Problemos dėl Naujųjų Mišių III

 

Kaip minėta aukščiau, frazė Mysterium fidei („tikėjimo paslaptis“) tradicinėse Mišiose yra konsekracijos formos dalis. Naujosiose Mišiose ši frazė buvo pašalinta iš formos ir padaryta įvadu į žmonių „atminimo atsiliepimą“, tuo išreiškiant, kad tikėjimo paslaptis labiau yra mūsų Viešpaties mirtis, prisikėlimas ir paskutinis atėjimas, nei jo „realus buvimas“ ant altoriaus. Kiti „atminimo atsiliepimai“ nėra geresni, pvz., „Kiek kartų valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį, kol ateisi“.

Arkivyskupas Annibale Bugninis, pagrindinis naujųjų Mišių architektas, savo atsiminimuose mus informuoja, kad jis dėl šio klausimo diskutavo tiesiogiai su Pauliumi VI. Konsiliumas norėjo palikti „atminimo atsiliepimo“ tekstą įvairių nacionalinių vyskupų liturgijos komitetų nuožiūrai, bet Paulius VI ragino, kad „būtų paruoštas (penkių ar šešių) atsiliepimų rinkinys [naudojimui] po konsekracijos“. Anot arkivyskupo Bugninio, Paulius VI bijojo, kad „jei iniciatyva bus palikta vyskupų komitetams, bus įvesti netinkami atsiliepimai, tokie kaip „mano Viešpats ir mano Dievas““. Katalikų Bažnyčia tradiciškai visada skatino žmones privačiai ir tyliai naudoti trumpą maldelę „Mano Viešpats ir mano Dievas“ Ostijos pakylėjimo metu ir per palaiminimą [Švč. Sakramentu]; popiežius šv. Pijus X suteikė šiai praktikai gausius atlaidus, kadangi ji patvirtina tikėjimą Tikruoju buvimu ir teikia garbę Dievui.

 

 

Tradicinėse Mišiose formulė, kurią kunigas kalba, dalindamas šventąją Komuniją, yra tokia: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tavo sielą amžinajam gyvenimui. Amen“. Naujoji formulė yra tiesiog „Kristaus Kūnas“.

Kai kurie konservatyvieji katalikai skelbia, kad Tikrasis buvimas patvirtinamas, kai „kunigas-vadovas“ pasako šią frazę. Taip nėra! Pasak JAV vyskupų liturgijos komiteto Instrukcijos,

„Frazės „Kristaus Kūnas. Amen“ naudojimas Komunijos rituale labai įtaigiu būdu patvirtina bendruomenės buvimą ir vaidmenį. Teikėjas (sic!) pripažįsta, kas yra [Komuniją priimantis] asmuo dėl Krikšto bei Sutvirtinimo ir kas yra bei ką daro bendruomenė liturginiame veiksme... Perėjimas prie frazės „Kristaus Kūnas“ naudojimo vietoje ilgos formulės, anksčiau sakytos kunigo, turi nemenką poveikį liturginiam atsinaujinimui. Pirma, juo siekiama išryškinti svarbią bendruomenės kaip Kristaus Kūno sampratą; antra, jis pastato į dėmesio centrą asmens dalyvavimą garbinančioje bendruomenėje; trečia, pademonstruojama Kristaus buvimo liturginiame šventime svarba“.

Ir iš tiesų, eidamas viena kryptimi su šia „naująja Evangelija“, JAV vyskupų liturgijos komitetas griežtai uždraudė kunigui sakyti „Tai yra Kristaus Kūnas“!

 

 

Visas šis „dvasinis maitinimas“ vykdomas ne ant altoriaus, kurio tikslas yra auka, bet ant stalo. Norint celebruoti Mišias, jau nebereikalaujama altoriaus akmens su šventųjų relikvijomis. Ant tų stalų jau nebereikia pastatyti tabernakulių, kurių reikėdavo ant tradicinio ritualo altorių – iš tiesų, jeigu jie ten būtų, kunigui-vadovui jie sukeltų didelių bėdų, kreipiantis ir akis į akį bendraujant su bendruomene[1]. Dingo šešios žvakės, naudotos aukštosiose Mišiose, primindavusios Senojo Testamento menorą (septynakę žvakidę), kai Kristus, būdamas pasaulio šviesa, atstojo centrinę, septintąją žvakę. Kunigas, aukodamas Mišias, nebeatsisuka į Nukryžiuotąjį, kuris, pagal The Catholic Encyclopedia (1908 m. leidimas), yra „pagrindinis altoriaus papuošimas... pastatytas čia, kad primintų celebrantui bei žmonėms, jog Auka, aukojama ant altoriaus, yra ta pati, kuri buvo paaukota ant kryžiaus“ ir kad „jis turi stovėti ant altoriaus visada, kai tik celebruojamos Mišios“ [2]. Vietoje to „pirmininkas“ prieš save mato tik mikrofoną! (Kai kurie konservatyvūs kunigai išlaikė krucifiksą, gulintį ant stalo, bet tai nebėra privaloma.) Altorius nebėra dengiamas trimis lininiais arba kanapių pluošto audeklais, kad sugertų kiekvieną  netyčia nutekėjusį mūsų Viešpaties Brangiausiojo Kraujo lašelį. Šie audeklai simbolizavo drobulę[3], į kurią buvo įvyniotas mūsų Viešpaties Kūnas. Nebėra ir reikalavimo naudoti liną – tinka bet kokia medžiaga.

Altoriaus grotelės yra pašalintos, taigi presbiterija (šventa uždara erdvė, kurioje aukojama šventoji Mišių auka) yra sujungta su nava (kur tradiciškai renkasi žmonės, dalyvaudami Mišiose). Atskyrimas tarp švenčiausios vietos – presbiterijos ir „pasaulio“ (visada rūpestingai išlaikytas tradicinėse Katalikų Bažnyčiose) yra sugriautas, kaip ir anksčiau buvęs aiškus skirtumas tarp kunigo ir pasauliečių. (Komunija dalinama į rankas ir stovint, ar net dalinama iš krepšio.) „Pirmininkas“ bučiuoja „stalą“ tik du kartus vietoje 8 kartų tradicinėse Mišiose ir tikrai ne prieš kiekvieną palaiminimą bei Dominus vobiscum („Viešpats su jumis“), kaip anksčiau. Mes neišvengsime nepriminę to, ką sakė XVI amžiaus protestantų reformatorius Cranmeris: „Altoriaus paskirtis yra aukoti ant jo auką; stalo paskirtis yra pateikti ant jo valgį žmonėms“ [4].

Kalbant apie kunigą-pirmininką, jis ofertoriumo metu jau nebesako Lavabo inter innocentes... („Plausiu tarp nekaltųjų savo rankas ir laikysiuosi Tavo altoriaus, Viešpatie“). Vietoje to jis dabar kalba vienintelę 50 psalmės eilutę, kurioje neminimas joks altorius ir kurioje jis tiesiog prašo Viešpaties atleisti jam nuodėmes.

„Valgio“ vaizdinių visuma tęsiama ir toliau. Šventieji indai nėra kaip anksčiau liečiami tik žmonių, turinčių kunigystės šventimus ar, mažų mažiausiai, specialiai paskirtų zakristijonų. Dabar jie čiupinėjami pasauliečių, dažnai kaip pakliūva parinktų iš bendruomenės, tie indai jau nebūtinai daromi iš brangiųjų metalų (aukso ar sidabro) ir nebeuždengiami skraiste, kuri simbolizuoja jų paslaptingą ir šventą prigimtį. Baigiantis dabartinėms „valgio tipo“ apeigoms, taurės nebereikia išvalyti nedelsiant, jos išvalymą galima atidėti vėlesniam laikui. Kai kuriose vietose (sekant „pasirenkamomis“ rubrikomis) ji neišvalyta įteikiama pasauliečiui, kuris padeda ją ant šoninio stalo. Kryžiaus ženklų sumažėjo tik iki 3, palyginus su 33 tradicinėse Mišiose (ir iš viso 48 palaiminimus kryžiaus ženklu), bet tai jau nebestebina.

 

 

Visi šie dalykai yra daromi kunigui atsigręžus į žmones. Jo padėtis nebesimbolizuoja, kad jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, kaip tradicinėse Mišiose, kur jis atsisukęs į tabernakulį, bet dabar jis yra susirinkimo „vadovas“, pirmininkaujantis prie stalo, apie kurį tikintieji turi susirinkti ir „pasistiprinti“ „atminimo vakarienėje“. (Visos šios frazės yra iš Bendrųjų nuostatų.) Didelėje dalyje mūsų bažnyčių altoriai sugriauti ir pakeisti stalais, pastatytais – bent simboliškai, kadangi nebėra jokio atskyrimo tarp presbiterijos ir navos – bendruomenės centre.

Kam gi reikėjo šio paskutinio ir simboliškai svarbaus pakeitimo? Kardinolas Lercaro, Konsiliumo (kuris sukūrė naująjį ritualą) pirmininkas, informavo mus, kad tai „padeda švęsti Eucharistiją teisingu ir labiau bendruomeniniu būdu...“ (DOL, Nr. 428) [5]. Paulius VI patvirtino naująją tvarką, kadangi altorius dabar yra „pastatytas dialogui su bendruomene“ ir tai buvo vienas iš dalykų, padariusių sekmadienio Mišias „ne tiek prievole, kiek malonumu, ne tik atliekama pareiga, bet reikalaujama teise“ (DOL, Nr. 430).

