Šv. Pijus X. Enciklika „Pascendi Dominici gregis“ apie modernistų doktrinas

Popiežiaus Pijaus X Enciklika

PASCENDI DOMINICI GREGIS

APIE MODERNISTŲ DOKTRINAS

1907 m. rugsėjo 8 d.

 

Garbingieji Broliai!

Sveikiname ir siunčiame apaštalinį palaiminimą!

I. Įvadas

1. Apaštalų Sosto pareiga

Ganyti Viešpaties kaimenę – tai dieviškoji tarnystė, kurios svarbiausioji Kristaus Mums pavesta pareiga yra su didžiausiu budrumu saugoti šventiesiems patikėtą tikėjimo lobyną, atmetant bedieviškas žodžių naujoves ir tariamo žinojimo prieštaravimus. Visais laikais šis aukščiausiojo ganytojo budrumas buvo būtinas visiems katalikams, nes žmonių giminės priešo pastangomis niekuomet netrūko „tokių, kurie klastingai kalba“[1], „tuščiakalbių ir apgavikų“[2]bei „klaidinančių suvedžiotojų“[3]. Tačiau reikia pripažinti, kad pastarieji laikai liudija, jog akivaizdžiai gausėja Kristaus Kryžiaus priešų, kurie naujomis ir apgaulingomis gudrybėmis stengiasi sunaikinti gyvybinę Bažnyčios jėgą ir, kiek tai įmanoma, visiškai sugriauti pačią Kristaus Karalystę. Todėl Mes negalime ilgiau tylėti, kad neatrodytų, lyg nevykdome Mūsų pačių švenčiausių pareigų ir kad Mūsų iki šiol jiems rodytas gerumas, tikintis jų pasitaisymo, nebūtų suprastas taip, lyg Mums trūktų uolumo vykdant savo pareigas.

2. Neatidėliotino veikimo būtinumas

Šio reikalo atžvilgiu turime veikti neatidėliotinai, ypač todėl, kad klaidos šalininkų yra ne tik tarp atvirų Bažnyčios priešų, bet ir pačioje Bažnyčios širdyje, o tai ypač baugina ir šitai reikia laikyti smerktinu. Ir tuo labiau jie yra žalingi, juo mažiau atviri. Turime omeny, garbingieji Broliai, daugelį tų, kurie priklauso katalikams pasauliečiams ir net pačiam kunigystės luomui, o tai dar labiau liūdina. Paveikti klaidingo uolumo dėl Bažnyčios, neturėdami tvirtos filosofinės ir teologinės atramos, maža to, kiaurai persmelkti Bažnyčios priešų skleidžiamo nuodingo mokymo ir neturintys jokio padorumo jausmo, jie dedasi Bažnyčios reformatoriais ir sustoję į atakuojančias gretas vis aršiau puola visa, kas yra švenčiausia Kristaus darbe, neišskiriant net Dieviškojo Atpirkėjo Asmens, kurį jie su šventvagišku įžūlumu pažemina iki paprasto ir eilinio žmogaus.

3. Modernistų ypatybės

Nors jie ir dedasi nustebę, kad minime juos tarp Bažnyčios priešų, tačiau tam, kuris nekreipdamas dėmesio į vidinę sielos dispoziciją, kurią tik vienas Dievas gali teisti, tinkamai apsvarstys jų mokymą, kalbos būdą ir veiksmus, tai nebus netikėta. Iš tikrųjų jis nesuklys manydamas juos esant labiausiai kenksmingus Bažnyčios priešus. Nes, kaip jau esame sakę, jie ketina sužlugdyti Bažnyčią ne iš išorės, bet iš vidaus. Tad pavojus slypi beveik pačioje Bažnyčios širdyje, ir žala yra tuo didesnė, kad jie iš arčiau ją pažįsta. Maža to, jie prideda kirvį ne prie šakų ar atžalų, bet prie pačių šaknų, tai yra prie tikėjimo ir giliausių jo klodų. Ir kartą kirtę šią nemirtingumo šaknį, jie toliau skleidžia nuodus po visą medį taip, kad nėra tokios katalikiškos tiesos dalies, kurią jie paliktų neliestą, nė vienos, kurios jie nesistengtų iškraipyti. Be to, niekas geriau už juos nemoka taip gudriai panaudoti tūkstančio kenksmingų priemonių, nes jie vaidina dvigubą vaidmenį – racionalisto ir kataliko, ir taip meistriškai, kad lengvai suklaidina neišmanėlius. Kadangi pagrindinė jų savybė yra įžūlumas, nėra tokios išvados, kuri priverstų juos atsitraukti ir kuria jie, atkakliai pasitikėdami savimi, nepasinaudotų tolesniam veržimuisi į priekį. Dar reikia pridurti, kad jie yra nepaprastai veiklūs, karštai atsidavę visoms mokslo sritims ir kad jų reputacija paprastai yra nepriekaištinga moralės atžvilgiu, o tai iš tikrųjų yra gerai apskaičiuota priemonė suvedžioti sieloms. Pagaliau lemtingas dalykas, nepaliekantis vilties pagyti, yra tai, kad patys jų mokymai suteikia jų protams polinkį niekinti kiekvieną autoritetą ir nekęsti jokių suvaržymų. Remdamiesi negryna sąžine, jie bando priskirti tiesos meilei tai, kas iš tikrųjų yra puikybės bei užsispyrimo išdava.

4. Enciklikos pasirodymo priežastys

Iš tikrųjų anksčiau Mes tikėjomės pakeisti jų nusistatymą ir tam tikslui pirmiausia elgėmės su jais maloniai kaip su savo vaikais, vėliau griežtai ir galiausiai, nors ir labai nenoriai, griebėmės viešo papeikimo. Jums žinoma, garbingieji Broliai, kad Mūsų pastangos buvo tuščios. Trumpam jie buvo nulenkę galvas tik tam, kad dar įžūliau jas pakeltų. Jei tai būtų susiję tik su jais, galbūt būtume žiūrėję į tai pro pirštus, bet čia gresia pavojus pačiam kataliko vardui. Dėl šios priežasties Mes turime nutraukti tylėjimą, kurį tęsti būtų nusikaltimas, turime parodyti visai Bažnyčiai tikrąjį veidą tų žmonių, kurių išorė yra labai apgaulinga.

5. Enciklikos turinys

Vienas iš modernistų (kaip jie yra įprastai ir teisingai vadinami) gudriausių kėslų yra pateikti savo mokymą be tvarkos ir sistemingo išdėstymo, padriku bei nerišliu būdu, kad galėtų atrodyti, jog jie irgi abejoja ar yra neryžtingi, nors iš tikrųjų jų nuomonė yra visiškai tvirta ir nepalenkiama. Todėl būtų naudinga, garbingieji Broliai, čia surinkti jų mokymus į vieną ir nurodyti jų tarpusavio ryšius, ir šitaip pereiti prie jų klaidų šaltinių nagrinėjimo ir pasirinkti priemones blogoms pasekmėms išvengti.

6. Modernisto asmenybė

Laikydamiesi dalyko tvarkos šiuo sudėtingu reikalu, pirmiausia turime pasakyti, kad modernisto asmenybė yra keleriopa: jis yra filosofas, tikintysis, teologas, istorikas, kritikas, apologetas bei reformatorius. Tie, kurie nori gerai suprasti jų sistemą ir iki galo suvokti jų mokymų principus bei išvadas, turi aiškiai skirti šiuos vaidmenis.

II. Modernistas kaip filosofas

1. Modernizmo filosofijos pagrindas

a) Agnosticizmas

Tad pradėsime nuo filosofo. Religijos filosofijos pagrindu modernistai laiko agnosticizmo vardu žinomą doktriną. Pagal ją, žmogaus protas visiškai apsiriboja fenomenais: t. y. objektais, kurie mums išoriškai reiškiasi, ir tuo, kaip jie mums reiškiasi. Protas neturi nei teisės, nei galimybių peržengti šių ribų. Todėl jis negali pakilti Dievo link ir sužinoti apie Jo egzistavimą iš regimų dalykų. Iš to plaukia, kad Dievas jokiu būdu negali būti pažinimo objektas; o kalbant apie istoriją, tai Dievo veikimas jokiu būdu negali būti pastebimas istorijos eigoje. Esant šioms prielaidoms, kiekvienas iš karto supras, kuo pavirsta prigimtinė teologija, tikėtinumo motyvai bei išorinis apreiškimas. Modernistai juos paprasčiausiai atmeta, jie priskiria juos intelektualizmui, jų smerkiamam kaip absurdiškai ir seniai atgyvenusiai sistemai. Net tai, kad Bažnyčia formaliai pasmerkė šias grėsmingas klaidas, jų nė kiek nesulaiko. Jau Vatikano Susirinkimas skelbė: „Kas sako, kad vienintelis ir tikrasis Dievas, mūsų Kūrėjas ir Viešpats, negali būti tikrai pažintas prigimtine žmogaus proto šviesa iš Jo sukurtų kūrinių, tebūna atskirtas“[4], ir taip pat: „Kas sako, kad yra neįmanoma arba nedera, kad žmogus per dieviškąjį Apreiškimą būtų mokomas apie Dievą ir apie garbinimą, kuris privalo būti Jam teikiamas, tebūna atskirtas“[5], ir pagaliau: „Kas sako, kad dieviškasis Apreiškimas negali tapti tikėtinu per išorinius ženklus, ir kad dėl to kiekvienas žmogus į tikėjimą gali būti nuvestas tik per vidinę savo patirtį arba per privatų įkvėpimą, tebūna atskirtas“[6]. Galima paklausti, kaip modernistai įsigudrina nuo agnosticizmo, kuris reiškia visišką nežinojimą, pereiti prie mokslinio ir istorinio ateizmo – pozityvaus neigimo doktrinos ir kokiu pagrįstu samprotavimu jie sugeba, nežinodami, ar Dievas iš tikrųjų dalyvauja žmonijos istorijoje ar ne, paaiškinti šią istoriją visiškai atsisakę Dievo, lyg Jis tikrai joje nedalyvautų. Teatsako tas, kuris gali. Tačiau jie tvirtai laikosi principo, kad tiek mokslas, tiek istorija turi būti ateistiniai. Jie nepripažįsta nieko kita, tik fenomenus, visiškai atsisako Dievo ir visko, kas yra dieviška. Netrukus aiškiai pamatysime, kaip šio absurdiškiausio mokymo yra suprantamas Švenčiausiasis Kristaus Asmuo, Jo gyvenimo ir mirties, Jo Prisikėlimo bei Žengimo į dangų paslaptys.

b) Vitalinė imanencija

Tačiau šis agnosticizmas yra tik negatyvioji modernistų sistemos pusė. Pozityvioji jos pusė pasireiškia tuo, ką jie vadina vitaline imanencija. Tad jie žengia nuo vieno prie kito. Religija, nesvarbu, ar ji būtų prigimtinė ar antgamtinė, kaip ir kiekvienas kitas faktas, turi turėti kokį nors paaiškinimą. Tačiau sunaikinus prigimtinę teologiją, atmetus tikėtinumo argumentus ir kategoriškai paneigus bet kokį išorinį apreiškimą, tampa akivaizdu, kad tokio paaiškinimo veltui ieškotume anapus paties žmogaus. Jo reikia ieškoti žmoguje, o kadangi religija yra tam tikros rūšies gyvenimo būdas bei sutvarkymas, tai jos paaiškinimą galima surasti žmogaus gyvenime. Iš čia išplaukia religinio imanentiškumo principas. Maža to, kiekvieno gyvybinio fenomeno – o religija, kaip anksčiau minėjome, priklauso šiai kategorijai – pirminis postūmis įvyksta dėl tam tikro impulso ar poreikio. Apie gyvenimą sakoma, kad jis turi savo pradžią širdies judesyje, kuris vadinamas jausmu. Kadangi Dievas yra religijos objektas, tai iš to nuosekliai plaukia išvada, jog tikėjimas, kaip kiekvienos religijos pradžia ir pagrindas, yra gilus vidinis jausmas, kylantis iš dieviškumo poreikio. Tačiau šis dieviškumo poreikis nepriklauso sąmoningumo sričiai, nes jis yra jaučiamas ypač palankiomis aplinkybėmis. Iš pradžių jis glūdi pasislėpęs už sąmonės, arba, kaip sako modernistai, pasąmonėje. Čia esą ir slypi religijos šaknys, kurios lieka neatskleidžiamos.

2. Modernizmo sąvokos

a) Dieviškumo poreikis

Čia kas nors galėtų paklausti, kaip šis dieviškumo poreikis, kurį žmogus turėtų jausti, tampa religija? Į šį klausimą modernistai atsakytų taip: mokslas ir istorija yra apriboti iš dviejų pusių: iš vienos, išorinės pusės – patiriamuoju pasauliu, iš kitos, vidinės pusės – pasąmone. Jei viena šių ribų pasiekiama, tai jos peržengti neįmanoma, už jos plyti tai, kas nepažinu. Šio nepažinaus akivaizdoje dieviškumo poreikis religiškai apspręstu būdu sukelia tam tikros rūšies jausmą, prieš kurį neįvyksta joks proto sprendimas. Tokia samprata atitinka fideizmo nuostatas. Būtent tame jausme ir glūdi Dievo tikrovė ir kaip jo objektas, ir kaip jo giliausia priežastis. Tai tam tikru būdu sujungia žmogų su Dievu. Šis jausmas ir yra tai, ką modernistai vadina tikėjimu. Jie laiko jį religijos pradžia.

b) Apreiškimas

Jų filosofija ir jų fantazijos tuo dar nesibaigia. Čia aprašytame jausme jie ne tik randa tikėjimą, bet dar ir tvirtina, kad jame yra vieta, kur įvyksta apreiškimas. Kai anas religinis jausmas iškyla į sąmonės lygį, tada ir įvyksta apreiškimas ar apreiškimo pradžia. Esą, pats Dievas šiame religiniame jausme save apreiškia. Jie priduria: kadangi Dievas yra kartu ir tikėjimo objektas, ir jo priežastis, šis apreiškimas yra tuo pat metu ir nuo Dievo, ir Dievo, vadinasi, Dievas yra kartu Apreiškėjas ir Apreikštasis.

c) Religinė sąmonė ir tikėjimas

Iš čia, garbingieji Broliai, kyla absurdiškiausia modernistų doktrina, kad kiekviena religija turi būti suprantama kaip kartu prigimtinė ir antgamtinė, nelygu, kokiu požiūriu ji yra nagrinėjama. Vadinasi, sąmonę ir apreiškimą jie supranta kaip sinonimus. Iš to jie išveda dėsnį, universalią taisyklę, kad religinė sąmonė yra laikytina lygiateise apreiškimui. Jai turi paklusti viskas, net aukščiausias Bažnyčios autoritetas, tiek savo mokymo galia, tiek ir įstatymų leidyba šventosios liturgijos ar apaštalavimo srityje.

d) Religijos istorijos iškreipimas

Turime atkreipti dėmesį į vieną šio proceso momentą; iš šio proceso, pasak modernistų, kyla tikėjimas ir apreiškimas. Šis momentas yra svarbiausias dėl tų istorinių pavojingų padarinių, kuriuos jie iš jo išveda.

Juk tai, apie ką jie kalba kaip apie neprieinamą pažinimui, pasirodo tikėjimui ne kaip kas nors atskira ir izoliuota, o priešingai, kaip glaudžiai susieta su tam tikru fenomenu, nors ir priklausančiu istorijos mokslo sferai, bet tam tikru mastu pranokstančiu ją. Toks fenomenas gali būti prigimties faktas, turintis ką nors paslaptinga, arba jis gali būti žmogus, kurio asmenybė, veiksmai bei žodžiai aiškiai nėra pavaldūs įprastiems istorijos dėsniams. Tuomet tikėjimas, suviliotas su šiuo fenomenu susieto nepažinaus, apima visą fenomeną ir taip persmelkia jį savo paties gyvenimu. Šito rezultatas yra dvejopas. Pirma, tam tikras fenomeno persikeitimas iškeliant jį virš tikrųjų jo sąlygų ir taip padarant jį labiau tinkamą apsivilkti dieviškos ypatybės forma, kurią jam suteiks tikėjimas. Antras rezultatas yra tas, ką būtų galima pavadinti tam tikru to paties fenomeno iškraipymu, kylančiu iš to, kad tikėjimas atitrauktai nuo laiko bei vietos aplinkybių priskiria jam savybes, kurių tikrovėje jis neturi. Ypač dažnai tai atsitinka praeities fenomenams, nustatant jų senumo kriterijų. Iš šių dviejų principų modernistai išveda du dėsnius, kurie kartu su trečiuoju, kilusiu iš agnosticizmo, sudaro istorinio kriticizmo pagrindą. Pavyzdys gali būti Kristaus Asmuo. Pasak jų, Kristaus Asmenyje mokslas ir istorija neranda nieko, kas nebūtų žmogiška. Todėl remiantis pirmuoju, agnostinės kilmės dėsniu, visa, kas jo istorijoje sukelia mintis apie dieviškumą, turi būti atmesta. Be to, pagal antrąjį dėsnį, istorinis Jėzaus asmuo buvo perkeistas tikėjimu, todėl turi būti atsisakyta visko, kas iškelia jį virš istorinių sąlygų. Galiausiai trečiasis dėsnis, kuris teigia, kad Kristaus Asmuo buvo tikėjimo iškreiptas, reikalauja, kad būtų atsisakyta visko, pavyzdžiui, darbų ir žodžių, kurie griežtai neatitinka jo charakterio savybių, sąlygų bei išsilavinimo, taip pat ir jo gyvenamosios vietos ir laiko. Šis labai keistas samprotavimo metodas yra modernistinis kriticizmas.

e) Religinis jausmas

Taigi religinis jausmas, kuris dėl vitalinės imanencijos kyla iš slaptųjų pasąmonės gelmių, yra visos religijos užuomazga ir paaiškina viską, kas yra ar net bus bet kurioje religijoje. Šis jausmas, iš pradžių tik rudimentinis ir beveik beformis, veikiamas to paslaptingojo prado, iš kurio yra kilęs, pamažu subręsta kartu su žmonių gyvenimo pažanga, būdamas, kaip yra sakyta, tam tikra šio gyvenimo forma. Tad tokia yra visų, net antgamtinių religijų kilmė. Religijos yra tik šio religinio jausmo plėtotė.

