, kaip jie kenčia už savo nuodėmes. Bet po tam tikro apsivalymo jie pasiekdavo dangų, taip pat gaudavo iš Dievo atlygį bei garbę danguje.
Bet daug daugiau sielų eidavo į pragarą, pačioje apačioje. Prieš savo valią. Buvo aiškiai matyti – iš grandinių – kad žemiškajame gyvenime jie savo viešpačiu buvo pasirinkę velnią. Gerai įsižiūrėjus buvo galima atpažinti, nepaisant nuogumo, kunigus ar vienuolius – iš tonzūros, privilegijuoto priklausymo Bažnyčiai regimo ženklo. Nuo tol tai buvo gėdos ir dar didesnės kančios ženklas už tai, kad jie nepakankamai gerai tarnavo Dievui ir Jo interesams, tai yra, kuo didesnio skaičiaus sielų išgelbėjimui.
Tada viena iš moterų, kurios mus lydėjo, atkreipė mano dėmesį: žiūrėkit, pragare yra ir kunigų! Aš nežinojau, ką beatsakyti. Taigi atidžiau įsižiūrėjau į paveikslą ir atsakiau jai: žiūrėkit, pragare yra ir storulių! Mat ta moteris buvo apkūni. Mes pradėjome juoktis, bet tuo pat metu ir susimąstėme.
Taip, pragare yra kunigų, nes jie nevykdė savo luomo pareigų. Jie mieliau rūpindavosi žemiškais ir savo pačių, o ne gerojo Dievo ir Jėzaus Kristaus reikalais. Bet taip pat ir daug kitų sielų yra pragare, nes jos neklausė gerų kunigų ir blogai vykdė gerojo Dievo valią.
Vargas tam, kuris čia, žemėje, nemąsto apie pomirtinį gyvenimą, ir dar didesnis vargas katalikams, kurie nesirūpina gerojo Dievo garbe. Tegul žurnalo „Pulkim ant kelių“ publikacijos paskatina daugelį iš jūsų susimąstyti ir, jei tai reikalinga, pakeisti savo gyvenimą.
Štai ko aš jums linkiu, palikdamas jūsų brangią šalį. Trejus metus aš turėjau galimybę ją įvertinti, o dabar vykstu dirbti ir garbinti gerąjį Dievą į Šveicariją. Mane pakeis kun. Josefas Persie, kilme vokietis, kuris jus ves po Nekaltosios vėliava į dangų. Dėkoju už viską, ką iš jūsų gavau ir kas mane praturtino – tą gėrį išsinešiu širdyje ir saugosiu iki savo dienų galo. Iki pasimatymo – jeigu ne jūsų šalyje, tai bent jau danguje!