Simbolinė „pirmininko“ padėties pakeitimo reikšmė taip pat yra didelė. Kaip gali kunigas aukoti auką Dievui kaip alter Christus („kitas Kristus“) bei tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, ir kita vertus stovėti atsisukęs į „ontologinę“ bendruomenę? Daug nekatalikiškų religijų turi aukojimo ritualus, bet nei vienoje iš jų nematome tokios atvirkštinės tvarkos. O katalikų tradicijoje nėra nei papročio kunigui atsisukti į žmones, nei pasauliečiams rinktis aplink stalą ir dalyvauti žydų „seder“ ar žydiškų Velykų tipo valgyje[6]. Ar kas nors gali įsivaizduoti senovės žydų kunigą, taip besielgiantį priešais Šventų Švenčiausiąją vietą? Ar kas gali įsivaizduoti vaiką, prašantį savo tėvo atleidimo, bet atsigręžusį į savo mokyklos draugius? Tebūnie, tačiau šis kunigo padėties apvertimas dar kartą aiškiai padaro Novus Ordo Missae neaukojamąjį pobūdį ir tikslą.

Visiškai neteisinga skelbti, kad kunigo atsisukimo į žmones praktika yra sugrįžimas prie pirminės praktikos. Paskutinėje vakarienėje apaštalai nesėdėjo aplink stalą atsainiai kasdieniškai, tačiau, kaip kiekvienoje iškilmingoje žydų šventėje, atsigręžę į Jeruzalės šventyklą. Kaip teigė mons. Klausas Gamberis, Liturgijos instituto Rėgensburge direktorius, „nei Rytų, nei Vakarų Bažnyčioje niekada nebuvo celebravimo versus populum [„atsigręžus į liaudį“]. Buvo atsisukama į rytus“. Nieko nuostabaus, kad būtent Liuteris pirmas pasiūlė šį apgręžimą. Tiesa, buvo atskirų bažnyčių, kur kunigui atsitiktinai tekdavo „atsigręžti į liaudį“, tačiau taip buvo todėl, kad architektūriniai reikalavimai kartais primesdavo tokią būtinybę, nes altorių reikėdavo pastatyti ant ypatingai švento kapo – taip yra su šv. Petro ir šv. Cecilijos kapais Romoje. Kun. Louis Bouyer savo knygoje „Liturgija ir architektūra“ [Liturgy and Architecture] įtikinamai parodė, kad nėra absoliučiai jokių įrodymų iš senovės laikų, kad aukodamas Mišias kunigas kada nors dėl kokios nors priežasties stovėtų atsisukęs į žmones. Tiems, kurie kalba apie sugrįžimą į ankstyvąją krikščionybę – protestantų „reformatoriams“ ar posusirinkiminiams teologams – nepakenktų prisiminti mūsų Viešpaties skundą, išsakytą pranašo Jeremijo lūpomis: „Jie man atgręžė nugarą, o ne veidą“ (Jer 2, 27).

Tiesa šiuo klausimu yra ta, kad kunigas, kai tik būdavo įmanoma, atsigręždavo į rytus. O taip yra, kaip sako šv. Tomas Akvinietis, kadangi: 1) dangaus judėjimas iš vakarų į rytus simbolizuoja Dievo didybę; 2) tai simbolizuoja mūsų troškimą sugrįžti į rojų; 3) Kristaus, pasaulio Šviesos, yra laukiama sugrįžtant iš rytų (Summa th., II–II q. 84 a.3 ad 3).

 

 

Sunku suvokti, kaip vadinamieji konservatyvūs katalikai gali diskutuoti, kad pakeitimai Mišiose, pirmiausia konsekracijos formulės pakeitimai, nepadarė Mišių negaliojančiomis. Be abejonės, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, jie turi mažų mažiausiai sutikti, kad klausimas yra atviras diskusijai. Tačiau, jeigu jis atviras diskusijai, tai egzistuoja abejonė – ir pirmiausia abejonė dėl konsekracijos formos (žodžių).

Esant tokioms aplinkybėms, katalikai yra įpareigoti susilaikyti nuo bet kokio dalyvavimo tokiuose ritualuose. Paklausykite, ką apie abejotinos sakramento formos naudojimą sako du standartiniai teologijos vadovėliai iš laikų prieš Vatikano II Susirinkimą:

„Teikiant sakramentus, o taip pat Mišių konsekracijoje, niekada neleidžiama imtis galiojimo požiūriu neužtikrinto veikimo būdo ir atsisakyti saugesnio būdo. Priešingas teiginys buvo aiškiai pasmerktas popiežiaus Inocento XI [1670–1676]. Taip daryti yra sunki nuodėmė prieš religiją, nepagarbos aktas tam, ką Kristus, mūsų Viešpats, yra įsteigęs. Tai būtų sunki nuodėmė prieš artimo meilę, kadangi sakramentą priimantis žmogus tikriausiai netektų sakramento malonių ir poveikio. Tai būtų sunki nuodėmė prieš teisingumą, nes tikintysis turi teisę į galiojančius sakramentus“ [7].

„Materija ir forma turi būti tikrai galiojančios. Dėl to negalime sekti neužtikrinta nuomone ir naudoti abejotiną materiją arba formą. Veikiant kitaip, padaroma šventvagystė“ [8].

Nieko nuostabaus, kad iki Susirinkimo rašę teologai, tokie kaip J. M. Hervé, perspėdavo kunigą „nieko nepraleisti formoje, nieko nepridėti, nieko nepakeisti. Saugokitės pakeisti, sugadinti ar įterpti ką nors į žodžius“ [9].

Dėl to yra nepateisinama teikti ar priimti sakramentą, kurio galiojimas yra tiktai „galimas“. Galiojimas privalo būti neabejotinas.

 

 

Nuo pat Vatikano II Susirinkimo esame nuolat mokomi, kad Eucharistija yra „vienybės sakramentas“. Turime būti atsargūs dėl to, kaip suprantame šį visiškai teisėtą posakį. Bažnyčia tradiciškai moko, kad tiktai katalikai, esantys malonės būklėje [t. y. nepadarę išpažintyje neatleistos sunkios nuodėmės – red. past.], gali vertai priimti šventuosius Pavidalus. Vienybė, pagal jos apibrėžimą, yra vienas iš tikrosios Bažnyčios požymių, ir tie, kurie turi privilegiją iš jos gauti šv. Komuniją, dalyvauja toje vienybėje.

Kaip jau buvo pažymėta kitur, posusirinkiminė „vienybės“ samprata yra gerokai skirtinga. Dabartinėje Romos hierarchijoje dominuoja vizija Bažnyčios, praradusios „vienybę“ su tais, kurie yra už jos ribų, didele dalimi dėl jos pačios klaidų. Dėl to ji stengiasi atstatyti tą vienybę per neteisingą ekumenizmą. Pavyzdžiui, 1983 m. Kanonų teisės kodeksas leidžia tiems, kurie yra atsiskyrę nuo Bažnyčios, prisijungti prie jos dalyvaujant Eucharistijoje tam tikromis aplinkybėmis, ir tai leidžiama visiškai nereikalaujant, kad jie priimtų katalikų tikėjimo pilnatvę ar kad būtų malonės būklėje. Viskas, ką jiems iš tiesų reikia padaryti, yra parodyti „kokį nors tikėjimo tais sakramentais ženklą, derantį su Bažnyčios tikėjimu“ [10]. (Žr. taip pat DOL, Nr. 1022 ir 1029.) „Koks nors tikėjimo ženklas“ yra, švelniai tariant, miglota frazė. Toliau, yra neaišku, ar jų tikėjimas turi „derintis“ su tradiciniu Bažnyčios mokymu, ar tik su naująja, iškreipta posusirinkimine teologija. Žinoma, jei mūsų „atsiskyrę broliai“ turėtų pilną tikėjimą, jie taptų katalikais. Tačiau tik apie nedaugelį protestantų, kurie yra mirtinos nuodėmės būklėje, galima pasakyti, kad jie turi „kokį nors tikėjimo Eucharistija ženklą“.

Kaip ten bebūtų, nekatalikams dabar dažnai leidžiama priimti šv. Komuniją posusirinkiminiame rituale, ir tai įsigalėjo tiek praktikoje, tiek naujajame Kanonų teisės kodekse[11]. Kodėl gi turėtume tikėtis kitko, jei įvertinsime šį tekstą, paimtą iš Vatikano II Susirinkimo dokumentų:

„Nors nuo mūsų atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta iš Krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis..., šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo“ (Dekretas apie ekumenizmą, [22]).

 

 

Iki šiol mes parodėme, kad viskas naujosiose Mišiose rodo viena kryptimi. Jos buvo sukurtos, kad įtiktų protestantams ir skatintų tą vienybę, kuri yra „naujosios Bažnyčios“ „vidinė misija“ [12]. Štai kodėl naujosios Mišios pačios savaime neigia Mišių aukojamąjį pobūdį. Bet dar daugiau, Novus Ordo Bendrieji nuostatai teigia, kad ritualą švenčia ne tiek kunigas-pirmininkas, o veikiau „Dievo tauta“ arba „bendruomenė“. Dabar mes ištirsime šiuos Bendruosius nuostatus ir pirmiausia juose esantį Mišių apibrėžimą.