Nėra išimtis ir katalikų religija. Ji yra to paties lygmens, kaip ir kitos, nes ji kilo Kristaus, kilniausios prigimties žmogaus, į kurį panašaus niekuomet nebuvo ir nebus, sąmonėje vitalinės imanencijos dėka, o ne kaip nors kitaip. Girdint tokias kalbas, tikrai ima šiurpas dėl tokio nepaprasto šio tvirtinimo įžūlumo ir šventvagiškumo. Ir vis dėlto, Garbingieji Broliai, tai nėra tik kvaili netikėlių paistalai. Yra katalikų, ir net kunigų, kurie atvirai sako tokius dalykus ir giriasi, kad tokiais kliedesiais ketina reformuoti Bažnyčią. Tai jau nebe senoji klaida, kuri reikalavo žmogaus prigimčiai tam tikrų antgamtinių teisių. Šitai išeina toli už tos klaidos ribų ir pasiekia tokį tašką, kai tvirtinama, jog mūsų švenčiausia religija spontaniškai ir savaimingai išplaukia iš prigimties, ir tai įvyksta žmoguje Kristuje, kaip ir mumyse. Be abejo negali būti nieko labiau griaunančio visą antgamtinę tvarką. Todėl Vatikano Susirinkimas teisingiausiai paskelbė: „Kas sako, kad žmogus negali būti Dievo iškeltas į tokį pažinimą ir tobulumą, kuris pranoksta prigimtį, bet kad jis gali ir turi savo paties pastangomis ir per nepaliaujamą vystymąsi galų gale pasiekti visos tiesos ir gėrio turėjimą, tebūna atskirtas.“[7]

f) Protas ir religinis jausmas

Iki šiol, Garbingieji Broliai, nieko nebuvo pasakyta apie protą. Modernistų mokymas teigia, kad jis irgi dalyvauja tikėjimo akte. Tad svarbu sužinoti kaip. Kadangi jausmas nėra žinojimas, jie sako, kad Dievas iš tikrųjų pasirodo žmogui šiame jausme, apie kurį buvo daug kalbėta, bet pasirodo tokiu painiu ir neaiškiu būdu, kad tikintysis beveik negali Jo suvokti. Todėl būtina, kad tam tikra šviesa apšviestų šį jausmą, kad Dievo vaizdas būtų aiškiai išskirtas. Tai užduotis protui, kurio pareiga yra mąstyti ir analizuoti ir kurį pasitelkęs žmogus tuos vitalinius fenomenus, kurie kyla jo viduje, pirma pakeičia intelekto vaizdiniais, o paskui išreiškia juos žodžiais. Todėl modernistai paprastai sako, kad religingas žmogus turi išmąstyti savo tikėjimą. Tad protas, susidurdamas su šiuo jausmu, jį apšviečia ir darbuojasi jame panašiai kaip tapytojas gražina linijų aiškumą laiko išblukintam paveikslui. Šis palyginimas priklauso vienam iš modernistų lyderių. Proto veikla čia yra dvejopa. Pirma, prigimtiniu ir spontanišku aktu jis išreiškia savo sąvokas paprastais, suprantamais teiginiais. Paskui, giliau apmąstydamas, arba, kaip jie sako, išplėtodamas savo mintį, jis išreiškia savo idėją antriniais teiginiais, kurie yra kildinami iš pirmųjų, bet yra tikslesni bei aiškesni. Šie antriniai teiginiai, jei galiausiai gauna aukščiausio Bažnyčios Magisteriumo pritarimą, tampa dogmomis.

3. Modernistų dogmos apibūdinimas

a) Kilmė

Taigi priartėjame prie pagrindinio modernistinės sistemos klausimo, būtent, dogmų kilmės ir prigimties klausimo. Mat jie kildina dogmą iš tų pirminių ir paprastų formulių, kurios tam tikru aspektu yra būtinos tikėjimui, nes apreiškimo tikrumui reikia, kad Dievo pažinimas sąmonėje būtų aiškus. Tačiau jie neabejotinai mano, kad pati dogma priklauso nuo antrinių formulių.

b) Prigimtis

Norėdami išaiškinti dogmos prigimtį, pirma turime nustatyti santykį tarp religinių formulių ir religinio jausmo. Kas mano, kad šių formulių tikslas yra tik paaiškinti tikinčiajam jo tikėjimą, lengvai tai supras. Tad šios formulės užima tarpinę padėtį tarp tikinčiojo ir jo tikėjimo: tikėjimo atžvilgiu jos yra negalutinė jo išraiška ir paprastai vadinamos simboliais; tikinčiojo atžvilgiu jos yra tiktai įrankiai.

c) Dogmos yra simboliai

Taigi absoliučiai neįmanoma teigti, kad jose yra galutinė tiesa. Juk būdamos simboliai, jos yra tiesos atvaizdai, ir todėl turi būti suderintos su religiniu jausmu jo santykyje su žmogumi, o būdamos įrankiai, jos yra tiesos perteikėjos ir todėl savo ruožtu turi būti pritaikytos prie žmogaus jo santykyje su religiniu jausmu. Tačiau religinio jausmo objektas, būdamas susijęs su absoliutu, pasireiškia tai vienu, tai kitu savo aspektu, kurių įvairovė yra begalinė. Panašiai ir tikintysis gali patirti įvairias būsenas. Vadinasi, tos formulės, kurias mes vadiname dogmomis, privalo paklusti šiems pasikeitimams ir todėl pačios yra linkusios keistis. Kelias vidinei dogmų evoliucijai yra atviras. Čia turime didžiulę sofizmų struktūrą, kuri griauna ir žlugdo visą religiją.

d) Evoliucija

Dogma ne tik gali, bet ir privalo keistis bei vystytis. Modernistai tai tvirtai teigia ir tai aiškiai išplaukia iš jų principų. Mat svarbiausias iš jų mokymų, kurį jie išveda iš vitalinės imanencijos principo, yra tas, kad religinės formulės, jeigu jos iš tikrųjų yra religinės, o ne paprasčiausios proto spekuliacijos, turi būti gyvos ir gyventi religinio jausmo gyvenimą. To nereikia suprasti taip, lyg šios formulės, ypač jeigu jos yra tik fantazijos, buvo išgalvotos religiniam jausmui patenkinti. Jų kilmė turi ne daugiau reikšmės, kaip jų skaičius ar kokybė. Svarbiausia, kad religinis jausmas esant reikalui galėtų jas, su kai kuriais pakeitimais, gyvybiškai įsisavinti. Kitaip sakant, būtina, kad širdis priimtų pirminę formulę ir jai pritartų. Panašiai ir tolesnis procesas, iš kurio kyla antrinės formulės, turi vykti vadovaujant širdžiai. Tad šios formulės, kad būtų gyvos, turi būti pritaikytos tikėjimui bei tikinčiajam žmogui ir tokios turi būti visą laiką. Todėl, jei dėl kurios nors priežasties šio pritaikymo nebėra, jos praranda savo pirminę prasmę ir turi būti atitinkamai pakeistos. Vadinasi, jei dogminių formulių ypatybės ir jų likimas yra toks nepastovus, nėra nieko nuostabaus, kad jos taip nerūpestingai ir taip atvirai nepagarbiai modernistų traktuojamos, o jų teikiama reikšmė ir pagarba skirta vien tik religiniam jausmui ir religiniam gyvenimui. Todėl jie įžūliai kritikuoja Bažnyčią, jog ji esą nukrypusi nuo teisingo kelio, nes nesugeba skirti religinės bei moralinės formulių prasmės nuo išorinės jų reikšmės ir įsikibusi laikosi bereikšmių formulių, o tuo tarpu pačiai religijai leidžiama žlugti. Tie, kurie taip tvirtina, yra „aklieji, vedantys akluosius“, pasipūtę ir didžiuodamiesi mokslo vardu jie pasiekė tokį kvailybės lygį, kad iškraipo amžinąją tiesos sąvoką ir teisingą religijos reikšmę, siūlydami naują sistemą, kurioje „jie pasirodo kaip paveikti aklos ir nesuvaldomos naujovių aistros, visiškai neketindami atrasti kokį nors tvirtą tiesos pagrindimą, bet niekinantys šventas ir apaštališkas tradicijas, jie priima svetimus, tuščius, nerimtus ir netikrus mokymus, nepripažintus Bažnyčios, ir savo tuštybės viršūnėje mano, kad jais gali paremti ir apginti pačią tiesą“[8].

 

III. Modernistas kaip tikintysis

Iki šiol, Garbingieji Broliai, aptarėme modernistą kaip filosofą. Dabar pradedame svarstyti, koks jis yra kaip tikintysis. Norime sužinoti, kuo, modernistų manymu, tikintysis skiriasi nuo filosofo. Reikia pasakyti, kad, nors ir pripažindamas dieviškumo tikrovę kaip tikėjimo objektą, filosofas jos nesuranda. Ši tikrovė, kaip jausmo ir pritarimo objektas, glūdi tikinčiojo širdyje ir todėl priklauso fenomenų sferai. Filosofas nekelia klausimo, ar pati ši tikrovė yra už jausmo ir pritarimo ribų. Tikinčiajam modernistui, priešingai, tai yra nustatytas ir tikras faktas, kad dieviškoji tikrovė iš tikrųjų egzistuoja savaime, visiškai nepaisant to, ar tas asmuo ja tiki. Paklaustas, kuo remiasi šis tikinčiojo tvirtinimas, jis atsakytų: asmeniška individo patirtimi. Šiuo klausimu modernistai nesutinka su racionalistais, bet laikosi protestantų bei pseudomistikų pažiūrų. Klausimą jie kelia taip: religiniame jausme turime atpažinti tam tikrą širdies intuiciją, leidžiančią žmogui betarpiškai susijungti su dieviškąja tikrove. Ši intuicija įkvepia tikėjimą Dievo egzistavimu bei jo veikimu žmogaus viduje ir išorėje, tikėjimą, pranokstantį visokį mokslinį tikrumą. Todėl jie teigia tikrosios patirties buvimą, ir tokios patirties, kuri pralenkia visą racionalią patirtį. Jeigu kai kurie, pavyzdžiui, racionalistai, neigia šią patirtį, modernistai tai paaiškina tuo, kad šie žmonės nėra pasirengę pasiekti tokią moralinę būklę, kuri yra reikalinga šiai patirčiai įgyti. Būtent patirtis padaro ją įgyjantį žmogų iš tikrųjų ir siaurąja to žodžio prasme tikinčiuoju.

1. Vienos tikrosios religijos žlugdymas

Kaip smarkiai ši pozicija nukrypsta nuo katalikiškojo mokymo! Jau matėme, kaip šiuos klaidingus įsitikinimus pasmerkė Vatikano I Susirinkimas. Vėliau matysime, kaip šios klaidos kartu su kitomis, kurias jau esame paminėję, plačiai atveria kelią ateizmui. Dera kartu pabrėžti, kad šis mokymas apie patirtį, sujungtas su mokymu apie simbolizmą, leidžia manyti, jog kiekviena religija, netgi pagoniška, turėtų būti laikoma tikra. Kas trukdo atrasti tokią patirtį bet kurioje religijoje? Iš tikrųjų daugelis tvirtina, kad taip ir yra. Kuo remdamiesi modernistai gali neigti islamo išpažinėjų teigiamą patirties tikrumą? Ar jie tvirtins, kad tikroji patirtis priklauso tik katalikams? Iš tikrųjų modernistai neneigia, bet faktiškai teigia, vieni miglotai, kiti atvirai, jog visos religijos yra teisingos. Akivaizdu, kad jie negali kitaip manyti. Nes kuo remiantis, pagal jų teorijas, bet kuriai religijai, nesvarbu kokia ji, būtų galima priskirti klaidingumą? Be abejo tai būtų galima padaryti arba dėl klaidingo religinio jausmo, arba dėl klaidingumo formulės, aiškiai išreikštos proto. Bet religinis jausmas, nors ir galėdamas būti vienaip ar kitaip tobulas, yra visuomet tas pats, o intelekto formulė gali būti teisinga tik tada, kai atsiliepia į religinį jausmą ir į tikintįjį, nesvarbu, kokie šio pastarojo protiniai sugebėjimai. Daugiausia, ką modernistai gali pripažinti skirtingų religijų konflikte, yra tai, kad katalikų religija turi daugiau tiesos, nes ji yra gyvesnė ir kad ji labiau verta krikščionių vardo, nes labiau atitinka krikščionybės šaltinius. Niekas nepaneigs, jog šios išvados išplaukia iš prielaidų. Tačiau labiausiai stebina tai, kad yra katalikų ir kunigų, kurie, kaip norėtume tikėti, bjaurisi tokiomis niekšingomis mintimis, bet elgiasi taip, lyg visiškai joms pritartų. Mat jie kelia į padanges šių klaidų mokytojus ir teikia jiems tokią viešą pagarbą, jog tai verčia manyti, kad jie žavisi ne tiek asmenims, kurie galbūt turi tam tikrų nuopelnų, bet greičiau pačiomis klaidomis, kurias šie asmenys atvirai išpažįsta ir visomis jėgomis skleidžia.

2. Religinė patirtis ir Tradicija

Šioje savo dalyje modernistų mokymas turi dar vieną elementą, kuris visiškai nesuderinamas su Katalikų Bažnyčios tiesa. Juk tai, kas yra pasakyta apie patirtį, taikoma taip pat ir Tradicijai, kuri visuomet buvo Katalikų Bažnyčios puoselėjama, ir čia modernistų mokymas turi griaunamąją jėgą. Tradiciją modernistai supranta kaip pradinės patirties perdavimą kitiems per skelbimą, pasinaudojant intelekto formuluotėmis. Tokiai formuluotei, be simbolizuojančios vertės, jie priskiria tam tikrą sugestyvų veiksmingumą, kuris pasireiškia pirmiausia tikinčiajame, skatindamas jo religinį jausmą, jei tas pasidaro nerangus, ir atnaujindamas įgytą patirtį, ir taip pat tuose, kurie dar netiki, pirmą kartą pažadindamas jų religinį jausmą ir teikdamas patirtį. Šitaip religinė patirtis plinta įvairiose tautose ir ne tik ją skelbiant tarp amžininkų, bet ir tarp ateities kartų per knygas, taip pat ir perduodant žodžiu vienas kitam. Kartais šis religinės patirties perdavimas įsišaknija ir klesti, kitą kartą jis iš karto nuvysta ir miršta. Kai patirtis yra gyva, modernistams tai yra tiesos įrodymas, nes jiems gyvenimas ir tiesa yra tapatūs dalykai. Tad mes dar kartą esame priversti daryti išvadą, kad visos egzistuojančios religijos yra vienodai teisingos, nes kitaip jos nebūtų išgyvenusios.

3. Tikėjimas ir mokslas

Dabar, Garbingieji Broliai, turime pakankamai ir net daugiau nei pakankamai duomenų, leidžiančių mums įžvelgti santykius, modernistų nustatytus tarp tikėjimo ir mokslo, taip pat ir istorijos, kurią jie paprastai vadina mokslo vardu. Pirmiausia yra manoma, kad jų objektai yra visiškai svetimi vienas kitam ir vienas nuo kito atskirti. Mat tikėjimas užsiima išimtinai tuo, ką mokslas skelbia esant nepažinų. Tad kiekvienas iš jų turi jam skirtą atskirą sferą: mokslas užsiima fenomenais, į kurių sferą tikėjimas iš viso neįžengia; priešingai, tikėjimas užsiima dieviškais dalykais, kurie visiškai nežinomi mokslui. Todėl teigiama, kad tarp tikėjimo ir mokslo niekuomet negali būti jokio nesutarimo, nes, jei kiekvienas jų laikysis savo pozicijų, jie niekuomet negalės susitikti ir todėl niekuomet negalės būti supriešinami. Ir jei kas nors paprieštarauja, kad regimajame pasaulyje yra tam tikrų dalykų, susijusių su tikėjimu, kaip, pavyzdžiui, žmogiškasis Kristaus gyvenimas, modernistai į tai atsako neigiamai. Mat, nepaisant to, kad tokie dalykai priklauso fenomenų sferai, vis dėlto, tiek, kiek jie yra išgyvenami tikėjimu ir yra anksčiau aprašytu būdu tikėjimo pakeisti ir iškreipti, jie yra išimti iš jutiminio pasaulio ir priskiriami dieviškajai tikrovei. Todėl, jei paklaustume, ar Kristaus stebuklai bei pranašystės buvo tikri, ar jis tikrai prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų, agnostinio mokslo atsakymas būtų neigiamas, o tikėjimo atsakymas – teigiamas, tačiau dėl to tarp jų nebūtų prieštaravimo. Mat neigiamas atsakymas priklausytų filosofui, kai jis kreipiasi į filosofus ir svarsto Kristaus Asmenį vien tik jo istorinės tikrovės požiūriu, o teigiamą atsakymą duotų tikintysis, kreipdamasis į tikinčiuosius ir svarstydamas Kristaus gyvenimą kaip išgyventą tikėjimu ir tikėjime.

4. Tikėjimas pavaldus mokslui

Tačiau būtų didelė klaida, jei manytume, kad šios teorijos leidžia tikėti, jog tikėjimas ir mokslas yra visiškai vienas nuo kito nepriklausomi. Mokslo atžvilgiu tai būtų iš tikro visiškai teisinga bei tikslu, tačiau kitaip būtų tikėjimo atžvilgiu. Tikėjimas yra pavaldus mokslui, ir ne vienu, bet trimis aspektais. Pirmiausia reikia pasakyti, kad kai dieviškoji realybė ir tikinčiojo turima jos patirtis pašalinama, visa tai, kas lieka iš religinio fakto, ypač iš religinės formulės, priklauso fenomenų sferai ir todėl tampa pavaldūs mokslui. Teišeina tikintysis, jei nori, už pasaulio ribų, bet tol, kol jis pasilieka jame, ar jam tai patinka ar nepatinka, jis negali pabėgti nuo mokslo ir istorijos dėsnių bei sprendimų. Toliau, nors teigiama, kad Dievas yra vien tik tikėjimo objektas, šis tvirtinimas liečia tik dieviškąją realybę, bet ne Dievo idėją. Pastaroji irgi yra pavaldi mokslui, kuris, kai filosofuoja laikydamasis vadinamosios loginės tvarkos, irgi pakyla iki absoliuto ir idealybės. Todėl filosofija ir mokslas turi teisę suformuoti savo žinojimą apie Dievo idėją, vadovauti jam jo evoliucijoje ir apvalyti jį nuo galėjusių į jį patekti kokių nors svetimų elementų. Tad turime modernistinę aksiomą, kad religinė evoliucija turi būti suderinta su moraline ir intelektualine, arba, kaip sako tas, kurį jie laiko savo lyderiu, turi būti jai pavaldi. Pagaliau žmogus neturi kentėti nuo savo dualizmo, todėl tikintysis jaučia savo primygtinį reikalavimą suderinti tikėjimą su mokslu taip, kad tikėjimas niekuomet negalėtų prieštarauti bendrajai Visatos koncepcijai, kurią pateikia mokslas.