Bendrieji nuostatai yra tam tikras įvadas į naująjį ritualą, jie buvo patvirtinti kartu su Pauliaus VI konstitucija Missale Romanum. Juos galima rasti naujuosiuose Mišioluose toje pačioje vietoje, kurią tradiciniame Romos Mišiole užimdavo bulės Quo primum (1570) ir De defectibus (1572). Anot Šventosios Dievo kulto kongregacijos, „Nuostatai yra tiksli santrauka ir pritaikymas tų doktrininių principų ir praktinių normų apie Eucharistiją, kurie išsakyti Susirinkimo Konstitucijoje...“ ir jie „siekia pateikti gaires tikinčiųjų katechezei bei pasiūlyti pagrindinius kriterijus Eucharistijos šventimui...“. Kardinolas Villot kalba dar tiksliau:

„Bendrieji nuostatai nėra viso labo rubrikų rinkinys, bet veikiau teologinių, asketinių ir ganytojiškų principų, kurie būtinai reikalingi Mišių doktrininiam pažinimui, jų šventimui, jų katechezei ir jų pastoralinei dimensijai, sintezė“ (DOL, Nr. 1780).

Jei norime suprasti naująjį ritualą, turime remtis Bendraisiais nuostatais – net jeigu jie yra, kaip sako Michaelas Daviesas, „vienas iš labiausiai apverktinų dokumentų, kada nors patvirtintų Aukščiausiojo Pontifiko“ [13]. Dar daugiau, turi būti aišku, kad nepaisant to, kas iš tiesų juos parašė, juos savo oficialia galia patvirtino būtent Paulius VI.

 

 

Pirmiausia pažvelgsime į Bendrųjų nuostatų pastraipą, kuri buvo pati prieštaringiausia, kai tik pasirodė 1969 m.:

„7. Viešpaties vakarienė arba Mišios yra šventas kartu suėjusios Dievo tautos pobūvis arba susirinkimas vadovaujant kunigui, kad būtų švenčiamas Viešpaties atminimas. Dėl šios priežasties Kristaus pažadas ypač tinka vietiniam šventosios Bažnyčios susirinkimui: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20)““ (DOL, Nr. 1397).

„8. Mišias, galima sakyti, sudaro dvi dalys, būtent žodžio liturgija ir aukos liturgija. Tačiau šios dalys taip glaudžiai yra susijusios viena su kita, jog sudaro vieną kulto veiksmą. Mišios yra tiek Dievo žodžio, tiek Kristaus Kūno vaišių stalas, kur tikintieji mokomi ir maitinami. Be to, tam tikros apeigos celebravimą pradeda ir užbaigia“ (DOL, Nr. 1398).

Tradicinėse Mišiose aišku, kad celebruoja vien kunigas, Tikrasis buvimas atsiranda nepriklausomai ir neatsižvelgiant į tai, ar „susirinkimas“ yra, ar jo nėra. Tačiau aukščiau pateiktame apibrėžime frazė „vadovaujant kunigui“, jei gerai apsvarstysime, kas tiksliai sakoma šiame dokumente, jokiu būdu nėra esminė. Pakanka tik praleisti šią frazę ir pamatysime, kad ritualo veiksmas yra atliekamas „kartu suėjusios Dievo tautos pobūvio arba susirinkimo“. Tik pažvelkime: „Viešpaties vakarienė arba Mišios yra šventas kartu suėjusios Dievo tautos pobūvis..., kad būtų švenčiamas Viešpaties atminimas“ (DOL, Nr. 1397, be praleistų žodžių „pirmininkaujant kunigui“ ten, kur yra daugtaškis [...]).

Kiti Bendrųjų nuostatų sakiniai tokiam aiškinimui prideda svarumo. Pvz., paragrafas 60 teigia, kad kunigas „turi teisę tikinčiųjų bendruomenėje... aukoti auką“, o paragrafas 62 teigia, kad Dievo tauta aukoja auką „ne tik kunigo rankomis, bet ir patys kartu su juo“. Šis punktas nuolat pabrėžiamas pačiame rituale, primygtinai vartojant „mes“ visose maldose. (Tradicinėse Mišiose kunigas naudoja žodį „aš“, nurodydamas, „kas“ būtent aukoja Mišias.)

Kunigo „vadovavimo“ samprata, nepaisant to, kad ji randama pas Justiną Kankinį (ankstyvąjį Bažnyčios tėvą), yra naujovė. Angliškas veiksmažodis „to preside“ yra kilęs iš lotyniško praesedere, kas paraidžiui reiškia „sėdėti pirmojoje vietoje“ ir, kaip teigia Webster‘s Dictionary, reiškia „užimti valdžios vietą kaip prezidentui, pirmininkui, moderatoriui ir t. t.“ Pirmininkauti veiksmui jokiu būdu nereiškia atlikti veiksmą asmeniškai – iš tiesų, beveik kiekvienoje situacijoje, kur asmuo „pirmininkauja“, jis yra beveik izoliuotas nuo atliekamo veiksmo. Pvz., Prancūzijos Asamblėjos prezidentas netgi nebalsuoja! To nedaro nei JAV senato pirmininkas, išskyrus tada, kai reikia persverti lygų balsų skaičių[14].

Pagal šį naująjį apibrėžimą, žodis „Mišios“ padarytas lygiaverčiu „Viešpaties vakarienei“. Nors ši frazė randama Šventajame Rašte (1 Kor 11, 20), ji jokiu būdu nėra katalikų teologinės tradicijos dalis. Iš tiesų žodžius „Viešpaties vakarienė“ naudojo XVI a. protestantų reformatoriai, kad atskirų savo apeigas nuo katalikų Mišių. Šiandien netiesiogiai sakyti, kad abi jos yra tapačios, katalikams, kurie pažįsta savo religiją, yra piktžodžiavimas.

Daug blogesnis yra teiginys, kad „Kristaus pažadas ypač tinka vietiniam šventosios Bažnyčios susirinkimui: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe““. Prasmė turi būti aiški: jei priimsime ją, tada Kristus yra ne daugiau esantis Pauliaus VI naujosiose Mišiose, nei jis būna tada, kai tėvas su vaikais kalba vakaro maldas! Tai primena protestantų reformatoriaus Cranmerio teiginį, kai šis klausimas buvo iškeltas dėl anglikonų ritualo: „Kristus yra esantis, kai tik bažnyčia meldžiasi jam ir yra susirinkusi jo vardu...“.

Daugelis buvo pasibaisėję šiuo apibrėžimu. Kaip teigė kardinolų Ottavianio ir Baccio „Kritinė Novus Ordo Missae analizė“, šiame apibrėžime jokiu būdu neturėta omenyje „nei Tikrojo buvimo, nei aukos tikrovės, nei konsekruojančio kunigo sakramentinės funkcijos arba eucharistinės aukos vidinės vertės, nepriklausomos nuo žmonių dalyvavimo... Žodžiu, jis nekalba apie jokią esminę dogmatinę Mišių vertę“.

 

 

Bandant apeiti vienokią ar kitokią kritiką, kurią pateikė kardinolų „Kritinė analizė“, 1970 m. buvo išleista antroji Bendrųjų nuostatų versija. Visiškai aišku, kad ši naujoji versija buvo tik šių problemų „nubaltinimas kalkėmis“; atsakingieji asmenys (galų gale, tai buvo vėlgi Paulius VI, nes būtent jo autoritetu tai buvo daroma) turėjo įžūlumo pareikšti, kad, peržiūrėję pradinę versiją, jie ten „nerado doktrininių klaidų“. Reikia pridėti: jie dar pabrėžė, kad pačiame rituale nebuvo padaryta jokio pakeitimo!

„Peržiūrėję Bendruosius nuostatus tiek prieš juos publikuojant, tiek po to, Konsiliumo tėvai ir periti nerado nei esant reikalinga pakeisti medžiagos sutvarkymą, nei jokios doktrininės klaidos“ (DOL, Nr. 1371).

Iš tiesų, tai, ką jie apskritai pakeitė Bendruosiuose nuostatuose, buvo, jų pačių žodžiais tariant, padaryta, „siekiant išvengti įvairaus pobūdžio sunkumų ir padaryti aiškesnius tam tikrus posakius...“. Jie užtikrino mus, kad į antrąją versiją „jokių naujovių nebuvo įvesta“ ir kad „pataisymų buvo mažai, kartais jie buvo nelabai svarbūs arba lietė vien stilių“ (DOL, Nr. 1371).

Tačiau pataisyta versija atliko savo darbą. Nepaisant tokių tiesmukų teiginių ir nepaisant fakto, kad naujoji Bendrųjų nuostatų versija jokiu būdu „nepadarė aiškesniais“ teiginių, bet veikiau užtemdė juos, konservatyvūs Novus Ordo lankantys katalikai buvo nuraminti ir vėliau mažai besiskundė.

Pažvelkime, kaip apibrėžimas atrodo dabar:

„7. Mišiose, arba Viešpaties vakarienėje, Dievo tauta sušaukiama į vieną vietą, kunigui vadovaujant ir Kristaus vardu bei galia veikiant, švęsti Viešpaties atminimo – eucharistinės aukos. Tokiam tad vietiniam šventosios Bažnyčios susibūrimui puikiausiai tinka Kristaus pažadas...“

Atidus tokio pakeisto apibrėžimo perskaitymas parodys, kad jo autoriai buvo teisūs, sakydami, kad „jokių naujovių nebuvo įvesta“ – belieka nusišypsoti, kad taip kalba novatoriai – ir kad „pataisymai lietė vien stilių“.