Tad akivaizdu, kad mokslas turi būti visiškai nepriklausomas nuo tikėjimo, kita vertus, nepaisant to, kad jie vienas kitam yra svetimi, tikėjimas yra padaromas pavaldžiu mokslui. Visa tai, Garbingieji Broliai, formaliai prieštarauja Mūsų pirmtako Pijaus IX mokymui, kuris nustato, kad „religijos reikaluose filosofijos pareiga yra ne vadovauti, bet tarnauti, ne nurodinėti, kuo turi būti tikima, bet priimti tai, kuo tikima, su pagrįstu paklusnumu, ne tirti Dievo paslapčių gelmes, bet jas pamaldžiai bei nuolankiai gerbti“[9].

Modernistai visiškai apverčia tikėjimo ir mokslo vaidmenis, ir jiems gali būti taikomi žodžiai, kuriais kitas Mūsų pirmtakas Grigalius IX kreipėsi į kai kuriuos savo laikų teologus: „Kai kurie iš jūsų, pasipūtę iš tuštybės kaip tie, kurie tauškia niekus, bedieviškomis naujovėmis stengiasi peržengti Tėvų nustatytas ribas, iškreipdami šventojo teksto prasmę [...] pagal racionalistų filosofijos mokymą, ne savo klausytojų naudai, bet savo mokslingumui parodyti [...]. Šie žmonės, patraukti įvairių keistų mokymų, apverčia viską aukštyn kojomis ir priverčia karalienę tarnauti kambarinei.“[10]

5. Modernistų metodai

Visa tai aiškiai mato kiekvienas, kuris tiria modernistų elgesį, tobulai derantį su jų mokymu. Rodos, kad savo raštuose ir kreipimuose jie neretai propaguoja mokymus, kurie yra vieni kitiems prieštaringi, kad būtų galima manyti, jog jie neturi tvirto ir vieningo požiūrio. Tačiau taip daroma specialiai ir apgalvotai. To priežastį turime įžiūrėti jų mokyme apie abipusį mokslo ir tikėjimo atskyrimą. Taip, jų knygose galima rasti kai kuriuos dalykus, kurie gali būti visiškai Bažnyčios pripažinti, tačiau jau kitame puslapyje galima susidurti su tokiomis mintimis, kurios galėjo būti ir racionalistų padiktuotos. Rašydami istoriją, jie nemini Kristaus dieviškumo, bet iš sakyklos aiškiai jį išpažįsta. Ir vėl, kalbėdami apie istoriją, jie nekreipia dėmesio į Bažnyčios Tėvus ir Susirinkimus, tačiau katechizuodami žmones, pagarbiai juos cituoja. Šitokiu būdu jie daro skirtumą ir tarp teologinės bei pastoracinės egzegezės, ir tos egzegezės, kuri yra mokslinė ir istorinė. Kalbėdami apie filosofiją, istoriją ir kriticizmą, jie irgi laikosi principo, kad mokslas jokiu būdu nepriklauso nuo tikėjimo ir visiškai nebijo žengti Liuterio pėdomis[11]. Jie noriai išreiškia visokeriopą panieką katalikų doktrinoms, popiežiams bei visuotiniams Susirinkimams ir Bažnyčios Magisteriumui, tačiau už tai pabarti skundžiasi, kad varžoma jų laisvė. Galiausiai, iškeldami tikėjimo pavaldumo mokslui teoriją, jie nepaliauja atvirai priekaištauti Bažnyčiai, kad ji griežtai atsisako pasiduoti ir priderinti savo dogmas prie filosofų nuomonių, tuo tarpu jie, savo ruožtu išbraukdami senąją teologiją, stengiasi pateikti naują teologiją, kuri palaikytų filosofų paklydimus.

IV. Modernistas kaip teologas

Šioje vietoje, Garbingieji Broliai, mums atsiveria kelias aptarti modernistų veikimą teologijos arenoje. Tai sudėtinga užduotis, tačiau galėsime ją atlikti greitai. Kyla klausimas, kaip sutaikyti tikėjimą ir mokslą, bet visuomet vieną padarant pavaldų antrajam. Čia modernistas teologas vadovaujasi tais pačiais principais, kuriais esame matę vadovaujantis modernistą filosofą, – tai imanencijos ir simbolizmo principai, kuriuos jis pritaiko tikinčiajam. Procesas yra pats paprasčiausias. Filosofas pareiškia: tikėjimo principas yra imanentinis; tikintysis priduria: šis principas yra Dievas; o teologas padaro išvadą: Dievas yra imanentiškas žmogui. Taigi turime teologinę imanenciją. Tokiu pat būdu filosofas laiko tikra, kad tikėjimo objekto reprezentacija yra tik simboliška; tikintysis taip pat tvirtina, kad tikėjimo objektas yra Dievas iš savęs; panašiai ir teologas toliau teigia, kad dieviškosios tikrovės reprezentacija yra tik simboliška. Vadinasi, turime teologinį simbolizmą. Šios klaidos yra pačios rimčiausios, ir pražūtingas jų abiejų charakteris bus aiškiai matomas išnagrinėjus jų pasekmes. Pradėkime nuo simbolizmo. Kadangi simboliai savo objektų atžvilgiu yra vien tik simboliai, o tikinčiojo atžvilgiu – tik įrankiai, tai, pagal modernistų mokymą, pirmiausia yra būtina, kad tikintysis per daug neakcentuotų formuluotės, o naudotų ją tik tam, kad galėtų susijungti su absoliučia tiesa, kurią formulė tuo pat metu atskleidžia ir paslepia, kitaip sakant, stengiasi, bet niekuomet negali išreikšti.

Modernistai taip pat reikalauja, kad tikintysis naudotųsi formuluotėmis tik tiek, kiek jos yra jam naudingos, nes jos yra duotos kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip kliūtis, tačiau tinkamai atsižvelgiant į viešąją pagarbą, priklausančią toms formuluotėms, kurias viešasis Magisteriumas laiko tinkamomis išreikšti bendram sąmoningumui, kol tas pats Magisteriumas nenuspręs kitaip. Kalbant apie imanenciją, nėra lengva nustatyti, ką būtent modernistai turi omeny, nes šiuo klausimu jų nuomonės būna skirtingos. Kai kurie ją supranta ta prasme, kad veikdamas žmoguje Dievas yra jam intymesnis nei žmogus pats sau, ir tinkamai suprasta ši koncepcija yra nepriekaištinga. Kiti mano, kad dieviškasis veikimas sudaro vienovę su prigimties veikimu, kaip pirminės priežasties veikimas yra viena su antrinės priežasties veikimu, o tai griauna antgamtinę tvarką. Pagaliau dar kiti aiškina imanenciją tokiu būdu, kuris dvelkia panteizmu, ir šis būdas iš tikrųjų labiausiai derinasi su visa jų doktrina.

1. Dieviškosios permanencijos principas

Su imanencijos principu siejasi kitas, kurį būtų galima pavadinti dieviškosios permanencijos principu. Nuo pirmojo jis skiriasi beveik taip pat, kaip asmeninė patirtis skiriasi nuo patirties, perduodamos per Tradiciją. Pavyzdys, iliustruojantis, kas turima omeny, gali būti Bažnyčia ir sakramentai. Pasak modernistų, Bažnyčia ir sakramentai neturi būti traktuojami kaip įsteigti paties Kristaus. Taip juos traktuoti neleidžia agnosticizmas, nepripažįstantis Kristuje nieko daugiau kaip tik žmogų, kurio, kaip ir kitų žmonių, religinė sąmonė formavosi pamažu. To neleidžia taip pat imanencijos dėsnis, atmetantis tai, ką jie vadina išoriniu pritaikymu. To neleidžia ir evoliucijos dėsnis, reikalaujantis laiko ir tam tikrų aplinkybių sekos visų embrionų vystymuisi. Pagaliau to neleidžia istorija, parodanti, kad būtent tokia ir buvo dalykų eiga. Tad reikia manyti, kad ir Bažnyčia, ir sakramentai buvo Kristaus įsteigti netiesiogiai. Tačiau kaip? Ogi taip: Kristaus sąmonė, pasak jų, tam tikru būdu virtualiai apima visų krikščionių sąmones, kaip augalas yra sėkloje. Ir kaip šakos gyvena sėklos gyvenimą, taip ir visi krikščionys, galima sakyti, gyvena Kristaus gyvenimą. O pagal tikėjimą Kristaus gyvenimas yra dieviškas, todėl toks yra ir krikščionių gyvenimas. Ir jeigu per amžius iš šio gyvenimo atsirado Bažnyčia ir sakramentai, yra visiškai teisinga sakyti, kad jų kilmė yra iš Kristaus ir yra dieviška. Tokiu pat būdu jie įrodo Šv. Rašto ir dogmų dieviškumą. Ir čia modernistų teologija, galima sakyti, pasiekia savo pilnatvę. Tiesa, silpni ištekliai, tačiau daugiau nei pakankami teologui, kuris išpažįsta, kad mokslo išvados, kad ir kokios jos būtų, visuomet turi būti priimtos! Niekas neturės jokių sunkumų pritaikydamas šias teorijas kitiems klausimams, kuriuos Mes ketiname aptarti.

2. Dogma ir sakramentai

Iki šiol esame trumpai nagrinėję tikėjimo kilmės bei prigimties klausimą. Bet tikėjimas turi daug sričių, o svarbiausios iš jų yra Bažnyčia, dogmos, liturgija, maldingos praktikos, knygos, kurias vadiname šventomis, ir mums rūpi sužinoti, ką apie tai byloja modernistai. Pradėkime nuo dogmos. Jau esame kalbėję apie jos kilmę ir prigimtį. Dogma atsiranda iš tam tikro impulso ar būtinybės, kai tikintysis detalizuoja savo mintis taip, kad galėtų jas aiškiau pateikti sau pačiam ir kitiems. Ši detalizacija pasireiškia kaip pirminės intelekto formulės tyrinėjimo ir tobulinimo procesas, pagrįstas ne vidine logika, o aplinkybėmis arba, kaip modernistai miglotai sako, gyvybingumu. Šitaip aplink pirminę formuluotę, kaip jau esame nurodę, pamažu formuojasi antrinės formuluotės. Jos pamažu grupuojasi į vieną visumą, arba vieną doktrinos konstrukciją, ir toliau yra viešojo Magisteriumo aprobuojamos kaip atitinkančios bendrą sąmoningumą, ir pavadinamos dogmomis. Dogma turi būti griežtai skiriama nuo teologų spekuliacijų. Pastarosios, nors ir nėra gyvos dogmos, nėra ir nenaudingos, nes tarnauja tam, kad galėtų būti pašalintas prieštaravimas tarp religijos ir mokslo, taip pat religijos apšvietimui ir apgynimui iš išorės. Jos net gali padėti pagrindą būsimajai dogmai.

Apie liturgiją daug nekalbėtume, jei ne tas faktas, kad šis klausimas apima ir sakramentus, kurių atžvilgiu modernistų klaidos yra rimčiausios. Pasak jų, sakramentai atsiranda iš dvigubo impulso arba poreikio, nes, kaip matėme, jų sistemoje viskas yra paaiškinama per vidinius impulsus ir būtinumus. Pirmasis poreikis yra suteikti religijai tam tikrą jutiminę išraišką, antrasis – ją aktualizuoti, o to negalima padaryti be tam tikrų jutiminių formų ir pašvenčiamųjų veiksmų, kurie yra vadinami sakramentais. Tačiau modernistams sakramentai yra tik simboliai ir ženklai, nors ir turintys tam tikrą veiksmingumą. Pasak jų, šis veiksmingumas yra panašus į veiksmingumą kai kurių frazių, plačiai paplitusių ir turinčių galią skleisti tam tikras idėjas bei daryti protui didelę įtaką. Kas tokios frazės yra idėjoms, tas religiniam jausmui yra sakramentai, ir niekas daugiau. Modernistai aiškiau išreikštų savo mintį, jei pasakytų, kad sakramentai yra įsteigti vien tik tam, kad ugdytų tikėjimą, bet tokį teiginį pasmerkė Tridento Susirinkimas: „Jei kas sakytų, kad šie sakramentai yra įsteigti vien tikėjimui ugdyti, tebūna atskirtas.“[12]

3. Šventasis Raštas

Jau esmę trumpai aptarę šventųjų knygų prigimtį ir kilmę. Pasak modernistų, teisinga būtų jas apibūdinti kaip santrauką patirčių, tačiau ne tokių, kurias kartkartėmis gali turėti kas tik nori, bet tų nepaprastų ir stebinančių patirčių, kurių yra kiekvienoje religijoje. Būtent taip jie moko apie mūsų Senojo ir Naujojo Testamentų knygas. Tačiau, norėdami patenkinti savo pačių teorijų reikalavimus, jie nepaprastai išradingai pabrėžia, kad, nors patirtis yra tai, kas priklauso dabarčiai, ji taip pat gali semtis medžiagos iš praeities ir ateities, nes veikiant atminčiai tikintysis vėl tam tikru mastu išgyvena praeitį kaip dabartį, ir jau gyvena ateitimi ją numatydamas. Šitaip galima paaiškinti, kodėl istorinės ir apokaliptinės knygos yra įtrauktos į Šventąjį Raštą. Dievas iš tikrųjų kalba šiose knygose per tikintįjį, tačiau, pasak modernistų teologijos, tiktai per imanenciją arba vitalinę permanenciją. Galime paklausti, kas tuomet nutinka įkvėpimui? Įkvėpimas, atsako jie, niekuo nesiskiria nuo to impulso, kuris skatina tikintįjį atskleisti jame esantį tikėjimą rašytiniais žodžiais, išskyrus galbūt savo stiprumą. Tai yra šis tas panašaus į poetinį įkvėpimą, apie kurį yra pasakyta: mumyse yra Dievas, ir savo judesiu Jis uždega mus. Būtent šia prasme sakoma, kad Dievas yra šventųjų knygų įkvėpėjas. Maža to, kalbėdami apie šį įkvėpimą, modernistai tvirtina, kad šventosiose knygose nėra nieko, kas jo neturėtų. Šiuo atžvilgiu juos galima būtų laikyti esant ortodoksiškesnių pažiūrų už kai kuriuos pastarųjų laikų rašytojus, kurie įkvėpimą šiek tiek apriboja, pavyzdžiui, tose vietose, kur buvo pastebėtos vadinamosios netiesioginės citatos. Bet visa tai yra tik akių dūmimas. Juk, jei sutiksime su agnostikų normomis ir Bibliją laikysime žmogišku veikalu, sukurtu žmonių ir žmonėms, teologas galės kiek nori skelbti, kad imanentiškai jis yra dieviškas veikalas, – įkvėpimui vietos nebėra. Modernistai gina bendrą šventųjų knygų įkvėpimą, bet nepripažįsta įkvėpimo katalikiška prasme.

4. Bažnyčia

Platesnis aptarimo laukas atsiveria, kai priartėjame prie to, ką modernistų mokykla įsivaizduoja esant Bažnyčios prigimtimi. Jie pradeda nuo prielaidos, kad Bažnyčia gimė iš dvigubo poreikio: pirma, iš individualaus tikinčiojo poreikio perduoti savo tikėjimą kitiems, ypač jeigu jis turi kokią nors originalią ir ypatingą patirtį. Antra, iš kolektyvinio poreikio, atsiradusio tuomet, kai tikėjimas tapo bendras daugeliui, sudaryti bendruomenę, ginti, remti ir skleisti bendrąjį gėrį. Kas gi tuomet yra Bažnyčia? Tai kolektyvinės sąmonės produktas, tai yra individualių suvokimų skatinimo junginys, atsiradęs dėl vitalinės permanencijos principo, o tai priklauso nuo pirmojo tikinčiojo, kuris katalikams yra Kristus. Pagaliau kiekvienai bendruomenei yra reikalingas vadovaujantis autoritetas, galintis vesti jos narius į bendrą tikslą ir išmintingai ugdyti tarpusavio priklausomybės elementus, kurie religinėje bendruomenėje yra doktrina ir kultas. Iš čia išplaukia trejopas Katalikų Bažnyčios autoritetas: disciplinarinis, dogmatinis ir liturginis. Šio autoriteto prigimtį galima suprasti iš jo kilmės, o jo teises ir pareigas – iš jo prigimties. Praeityje buvo paplitusi klaidinga nuomonė, kad autoritetas atėjo į Bažnyčią iš išorės, taip sakant, tiesiogiai iš Dievo, ir tuomet jis teisėtai buvo laikomas autokratiniu. Bet šiandien ši koncepcija yra pasenusi. Juk, kaip Bažnyčia yra gyva sąmonių bendrystės emanencija, taip ir autoritetas gyvai išplaukia iš pačios Bažnyčios. Todėl autoriteto, kaip ir pačios Bažnyčios, šaltinis yra religinė sąmonė, vadinasi, jis yra jai pavaldus. Jeigu autoritetas išsižada šio pavaldumo, jis virsta tironija. Nes mūsų laikais laisvės supratimas pasiekė aukščiausią savo raidos tašką ir pasaulietinėje plotmėje visuomenės sąmonė įvedė liaudies valdymą. Bet žmogus turi tik vieną sąmonę kaip ir vieną gyvenimą. Todėl bažnytinis autoritetas turi būti demokratinis, jei nenori sukelti žmonijos sąmonėje vidinio konflikto. Atsisakymas tai padaryti užtrauks nelaimę. Juk beprotybė galvoti, kad šiandien taip išplitęs laisvės jausmas gali nuslopti. Jeigu jis būtų jėga sulaikytas ir apribotas, tuo baisesnis būtų jo išsiveržimas, galintis nušluoti kartu ir Bažnyčią, ir religiją. Taigi tokia yra situacija, žiūrint modernistų akimis, ir jų vienintelis ir didžiausias rūpestis yra rasti susitaikymo kelią tarp Bažnyčios autoriteto ir tikinčiųjų laisvės.

5. Bažnyčios ir valstybės santykiai

Tačiau Bažnyčia turi susitarti ne tik su savo pačios nariais. Šalia santykių su tais, kurie yra viduje, ji turi ir kitus – su tais, kurie yra išorėje. Bažnyčia viena neapima viso pasaulio, pasaulyje yra ir kitų bendruomenių, su kuriomis ji būtinai turi turėti reikalų ir palaikyti ryšį. Todėl Bažnyčios teisės ir pareigos pasaulietinių bendruomenių atžvilgiu turi būti apibrėžtos pačios jos prigimties, tokios prigimties, kurią yra aprašę modernistai. Aišku, kad šiam reikalui reikia taikyti tas pačias taisykles, kurios buvo nurodytos mokslo ir tikėjimo atveju, nors tai buvo objekto klausimas, o čia mes turime klausimą dėl tikslų. Tad kaip tikėjimas ir mokslas yra svetimi vienas kitam, nes jų objektai yra skirtingi, taip svetimos yra Bažnyčia ir valstybė, nes jų tikslai yra skirtingi: Bažnyčios tikslas esąs dvasinis, o valstybės – laikinas. Anksčiau galima buvo laikiną tikslą pajungti dvasiniam ir kai kuriuos klausimus traktuoti kaip bendrus, pripažįstant juose Bažnyčios, kaip karalienės ir šeimininkės, poziciją, nes tuomet buvo manoma, kad Bažnyčia yra betarpiškai Dievo, kaip antgamtinės tvarkos autoriaus, įsteigta. Tačiau šiandien tiek filosofai, tiek ir istorikai atsisako šio mokymo. Todėl valstybė turi būti atskirta nuo Bažnyčios, o pilietis – nuo kataliko. Kiekvienas katalikas, būdamas kartu ir pilietis, turi teisę ir pareigą darbuotis bendrojo gėrio labui taip, kaip jam atrodo geriausiai, nesirūpindamas Bažnyčios autoritetu, nekreipdamas dėmesio į jos pageidavimus, patarimus ar įsakymus, netgi nepaisydamas jos priekaištų. Mat Bažnyčia, nubrėždama ir nurodydama piliečiui kokią nors veikimo liniją, nesvarbu, kokia to nurodymo dingstis, viršija savo autoritetą, ir tam reikia priešintis, kiek leidžia jėgos. Garbingieji Broliai, principai, iš kurių kilo šis mokymas, buvo iškilmingai pasmerkti Mūsų pirmtako Pijaus VI jo Apaštalinėje Konstitucijoje Auctorem fidei[13].

6. Bažnyčios Magisteriumas

Tačiau modernistams nepakanka, kad valstybė būtų atskirta nuo Bažnyčios. Juk tiek tikėjimas turi būti pavaldus mokslui, kiek tai susiję su priklausančiais fenomenų sferai elementais, tiek ir Bažnyčia turi būti pavaldi valstybei laikinuose dalykuose. Nors modernistai gali atvirai to nesakyti, jie yra priversti tai pripažinti laikydamiesi savo pozicijos logikos. Juk sutinkant su principu, kad laikinuose dalykuose tik valstybė turi valdžią, galima padaryti išvadą, kad kai tikintysis, nepasitenkinęs tik vidiniais religijos veiksmais, pereina prie išorinių aktų, pavyzdžiui, sakramentų priėmimo ar administravimo, šie aktai yra pavaldūs valstybei. Kas tuomet nutinka Bažnyčios autoritetui, kuris gali reikštis išoriniais veiksmais? Jis neabejotinai atsiduria visiškoje valstybės valdžioje. Būtent ši neišvengiama pasekmė skatina daugelį liberalių protestantų atmesti visą išorinį kultą, maža to, visą išorinį religijos bendrumą, ir verčia juos ginti tai, ką jie vadina individualia religija. Modernistai dar atvirai taip toli nenuėjo, tuo tarpu jie nori, kad Bažnyčia pati laikytųsi tos krypties, kurią jie primygtinai jai siūlo, ir prisitaikytų prie valstybės formų. Tokios yra jų idėjos apie disciplinarinį autoritetą. Tačiau dar blogesnė ir pražūtingesnė yra jų Bažnyčios Magisteriumo koncepcija. Jie sako, kad viena religinė bendruomenė negali būti tikrai vieninga, jeigu jos narių religinis sąmoningumas, taip pat ir jų priimtos formuluotės nebus vieningos. Bet ši dviguba vienybė reikalauja tam tikro bendro proto, kurio funkcija yra atrasti ir apibrėžti formuluotę, geriausiai atitinkančią bendrą sąmoningumą. Maža to, jis turi turėti pakankamą autoritetą, leidžiantį jam primesti bendruomenei pasirinktą formuluotę. Iš šių dviejų elementų – bendro proto, kuris išveda formuluotę, ir autoriteto, kuris ją primeta, – susijungimo ir net susiliejimo kyla, pasak modernistų, bažnytinio Magisteriumo sąvoka. Kadangi šis Magisteriumas galų gale kyla iš individualių sąmonių ir turi viešosios naudos mandatą jų labui, iš to būtinai išplaukia, kad jis turi nuo jų priklausyti ir todėl turi būti priverstas nusilenkti liaudies nuomonėms. Neleisti individualioms sąmonėms laisvai ir atvirai reikšti jų jaučiamus impulsus, trukdyti kriticizmui skatinti dogmą vystytis jos būtinos evoliucijos keliu – nėra teisėtas naudojimasis valdžia, duota visų gerovei, bet piktnaudžiavimas ja. Taip pat tinkamo metodo ir saiko reikia laikytis vykdant autoriteto funkcijas. Kai pasmerkiamas ar uždraudžiamas veikalas, nesusipažinus su autoriumi, neišklausius jo paaiškinimų, be diskusijos, tuomet priartėjama prie tironijos. Vėl kyla klausimas, kaip surasti būdą suderinti visišką autoriteto teisę su laisve. Šiuo metu katalikui tinkamas kelias būtų viešai parodyti savo gilią pagarbą autoritetui, ir kartu niekuomet neatsisakyti savo paties sprendimo. Modernistai nurodo Bažnyčiai tokią bendrą kryptį: bažnytinis autoritetas, kadangi jo tikslas yra absoliučiai dvasinis, turi atsisakyti to dirbtinio iškilmingumo, kuris puošia jį žmonių akyse. Čia jie pamiršta, kad būdama skirta sielai, religija nėra skirta išimtinai jai, ir kad pagarba, rodoma Bažnyčios autoritetui, yra atspindys pagarbos jį įsteigusiam Kristui.

7. Doktrinos evoliucija

Atsakydami į visus tikėjimo ir įvairių jo aspektų klausimus, dar turime aptarti, Garbingieji Broliai, ką modernistai sako apie tikėjimo ir jo aspektų vystymąsi. Pirmiausia jie nustato bendrą principą, kad gyvojoje religijoje viskas yra pavaldu kitimui ir iš tikrųjų turi keistis. Šitaip jie pereina prie to, kas praktiškai yra svarbiausia jų mokyme, būtent prie evoliucijos. Viskas yra pavaldu evoliucijos dėsniams – dogma, Bažnyčia, liturgija, knygos, kurias mes gerbiame kaip šventąsias, net pats tikėjimas. Kitaip gresia mirtis. Tam, kuris atsimena, ką modernistai sako apie kiekvieną iš šių dalykų, šio principo paskelbimas neturėtų būti netikėtas. Nustatę šį evoliucijos dėsnį, patys modernistai moko mus, kaip jis veikia. Pirmiausia tikėjimo atžvilgiu jie sako, kad pirminė tikėjimo forma buvo elementari ir bendra visiems žmonėms, nes jos pradžia yra žmogaus prigimtyje ir žmogaus gyvenime. Gyvybės evoliucija atnešė pažangą ne papildydama naujomis ir vien tik atsitiktinėmis formomis iš išorės, o apšviesdama sąmonę stiprėjančiu religiniu jausmu. Pažanga buvo dvejopa: negatyvi, atsisakant pašalinių elementų, pavyzdžiui, tokių, kurie kyla iš šeimos ar tautybės; ir pozityvi, per tą intelektualinį ir moralinį žmogaus tobulinimą, dėl kurio dieviškumo idėja tapo svaresnė ir aiškesnė, o kartu sustiprėjo religinis jausmas. Tikėjimo pažangos priežastys turi būti tos pačios, kaip anksčiau pateiktos aiškinant jo kilmę. Tačiau prie jų dar turi būti priskirti tie nepaprasti žmonės, kuriuos mes vadiname pranašais, iš kurių didžiausias buvo Kristus, nes jų gyvenime ir žodžiuose buvo kažkas paslaptinga, ką tikėjimas priskiria dieviškumui, taip pat todėl, kad jų daliai teko naujos ir originalios patirtys, visiškai atitinkančios jų laikų religinius poreikius. Dogmos evoliucija vyksta dažniausiai dėl to, kad reikia įveikti tikėjimo kliūtis, nugalėti priešus ir paneigti priekaištus. Dar reikia pridurti nepaliaujamas pastangas vis giliau įsiskverbti į tikėjimo paslaptis. Be kitų pavyzdžių, taip atsitiko Kristaus atveju: tas kažkas, ką tikėjimas jame atpažino kaip dieviška, lėtai ir nuosekliai išsiskleidė taip, kad jį pagaliau pradėta laikyti Dievu. Pagrindinis kulto evoliucijos akstinas yra poreikis prisitaikyti prie žmonių papročių ir tradicijų, taip pat ir poreikis pasinaudoti ta verte, kurią kai kurie veiksmai įgijo per paprotį. Pagaliau pačioje Bažnyčioje evoliucija yra palaikoma per poreikį prisitaikyti prie istorinių sąlygų ir prisiderinti prie esamų bendruomenės formų. Toks yra jų požiūris į kiekvieną atvejį. Mes dar norime atkreipti dėmesį į visą šią poreikių arba būtinybių teoriją. Toli pranokstanti visa tai, ką esame matę, ji yra to garsaus metodo, kurį jie apibūdina kaip istorinį, pagrindas.

8. Tradicija ir pažanga

Nors evoliucijos akstinas yra poreikiai arba būtinybės, tačiau, būdama vien jų skatinama, ji lengvai peržengtų tradicijos ribas ir atsiskirtų nuo savo pirminio gyvybinio principo. Užuot skatinus pažangą, tai atvestų prie žlugimo. Todėl tie, kurie anksčiau studijavo modernistų idėjas, evoliuciją apibūdina kaip išdavą dviejų galių priešpriešos, iš kurių viena yra linkusi į pažangą, o kita – į konservatyvumą. Konservatyvioji galia glūdi Bažnyčioje ir yra aptinkama Tradicijoje. Tradicijai, tiek de jure, tiek ir de facto, atstovauja religinis autoritetas. De jure, nes iš pačios autoriteto prigimties išplaukia užduotis saugoti tradiciją; ir de facto, nes iškildamas virš gyvenimo atsitiktinumų, autoritetas vargu ar jaučia pažangos raginimus. Progresyvioji jėga, priešingai, atsiliepdama į vidinius poreikius, glūdi individualiose sąmonėse ir veikia jose, ypač tose, kurios labiau siejasi su gyvenimu. Mes jau matėme, Garbingieji Broliai, kaip pasirodė šis žalingiausias mokymas, kuris nori padaryti pasauliečius Bažnyčios pažangos faktoriumi. Tai dėl tam tikro susitarimo ir kompromiso tarp šių dviejų, konservatyviosios ir progresyviosios, jėgų, tai yra tarp autoriteto ir individualių sąmonių, įvyksta pasikeitimas ir pažanga. Individualios sąmonės, arba kai kurios iš jų, veikia kolektyvinę sąmonę, kuri verčia autoriteto turėtojus tartis ir šių susitarimų laikytis.

9. Modernistų nuostatos

Turint visa tai omeny, suprantama, kodėl modernistai stebisi, kai yra peikiami ar baudžiami. Tai, kas jiems priskiriama kaip kaltė, jie laiko savo šventa pareiga. Jie geriau už bet kurį kitą supranta tikinčiųjų sąmonių poreikius, nes palaiko su jomis glaudesnį ryšį nei bažnytinis autoritetas. Maža to, jie, taip sakant, įkūnija jas savyje. Todėl viešai kalbėti ir rašyti yra jų būtina pareiga. Tegu autoritetas priekaištauja jiems, jei nori. Jų sąžinė yra rami ir vidinė patirtis užtikrina juos, kad jie užsitarnavo ne kaltinimą, bet pagyrimą. Galiausiai jie supranta, kad nėra pažangos be kovos ir kovos be aukų, ir yra pasirengę tapti aukomis kaip pranašai arba kaip pats Kristus. Jie nejaučia širdyje kartėlio autoritetui, kuris grubiai su jais elgiasi, nes pagaliau jie mielai pripažįsta, kad taip elgtis yra autoriteto pareiga. Juos liūdina tik tai, kad autoritetas yra kurčias jų įspėjimams, nes šitaip jis stabdo sielų pažangą, bet jie neabejoja, jog ateis valanda, kai toliau delsti bus nebeįmanoma, nes evoliucijos dėsnius galima tik trumpam sustabdyti, bet negalima jų visiškai išvengti. Ir taip jie eina savo keliu nekreipdami dėmesio į papeikimus ir pasmerkimus, slėpdami neįtikėtiną įžūlumą po nusižeminimo kauke. Tuo metu, kai jie apsimeta nusilenkę, jų mintys ir rankos dar drąsiau vykdo savo planą. Ir jie noriai ir sumaniai laikosi šios linijos, nes pagal jų sistemą, autoritetas turi būti skatinamas, bet nenuverčiamas, ir jiems yra būtina pasilikti Bažnyčioje, kad galėtų pamažu pakeisti kolektyvinę sąmonę. Taip sakydami jie nepastebi, jog prisipažįsta, kad kolektyvinė sąmonė nėra su jais ir kad jie neturi teisės skelbtis jos aiškintojais.

10. Ankstesnis modernistų pasmerkimas

Taigi, Garbingieji Broliai, modernistams, ar jie būtų autoriai ar propagandistai, Bažnyčioje nėra nieko stabilaus, nieko nekintamo. Iš tikrųjų šiame mokyme jie turėjo pirmtakų, nes būtent apie juos Mūsų pirmtakas Pijus IX rašė: „Šie dieviškojo Apreiškimo priešai kelia į padanges žmogaus pažangą ir neapgalvotai ir šventvagiškai nori įvesti ją į katalikų religiją, kad ši religija būtų ne Dievo, bet žmogaus darbas arba koks nors filosofinis atradimas, kurį žmogus savo pastangomis gali tobulinti.“[14] Apreiškimo, ypač dogmos klausimu modernistų doktrina nepasiūlo nieko nauja. Mes randame jos pasmerkimą Pijaus IX Syllabus, kur ji yra taip suformuluota: „Dieviškasis Apreiškimas yra netobulas ir todėl pavaldus nuolatinei ir neribotai pažangai, atitinkančiai žmogaus proto pažangą.“[15] Dar iškilmingiau ji yra pasmerkta Vatikano Susirinkimo: „Nes tikėjimo doktrina, kurią apreiškė Dievas, nebuvo kaip filosofinis išradimas atiduota žmogaus protui, kad jis ją tobulintų, bet kaip dieviškasis palikimas buvo patikėta Kristaus Sužadėtinei, kad būtų ištikimai saugoma ir kad jos būtų neklaidingai mokoma. Todėl visada privalu išlaikyti tą šventųjų dogmų prasmę, kurią šventoji Motina Bažnyčia kartą nustatė visiems laikams, ir niekuomet nuo jos nenukrypti prisidengus kokio nors tariamojo aukštesnio supratimo vardu.“[16] Mūsų pažinimo, net to, kuris yra susijęs su tikėjimu, plėtotė nėra šiuo nutarimu sutrukdyta, bet priešingai, ji yra palaikoma ir remiama. Juk tas pats Susirinkimas toliau sako: „Tad tegu kiekviename ir visuose, kiekviename žmoguje ir visoje Bažnyčioje per amžius smarkiai auga ir gausėja protas, mokslas ir išmintis; bet tiktai ta kryptimi, kuria jiems dera, tai yra dogmos, prasmės ir požiūrio vienybėje.“[17]

11. Kiti modernistų veiklos aspektai

Kalbėjome apie modernistą kaip apie filosofą, tikintįjį ir teologą. Dabar turime aptarti jį kaip istoriką, kritiką, apologetą ir reformatorių.