 

 

Pirmiausia, „naujieji“ Bendrieji nuostatai, kaip ir anksčiau, Mišias prilygino „Viešpaties vakarienei“; dar daugiau, šis Mišių ir Viešpaties vakarienės, kurie katalikų teologijoje yra iš esmės skirtingi, sulyginimas parodo, kad atkakliai užsispyrus sekama tuo pačiu modeliu. Romos kardinolų ir teologų skundas jų „Kritinėje analizėje“ tinka abiem Bendrųjų nuostatų versijoms. Abiejose versijose, kaip jie sakė, Mišios „yra apibūdinamos dideliu skaičiumi posakių, visi kartu jie priimtini santykinai, bet visi nepriimtini, jei jais būtų remiamasi tokiais, kokie jie yra kiekvienas atskirai ir absoliučia prasme“. Studija citavo tokius pavyzdžius: „Kristaus ir Dievo tautos veiksmas“, „Mišios arba Viešpaties vakarienė“, „Velykų pokylis“, „bendras dalyvavimas prie Viešpaties stalo“, „eucharistinė malda“, „Žodžio liturgija“ ir „Eucharistijos liturgija“ ir t. t.

 

 

Frazė, kalbanti apie „vadovaujantį kunigą“, ir toliau yra neesminė naujųjų Mišių apibrėžime, kaip jį pateikia Bendrieji nuostatai. Naujieji Bendrieji nuostatai pridėjo būtent tai, kad kunigas „veikia Kristaus asmeniu“. Tačiau kunigas gali veikti Kristaus asmeniu daugybe kitokių nei aukojantis kunigas būdų (o tai yra esminis ir tradicinis kunigystės prigimties supratimas), pavyzdžiui, kai jis moko, ragina, pataria ir atlieka egzorcizmą (išvaro piktąsias dvasias) Viešpaties vardu. Todėl, nors žodžiai „kunigui vadovaujant ir Kristaus vardu bei galia veikiant“ naujuosiuose Bendruosiuose nuostatuose pridedami, tačiau prasmė to, kas, anot nuostatų, Mišios iš tikrųjų yra, iš esmės nepasikeičia. Dar daugiau, kaip ir ankstesnėje versijoje, minėta frazė gali būti praleidžiama, nesugriaunant apibrėžimo prasmės (plg. aukščiau).

Kitos „pataisytų“ Bendrųjų nuostatų dalys, nepaisant kelių dviprasmiškų įterpinių apie tai, kas Mišios yra, jokiu būdu neprieštarauja pradiniam Mišių apibrėžimui pirminiuose Bend­ruosiuose nuostatuose, kad jos yra „Viešpaties vakarienė“ arba „Viešpaties atminimas“ (par. 7).

Siekiant išvengti kaltinimų, kad aš kaip nors neteisingai interpretavau Bendrųjų nuostatų Mišių apibrėžimą ar kažkaip šališkai įvertinau dokumentą, leiskite pateikti dvi citatas, kurios nušvies tai, kaip reikia suprasti Nuostatų „pirmininkavimo“ sampratą. Pirmoji yra paimta iš kunigo Thomaso Richstatterio knygos „Liturginė teisė šiandien“, teksto, naudojamo moderniose seminarijose:

„Kunigas mato savo ryšį su pasauliečiais taip pat naujoje perspektyvoje. Kunigas jau nebėra „oficialiai deleguotas“ atlikti klerikalinį veiksmą, kuriame žmonės kviečiami dalyvauti. Pavyzdžiui, antroji Romos Mišiolo Bendrųjų nuostatų laida sistemingai atsisako kalbėti apie kunigą kaip apie „celebrantą“, tarsi kunigas vienas celebruotų. Būtent bendruomenė celebruoja liturgiją [išskyrimas pridėtas]. Celebruojantis kunigas turi kitą atsakomybę nei pasauliečiai, bet celebruoja ne vien kunigas. Kunigas mato savo vietą daugiau kaip vadovaujantį vaidmenį veiksme, kuris priklauso bendruomenei“ [15].

Taip pat apsvarstykime tokią citatą iš komentaro Bendriesiems nuostatams, kuris buvo parašytas ir redaguotas tarp kitų ir kunigo Martino Patino, vieno iš Konsiliumo narių, kuris dalyvavo rengiant Naująją Mišių tvarką:

„[Naujosios] mišios nėra kunigo aktas, su kuriuo žmonės vienijasi, kaip anksčiau būdavo aiškinama. Eucharistija yra liaudies, kuriai dvasininkai tarnauja, aktas, padarantis, kad Išganytojas joje būtų sakramentiškai... Ši ankstesnė formuluotė, kuri atitinka praėjusių amžių klasikinės teologijos mokymą, buvo atmesta, kadangi ji iškeldavo santykinius ir tarnybinius dalykus (hierarchiją) virš ontologinių ir absoliučių (Dievo tautos)“ [16].

 

 

Tolesnis pakeitimas, ar tiksliau papildymas, buvo padarytas apibrėžime, pateiktame 7 naujų Bendrųjų nuostatų paragrafe. Po citatos iš Mato [Evangelijos] jis pridėjo:

„Celebruojant Mišias, kuriomis nuolat sudabartinama [lot. perpetuatur – nuolatos tęsiama – red. past.] kryžiaus auka, Kristus realiai yra jo vardu susirinkusioje bendruomenėje, celebranto asmenyje, savo žodyje, o ypač substancialiai ir patvariai – eucharistiniuose pavidaluose“.

Dar kartą, šiose dviprasmiškose frazėse nėra nieko, kas iš tiesų užgautų protestantą. Niekur mes neinformuojami, kad vykstanti celebracija yra kas kita, nei atminimas – o žodis „atminimas“, kaip ir frazė „Viešpaties vakarienė“, yra kitas XVI a. protestantų reformacijos terminas, naudotas atskirti protestantų apeigas nuo katalikų Mišių. Nauji Bendrieji nuostatai teigia, kad Mišios „nuolat tęsia“ kryžiaus auką – tai yra dar viena ekumeninė miklių rankų manipuliacija. Tradicinis apibrėžimas sako, kad Mišios kryžiaus auką „iš naujo įvykdo“ arba „sudabartina“ [17]. Toliau Nuostatai teigia, kad Kristus tiek pat „realiai“ yra ir bendruomenėje, ir kunige, ir jo (Kristaus) žodžiuose. „Naujuose“ Bendruosiuose nuostatuose nėra nieko, kas parodytų mums, jog jis yra nors kiek daugiau kitose dalyse ar „elementuose“, negu jis yra žmonių susirinkime.

Kai kas gali ginčytis, kad nuorodos į jo „substancialų ir patvarų buvimą eucharistiniuose pavidaluose“ užtenka išsklaidyti bet kokioms abejonėms dėl naujų Bendrųjų nuostatų pateikto Mišių apibrėžimo ortodoksiškumo, tačiau šis „substancialus“ buvimas Bendruosiuose nuostatuose niekaip neatskiriamas nuo jo „buvimo“ bendruomenėje ar kunige-vadove. Dar daugiau, naudojamas terminas „nuolat tęsia“ perša mintį, kad naujosiose Mišiose neįvyko jokio duonos ir vyno „pasikeitimo“ ir nesako, kad Kristus dabar yra čia sakramentiškai. Tai primena Liuterio komentarą, kad „jei Jėzus yra visur, turbūt jis yra ir Eucharistijoje“.

Konservatyvieji katalikai, kurie gina naująsias Mišias, gali taip pat būti patenkinti, kad patys Bendrieji nuostatai niekur neteigia, jog liaudis įvykdo Sakramentą. Tai tikrai tiesa, nes faktiškai Bendrieji nuostatai nė vienoje vietoje neteigia, kad Sakramentas įvyksta! Ką tiksliai Dievo tauta daro? Ji susirenka kartu, kad „švęstų Viešpaties atminimą ARBA eucharistinę auką“ (plg. citatą aukščiau, išskirta mano). Tekstas nesako „ir“ eucharistinę auką, o tai dar kartą leidžia aiškiai suprasti, kad „eucharistinė auka“ visai nesiskiria nuo „Viešpaties atminimo“, kaip jį supranta protestantai. Dar daugiau, terminas „Eucharistija“ paraidžiui reiškia „padėką“, ir ši dviprasmybė tarp „Viešpaties atminimo“ ir „eucharistinės aukos“ dar kartą leidžia pritempti visą apibrėžimą prie protestantų teologijos, pagal kurią „auka“ yra tik „garbinimo ir dėkojimo“, bet niekada ne propiciacinė (per­mal­daujamoji) ar imoliacinė (įvykdanti paaukojimą)!

 

 

Žvilgsnis į kitas Nuostatų vietas nepadeda paaiškinti tų dviprasmybių. Tokios frazės kaip Mišios „yra viršūnė veiklos, kuria Dievas Kristaus asmenyje šventina pasaulį, ir kulto, kuriuo žmonės garbina Dievą Tėvą...“ [1] arba „Eucharistijos, arba padėkos ir pašventinimo, malda, kuri Mišiose yra visų apeigų centras ir viršūnė“ [54] tik patvirtina protestantišką ritualo orientaciją.

Trumpai pažvelgus į Nuostatų 8 paragrafą (nepakeistą „naujoje“ versijoje), negalima rasti nieko, prieštaraujančio tam, ką iki šiol pasakėme. Liturgijos padalinimas į „Žodžio liturgiją“ ir „Eucharistijos liturgiją“ netiesiogiai sako, kad Dievo Žodis randamas tiktai Šventajame Rašte. Sąvoka „Eucharistija“, reiškianti „dėkojimą“, leidžia žmogui, jei jis to nori, matyti antrojoje apeigų dalyje vien tik „garbinimo ir dėkojimo auką“. (Be to, niekas pačiame rituale neleis mums kitaip galvoti, pavyzdžiui, faktas, kad naujasis ritualas perteikia mūsų Išganytojo žodžius per konsekraciją kaip istorinį pasakojimą, priešingą asmeniniam kunigo atliekamam konsekravimo aktui tradicinių Mišių konsekracijoje.) Taip pat šis antrasis paragrafas patvirtina, kad visas naujųjų Mišių veiksmas atliekamas ant „stalo“ ir kad nuo to „stalo“ tikintieji yra „mokomi“ bei „maitinami“. Dar kartą šioji terminologija visiškai atitinka protestantišką idėją, kad dvasininko pareiga yra tik mokyti. Kadangi „maistas“ gali turėti dvasinę prasmę, jo naudojimas šioje situacijoje nuosekliai atitinka tai, kad trumpas posusirinkiminis eucharistinis pasninkas yra nutraukiamas truputėliu duonos ir vyno. Dar kartą, protestantizmas dominuoja – iš tiesų, atrodo, kad jis triumfuoja.

 

 

Nuostatuose buvo padaryta ir kitų pakeitimų. Buvo pridėta įžanga, kuri bandė blyškiai atkartoti Tridento Susirinkimo mokymą apie Mišias, bet tuo pačiu metu Nuostatų įžanga dar kartą pabrėžė, kad Naujojoje Mišių tvarkoje būtent „liaudis“ yra atsakinga už celebravimą: „Eucharistijos celebravimas – Mišios yra visos Bažnyčios veiksmas... Juk tikintieji yra Dievo tauta... visos žmonių šeimos vardu Dievą maldauti pašaukta. Tai tauta, kuri dėkoja už atpirkimo malonę Kristuje, aukodama jo auką...“ Galiausiai lieka įspūdis, kad antroji Nuostatų versija padaro mažai (jei apskritai ką nors), kad patvirtintų teisingą tikėjimą arba kad įtikintų mus konsekracijos realumu. Iš tikrųjų viskas, ką ji daro – ir, aš tikiu, tai buvo jos tikslas – yra davimas konservatyviesiems katalikams galimybės nuraminti savo sąžinę bei jų įtikinimas, kad naujosios Mišios iš esmės nėra skirtingos nuo tradicinių Mišių ir vėl nekruvinu būdu sudabartina Kalvarijos auką.

Čia derėtų pažymėti, kad, nors Paulius VI galbūt ir aiškiai išreiškė savo tikėjimą į katalikišką mokymą apie Mišias kituose dokumentuose bei kalbose, tai jokiu būdu nepakeičia padėties pačių naujųjų Mišių ir Bendrųjų nuostatų atveju. Mūsų svarstymui svarbu tai, kad toks tikėjimas niekur aiškiai neparodomas nei pačiose naujosiose Mišiose, nei Bendruosiuose nuostatuose, kurie pristato mums Novus Ordo Missae ir ją paaiškina.

Konservatyvieji posusirinkiminiai katalikai argumentuoja dviem būdais: 1) kad Bendrieji nuostatai jokiu būdu nepaveikia naujųjų Mišių galiojimo ir 2) kad pakeitimai antrojoje Bendrųjų nuostatų versijoje kažkaip padaro tą ritualą priimtiną katalikams ir įmanomą interpretuoti jį ortodoksiškai. Kokią poziciją jie beužimtų, jie negali paneigti, kad tiek Naujoji Mišių tvarka, tiek Bendrieji nuostatai yra meistriški dviprasmybių kratiniai, siekiantys užtemdyti katalikų mokymą ir propaguoti protestantiškus tikėjimo principus. Iš tiesų, galima tik išreikšti savotišką nuostabą bei pagarbą tam didžiuliam įgudimui, su kuriuo visa tai atlikta. Tai primena mūsų Viešpaties žodžiai: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, nei šviesos vaikai“ (Lk 16, 8).

 

 

Vertėtų prabėgomis užsiminti apie pakeitimus, įvestus Jono XXIII 1962 m. Mišiole, populiariai vadinamame „Jono XXIII Mišiomis“. Nors jie dabar atrodo labai maži, palyginus su tais, kurie buvo padaryti vėliau, daugelis pakeitimų tose Mišiose buvo reikšmingi, tais laikais net radikalūs. Žvelgiant į praeitį, aš manau, kad dabar galima drąsiai pasakyti, kad jos buvo iš pat pradžių įvestos 1) kaip pradinis žingsnis link Novus Ordo Missae; 2) siekiant įtikinti tikinčiuosius, kad jų garbingi senoviniai ritualai gali būti keičiami ir 3) norint nustatyti, kokio stiprumo pasipriešinimas kils naujajam ritualui. Jono XXIII Mišios tapo nebevartojamos jau po trijų metų nuo jų įvedimo, kai buvo padaryta visa nauja grupė papildomų pakeitimų, kaip dabar atrodo, kad pripratintų mus priimti tuos pakeitimus, kurie baigsis Naująja Mišių tvarka.

Popiežiaus Jono XXIII Mišiolas buvo neseniai ištrauktas iš užkonservavimo Jono Pauliaus II 1984 m. „indultu“ (kuris leidžia celebruoti „Tridento“ Mišias ypatingomis progomis), siekiant tikintiesiems sudaryti įspūdį, kad dabartinė hierarchija grįžta prie Tradicijos. Daug žmonių neteisingai reklamuoja šias indulto Mišias kaip „Tridento“ Mišias arba „šv. Pijaus V Mišias“. Taip tikrai nėra. Iš jų yra dingę visos [šventųjų ir kt.] paminėjimo kolektos ir Confiteor prieš Komuniją kartu su po jos sekusia absoliucija. Daugelis švenčių buvo „panaikintos“ ir daugelis padarytos „pasirenkamomis“ – visa tai buvo tik pasiruošimas tam, kas turėjo po to sekti. Koks bebūtų 1962 m. ritualas, jis tikrai nėra tas, kurį kodifikavo popiežius šv. Pijus V 1570 m. [18]

Dar daugiau, 1984 m. „indultas“ reikalauja, kad tie, kurie ims dalyvauti šiose Mišiose, be išlygų priimtų 1) Naujosios Mišių tvarkos „doktrininį teisingumą ir teisėtumą“ ir 2) visus Vatikano II Susirinkimo mokymus, taip pat neturėtų ryšių su tomis grupėmis, kurios to nepripažįsta. Kai kurie vyskupai reikalauja, kad lankantieji tas apeigas pirmiausia pasirašytų pareiškimą apie minėtus dalykus. Tačiau netgi tie, kurie nepasirašo tokio pareiškimo, turi tylomis priimti indulto sąlygas.

 

 

Turėtų būti aišku, kad čia kalbėdamas apie Novus Ordo Missae, aš aptarinėjau tokį ritualą, kokį naudoja patys konservatyviausi iš posusirinkiminių katalikų. Bet kokia užuomina apie tokius reiškinius kaip „klounų Mišios“, „marihuanos Mišios“, „gitarų Mišios“ ir t. t. iš karto sukeltų gynybinį šūksnį, kad visa tai yra „piktnaudžiavimai“. Dėl to jie nebuvo įtraukti į mūsų aptarimą, bet hierarchijos leidimas rengti tokius „nukrypstančius šou“ ir net dalyvavimas juose, taip pat faktas, kad jie niekada nebuvo aiškiai pasmerkti, aiškiai pakerta „piktnaudžiavimo“ argumentaciją.

Kaip bebūtų, kalbant apie Novus Ordo Missae, aiškiai tenka susidurti su iškraipytų vertimų iš lotyniško originalo klausimu. Jie nėra ir jokiomis vaizduotės pastangomis negali būti pateisinami kaip „piktnaudžiavimai“, įvesti tų, kurie supa „vargšus persekiojamus popiežius“, arba kaip neleistina kitaip manančių ar eks­pe­rimentuojančių kunigų liturginė produkcija.

Šiuo klausimu dera padaryti keletą pastabų: 1) Lotynų kalba visais praktiniais atžvilgiais yra mirusi kaip liturginė kalba. Šį faktą turi pripažinti visi, kurie nurodo į lotynišką Novus Ordo Missae originalą, kad įrodytų Mišių vietinėmis kalbomis katalikiškumą, arba kurie norėtų reabilituoti posusirinkiminius popiežius, remiančius Mišias, kuriose glūdi erezija. 2) Beveik kiekvienas mūsų aptartas Naujosios Mišių tvarkos trūkumas tiek pat tinka lotyniškai, kiek ir angliškai versijai. 3) Mes jau pateikėme įrodymų, kad svarbiausi vertimų aspektai buvo tiesiogiai patvirtinti popiežių ir, kaip sužinosime toliau, jie yra užtariami oficialiais kurijos dokumentais. 4) Šie iškraipyti vertimai buvo naudojami ištisus dešimtmečius, bet skundai dėl jų, kaip ir dėl pačių naujųjų Mišių, buvo daug kartų ignoruojami tiek Pauliaus VI, tiek Jono Pauliaus II. Mes tiesiog priversti daryti išvadą, kad tie iškraipyti vertimai nėra „piktnaudžiavimai“, o integrali „liturginės revoliucijos“ dalis.