V. Modernistas kaip istorikas

Kai kurie modernistai, atsidavę istorijos tyrinėjimams, atrodo, yra giliai susirūpinę, kad jų nepalaikytų filosofais. Jie skelbiasi visiškai nieko nežiną apie filosofiją, ir čia parodo nepaprastą gudrybę, nes jie ypač siekia, kad jų neįtartų turint kokių nors išankstinių nusistatymų dėl filosofinių teorijų, kurios leistų juos apkaltinti tuo, ką jie vadina neobjektyvumu. Tačiau tiesa yra tai, kad jų istorija ir jų kriticizmas yra persmelkti jų filosofijos, ir kad jų istorinės išvados natūraliai išplaukia iš filosofinių principų. Tai akivaizdu kiekvienam mąstančiam žmogui. Pirmieji trys jų dėsniai glūdi trijuose filosofijos, apie kurią jau esame kalbėję, principuose: agnosticizmo principe, dalykų pakeitimo per tikėjimą teorijoje bei ten, ką būtų galima pavadinti iškraipymo principu. Pažiūrėkime, kokios yra kiekvieno iš jų pasekmės. Agnosticizmas mums sako, kad istorija, panašiai kaip ir mokslas, turi reikalą išimtinai su fenomenais. Vadinasi, Dievas ir jo dalyvavimas žmogiškuose reikaluose turi būti perduotas tikėjimo sferai, kaip jai vienai tepriklausantis dalykas. Todėl ten, kur yra derinamas dvigubas, dieviškas ir žmogiškas, elementas, pavyzdžiui, Kristuje, Bažnyčioje, sakramentuose ar daugelyje kitų panašių dalykų, jie turi būti padalyti ar atskirti. Žmogiškas elementas turi būti paliktas istorijai, o dieviškas priskirtas tikėjimui. Todėl tarp modernistų yra taip paplitęs skirtumas tarp istorijos Kristaus ir tikėjimo Kristaus, istorijos Bažnyčios ir tikėjimo Bažnyčios, istorijos sakramentų ir tikėjimo sakramentų ir kitų panašių dalykų. Toliau randame, kad pats žmogiškasis elementas, su kuriuo istorikas turi dirbti taip, kaip jis yra dokumentuose, laikomas tikėjimo pakeistu, tai yra iškeltu virš jo istorinių sąlygų. Todėl yra būtina pašalinti taip pat ir tikėjimo įneštus papildymus, priskirti juos pačiam tikėjimui bei tikėjimo istorijai. Šitaip, kalbėdamas apie Kristų, istorikas turi palikti nuošaly viską, kas pranoksta žmogų jo prigimtinėmis sąlygomis, kaip jas aprašo psichologija, ar kaip aišku iš jo gyvenamosios vietos ir laiko. Pagaliau, remdamiesi trečiuoju principu, jie reikalauja, kad net tie dalykai, kurie nėra už istorijos sferos ribų, būtų persijoti pašalinant ir priskiriant tikėjimui visa tai, kas, jų manymu, nesiderina su tuo, ką jie vadina faktų logika, arba netinka tam asmeniui, kuriam yra taikoma. Taigi jie nesutinka, kad Kristus galėjo kalbėti tokius dalykus, kurių, rodos, negalėjo suprasti jo klausanti minia. Todėl jie išbraukia iš tikrosios jo istorijos ir priskiria tikėjimui visas jo kalbose randamas alegorijas. Tikriausiai galime paklausti, kuo remdamiesi jie daro šias perskyras? Jie atsako, kad remiasi žmogaus būdu, jo gyvenimo sąlygomis, jo išsilavinimu, visuma aplinkybių, kurioms esant faktas įvyko, trumpai tariant, jei teisingai juos suprantame, principu, kuris galų gale yra tikrai subjektyvus. Jų metodas yra pastatyti save į Kristaus vietą ir tuomet priskirti jam tai, ką jie būtų darę panašiomis aplinkybėmis. Vadinasi, visiškai a priori ir vadovaudamiesi filosofiniais principais, kurių laikosi, bet kurių sakosi nepaisą, jie skelbia, kad Kristus, pagal tai, ką jie vadina tikrąja jo istorija, nebuvo Dievas ir niekuomet nepadarė nieko dieviško, ir kad kaip žmogus jis darė ir kalbėjo tik tai, ką jie mano jį turėjus sakyti ar daryti, spręsdami iš jo gyvenamojo laiko.

VI. Modernistas kaip kritikas

Panašiai kaip istorijos išvados remiasi filosofija, kriticizmo išvados remiasi istorija. Kritikas paima istoriko jam pateiktus duomenis ir suskirsto dokumentus į dvi dalis. Tie, kurie yra po anksčiau aprašyto trigubo pašalinimo, sudaro tikrąją istoriją, visi kiti yra priskiriami tikėjimo istorijai, arba, kaip madinga sakyti, vidinei istorijai. Mat modernistai labai rūpestingai skiria šias dvi istorijos rūšis ir, reikia pasakyti, tikėjimo istoriją jie priešpriešina tikrajai istorijai, būtent kaip tikrajai. Taigi, kaip jau esame sakę, turime dvigubą Kristų: tikrąjį Kristų ir tą tikėjimo Kristų, kuris iš tikrųjų niekuomet neegzistavo; Kristų, kuris gyveno tam tikru laiku tam tikroje vietoje, ir Kristų, kuris niekuomet negyveno kitur kaip tik pamaldžiuose tikinčiojo apmąstymuose, pavyzdžiui, Kristų, kurį randame Evangelijoje pagal Joną, kuri, jų manymu, yra vien tik apmąstymai nuo pradžios iki galo.

1. Modernistų kriticizmo principai

Tačiau filosofijos viešpatavimas istorijai tuo nesibaigia. Kaip jau esame sakę, po to, kai dokumentai padalijami į dvi dalis, vėl pasirodo filosofas su savo vitalinės imanencijos mokymu ir parodo, kad Bažnyčios istorijoje viskas turi būti paaiškinama per vitalinę imanenciją. Kadangi kiekvienos, nesvarbu, kokia ji būtų, vitalinės imanencijos priežastis ir sąlyga glūdi kokiame nors poreikyje arba troškime, vadinasi, nė vienas faktas negali būti laikomas pirminiu jo pagimdžiusio poreikio atžvilgiu. Istoriškai faktas turi būti vėlesnis už poreikį. Ką gi daro istorikas, turėdamas omeny šį principą? Jis vėl peržiūri dokumentus, ar jie būtų šventosiose knygose, ar kitur, pagal juos sudaro savo atskirų Bažnyčios poreikių sąrašą – susijusių su dogma, liturgija ar kitais Bažnyčios reikalais, ir tada įteikia savo sąrašą kritikui. Kritikas paima savo žinion dokumentus, priklausančius tikėjimo istorijai, ir suskirsto juos periodais taip, kad jie tiksliai atitiktų poreikių sąrašą. Jis visuomet vadovaujasi principu, kad pasakojimas turi vadovautis faktais, nes faktai eina po poreikių. Kartais gali atsitikti, kad kai kurios Šventojo Rašto dalys, pavyzdžiui, Laiškai, pačios yra faktas, atsiradęs iš poreikio. Vis tiek yra laikomasi taisyklės, kad bet kurio dokumento amžius nustatomas tik remiantis žiniomis apie tai, kokiu laiku kiekvienas atskiras poreikis atsirado Bažnyčioje. Reikia skirti fakto pradžią nuo vystymosi, nes tam, kas vieną dieną gimė, reikia laiko augimui. Todėl kritikas turi dar kartą peržiūrėti dokumentus, suskirstytus chronologine tvarka, ir dar kartą padalyti juos į dvi dalis, atskirdamas tuos, kurie apima faktų kilmę, nuo tų, kurie susiję su jų raida, ir šiuos vėl suskirstyti chronologine tvarka.

2. Modernistų painiava

Tuomet vėl pasirodo filosofas ir liepia istorikui visuose savo tyrinėjimuose vadovautis evoliucijos nurodymais ir dėsniais. Toliau istoriko reikalas yra dar kartą kruopščiai ištirti savo dokumentus, rūpestingai išnagrinėti aplinkybes ir sąlygas, veikiančias skirtingų laikų Bažnyčią, jos naudojamą konservatyvią jėgą, vidinius bei išorinius poreikius, kurie skatino ją daryti pažangą, kliūtis, su kuriomis ji turėjo susidurti, žodžiu, visa tai, kas padeda nustatyti, kaip joje pasireiškė evoliucijos dėsniai. Tai padaręs jis baigia savo darbą, bendrais bruožais aprašydamas vystymosi istoriją. Kritikas eina iš paskos ir pritaiko kitus dokumentus. Jis pradeda rašyti. Istorija yra baigta. Ir čia Mes klausiame: kas yra šios istorijos autorius? Istorikas? Kritikas? Iš tikrųjų nė vienas iš jų, o tik filosofas. Viskas joje nuo pradžios iki galo yra a priori, ir šis apriorizmas dvelkia erezija. Šiuos žmones iš tikrųjų reikia užjausti, jie yra tie, apie kuriuos Apaštalas galėjo teisingai pasakyti: „tuščiai svarstydami, paklydo [...]. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“[18]. Kartu jie kelia pasipiktinimą kaltindami Bažnyčią, kad ji grupuoja ir maišo tekstus kaip jai patinka, savo naudai. Jie kaltina Bažnyčią tuo, dėl ko jiems aiškiai priekaištauja jų pačių sąžinė.

3. Modernistinis Biblijos traktavimas

Toks užrašų sklaidymas, jų skirstymas pagal šimtmečius savaime veda prie to, kad šventieji Raštai nebegali būti priskiriami tiems autoriams, kieno vardu jie pavadinti. Modernistai nesvyruodami tvirtina, kad apskritai šios knygos, ypač Penkiaknygė ir trys pirmosios Evangelijos, buvo suformuotos nuosekliai, pradedant nuo trumpų pirminių pasakojimų, pridedant ar įterpiant tarp jų teologinius arba alegorinius paaiškinimus, kartais reikalingus tik skirtingiems fragmentams sujungti. Trumpai ir aiškiai, tai reiškia, kad šventosiose knygose turime pripažinti gyvybinę evoliuciją, kylančią iš tikėjimo evoliucijos ir ją atitinkančią. Jie sako, kad šios evoliucijos pėdsakai labai aiškiai pastebimi knygose ir galima beveik parašyti jos istoriją. Ir jie tikrai rašo šią istoriją su tokiu ramiu tikrumu, kad galėtume tikėti juos savo akimis mačiusius, kaip, bėgant amžiams, rašytojai plėtė šventąsias knygas. Pagalbos jie kreipiasi į tokią kriticizmo formą, kurią vadina teksto kritika, ir stengiasi parodyti, kad vienas toks faktas, ar viena tokia frazė yra ne savo vietoje, pateikdami kitus panašius įrodymus. Iš tikrųjų jie, rodos, susikūrė tam tikrus pasakojimų ir kalbų tipus, kurių pagrindu skelbia savo akiplėšišką ištarmę, ar dalykas yra savo ar ne savo vietoje. Tegul tas, kuris gali, sprendžia apie jų kvalifikaciją daryti tokias perskyras. Girdint, kad jie tiek daug kalba apie šventąsias knygas, kuriose jie sugebėjo atrasti tiek daug trūkumų, galima pamanyti, kad niekas prieš juos nebuvo atvertęs Šventojo Rašto. Iš tikrųjų daugybė mokytojų, labai pranokstančių juos savo talentu, erudicija ir šventumu, išanalizavo šventąsias knygas visais būdais ir toli gražu nerado jose ko nors peiktino, bet kuo labiau į jas gilinosi, tuo nuoširdžiau dėkojo Dievui už jo dievišką dosnumą, kad teikėsi tokiu būdu prabilti į žmogų. Gaila, kad šie didieji mokytojai negalėjo džiaugtis tomis tyrinėjimo priemonėmis, kurias turi modernistai, nes jie nesivadovavo filosofija, pasiskolinta iš Dievo neigimo, ir savimi pačiais kaip kriterijumi.

4. Kritikos žala katalikų mokymui

Tad manome, kad pakankamai aiškiai išdėstėme modernistų istorinį metodą. Filosofas rodo kelią, istorikas eina iš paskos, tuomet savo ruožtu pasirodo vidinis ir teksto kritikas. Ir kadangi pirminei priežasčiai yra būdinga perduoti savo priežastingumo galią antrinėms priežastims, visiškai akivaizdu, kad kriticizmas, apie kurį kalbame, yra ne bet koks kriticizmas, o toks, kuris teisėtai yra vadinamas agnostiniu, imanentiniu ir evoliucionistiniu kriticizmu. Todėl tas, kuris jį priima ir juo naudojasi, kartu išpažįsta jame esančias klaidas ir atsiduria opozicijoje katalikų mokymui. Esant tokiai situacijai, labai stebėtina, kad šiam kriticizmui taip plačiai pritaria kai kurie katalikai. To priežastys gali būti dvi: pirma, artima vienybė, kurią sudarė tarpusavyje šios mokyklos istorikai ir kritikai, nepaisant jų tautybės ar religijos skirtumų; ir antra, jų beribis įžūlumas, dėl kurio, kai vienas iš jų kažką pasako, kiti choru jam pritaria, kelia ovacijas, skelbdami, kad mokslas žengė dar vieną žingsnį į priekį, o jei pašalietis nori pats panagrinėti naują atradimą, jie sudaro prieš jį koaliciją. Tas, kuris neigia jų atradimus, yra atvirai smerkiamas kaip tamsuolis, o tas, kuris juos priima ir gina, yra jų gerbiamas. Šitaip jie sugauna nemažai tokių, kurie, jei suprastų, ką daro, su siaubu pasitrauktų. Klaidų mokytojai despotiškai primeta savo valią, o lėkštesni protai su neapgalvotu nuolaidumu jiems pritaria. Visa tai sukuria gedimo atmosferą, kuri visur persismelkia ir neša su savimi užkratą. Tačiau pereikime prie modernisto kaip apologeto apibūdinimo.

VII. Modernistas kaip apologetas

Modernistas apologetas nuo filosofo priklauso dviem būdais. Pirma, netiesiogiai, nes jo objektas yra istorija, padiktuota, kaip esame sakę, filosofo; antra, tiesiogiai, nes tiek savo mokymus, tiek ir savo išvadas jis ima iš filosofo. Iš čia išplaukia ta bendra modernistų mokyklos aksioma, kad naujoje apologetikoje ginčai turi būti sprendžiami pasitelkiant istorinį tyrinėjimą. Taigi modernistai apologetai pasirodo arenoje skelbdami racionalistams, kad jie, nors ir gina religiją, neketina pasinaudoti šventųjų knygų ar Bažnyčioje paplitusių padavimų duomenimis, o remiasi tikra istorija pagal šiuolaikinius principus ir metodus. Čia jie tvirtina, jog nesinaudoja argumentu ad hominem, nes jie iš tikrųjų mano, kad tik tokia istorija išreiškia tiesą. Jie žino, kad jiems nebūtina savo raštuose išpažinti savo pačių nuoširdumo. Jie jau racionalistų žinomi ir giriami kaip kovojantys po viena vėliava, ir ne tik didžiuojasi šiomis panegirikomis, kurios gali tik sukelti tikro kataliko pasibjaurėjimą, bet naudojasi jomis kaip atlyginimu Bažnyčios priekaištams atsverti.

1. Modernistų apologetinė metodologija

Pažiūrėkime, kaip modernistas tvarko savo apologetiką. Jo tikslas yra suteikti galimybę dar neturinčiam tikėjimo įgyti tą katalikų religijos patirtį, kuri, pasak jų sistemos, yra vienintelis tikėjimo pagrindas. Jam yra atviri du keliai: objektyvusis ir subjektyvusis. Pirmasis prasideda nuo agnosticizmo. Jis stengiasi parodyti, kad religija, ypač katalikų religija, yra tokia gyvybinga, kad gali priversti kiekvieną tikintį psichologą ir istoriką pripažinti, kad jo istorijoje slypi kažkas nepažinaus. Tam yra būtina įrodyti, kad tokia katalikų religija, kokia ji yra šiandien, yra ta pati, kuri buvo Jėzaus Kristaus įsteigta, tai yra kad ji yra niekas kitas, o tik progresyvus vystymasis tos sėklos, kurią Kristus atnešė į pasaulį. Todėl pirmiausia būtina nustatyti, kokia ta sėkla buvo, ir tai modernistai sakėsi galį padaryti pasitelkdami į pagalbą tokią formuluotę: Kristus paskelbė Dievo Karalystės atėjimą, turėsiantį įvykti greitu laiku. Jis pats turėjo tapti šios Karalystės Mesiju, Dievo duotu įsteigėju ir valdovu. Toliau turi būti parodyta, kaip ši sėkla, būdama visuomet vidinė ir nekintama katalikų religijoje, istorijos eigoje lėtai vystėsi, sėkmingai prisitaikydama prie įvairių aplinkybių, per kurias jai teko pereiti, per gyvybinę asimiliaciją pasiskolindama iš jų visas doktrinalines, kultūrines ir bažnytines formas, kurios tarnavo jos tikslui; kita vertus, ji įveikė visas kliūtis, nugalėjo visus priešus, atlaikė visus antpuolius ir laimėjo visus mūšius. Kiekvienas, kuris gerai ir tinkamai apmąsto visų šių kliūčių, priešų, antpuolių bei mūšių daugybę, taip pat ir tą gyvybingumą bei vaisingumą, kuriuos Bažnyčia parodė, turi pripažinti, kad evoliucijos dėsniai, jeigu yra matomi jos gyvenime, negali paaiškinti visos jos istorijos. Tai, kas nepažinu, iškyla iš jos ir atsistoja prieš mūsų akis. Taip jie argumentuoja nesuprasdami, kad jų pirminės sėklos nustatymas yra tiktai agnostinės ir evoliucionistinės filosofijos a priori prielaida ir kad pati sėkla buvo apibrėžta nepagrįstai, kad galėtų patvirtinti jų teiginius.

2. Modernistų keliama sumaištis

Tačiau tuo pat metu, kai stengiasi tokiais samprotavimais įrodyti bei ginti katalikų religiją, šie naujieji apologetai yra daugiau nei pasirengę sutikti ir pripažinti, kad joje yra daug daugiau atstumiančių dalykų. Maža to, jie atvirai ir su blogai paslėptu pasitenkinimu pripažįsta, jog aptiko, kad net jos dogmose yra klaidų ir prieštaravimų. Jie taip pat priduria, kad tai yra ne tik atleistina, bet ir – o tai gana keista – net teisinga ir derama.

Šventosiose knygose yra daug vietų, kuriose kalbama apie mokslą ar istoriją, ir kur, pasak jų, galima rasti akivaizdžių klaidų. Jie sako, kad šių knygų objektas nėra mokslas ar istorija, kad tai tik religija ir moralė. Istorija ir mokslas jose tik tarnauja kaip apvalkalas, kuriuo galima būtų apvilkti moralinę ir religinę patirtį, kad liaudis ją lengviau priimtų. Liaudis suprato mokslą ir istoriją taip, kaip išreikšta šiose knygose, ir aišku, kad tobulesnė jų išreiškimo forma būtų labiau trukdymas nei pagalba. Maža to, jie priduria, kad šventosios knygos, būdamos iš esmės religinės, būtinai yra pilnos gyvybės. O gyvybė turi savo tiesas ir savo logiką, priklausančią kitokiai plotmei, būtent tokiai, kuri prisitaiko prie savo gyvenamosios aplinkos ir gyvenimo tikslo sąlygų. Pagaliau, visiškai praradę saiką, modernistai nueina taip toli, kad teisingu ir teisėtu paskelbia viską, kas paaiškinama gyvenimu.

3. Tiesos paprastumas

Mes, Garbingieji Broliai, kuriems egzistuoja tik viena tiesa ir kurie laikosi nuomonės, kad šventųjų knygų, kurios „parašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, autorius yra Dievas“[19], tvirtiname, kad taip aiškinti yra tas pat, kaip pačiam Dievui priskirti naudingą arba paslaugų melą. Tad Mes kartu su šv. Augustinu sakome: „Jei tokiam aukštam autoritetui pripažinsime nors vieną paslaugų melą, neliks nė vieno dalyko iš tų, kuriuos, kaip matyti, yra sunku vykdyti ar jais tikėti, kuris, pritaikant tą pačią pražūtingą taisyklę, negalėtų būti paaiškintas kaip noriai ir tikslingai autoriaus ištartas melas.“[20] Ir taip gali atsitikti, tęsia šv. Daktaras, kad „kiekvienas tikės arba atsisakys tikėti tuo, kas jam patinka arba nepatinka juose“, tai yra Šventajame Rašte. Tačiau modernistai tvirtai eina savo užsibrėžtu keliu. Jie taip pat mano, kad kai kurie argumentai, šventosiose knygose pateikiami duotajam mokymui įrodyti, pavyzdžiui, tie, kurie remiasi pranašystėmis, neturi racionalaus pagrindo. Tačiau jie gina net juos, kaip skelbimo išmones, kurios yra pateisinamos gyvenimu. Maža to, jie yra pasirengę pripažinti ir net skelbti, kad pats Kristus akivaizdžiai klydo nustatydamas Dievo Karalystės atėjimo laiką. Ir jie sako, kad neturime tuo stebėtis, nes net pats Kristus turėjo paklusti gyvenimo dėsniams. Kas tuomet nutinka Bažnyčios dogmoms? Jos apauga prieštaravimais, bet tai nieko nereiškia, jeigu tik jas priima gyvenimo logika ir jos neprieštarauja simbolinei tiesai. Argi mes neturime reikalo su begalybe? Argi begalybė neturi begalinės aspektų įvairovės? Trumpai tariant, skelbdami ir gindami šias teorijas, jie nesvyruodami teigia, kad kilniausia pagalba, kuri tik gali būti teikiama Begalybei, tai padaryti ją prieštaraujančių tvirtinimų objektu! Bet jeigu jie pateisina net prieštaravimus, kas gi yra tai, ką jie atsisako pateisinti?

4. Subjektyvūs argumentai

Tačiau netikintysis gali būti kreipiamas į tikėjimą ne tik pasitelkus objektyvius argumentus. Yra taip pat subjektyvūs argumentai, ir tam modernistai apologetai grįžta prie mokymo apie imanenciją. Iš tiesų jie siekia įtikinti netikintįjį, kad giliausiose jo prigimties gelmėse slypi tam tikros religijos poreikis ir troškimas; ir ne bet kokios religijos, o katalikybės, nes jos absoliučiai reikia tobulai gyvenimo raidai. Ir čia Mes vėl turime rimtą priežastį skųstis, kad yra katalikų, kurie, atmesdami imanenciją kaip mokymą, panaudoja ją kaip apologetinį metodą ir daro šitai taip neapdairiai, kad, rodos, pripažįsta ne tik žmogaus tinkamumą antgamtei, o tai katalikų apologetų buvo visais laikais pabrėžiama deramose ribose, bet tvirtina, kad žmogaus prigimtyje esą slypi tikras antgamtinės tvarkos poreikis griežtąja to žodžio prasme. Tiesą sakant, tik nuosaikieji modernistai apeliuoja į katalikų religijos būtinumą. O kiti, kurie gali būti pavadinti integralistais, norėtų parodyti netikinčiajam, kad jo esybėje yra paslėpta ta sėkla, kuri buvo paties Kristaus sąmonėje ir kurią Jis perdavė žmonijai. Toks, Garbingieji Broliai, yra trumpas modernistų apologetinio metodo, tobulai suderinto su jų mokymais, apibūdinimas. Tai metodai ir mokymai, kupini klaidų, skirti ne statyti, bet griauti, ne atversti į katalikybę, bet suvilioti katalikus erezija, nukreipti į visišką religijos sunaikinimą.

VIII. Modernistas kaip reformatorius

Mums tereikia pasakyti kelis žodžius apie modernistą kaip reformatorių. Iš viso to, kas pasakyta anksčiau, yra daugiau negu aišku, kokia didelė ir nekantri yra tokių žmonių aistra naujovėms. Visoje katalikybėje nėra absoliučiai nieko, prie ko jie neprikibtų. Jie trokšta, kad filosofija būtų reformuota, ypač bažnytinėse seminarijose. Jie trokšta, kad scholastinė filosofija būtų atiduota filosofijos istorijai ir priskirta prie grynųjų sistemų, o jaunimas būtų mokomas šiuolaikinės filosofijos, kuri esą tik viena yra teisinga ir tinkama mūsų laikams. Jie trokšta teologijos reformos: racionalioji teologija turi remtis šiuolaikine filosofija, o pozityvioji teologija – dogmų istorija. Istorija turi būti rašoma ir dėstoma tik jų metodais ir pagal šiuolaikinius principus. Jie tvirtina, kad dogmos ir jų evoliucija turi būti suderintos su mokslu ir istorija. Katekizme neturi būti jokių dogmų, išskyrus tas, kurios yra reformuotos ir gali būti žmonių suprastos. Apie kultą jie sako, kad išorinių pamaldumo praktikų skaičius turi būti sumažintas ir kad turi būti žengti žingsniai sutrukdant tolimesnį jų didėjimą, nors iš tikrųjų kai kurie simbolizmo gerbėjai yra linkę būti atlaidesni šiuo klausimu. Jie skelbia, kad Bažnyčios valdyme reikalingos visų sričių reformos, ypač disciplinos ir dogmatikos sferose. Jie primygtinai reikalauja, kad Bažnyčios valdymas būtų suderintas su šiuolaikine sąmone tiek viduje, tiek išorėje. O sąmonė šiandien yra linkusi į demokratiją, todėl Bažnyčios valdyme turi dalyvauti žemesniosios dvasininkijos atstovai ir net pasauliečiai, o autoritetas, kuris yra per daug centralizuotas, turi būti decentralizuojamas. Romos kongregacijos, ypač Indeksas ir Šventoji Tarnyba, taip pat turi būti modifikuotos. Bažnytinė vyresnybė turi pakeisti savo liniją socialiniame ir politiniame pasaulyje. Laikydamasi nuošalyje nuo politinių organizacijų, ji turi prie jų prisitaikyti, kad persmelktų jas savo dvasia. Kalbėdami apie moralę, jie laikosi amerikonistų principo, kad aktyviosios dorybės yra svarbesnės už pasyviąsias ir turi būti labiau skatinamos praktikoje. Jie reikalauja, kad dvasininkija grįžtų prie savo pirminio nuolankumo ir pripažintų savo idėjose ir veiksmuose modernizmo principus. Yra tokių, kurie, mielai klausydami protestantų mokymo, trokšta, kad būtų panaikintas dvasininkų celibatas. Kas tuomet lieka Bažnyčioje, kas neturėtų būti reformuota laikantis jų principų?

IX. Tolesnis modernizmo aprašymas

1. Modernizmas yra visų erezijų rinkinys

Galbūt, Garbingieji Broliai, kai kuriems gali atrodyti, jog Mes per daug plačiai išdėstėme modernistų mokymus. Bet tai padaryti buvo būtina, kad atremtume įprastą jų kaltinimą, esą Mes nesuprantame jų idėjų, ir parodytume, kad jų sistema nėra išbarstytos ir neturinčios tarpusavio ryšio teorijos, bet glaudžiai susijusi visuma ir todėl neįmanoma priimti vienos iš jų nepritariant visoms. Dėl to Mes taip pat turėjome suteikti šiam dėstymui šiek tiek didaktinę formą ir nevengti kai kurių modernistų įvestų neįprastų terminų. Jei kas visą šią sistemą apžvelgs vienu žvilgsniu, tai nesistebės Mūsų apibrėžimu, kurį Mes čia tiksliai paaiškinome: tai yra visų erezijų rinkinys. Jei kas nuspręstų sujungti visų, kokie tik yra buvę, klaidingų mokymų dvasią ir pagrindus, tai to jis negalėtų padaryti geriau, nei tai yra atlikę modernistai. Tačiau šie nuėjo dar toliau nei kiti ir visiškai sunaikino ne tik katalikų religijos, bet ir – kaip čia jau buvo pastebėta – bet kokios religijos pagrindus. Todėl racionalistai skuba pritarti jiems, o atviriausi ir nuoširdžiausi iš jų sveikina save radus modernizme vertingiausią sąjungininką.

Trumpai atkreipkime dėmesį į pražūtingiausią agnosticizmo mokymą. Pagal jį, bet kuris intelekto kelias į Dievą yra žmogui užtvertas, o geresnį kelią, manoma, atveria sielos jausmas bei veiksmas. Tačiau kas gali nematyti, koks klaidingas yra toks tvirtinimas? Juk sielos jausmas yra atsakas į daikto, kurį jam pristato intelektas arba išorinės juslės, veikimą. Pašalinkite intelektą, ir žmogus, jau būdamas linkęs vadovautis juslėmis, taps jų vergu. Kita vertus, toks tvirtinimas yra dvigubai klaidingas, nes visos šios fantazijos apie religinį jausmą niekuomet negalės sugriauti sensus communis, o sensus communis mums sako, kad emocijos ir viskas, kas pavergia širdį, ne padeda, o trukdo atrasti tiesą. Kalbame apie objektyviąją tiesą, nes ta kita, subjektyvi tiesa, vidinio jausmo ir veiksmo vaisius, jei ir tinka žodžių žaismui, yra visiškai nenaudinga žmogui, kuris labiausiai už viską nori žinoti, ar anapus yra Dievas, į kurio rankas jis vieną dieną turės patekti. Tiesa, modernistai apeliuoja į patirtį, kad jų sistema galėtų šiaip taip išsiversti, tačiau ką ši patirtis duoda sielos jausmui? Absoliučiai nieko, išskyrus tam tikrą intensyvumą ir atitinkamą didesnį įsitikinimą objekto realumu. Bet tai niekuomet nepavers sielos jausmo niekuo kitu kaip tik jausmu, nei pakels jo prigimties, kuri yra lengvai apgaunama, kai šalia nėra proto, kuris jai vadovautų. Priešingai, tai tik remia ir stiprina šią prigimtį, nes kuo intensyvesnis jausmas, tuo jis tikresnis. Kadangi mes čia kalbame apie religinį jausmą ir jame glūdinčią patirtį, jūs žinote, Garbingieji Broliai, kaip tokiuose dalykuose yra būtina išmintis bei žinojimas, kuris vadovauja išminčiai. Jūs tai žinote iš to, kad patys turite reikalų su sielomis, ypač su sielomis, kuriose dominuoja jausmingumas. Jūs tai žinote taip pat iš asketinės teologijos veikalų, kuriuos modernistai labai mažai vertina, bet kurių mokslas ir rimtumas, taip pat ir stebėjimo tobulumas bei subtilumas didžiai pranoksta tą, kurį modernistai tikisi turį. Mums atrodo, kad tai yra ne kas kita, kaip beprotybė ar mažiausiai visiškas įžūlumas priimti kaip tiesą ir be tyrinėjimų šias netikras patirtis, kuriomis giriasi modernistas. Dabar paklauskime: jeigu patirtys turi tiek daug galios ir vertės jų akyse, kodėl jie nevertina tos patirties, kurią turi tūkstančiai katalikų, būtent, kad modernistai yra klaidingame kelyje? Ar nėra taip, kad katalikų patirtys vienintelės yra neteisingos ir apgaulingos? Didžioji žmonių dauguma tvirtai mano ir visada manys, kad vien tik jausmas ir patirtis, proto neapšviesta ir nevadovaujama, negali pažinti Dievo. Kas tuomet lieka, jei ne ateizmas ir jokios religijos nebuvimas? Ir simbolizmo mokymas mūsų tikrai nuo to neišgelbės. Juk jeigu visi intelektualūs, kaip jie juos vadina, religijos elementai yra niekas kita, o tik Dievo simboliai, ar nėra pats Dievo ar Dieviškojo Asmens vardas taip pat simbolis, ir jeigu su tuo sutiksime, ar Dieviškasis Asmuo netaps abejotinu dalyku ir taip atsivers kelias į panteizmą? Ir tai į gryną ir paprastą panteizmą, į kurį tiesiogiai veda kitas mokymas – mokymas apie dieviškąją imanenciją. Mes klausiame: ar ši imanencija palieka Dievą atskirai nuo žmogaus? Jeigu taip, tai kuo ji skiriasi nuo katalikų mokymo, ir kodėl ji atmeta išorinio Apreiškimo doktriną? Jei ne, tai yra panteizmas. Mokymas apie imanenciją modernistine prasme tvirtina ir išpažįsta, kad kiekvienas sąmonės fenomenas kyla iš žmogaus kaip žmogaus. Griežta išvada iš to yra žmogaus ir Dievo tapatumas, o tai reiškia panteizmą. Modernistų daromas skirtumas tarp mokslo ir tikėjimo veda prie tos pačios išvados. Mokslo objektas, pasak jų, yra pažini tikrovė, tikėjimo objektas, priešingai, yra nepažini tikrovė. Bet ši tikrovė yra nepažini dėl to, kad tarp jos objekto ir intelekto yra neatitikimas – proporcijos nebuvimas, kurio niekas, net modernistų mokymas, negali paaiškinti. Todėl tai, kas yra nepažinu, yra ir amžinai bus nepažinu tiek tikinčiajam, tiek ir filosofui. Todėl jei religija apskritai yra įmanoma, tai gali būti tik nepažinaus religija. Ir kodėl negali būti taip, kad Visatos siela, apie kurią kalba kai kurie racionalistai, yra kas nors tokio, kas tikrai neatrodo mums akivaizdu. Šių samprotavimų daugiau nei pakanka parodyti, kad modernizmas daugeliu būdų veda į ateizmą ir į visos religijos išnykimą. Pirmą žingsnį šiame kelyje padarė protestantizmo klaida, modernizmas daro antrą, kitas žingsnis priklauso ateizmui.

2. Smalsumo pavojus

Kad modernizmą dar geriau pažintume ir tokiai sunkiai žaizdai surastume tinkamus vaistus, dera, Garbingieji Broliai, pasekti priežastis, kurios leidžia atsirasti ir vystytis klaidai. Be abejo pirmoji betarpiška priežastis slypi proto klaidoje. Dvi labiau nutolusias priežastis mes matome smalsume ir puikybėje. Smalsumas pats savaime, jeigu tik nėra išmintingai valdomas, yra pakankama visų klaidų priežastis. Taip manė Mūsų pirmtakas Grigalius XVI, kuris rašė: „Koks apgailėtinas reginys yra žmogaus proto paklydimas, kai jis pasiduoda naujovės dvasiai, kai, nepaisydamas Apaštalo įspėjimo, jis siekia žinoti daugiau nei jam priklauso, ir kai per daug pasitikėdamas savimi jis mano galėsiąs rasti tiesą už Katalikų Bažnyčios ribų, Bažnyčios, kurioje yra tiesa be mažiausio klaidos šešėlio.“[21]

3. Modernistų namuose viešpatauja puikybė

Tačiau tai, kas daro daug didesnę įtaką sielai, apakina ją ir veda į klaidą, yra puikybė, ir puikybė viešpatauja modernizme kaip savo nuosavuose namuose, rasdama peno jo mokymuose ir tūnodama kiekviename šio mokymo aspekte. Tai puikybė pripildo modernistus tokiu perdėtu pasitikėjimu savimi, jog jie save laiko pavyzdžiu kitiems. Tai puikybė pripildo juos to tuščiagarbiškumo, kuris leidžia jiems laikyti save vieninteliais žinovais ir verčia su drąsiu ir pasipūtusiu pasikliovimu savimi sakyti: „Mes ne tokie kaip kiti žmonės.“ Ir kad jie neatrodytų kaip kiti žmonės, puikybė verčia juos priimti ir išgalvoti net absurdiškiausias naujoves. Tai puikybė sužadina jų nepaklusnumo dvasią ir verčia reikalauti kompromiso tarp autoriteto ir laisvės. Dėl savo puikybės jie siekia būti kitų reformatoriais, pamiršę reformuoti pačius save. Dėl puikybės jie visiškai neturi pagarbos autoritetui, net aukščiausiam. Tikrai nėra kito tokio kelio, kuris taip tiesiai ir greitai vestų į modernizmą, kaip puikybė. Kai katalikas pasaulietis ar kunigas pamiršta krikščioniško gyvenimo reikalavimą atsisakyti savęs norint sekti Kristumi, ir nepasirūpina išrauti iš savo širdies puikybės, tuomet jis yra labiausiai pasiruošęs pasiduoti modernizmo klaidoms. Todėl, Garbingieji Broliai, jūsų svarbiausia pareiga yra pasipriešinti šioms puikybės aukoms, skirti tokius žmones tik į žemiausias ir mažiausiai pastebimas tarnybas. Kuo aukščiau jie stengiasi pakilti, tuo žemiau tebūna laikomi, kad jų vietos žemumas apribotų jų galią kenkti. Patys ir per seminarijų rektorius kuo rūpestingiausiai ištirkite savo jaunus klierikus, ir jei randate tarp jų puikybės dvasią, be gailesčio atsisakykite tokiems suteikti kunigystės šventimus. Dieve, duok, kad taip būtų visuomet daroma su reikiamu budrumu ir tvirtumu.