Galima teisėtai paklausti, kodėl tie, kurie jautė, kad vietinė kalba leis aktyviau dalyvauti „celebruojančiai bendruomenei“, nenaudojo jau buvusių senųjų Mišių vertimų? Atsakymą turbūt jau seniai davė žinomas jėzuitų istorikas tėvas Philipas Hughesas. Aptardamas anglikonų ritualus, sukurtus XVI amžiaus protestantų reformatoriaus vyskupo Cranmerio, jis teigė:

„Toks poelgis būtų tik sukėlęs dar triukšmingesnį konfliktą tarp naujai primestos doktrinos ir senojo tikėjimo. Naujosios apeigos iš tiesų vyko anglų kalba ir turbūt beveik geresne anglų kalba, nei kas nors prieš tai ar vėliau buvo sukūręs. Tačiau tai buvo kruopštus apeigų permodeliavimas ir jų maldų perrašymas tokiu būdu, kad bet koks ženklas to, kuo šis ritualas kada nors buvo – veiksminga auka už gyvuosius ir mirusiuosius – buvo visiškai pašalintas“ [19].

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad naujųjų Mišių vertimo iš lotynų kalbos klaidos lygiagrečiai sutampa visuose naudojamose vietinių kalbų versijose, išskyrus lenkiškąją. Be to, modelio, kuriuo jie seka, gairės buvo nubrėžtos dokumente Inter oecumenici (1964) ir toliau tikslinamos sekančiais Vatikano pareiškimais (tokiais kaip DOL, Nr. 843 ir 871). Arkivyskupas Bugninis savo atsiminimuose informuoja mus, kad Paulius VI rezervavo sau teisę patvirtinti Kanono ir ypač konsekracijos žodžių vertimus. Kaip jau minėjome, šis faktas buvo patvirtintas ir arkivyskupo Weaklando.

Angliškai kalbančiose šalyse organizacija, atsakinga už Mišių vertimą, yra „Tarptautinis anglų kalbos liturgijoje komitetas“, (International Commitee for English in the Liturgy) paprastai trumpinamas ICEL. ICEL yra viena galingiausių organizacijų posusirinkiminėje Bažnyčioje ir turi tokį autoritetą, kad savo valdžia tam tikruose dalykuose net nurungia vyskupų konferencijas. Jos sudėtingą ir toli siekiančią įtaką aprašė Gary‘is Potteris savo garsiajame straipsnyje „Liturgijos klubas“ [20].

Christopheris Moncktonas, buvęs The Universe (iš Londono) redaktorius, mus informuoja, kad Naujosios Mišių tvarkos angliškoje versijoje yra daugiau nei 400 iškraipytų vertimo iš lotynų kalbos vietų (Faith, 1979 m. lapkritis). Daug svarbiau yra tai, kokiomis gairėmis jie seka! Anot Michaelo Davieso, juos „motyvuojanti jėga“ yra „tiksliai ta pati... kaip ir [slypinti] už oficialiosios lotyniškos naujųjų Mišių versijos, t. y. tendencija sumažinti katalikiško eucharistinio mokymo liturginę išraišką, kuri yra nepriimtina protestantams“ [21]. P. Moncktonas aprašė šį dviejų etapų procesą tokiais žodžiais:

„Klaidos parodo bendrą kryptį, kuri atskleidžia vertėjų tikslus. Ši kryptis yra mokymų apie Mišias, kurie yra specifiškai būdingi tik katalikams, susilpninimas arba pašalinimas... Kruopštumą ir ryžtingumą, su kuriuo buvo pašalinti mokymai, skiriantys katalikų tikėjimą nuo kitų krikščionių tikėjimo, demonstruoja daugybė mažų nutylėjimų, kurie dažnai pasikartoja“ [22].

Tačiau klaidos neapsiriboja pačių Mišių nekintamomis dalimis, tai yra Tikėjimo išpažinimu ar Eucharistinėmis maldomis. Visa naujojo Mišiolo vietinių kalbų versija yra prikimšta papiktinančių vertimo klaidų. Tėvas Anthony’s Cekada, kunigas, aukojantis tradicines Mišias, parašė studiją šiuo klausimu ir pristatė jos rezultatus paskaitoje, skaitytoje Detroite 1986 m. spalio 25 d.:

„...Apgavystė neapsiriboja tiktai naujųjų Eucharistinių maldų vertimais ir kitomis daugiau ar mažiau pasikartojančiomis Naujųjų Mišių dalimis, kurias kiekvieną sekmadienį girdite angliškai. Neseniai aš susidūriau su lotynišku-anglišku Mišiolu, sudarytu „konser­vatyvios“ organizacijos, kuri remia Mišių šventimą lotynų kalba. Aš palyginau 34 oracijų rinkinius Eilinio laiko sekmadieniams (Dominicae per annum) Pauliaus VI Mišiole su jų angliškais vertimais.

Amerikos liturginė mafija užbaigė nukatalikinimo procesą, kurį pradėjo Roma [t.y. pirmas etapas lotyniškai, o antrasis – vietine kalba]. Frazės ir posakiai „išverstose oracijose [t.y. kolektose, sekretose ir t. t.], kurie užsimena apie „negatyvias“ idėjas, yra panaikinti; [tai tokie posakiai], kaip įtikimas Dievui, jo rūstybės numaldymas, Kristaus kančia, mūsų pareiga būti vertiems, mūsų nedorumas, paklydimai ar klaidos, žmoniškosios prigimties silpnumas, nuodėmės, kurios „slegia mūsų sąžinę“ ir mūsų blogų polinkių atmetimas, o taip pat posakiai, nurodantys žmogaus valią ir mūsų protą bei kūną.

Vertėjai taip pat sumenkino ar praleido idėjas, kurias nekatalikai laiko „įžeidžiančiomis“. Eretikams patiks, kad vertimai nebekalba apie ištikimuosius krikščionis arba Kristaus kaip aukos paaukojimą Mišių metu. Judėjai ir musulmonai bus patenkinti, pastebėję, kad frazės, kalbančios apie Senojo Testamento aukų tobulą atbaigimą Naujo Testamento aukoje ir atpirkimą „tiems, kurie tiki Kristų“, buvo iškirptos. Net pats Martynas Liuteris neturėtų problemų kalbėdamas maldas, iš kurių vertėjai išmetė mintis apie gerų darbų darymą.

Bet didžiausias papiktinimas, kurį įvykdė vertėjai, buvo nuoseklus žodžio „malonė“ pašalinimas iš jų vertimų. Lotyniškame oracijų originale jis dar pasirodo 11 kartų, bet nė karto oficialiojoje angliškoje versijoje. Taigi žodis, kuris yra pagrindas katalikiškam mokymui apie žmogaus nuopuolį, atpirkimą, nuodėmę, nuteisinimą ir visą sakramentų sistemą, išnyko be pėdsako...“ [23]

Visa tai gali visai nekelti rūpesčio tiems, kurie, kas savaitę ar net kasdien besilankydami bažnyčioje, priprato prie Naujosios Mišių tvarkos. Vis dėlto aš paprašyčiau kiekvieno skaitytojo, kuris vis dar laiko save kataliku ir vis dar išpažįsta pilną ir visą katalikų tikėjimą, įvertinti tą siaubą, kurį reiškia palaidojimas pagal Naujųjų Mišių laidotuvių apeigas. Lotyniškame Pauliaus VI Mišiolo originale yra 114 galimų vartoti laidotuvių oracijų (maldų). Lotyniškas žodis anima, „siela“ pasirodo tik dviejose iš jų, ir negana to, kad jos yra tiktai „pasirenkamos“, bet išvertus jas į anglų kalbą, „šis papiktinantis žodis“ iš jų buvo ištrintas[24]. Tie, kurie lankėsi laidotuvėse pagal naująjį ritualą, pastebės, kad ten ne tik nėra užuominos apie auką, aukojamą „už gyvus ir mirusius“, bet ir nė vienoje vietoje – bent jau pačiame rituale – nėra prašoma, kad bendruomenė melstųsi už mirusiojo vėlę. Žinoma, jei visi žmonės yra išganomi, kaip galima lengvai nuspręsti iš to, kad Naujosiose Mišiose nėra jokios užuominos apie atsilyginamąją auką, tuomet dingsta ir meldimosi už mirusius svarba. Tačiau tada galima visiškai logiškai paklausti: „Kam apskritai reikalingos Naujosios Mišių tvarkos laidotuvių apeigos?“

 

 

Naujoji Mišių tvarka sukėlė sumaištį katalikų tikinčiųjų tarpe – tai yra faktas, akivaizdus net liuteronų sociologui Dr. Bergeriui:

„Liturginė revoliucija – čia netiks joks kitas terminas – yra klaida..., palietusi milijonus katalikų pačioje jų religinio tikėjimo širdyje. Leiskite man tik paminėti staigų lotyniškų Mišių panaikinimą, aukojančio kunigo padėties pakeitimą iš stovėjimą priešais altorių į stovėjimą už jo (pirmasis pakeitimas simboliškai sumažino Mišių universalumą, o antrasis – jo transcendentinį [anapusinį, antgamtinį] pobūdį) ir masinį puolimą prieš plačią liaudies pamaldumo formų įvairovę... Jei koks nors visiškai piktavalis sociologas, norintis kuo labiau pažeisti katalikų bendruomenę, būtų sugebėjęs tapti Bažnyčios patarėju, jis nebūtų galėjęs atlikti to darbo dar geriau“ [25].