4. Modernistų nemokšiškumas

Pereinant nuo moralinių prie intelektualinių modernizmo priežasčių, reikia pasakyti, kad pirma ir svarbiausia iš jų yra nemokšiškumas. Tie patys modernistai, kurie nori būti gerbiami kaip Bažnyčios Daktarai, kurie taip išdidžiai kalba apie šiuolaikinę filosofiją ir rodo tokią panieką scholastikai, priima pirmąją su visu jos netikru žavesiu, ir būtent todėl, kad jų nesuvokimas antrosios nesuteikia jiems galimybių atpažinti minties painiavą ir atmesti sofistiką. Visa jų sistema, kurioje yra tiek daug ir tokių didelių klaidų, gimė iš tikėjimo ir klaidingos filosofijos sąjungos.

5. Propagandos metodai

Kad tik jie rodytų mažiau uolumo ir energijos propaguodami savo sistemą! Tačiau jų veikla ir jų nenuilstamas darbas savo reikalo labui neleidžia be skausmo matyti juos eikvojančius energiją stengiantis sugriauti Bažnyčią, kai jie galėtų būti jai labai naudingi, jei tik jų jėgos būtų geriau nukreiptos. Jų išmonės žmonių protams suklaidinti yra dvejopos: pirma – pašalinti kliūtis nuo savo kelio, antra – išgalvoti ir aktyviai bei kantriai naudoti kiekvieną priemonę, kuri gali pasitarnauti jų tikslui. Jie prisipažįsta, kad svarbiausieji sunkumai jų kelyje yra trys: scholastinis filosofinis metodas, Bažnyčios Tėvų autoritetas bei Tradicija ir Bažnyčios Magisteriumas, ir su jais jie negailestingai kovoja. Prieš scholastinę filosofiją ir teologiją jie naudoja išjuokimo bei paniekinimo ginklus. Gal nežinojimas, o gal baimė provokuoja tokį jų elgesį; viena yra tikra – naujovių aistra juose visada jungiasi su neapykanta scholastikai, ir nėra tikresnio ženklo, kad žmogus yra linkęs į modernizmą už tą, kad jis pradeda bjaurėtis scholastiniu metodu. Tegu modernistai ir jų gerbėjai prisimena Pijaus IX pasmerktą teiginį: „Metodai ir principai, kuriais remdamiesi senieji scholastikos mokytojai išvystė teologiją, neatitinka mūsų laikų reikalavimų ir mokslo pažangos.“[22] Visą savo išradingumą jie panaudoja siekdami susilpninti Tradicijos galią ir iškraipyti jos prigimtį, kad ji netektų viso savo svorio bei autoriteto. Tačiau katalikams niekas negali panaikinti Nikėjos II Susirinkimo autoriteto, kuris pasmerkė tuos, „kurie drįsta, pagal bedievišką eretikų būdą, išjuokti bažnytines tradicijas, išgalvoti įvairias naujoves ar stengiasi piktais kėslais ar gudrybe panaikinti bent vieną iš teisėtų Katalikų Bažnyčios tradicijų“. Niekas negali panaikinti ir Konstantinopolio IV Susirinkimo pareiškimo: „Todėl mes prižadame išlaikyti ir saugoti taisykles, šventųjų ir įžymiausių Apaštalų, tiek bendrųjų, tiek ir vietinių ortodoksinių Susirinkimų, ir kiekvieno iš šių dieviškųjų aiškintojų – Bažnyčios Tėvų ir Daktarų – duotas šventajai Katalikiškai ir Apaštalinei Bažnyčiai.“[23] Todėl Romos popiežiai Pijus IV ir Pijus IX įsakė įterpti į tikėjimo išpažinimą tokį teiginį: „Aš tvirčiausiai pripažįstu ir priimu apaštalines ir bažnytines tradicijas bei kitas Bažnyčios apeigas bei potvarkius.“

6. Modernistų panieka Bažnyčios Tėvams

Modernistai nevertina Bažnyčios Tėvų taip pat, kaip ir Tradicijos. Jie įžūliai tvirtina žmonėms, kad Bažnyčios Tėvai, asmeniškai būdami labiausiai verti pagarbos, visiškai nežinojo istorijos ir kriticizmo, o tai atleistina tik atsižvelgiant į tuos laikus, kada jie gyveno. Galiausiai modernistai visais būdais bando sumenkinti ir susilpninti paties Bažnyčios Magisteriumo autoritetą, šventvagiškai iškreipdami jo kilmę, prigimtį bei teises ir laisvai kartodami jo priešų šmeižtus. Visai modernistų gaujai gali būti pritaikyti žodžiai, kuriuos apgailestaudamas parašė mūsų pirmtakas: „Kad paniekintų ir užtrauktų gėdą Kristaus Sužadėtinei, kuri yra tikroji šviesa, tamsos vaikai buvo įpratę pasaulio akyse kvailai ją šmeižti ir, iškraipydami žodžių ir dalykų reikšmę ir galią, vaizduoti ją kaip tamsybių ir nežinojimo draugę, šviesos, mokslo ir pažangos priešininkę.“[24] Esant tokiai padėčiai, Garbingieji Broliai, nėra ko stebėtis, kad modernistai išlieja visą savo pyktį ir neapykantą ant katalikų, kurie uoliai kovoja Bažnyčios kovą. Nėra tokio įžeidimo, kurio jie nemestų jiems, bet įprastas jų būdas – apkaltinti juos nemokšiškumu ar užsispyrimu. Jei priešininkas stoja prieš juos su erudicija ir galia, kuri juos įsiutina, jie siekia apie jį viešai nekalbėti, kad paverstų niekais jo puolimo pasekmes. Tokia politika katalikų atžvilgiu yra juo labiau užgauli, kad jie aukština ir garbina tuos autorius, kurie stoja į jų pusę. Pritardami choru jie giria tokių autorių veikalus, iš kurių kiekvieno puslapio sunkiasi naujovės. Jiems rašytojo erudicija yra tiesiogiai proporcinga tai drąsai, su kuria jis puola senovę, ir atitinka jų pastangas pakenkti Tradicijai bei Bažnyčios Magisteriumui. Kai vienas jų būna pasmerktas Bažnyčios, kiti, gerų katalikų pasibjaurėjimui, apsupa jį, garsiai ir viešai girdami, ir pagarbiai aukština jį beveik kaip kankinį už tiesą. Jaunieji, susijaudinę ir sumišę dėl viso šio triukšmingo gyrimo ir piktnaudžiavimo, kai kurie išsigandę, kad jų neapkaltintų nemokšiškumu, kiti pretenduodami patekti į mokslingųjų būrį, ir vieni, ir kiti skatinami iš vidaus smalsumo ir puikybės, neretai neišsilaiko ir pasiduoda modernizmui.

7. Modernistų įžūlumas

Čia mes jau turime kelias išmones, modernistų naudojamas prakišti savo prekei. Ir ko tik jie nedaro, kad laimėtų naujokus! Jie užima profesorių vietas seminarijose bei universitetuose ir pamažu paverčia jas maro katedromis. Jie skleidžia savo mokymus iš sakyklų per pamokslus, nors kiek įmanoma pridengtai. Kongresuose jie išreiškia savo nuomonę daug atviriau. Savo bendruosiuose susirinkimuose jie pristato savo mokymus ir aiškina juos kitiems. Jie publikuoja daugybę knygų, laikraščių, apžvalgų, pasirašydami savo vardais ir pseudonimais, ir kartais tas pats autorius prisidengia įvairiais pseudonimais, kad priverstų neatsargų skaitytoją patikėti, jog yra daugybė moderniųjų rašytojų. Trumpai tariant, karštai veikdami, jie išbando visus veiklos, kalbos ir rašymo būdus. Ir koks viso to rezultatas? Apgailestaudami matome jaunus vyrus, seniau teikusius daug vilčių ir galėjusius didžiai pasitarnauti Bažnyčiai, o šiandien nuėjusius klaidingu keliu. Liūdesį Mums kelia taip pat daugelis kitų, kurie, nors tikrai nenuėję taip toli kaip anie, tačiau yra užsikrėtę kvėpuodami nuodinga atmosfera, todėl mąsto, kalba ir rašo taip neapibrėžtai, kad vargu ar katalikiškai. Tokių yra ir tarp pasauliečių, ir tarp dvasininkų, jų netrūksta net ten, kur mažiausiai tikimasi jų rasti, būtent religinėse bendruomenėse. Jeigu jie aptaria biblinius klausimus, tai daro laikydamiesi modernistų principų, jei rašo istoriją, tai rūpestingai ir su blogai paslėptu pasitenkinimu, prisidengę dingstimi sakyti tiesą, išvelka į šviesą visa tai, kas galėtų mesti šešėlį Bažnyčiai. Veikiami tam tikrų apriorinių koncepcijų, jie, kiek tik gali, griauna liaudies pamaldumo tradicijas ir sukelia nepagarbą kai kurioms relikvijoms, didžiai gerbiamoms nuo senovės. Jie apimti tuščio troškimo, kad jų vardai skambėtų liaudies lūpose, ir žino, kad niekuomet to nepasieks, jei kalbės tik tai, ką visuomet sakydavo kiti žmonės. Tuo tarpu gali būti taip, jog jie įsitikinę, kad visu tuo iš tikrųjų tarnauja Dievui ir Bažnyčiai. Iš tikrųjų jie įžeidžia abu, galbūt ne tiek pačiais veikalais, kiek ta dvasia, kuria jie parašyti, ir tuo, kad padrąsina modernistus siekti savo tikslų.

X. Priemonės prieš modernizmą

1. Kvietimas budėti

Kovodamas su didžiųjų klaidų kariauna ir atremdamas visą jos slaptą ir atvirą puolimą, tiek savo darbais, tiek ir žodžiais, uoliai darbavosi šviesaus atminimo Mūsų pirmtakas Leonas XIII, ypač tyrinėdamas Bibliją. Bet, kaip matėme, modernistus nėra taip lengva įbauginti tokiais ginklais. Dirbtinai rodydami paklusnumą ir pagarbą, jie toliau iškreipia popiežiaus žodžius kaip jiems patogu, o jo veiklą apibūdina kaip nukreiptą ne prieš juos, o prieš kitus. Šitaip blogis didėja diena iš dienos. Todėl Mes, Garbingieji Broliai, nusprendėme ilgiau nedelsti, bet imtis efektyvesnių priemonių. Mes raginame ir maldaujame jus rūpintis, kad niekas neturėtų pagrindo sakyti, jog šiuo rimčiausiu reikalu jūs nors kiek stokojate budrumo, uolumo ar tvirtumo. To, ko Mes laukiame ir tikimės iš jūsų, laukiame ir tikimės ir iš kitų sielų ganytojų, iš visų seminarijų auklėtojų bei profesorių, ypač iš religinių bendruomenių vyresniųjų.

2. Scholastinė filosofija

Kalbėdami apie studijas, pirmiausia Mes pageidaujame ir griežtai įsakome, kad scholastinė filosofija būtų kuriama šventųjų mokslų pagrindu. Savaime suprantama, kad „jei scholastikos mokytojų raštuose randamas koks nors pernelyg miglotas klausimas, koks nors neapdairus teiginys ar kas nors, kas prieštarauja vėlesniais amžiais aprobuotiems mokymams, trumpai sakant tai, kas neturi jokios vertės, Mes anaiptol neketiname siūlyti, kad tuo būtų sekama mūsų laikais“. Svarbiausia, kad būtų aiškiai suprasta, jog, nurodydami scholastinę filosofiją, Mes pirmiausia turime omenyje tą filosofiją, kurią mums paliko Angeliškasis Daktaras. Todėl skelbiame, kad visi mūsų pirmtakų nurodymai šiuo klausimu tebėra visiškai galiojantys, ir, kiek tai yra būtina, iš naujo skelbiame, tvirtiname ir įsakome, kad visi jų griežtai laikytųsi. Vyskupai turi reikalauti ir ateityje toliau jų laikytis tose seminarijose, kur jų nebuvo paisoma. Tai taikoma ir religinių ordinų vyresniesiems. Toliau. Mes įspėjame profesorius, kad gerai atsimintų, jog nutolimas nuo šv. Tomo, ypač metafizikoje, neapsieina be didelės žalos.

3. Sveikos teologijos rėmimas

Teologijos rūmai turi būti rūpestingai statomi ant šių filosofinių pamatų. Remkite teologijos studijas, Garbingieji Broliai, visomis jums prieinamomis priemonėmis, kad jūsų klierikai, palikdami seminariją, išsineštų gilią pagarbą ir meilę jai ir visuomet rastų joje džiaugsmo šaltinį. Juk „visiems žinoma, kad didžiulėje ir įvairioje mokslų gausybėje, atsiveriančioje trokštančiam tiesos protui, teologija užima tokią vadovaujančią vietą, kad, pasak seno išmintingo priežodžio, kitų mokslų pareiga jai tarnauti, kaip tai daro kambarinės“ . Pridursime, kad vertais pagyrimo laikome tuos, kurie, gerbdami Tradiciją, Bažnyčios Tėvus ir Bažnyčios Magisteriumą, protingai nusprendę ir vadovaudamiesi katalikiškais principais (o tai ne visuomet būna), stengiasi nušviesti pozityviąją teologiją tikrosios istorijos šviesa. Pozityvioji teologija tikrai turi būti labiau vertinama negu anksčiau, tačiau nedarant žalos scholastinei teologijai. Į tuos žmones, kurie taip išaukština pozityviąją teologiją, kad, rodos, niekina scholastiką, turi būti žiūrima nepalankiai kaip į modernistus.

4. Pasaulietinių mokslų vaidmuo

Kalbant apie pasaulietines studijas, užtektų prisiminti puikius Mūsų pirmtako žodžius: „Energingai užsiimkite gamtos mokslų studijomis, kuriose taip nuostabiai išrasti ir taip naudingai pritaikyti dalykai, šių laikų nuostabai, bus pagarbos ir pagyrimo objektas tiems, kurie ateis po mūsų.“[25] Bet tai turi būti daroma netrukdant šventiesiems mokslams, kaip tas pats Mūsų pirmtakas įsakė šiais įtikinamiausiais žodžiais: „Jei rūpestingai ieškote šių klaidų priežasties, aptiksite ją tame, kad šiais laikais, kai gamtos mokslai reikalauja tiek daug darbo, sunkesnės ir aukštesnės studijos buvo atitinkamai apleistos, kai kurios jų buvo beveik užmirštos, kai kuriomis buvo užsiimama paviršutiniškai ir be entuziazmo, ir, liūdna sakyti, dabar, kai nublanko praeities pagarbos spindesys, jas iškreipė ydingos doktrinos ir siaubingos klaidos.“[26] Todėl Mes įsakome, kad gamtos mokslų studijos seminarijose būtų tvarkomos pagal nuostatas.

5. Praktinis pritaikymas

Visų šių, ir Mūsų, ir Mūsų pirmtako, nurodymų turi būti laikomasi visur, kur iškyla klausimas dėl seminarijų bei katalikiškų universitetų rektorių ir profesorių pasirinkimo. Visiems tiems, kurie yra bent kiek užsikrėtę modernizmu, be pasigailėjimo turi būti neleista eiti šių pareigų valdymo ar mokymo srityje, o tie, kurie jas jau eina, turi būti pašalinti. Tokios pat politikos turi būti laikomasi ir atžvilgiu tų, kurie atvirai ar slapta pritaria modernizmui, garbina modernistus ir pateisina jų nusikalstamą elgesį, kritikuoja scholastiką, Bažnyčios Tėvus ir Magisteriumą, atsisako paklusti bet kokiems Bažnyčios vyresnybės potvarkiams; taip pat ir atžvilgiu tų, kurie rodo prielankumą istorijos, archeologijos, biblinės egzegezės naujovėms; ir pagaliau atžvilgiu tų, kurie apleidžia šventuosius mokslus arba labiau vertina pasaulietinius. Sprendžiant visus šiuos studijų klausimus, Garbingieji Broliai, jūsų akylumo ir tvirtumo niekada nebus per daug, ypač pasirenkant profesorius, nes studentai dažniausiai formuojasi sekdami savo mokytojų pavyzdžiu. Tvirtai įsisąmoninę savo pareigas, visuomet veikite šiuose reikaluose išmintingai ir energingai.

6. Naujų kunigų formavimas

Su vienodu stropumu ir griežtumu turi būti tiriami ir parenkami kandidatai šventimams. Tebūna kuo toliausiai nuo dvasininkijos naujovių pamėgimas! Dievas neapkenčia išpuikusių ir užsispyrusio proto. Teologijos ir kanonų teisės daktaro laipsnis ateityje niekuomet negali būti teikiamas nei vienam, kuris pirmiau neišėjo reguliaraus scholastinės filosofijos kurso, o jei toks būtų suteiktas, būtų laikomas negaliojančiu. 1896 m. šventosios Vyskupų ir Vienuolių Kongregacijos taisykles apie dažną universitetų lankymą, nustatytas Italijos klierikams: ir pasauliečiams, ir vienuoliams, šiandien Mes įsakome praplėsti visoms tautoms[27]. Klierikai ir kunigai, priklausantys katalikiškiems institutams ar universitetams, ateityje neturi klausyti pasaulietiniuose universitetuose tų kursų, kurie yra dėstomi jų katalikiškuose institutuose. Jei praeityje tai buvo kur nors leidžiama, Mes įsakome, kad ateityje to nebūtų. Tegu vyskupai, kurie formuoja šių katalikiškų institutų ar universitetų vadovybę, rūpestingai prižiūri, kad šių Mūsų nurodymų būtų griežtai laikomasi.

7. Rūpestingai ištirkite publikacijas

Vyskupų pareiga yra taip pat neleisti, kad būtų skaitomi jau publikuoti modernistų raštai, arba tokie, kurie atsiduoda modernizmu ar jį palaiko, ir sutrukdyti jų publikaciją. Tokios rūšies knygų, laikraščių ar žurnalų negali būti leista skaityti jau seminarijų ir universitetų studentams. Tai būtų jiems ne mažesnė žala už tą, kurią padaro amoralių leidinių skaitymas. Ji būtų net didesnė, nes tokie raštai nuodija krikščionišką gyvenimą pačiose jo šaknyse. To paties reikalaujama ir dėl kai kurių katalikų raštų, nors šie autoriai, nors ir nebūdami linkę į blogį, yra nepakankamai teologiškai pasirengę ir, susižavėję šiuolaikine filosofija, stengiasi suderinti ją su tikėjimu, ir, kaip jie sako, paversti ją naudinga tikėjimui. Šiuos autorius skaito be įtarimo dėl jų vardų ir reputacijos, todėl tokie raštai yra dar pavojingesni, nes pamažu grindžia kelią modernizmui.