Kadangi beveik kiekvieną Novus Ordo Missae ir ją lydinčių Bendrųjų nuostatų frazę galima paaiškinti skirtingai, gautasis bendras rezultatas yra protestantiškas ritualas su tam tikru išoriškai katalikišku „įpakavimu“. Tai, kaip atnaujintojai „redagavo“ – ne, „mėsinėjo“ – senovinius tekstus, atskleidžia visiškai aiškią „prisitaikymo“ prie protestantų klaidų kryptį. Niekur nėra aiškiai parodoma, kad Naujoji Mišių tvarka būtų imoliacinė (paaukojanti auką) arba propiciacinė (permaldaujamoji) auka. Niekur nėra aiškiai teigiama, kad aukojimo aktą atlieka kunigas, veikiantis nepriklausomai nuo bendruomenės ir veikiantis in persona Christi („Kristaus asmeniu“ ar „vietoje Kristaus“). Vietoje to kartojamas tvirtinimas, kad būtent („ontologinė“) „Dievo tauta“ celebruoja ritualą. Jokios imoliacijos (aukos paaukojimo), jokios propiciacijos (permaldavimo) ir jokio aukojančio kunigo! Jei taip yra, o tai aiškiai rodo Naujosios Mišių tvarkos ir Bendrųjų nuostatų kalba, tai Naujosios Mišios yra kas tik nori, bet ne katalikų Mišios, kurias doktrina apibrėžia kaip nekruviną, bet visiškai realų mūsų Viešpaties savęs paaukojimo ant Kalvarijos sudabartinimą. Gautas mišinys, deja, yra nuostabiai pritaikytas naudoti bet kuriai ir visoms (nekatalikiškoms) krikščionių denominacijoms – iš tiesų, jis gali lengvai tarnauti kaip pranašas kažkokios universalios klaidingos religijos, kurią iš esmės yra numatę ekumenistai.

Nepaisant to, ar įmanoma, kad tikra imoliacinė auka įvyksta Naujosiose Mišiose? Jeigu priimsime Pauliaus VI apibrėžimą, jeigu paraidžiui priimsime ritualo kalbą ir jei tikėsime Bažnyčios nuolatiniu mokymu apie sakramentinę teologiją, tada sunku įsivaizduoti, kaip tai įmanoma. (Teoriškai, kunigas, kuris naudotų Novus Ordo Missae struktūrą, bet padarytų virtinę pakeitimų ir papildymų, kad užtikrintų jų galiojimą, galėtų konsekruoti. Bet tada jis pažeistų paklusnumo principą, ir galutinis rezultatas būtų nebe Novus Ordo Missae, bet jo paties sukurtos Mišios.)

Daug konservatyvių posusirinkiminių katalikų bando išvengti klausimų, kuriuos sukelia problemos, susijusios su Naujosiomis Mišiomis, tvirtindami, kad kiekviena frazė ir žodis tiek Bendruosiuose nuostatuose, tiek naujajame Mišių rituale gali būti paaiškinamas ortodoksiškai. Kiti įtikinėja mus, kad jie gali priimti Novus Ordo Missae, visiškai atmesdami Bendruosius nuostatus. Tačiau tai reikalauja tam tikro „į riestainį suraityto“ mąstymo. Tokie žmonės vengia natūralios pareigos suprasti Bažnyčios mokymą ir nurodymus tiesiogine jos naudojamos kalbos prasme. Tokių katalikų vaikai, neturėdami priėjimo prie tradicinio Bažnyčios mokymo, neišven­giamai taps tikros Naujųjų Mišių žodžių prasmės aukomis, jeigu jie apskritai jas lankys. (Kaip pastebėjo neseniai išėjęs katalikų žurnalas, Jungtinėse Valstijose 50 procentų sumažėjo skaičius žmonių, kurie bent jau vadina save katalikais, t. y. užsiregistruoja kaip tokie nepriklausomai, ar jie praktikuoja, ar ne. O procentiniame tyrime, atliktame Australijoje tarp 18–25 metų amžiaus vaikų iš katalikų šeimų, kurie gyvena ne namuose, apie 95% daugiau nebelanko Mišių!)

Paklusnumas visada iškeliamas kaip lankymosi Naujosiose Mišiose ir jų laikymo pateisinimas. Nors šis klausimas buvo aptartas kitur (ankstesnėje autoriaus knygoje, kuri greitai bus perleista), turime pridurti, kad tie, kurie pasitelkia šį argumentą, turėtų pripažinti savo turimą pareigą rodyti „tobulą“ paklusnumą. Paklusnumas reikalauja, kad Kanonas ir vadinamieji konsekracijos žodžiai būtų sakomi kaip įsteigimo pasakojimo dalis, tai yra tuo pačiu būdu, kaip būtų skaitoma Evangelijos pasakojimas apie Kančią. Net jeigu tai nebūtų įsakyta, tai vis tiek nėra tų žodžių sakymas in persona Christi („Kristaus asmeniu“). Aišku, kad kunigas, kuris yra paklusnus, neturėtų prie ritualo nieko pridėti nuo savęs. Vėlgi, negalima kalbėti apie „paklusnumą“ lankantis Novus Ordo Missae ir jas laikant, kartu nekalbant apie paklusnumą, reikalaujantį priimti ir puoselėti VISUS Katalikų Bažnyčios mokymus, kurių tarpe yra doktrina, kad Mišios yra auka – TA PATI Kristaus auka ant Kalvarijos, sudabartinama nekruvinu būdu. Kai žmogus įvertina savo pareigą paklusti ir gerbti visus Katalikų Bažnyčios mokymus, tada pražūtingas – nors netiesioginis – Naujųjų Mišių ir Bendrųjų nuostatų mokymas, kad Mišios nėra auka, ima tiesiogiai konfliktuoti su jo katalikų tikėjimu, suvoktu teisinga prasme, kuriam kiekvienas katalikas privalo paklusti, arba užsitrauks mirtiną nuodėmę. Kalbant apie Naująsias Mišias, niekas paprasčiausiai negali kalbėti apie paklusnumą, jei jis nenori tiesiogine prasme priimti kalbos, naudojamos Naujoje Mišių tvarkoje ir „oficialiuose“ Bendruosiuose nuostatuose, kurie ją pristato ir paaiškina.

Galų gale, tikrasis paklusnumas reikalauja, kad kiekvienas gerbtų mokymą, jog jis turi atsisakyti priimti bet kokį sakramentą, kurio galiojimas yra abejotinas, kadangi daryti priešingai yra šventvagiškas veiksmas. O šventvagystė yra veiksmas, kai įžeidžiama kažkas, kas yra šventas. Dėl to daryti šventvagystę reiškia veikti tiesiogiai prieš Dievą.

Turbūt dabar skaitytojas, kuriam visa ši tema yra nauja, supras, kodėl tiek daug kunigų vėl sugrįžo prie tradicinių Mišių (vad. Tridento Mišių) aukojimo. Šie kunigai, žinodami, kad tradicinis ritualas yra galiojantis ir patinkantis Dievui, yra saugūs; tuo tarpu Naujosios Mišios, jei jos laikomos tuo būdu, kaip tai verčia naujojo ritualo žodžiai ir jį lydintys Bendrieji nuostatai, tikrai yra abejotinos galiojimo atžvilgiu ir todėl neturi būti laikomos to žmogaus, kuris gerai pažįsta katalikų tikėjimą ir nori patikti Dievui. Dėl tų pačių priežasčių dabar jiems paaiškės, kodėl daug rimtų apsišvietusių katalikų pasauliečių atsisako eiti į Naująsias Mišias ir dėl to dažnai užsitraukia savo brolių katalikų įžeidimus, kadangi atrodo einą „prieš popiežių“ arba „prieš Bažnyčią“. Tiesa veikiau yra ta, kad jie neturi pasirinkimo (išskyrus, žinoma, paprasčiausią Mišių nelankymą). Taigi Naujosios Mišios, iš kurių buvo tikimasi, kad jos pritrauks daugiau žmonių ir padarys mūsų katalikų liturgiją „labiau suprantamą“, pačios sukėlė didžiulę nesantaiką tarp tikinčiųjų. Jos atskyrė didelę dalį rimtų bei uolių kunigų ir pasauliečių, kurie dabar turi nešti neteisingų kaltinimų nepaklusnumu ir schizma naštą, dėl to, kad jie tiesiog nori būti paklusnūs ir vieningi su amžinu Bažnyčios mąstymu.

Tada lengva suprasti, kodėl beveik kiekviename didžiajame pasaulio mieste gyvuoja bendruomenės kunigų ir pasauliečių, kurie atsisako turėti ką nors bendro su Naujosiomis Mišiomis ir kurie toliau aukoja bei lanko tradicines katalikų Mišias didelių asmeninių aukų kaina. Negalima pamiršti, kad popiežiaus šv. Pijaus V apaštalinė bulė Quo primum (1570) užtikrina jiems teisę taip daryti. Tie, kurie neleistų katalikams naudotis šia teise, rizikuoja užsitraukti, kaip teigia ši bulė „visagalio Dievo bei palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę“. Tai reiškia, kad jie rizikuoja savo amžinuoju išganymu.

Dar kartą apmąstykime tradicines Mišias. Kun. M. Jean-Jacques Olier, garsusis Saint-Sulpice klebonas, rašo: „Turime žinoti, kad ši auka yra dangiška auka... Auka, aukojama rojuje, kuri tuo pat metu yra aukojama čia žemėje, ir jos skiriasi tik tuo, kad čia žemėje Auka lieka nematoma“. Kokia galybė! Koks šventas veiksmas! Dievybė atsiradusi ant mūsų altorių! Šv. Alfonsas Liguoris sako mums, kad „visa Bažnyčia negali nei suteikti Dievui tiek garbės, nei gauti tiek malonių, kaip vienintelis kunigas aukodamas vieninteles Mišias“. Iš tiesų, kaip jis sako kitoje vietoje, kunigystės garbingumas yra toks didžiulis, kad „pranoksta angelų garbę“.

Baigiant šį Naujosios Mišių tvarkos aptarimą, leiskite pabaigai pateikti dvi citatas, pirmąją iš šv. Tomos Akviniečio (1225–1274), antrąją – iš šv. Bazilijaus Didžiojo (329–379). Abu jie yra Visuotinės Bažnyčios mokytojai (šv. Bazilijus čia kalba apie arijonų ereziją, kuri IV amžiuje užkrėtė beveik visą Bažnyčią ir apie 80 % vyskupų – jo žodžiai netgi su dar didesne jėga tinka dabartinei Bažnyčios krizei):

„Klaidingumas išoriniame Dievo garbinime įvyksta iš garbintojo pusės, ir ypač per bendruomeninį garbinimą, atliekamą dvasininkų, įkūnijančių visą Bažnyčią. Kaip būtų kaltas neteisingumu tas, kuris kito žmogaus vardu darytų jam nepavestus dalykus, lygiai taip užsitraukia neteisingumo kaltę tas, kuris Bažnyčios vardu teikia Dievui garbinimą, prieštaraujantį garbinimo būdui, įsteigtam ir nustatytam Bažnyčios arba dieviškos valdžios bei atitinkančiam bažnytinį paprotį. Dėl to šv. Ambraziejus sako: „Nevertas yra tas, kas švenčia paslaptį kitaip, nei Kristus ją perdavė““ (Summa th., II–II q. 93 a.1).

„Religingi žmonės laikosi tyliai, bet kiekvienas piktžodžiaujantis liežuvis paliktas palaidas. Šventi dalykai yra išniekinami. Tie iš pasauliečių, kurie yra tvirti tikėjime, vengia kulto vietų kaip bedieviškumo mokyklų ir su ašaromis bei dejonėmis vienatvėje kelia rankas į dangaus Viešpatį...“ (Ep. 92). „Viskas pakrypo tuo keliu. Žmonės paliko savo maldos namus ir renkasi dykumose. Jie imasi to, nes jie neturės nieko bendro su klastingu arijonų raugu...“ (Ep. 242). „Tik vienas pažeidimas dabar griežčiausiai baudžiamas – tikslus mūsų tėvų tradicijų laikymasis... Nebėra džiaugsmo ir dvasinės linksmybės, mūsų šventės paverstos gedulu, mūsų maldos namai uždaryti, iš mūsų altorių atimtas dvasinis Dievo garbinimas“ (Ep. 243).

 

(Iš: Rama C. Coomaraswamy M.D., F.A.C.S, The Problems with the New Mass, TAN Books and Publishers, Inc., Rockford, Ill., 1990. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.)

 

---

[1] Daug konservatyvių posusirinkiminių katalikų kalba, kad tabernakulių pašalinimas buvo „piktnaudžiavimas“. Jie yra neteisūs. Tai buvo įsakyta tiesiai iš Romos, siūlant, kad jie būtų pašalinti į šonines koplyčias. Žr. kun. Anthony Cekada, A Response // The Roman Catholic, 1987 m. sausis.

[2] Cituojamas Benediktas XIV, Konstitucija Accepimus (1746).

[3] Tie trys audeklai taip pat simbolizuoja trejopą mistinio Kristaus Kūno skirstymą į kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią.

[4] Cituota iš The Works of Thomas Cranmer, London, Parker Society, t. 2, p. 524. Čia teigiama, kad įvairūs kunigo veiksmai tradicinėse Mišiose esantys savavališki ir neturintys metafizinės reikšmės. Kad taip nėra, aiškiai rodo kun. James Meagher, D.D. knyga How Christ Said the First Mass, Rockford, Ill., TAN Books and Publishers, Inc., 1984. Tuo tarpu Novus Ordo Missae aiškiai yra savavališkų ir grynai žmogiškų sprendimų produktas.

[5] Kardinolas Lercaro, anksčiau Bolonijos vyskupas, pravardžiuojamas „raudonuoju vyskupu“ (Fr. Joaquin Arriaga, The New Montinian Church, Lucidi California, 1985), buvo Konsiliumo, kuris sukūrė Novus Ordo Missae, pirmininkas. Arkivyskupas Bugninis buvo sekretorius. Turint omenyje pirmojo komunistinius, o antrojo – masoniškus ryšius, visai nestebina, kad naujosios Mišios yra tokios, kokios yra. Derėtų prisiminti, kad nors Konsiliumas sukūrė Mišias, Paulius VI ir posusirinkiminiai popiežiai juridiškai atsakingi už jo patvirtinimą.

[6] Įdomu, kad kunigo atsisukimo į bendruomenę praktika buvo išplitusi tarp kunigų, dirbančių su skautais ir kitais jaunimo judėjimais Italijoje jau 1933 m. Vienas iš Katalikiško jaunimo judėjimo kapelionų tuo metu buvo kun. Giovannis Battista Montinis, būsimasis Paulius VI. (Žr. Fr. Francesco Ricossa, The Liturgical Revolution // The Roman Catholic, 1987 m. vasaris.)

[7] Fr. Henry Davis, S.J., Moral and Pastoral Theology, London, Sheed and Ward, 1936, t. 2, p. 27.

[8] Fr. Herbert Jone, Moral Theology, Westminster, MD, Newman, 1952, p. 323.

[9] Kanauninkas J. M. Hervé, Manuale Theologiae Dogmaticae, Paris, Berche et Pagis, 1934.

[10] Kan. 844 §3 leidžia teikti Atgailos, Eucharistijos ir Ligonių patepimo sakramentus schizmatinių Rytų bažnyčių nariams, jei „jie to prašo ir yra tinkamai pasiruošę“. §4 leidžia, esant mirties pavojui ar vyskupų pripažintai būtinybės būklei, šiuos sakramentus teikti ir kitiems krikščionims, „jei jie rodo katalikišką tikėjimą šių sakramentų atžvilgiu ir yra tinkamai pasiruošę“. – red. past.

[11] Žr. kanonus 844 §4, 843 §1 ir 912, Code of Canon Law, Text and Commentary, New York, Paulist, 1985. Komentarai tai sako dar aiškiau, nei kanonai. Taip pat žinoma, kad posusirinkiminiai popiežiai asmeniškai leisdavo interkomuniją neatsivertusiems į katalikybę ir nepriėjusiems išpažinties.

[12] Vatikano II Susirinkimo Dekretas apie ekumenizmą yra pavadintas Unitatis redintegratio – paraidžiui „Vienybės atkūrimas“. Ji mums sako, kad „Šis Šventasis Sinodas... trokšta, kad būtų atkurta vienybė tarp visų Kristaus mokinių“ [1].

[13] PPNM, p. 280.

[14] Terminas „pirmininkas“ (graikiškai praestoos) randamas Justino Kankinio „Pirmojoje apologijoje“, parašytoje pagoniui imperatoriui Antoninui Pijui. Kun. Anthony Cekada savo knygoje pažymi, jog visiškai įmanoma, kad Justinas pasirinko šį terminą norėdamas atskirti krikščionių kunigystę nuo pagonių kunigystės. Novus Ordo Missae kontekste neįmanoma atskirti „pirmininko“ reikšmės nuo jo politinės prasmės. Šis dviprasmiškumas labiausiai tenkina tuos, kurie pagal protestantų teologiją laiko „dvasininką“ ne pašauktu Dievo (per Dievo kvietimą, „pašaukimą“), bet asmeniu, išsirinktu bendruomenės.

[15] Thomas Richstatter, O.F.M., Liturgical Law Today: New Style, New Spirit, Chicago, Franciscan Herald Press, 1977, p. 174.

[16] The New Order of Mass, Official Text of Instruction, English Version and Commentary, išversta Mount Angel abatijos vienuolių (Collegeville, MN, Liturgical Press, 1977).

[17] Bendrieji nuostatai ties žodžiu perpetuatur išnašoje nurodo Tridento Susirinkimo XII sesijos pirmą skyrių (DS 1740), tačiau Tridentas vartoja žodį repraesentaretur – „vėl padaro čia esamą“, sudabartina – red. past.

[18] Detaliu besidomintys tradicinių Mišių ir indulto Mišių palyginimu, suras jį The Roman Catholic, 1984 m. rugsėjis.

[19] Philip Hughes, SJ, Rome and the Counter-Reformation in England, London, Sheed and Ward.

[20] Triumph, 1968 m. gegužė.

[21] PPNM, p. 616–619.

[22] Cituota PPNM, p. 617–618. Tai, kad mes ne kartą naudojamės Michaelu Daviesu kaip šaltiniu, jokiu būdu nereiškia, kad visiškai sutinkame su jo teologija. Plg. John Daly, Michael Davies, An Evaluation, London, Britons Catholic Lib., 1990.

[23] Kun. Cekada ruošia išsamią studiją apie naująsias Mišias, kuri neabejotinai bus nuodugniausia iš iki šiol išleistų, kurios vienas skyrius aptaria oracijų (kolektų, sekretų ir t. t.) susilpninimą jose. Iš šių maldų dingo praktiškai bet kokia užuomina apie tipiškai katalikiškus dalykus, tokius kaip auka, malonė, nuodėmė, atsiteisimas už ją ir t. t.

[24] Žr. kun. Anthony Cekada, A Response // The Roman Catholic, 1987 m. sausis.

[25] Homiletic and Pastoral Review, 1979 m. vasaris.