8. Imprimatur ir Nihil bostat

Pridėdami dar kelis bendrus nurodymus šiuo reikalu, Mes įsakome jums, Garbingieji Broliai, daryti viską, ką tik galite, kad išvytumėte iš savo vyskupijų, netgi iškilmingu interdiktu, visokias žalingas knygas, kurios ten gali paplisti. Šventasis Sostas visais būdais siekia pašalinti tokius raštus, tačiau šiandien jų skaičius išaugo tokiu mastu, kad visų jų cenzūruoti yra beveik neįmanoma. Todėl kartais atsitinka taip, kad vaistai atsiranda per vėlai, nes, kol buvo delsiama, liga spėjo įsišaknyti. Todėl Mes norime, kad vyskupai, atmesdami visokią baimę ir kūnišką supratimą, paniekinę piktų žmonių apkalbas, švelniai, bet tvirtai visais būdais atliktų savo pareigą šiame darbe, atmindami Leono XIII nurodymus Officiorum Apaštalinėje Konstitucijoje: „Tegu Ordinarai, veikdami čia taip pat kaip Apaštalų Sosto atstovai, deda pastangas, kad būtų pasmerktos bei uždraustos ir taptų tikintiesiems nepasiekiamos kenksmingos knygos ir kiti raštai, išleisti ar paplitę jų vyskupijose.“[28] Tiesa, kad čia vyskupai gauna autoritetą, bet gauna ir įpareigojimą. Tegu nė vienas vyskupas nemano, kad jis įvykdė savo pareigą pranešdamas Mums apie vieną ar dvi knygas, o tuo tarpu daugybė kitų panašių yra publikuojamos ir platinamos. Tegu jūsų nesulaiko tai, kad knyga kur nors kitur gavo leidimą, kuris paprastai vadinamas Imprimatur. Tai gali būti paprasčiausia apgaulė arba leidimas gali būti suteiktas per neapsižiūrėjimą, per didelį nuolaidžiavimą ar dėl besaikio pasitikėjimo autoriumi, o tai kartais pasitaiko vienuolių ordinuose. Be to, kaip tas pats maistas gali netikti visiems žmonėms, gali atsitikti taip, kad ir knyga, kuri vienoje vietoje gali būti nekenksminga, kitoje vietoje dėl kitokių aplinkybių gali būti žalinga. Todėl, jei vyskupas, pasitaręs su išmintingais žmonėmis, nuspręstų, kad yra teisinga pasmerkti savo vyskupijoje kurią nors iš šių knygų, Mes suteikiame jam pakankamą galią tam ir įpareigojame tai padaryti. Visa tai tebūna daroma tinkamu būdu. Kai kuriais atvejais užtenka apriboti draudimą tik dvasininkijai, tačiau visais atvejais katalikai knygų pardavėjai neturi pardavinėti Vyskupo pasmerktų knygų. Kalbėdami apie tai, Mes norime, jog vyskupai prižiūrėtų, kad knygų pardavėjai, trokšdami pelno, neužsiimtų nedora prekyba. Tikrai kai kurių iš jų kataloguose modernistų knygos yra nemažai giriamos. Jeigu jie atsisakytų paklusti, vyskupai, po tinkamo perspėjimo, nesvyruodami teatima iš jų katalikiškų knygų pardavėjo vardą. Tai dar labiau tinka tiems, kurie turi vyskupijos knygų pardavėjo vardą. Jei tokie turi popiežišką knygų pardavėjo vardą, tebūna apskųsti Apaštalų Sostui. Pagaliau visiems primename anksčiau minėtos Konstitucijos 26 artikulą: „Visi tie, kuriems suteikta apaštališka galia skaityti ir laikyti uždraustas knygas, tuo nėra įgalioti skaityti ir laikyti knygas ir periodinius leidinius, uždraustus vietos ordinaro, jei apaštalinė galia nelaiko galimu skaityti ir laikyti knygas, nesvarbu, kieno pasmerktas.“

9. Cenzūra

Neužtenka sutrukdyti blogų knygų skaitymo ir pardavinėjimo, būtina taip pat užkirsti kelią jų publikacijai. Todėl vyskupai tegu būna kuo griežčiausi, suteikdami leidimą spausdinti. Pagal Officiorum Konstitucijos nuorodas, daugelis publikacijų reikalauja Ordinaro leidimo, tad kai kuriose vyskupijose, kadangi vyskupas negali pats susipažinti su visomis publikacijomis, buvo įprasta turėti tinkamą oficialių cenzorių skaičių raštams tikrinti. Mes labai gerbiame cenzorių instituciją, ir ne tik raginame, bet įsakome, kad taip būtų daroma visose vyskupijose. Tad visose vyskupijų kurijose tebūna paskirti cenzoriai publikavimui skirtiems veikalams peržiūrėti. Tebūna jie išrinkti iš abiejų dvasininkijos luomų – pasaulietinės ir reguliariosios – vyrai, kurių amžius, žinios ir išmintis leis jiems laikytis savo sprendimuose saugaus ir auksinio vidurio. Jų pareiga tebūna išnagrinėti viską, ko reikalauja leidimas publikacijai pagal anksčiau minėtos konstitucijos 41 ir 42 artikulus. Cenzorius turi pateikti savo sprendimą raštiškai. Jei sprendimas bus teigiamas, vyskupas teduoda leidimą publikacijai žodžiu Imprimatur, prie kurio turi būti Nihil obstat ir cenzoriaus pavardė. Romos Kurijoje oficialūs cenzoriai bus paskirti tokiu pat būdu ir jų įvardijimo pareiga priklauso šventųjų Rūmų Magistrui po to, kai jie bus Kardinolo Vikaro pasiūlyti ir Popiežiaus patvirtinti bei priimti. Taip pat Rūmų Magistro pareiga bus parinkti cenzorių kiekvienam raštui. Kardinolas Vikaras ar jo Viceregentas teikia leidimą publikuoti, o ant šio leidimo, kaip anksčiau nurodyta, turi būti žodžiai Nihil obstat ir cenzoriaus vardas. Cenzoriaus vardo paminėjimą galima praleisti tik labai retu ir išimtiniu atveju ir tik išmintingo vyskupo sprendimu. Cenzoriaus vardas neturi būti žinomas autoriams tol, kol jis neduos palankaus atsiliepimo, kad jis neturėtų kentėti nepatogumų nei tuo metu, kai tikrina raštą, nei tuo atveju, kai turi susilaikyti nuo pritarimo. Cenzoriai neturi būti renkami iš vienuolių ordinų be asmeninės Provincijolo ar Generolo Romoje nuomonės. Provincijolas ar Generolas turi sąžiningai nurodyti kandidato būdą, žinias ir ortodoksalumą. Mes įspėjome Ordinų vyresniuosius, kad jų rimčiausia pareiga niekuomet neleisti niekam iš savo pavaldinių nieko publikuoti be jų ir Ordinaro leidimo. Pagaliau Mes nustatome ir skelbiame, kad asmeniui suteiktas cenzoriaus vardas neturi kokios nors vertės ir niekuomet negali būti pagrindas tikėti asmenine nuomone to, kuris jį turi.

10. Kunigai kaip leidėjai

Tiek pasakę bendrai, čia nustatome ypač rūpestingai laikytis anksčiau minėtos Konstitucijos Officiorum 41 artikulo, kuriame sakoma, kad „pasaulietiniams kunigams draudžiama be išankstinio Ordinaro sutikimo užsiimti laikraščių ar žurnalų leidyba“. Šis leidimas turi būti atimtas iš kiekvieno kunigo, kuris jį naudoja blogam, prieš tai jį įspėjus. Kalbant apie tuos kunigus, kurie rašo ar bendradarbiauja periodiniuose leidiniuose, kadangi neretai atsitinka, kad jie pateikia savo laikraščiams ar žurnalams modernizmu užkrėstą medžiagą, vyskupai tepasirūpina, kad šie kunigai nenusižengtų minėtu būdu, o jeigu jie taip daro, teįspėja pažeidėjus ir teuždraudžia jiems rašyti. Mes taip pat iškilmingai įspėjame vienuolių ordinų vyresniuosius, reikalaudami vykdyti tokią pat pareigą, o jei nesugebėtų, vyskupai turi iš Popiežiaus galią tinkamai jais pasirūpinti. Tebūna, kiek tai įmanoma, paskirtas specialus cenzorius katalikų leidžiamiems laikraščiams ir žurnalams. Jo pareiga tebūna laiku perskaityti ką tik išleistą kiekvieną numerį ir, jei surastų ką nors pavojinga, įsakyti, kad tai būtų kaip galima greičiau ištaisyta. Vyskupas turi tokią pat teisę net tuo atveju, jei cenzorius nemato leidinyje nieko peiktino.

11. Kongresai

Mes jau esame minėję kongresus ir viešuosius susirinkimus kaip priemones, modernistų naudojamas savo pažiūroms platinti ir ginti. Ateityje vyskupai teneleidžia rengti kunigų kongresų, išskyrus labai retus atvejus. Jie gali būti leidžiami tik su sąlyga, kad juose nebus aptarinėjami dalykai, priklausantys spręsti vyskupams ar Apaštalų Sostui, kad nebus priimamos jokios rezoliucijos ar prašymai, implikuojantys šventojo autoriteto uzurpaciją, ir juose nebus kalbama absoliučiai nieko, kas atsiduotų modernizmu, presbiterionizmu ar laicizmu. Tokio tipo kongresai gali būti rengiami tik kaskart gavus raštišką leidimą, ir kitų vyskupijų kunigams neleidžiama juose dalyvauti be raštiško jų Ordinaro leidimo. Toliau. Nė vienas kunigas neturi pamiršti rimto Leono XIII patarimo: „Kunigai telaiko savo ganytojų autoritetą šventu, tebūna tikri, kad kunigiška tarnystė negali būti nei šventa, nei labai vaisinga, nei verta pagarbos, jeigu ji nevykdoma vadovaujant vyskupams.“[29]

12. Vyskupijų budrumo komitetai

Tačiau kokia nauda būtų iš visų nurodymų ir įsakymų, jeigu jie nebūtų pareigingai ir tvirtai vykdomi? Kad tai būtų daroma, Mums pasirodė tikslinga išplėsti visoms vyskupijoms tas nuostatas, kurias Umbrijos vyskupai su didžia išmintimi prieš daugelį metų nurodė savo vyskupijose. Jie sako: „Kad jau pasklidusios klaidos būtų išrautos su šaknimis ir tolesnis jų plitimas būtų sustabdytas, ir kad būtų pašalinti tie bedievystės mokytojai, per kuriuos tęsiasi tokio plitimo pasekmės, šis šventas Susirinkimas, sekdamas šv. Karolio Boromiejaus pavyzdžiu, nusprendė kiekvienoje vyskupijoje įsteigti Tarybą, susidedančią iš patvirtintų narių iš abiejų dvasininkijos šakų. Tarybos užduotis būtų pastebėti klaidas ir tai, kokiais būdais jos yra pristatomos ir skleidžiamos, ir apie tai informuoti vyskupą, kad šis galėtų tartis su jais dėl geriausių priemonių išrauti blogiui su šaknimis, neleisti jam stiprėti ir augti bei plisti sielų pražūčiai.“[30] Tad įsakome, kad tokio tipo taryba, kurią norime pavadinti „Budrumo taryba“, būtų nedelsiant įsteigta kiekvienoje vyskupijoje. Joje dalyvaujantys kunigai turi būti išrinkti panašiai kaip cenzoriai anksčiau aprašytu būdu. Jie turi susirinkti kas du mėnesius paskirtą dieną Vyskupo akivaizdoje. Savo svarstymus ir sprendimus jie privalo išlaikyti paslaptyje. Jų pareigos yra atidžiausiai stebėti, ar nepasirodys spaudoje arba mokyme koks nors modernizmo pėdsakas ar ženklas, ir imtis visų priemonių, išmintingų, skatinančių ir veiksmingų, dvasininkijai ir jaunimui nuo jo apsaugoti. Tekovoja su žodžių naujovėmis, atsiminę Leono XIII įspėjimus: „Negalima katalikiškose publikacijose pritarti tokiam stiliui, kuris, nesveikos naujovės įkvėptas, rodos, išjuokia tikinčiųjų pamaldumą ir daug kalba apie naują krikščioniško gyvenimo tvarką, naują Bažnyčios kryptį, naujus šiuolaikinės sielos troškimus, naują socialinį dvasininkijos pašaukimą, naują krikščionišką civilizaciją ir daugelį kitų panašių dalykų. Tokia kalba, kaip čia nurodyta, neturi būti toleruojama nei knygose, nei paskaitose. Tarybos turi atkreipti dėmesį į knygas, kuriose kalbama apie įvairias vietines pamaldumo tradicijas arba apie šventąsias relikvijas. Teneleidžia, kad tokiais klausimais būtų diskutuojama pamaldumą skatinančiuose žurnaluose ar periodiniuose leidiniuose, ar su pajuokiančiais ar niekinamais posakiais, ar su dogmatinėmis ištaromis, ypač jei, o tai dažnai pasitaiko, kaip neabejotinas faktas teigiama tai, kas neperžengia galimumo ribų arba remiasi prietarais. Dalykuose, susijusiuose su šventosiomis relikvijomis, tebūna tokia taisyklė: jei vyskupai, kurie vieni tėra tokių dalykų teisėjai, tikrai žino, kad relikvija nėra tikra, tepašalina ją iš karto iš tikinčiųjų garbinimo; jei pilietinių neramumų metu ar kitomis aplinkybėmis buvo pamesti relikvijos autentiškumo dokumentai, tenebūna ji išstatyta viešajam garbinimui, kol Vyskupas jos nepatikrina. Senaties arba gerai pagrįstos prezumpcijos argumentas gali turėti svorį tik tuomet, kai pamaldumas relikvijai yra pagirtinas dėl jos senumo, pagal 1896 m. Indulgencijų ir Šventųjų Relikvijų kongregacijos išleisto Dekreto mintį: „Senosios relikvijos turi išlaikyti visuomet turėtą pagarbą, išskyrus tuos atskirus atvejus, kai yra aiškūs argumentai, kad jos yra netikros ar suklastotos.“ Sprendžiant apie pamaldumo tradicijas reikia atsiminti, kad Bažnyčia šiuose dalykuose elgiasi labai išmintingai ir kad ji neleidžia apie tokias tradicijas rašyti knygose kitaip, kaip tik laikantis didžiausio atsargumo, pridedant Urbono VIII nustatytą deklaraciją, ir net tuomet ji negarantuoja papasakoto fakto teisingumo, tik nedraudžia tikėti tokiais dalykais, kuriems nereikia žmogiškų įrodymų. Tuo klausimu Šventoji Apeigų Kongregacija prieš 30 metų taip nurodė: „Šventasis Sostas nei patvirtina, nei pasmerkia šių pasirodymų arba apreiškimų, jis tik leidžia jais tikėti žmogišku tikėjimu, remiantis jų perduota tradicija, patvirtinta pasitikėjimo vertu liudijimu ir dokumentais.“[31] Kas laikosi šios taisyklės, neturi ko bijoti. Nes pats pamaldumas, kuris remiasi kokiu nors pasirodymu, tiek, kiek tai susiję su pačiu faktu, tai yra tiek, kiek pamaldumas yra sąlyginis, visuomet implikuoja, kad faktas yra tikras, o tiek, kiek jis yra absoliutus, jis visuomet remiasi tiesa, matant, kad jo objektas yra pasakyti ir apie relikvijas. Pagaliau Budrumo Komitetams Mes pavedame stropiai ir rūpestingai prižiūrėti socialines institucijas, taip pat ir raštus socialiniais klausimais, kad joks modernizmo pėdsakas negalėtų juose pasislėpti, kad jie paklustų Romos popiežių nurodymams.

13. Trimetės ataskaitos

Kad tai, ką Mes iki šiol nustatėme, nebūtų užmiršta, Mes norime ir įsakome, kad visų vyskupijų vyskupai, praėjus metams po šios enciklikos išleidimo ir kas treji metai ateityje pateiktų Šventajam Sostui rūpestingą ir priesaika patvirtintą ataskaitą apie tuos dalykus, kurie yra paskelbti šioje Mūsų enciklikoje, ir apie mokymus, kurie plinta tarp dvasininkijos, ypač seminarijose ir kitose katalikiškose institucijose, neišskiriant tų, kurios nėra pavaldžios Ordinarui. Tokią pat pareigą Mes uždedame vienuolių Ordinų Generolams jų pavaldinių atžvilgiu.

XI. Pabaiga

Štai ką, Garbingieji Broliai, Mes laikėme savo pareiga jums parašyti visų tikinčiųjų išgelbėjimui. Bažnyčios priešai, be abejo, piktnaudžiaus tuo, ką Mes esame sakę, kad vėl atnaujintų senąsias apkalbas, kuriomis Mes esame vadinami mokslo ir žmonijos pažangos priešais. Naujas atsakymas į tokius kaltinimus, kurių krikščionių religijos istorijai niekuomet netrūksta, yra Mūsų noras panaudoti visas jėgas įkurti specialiam Institutui, kuriame bendromis pastangomis tų katalikų, kurie ypač pasižymi savo erudicija, galės būti skatinama mokslo ir visų kitų pažinimo sričių pažanga, vadovaujant ir mokant katalikiškai tiesai. Duok, Dieve, kad Mes galėtume sėkmingai įgyvendinti savo planą padedant tiems, kurie nuoširdžiai myli Kristaus Bažnyčią. Bet apie tai Mes ketiname pakalbėti kita proga.

Tuo tarpu, Garbingieji Broliai, visiškai pasitikėdami jūsų uolumu ir energija, Mes iš visos širdies maldaujame jums dangiškosios šviesos gausumo, kad, atsidūrę šiame didžiausiame pavojuje sieloms, iš visų pusių plūstant klastingoms klaidoms, jūs galėtumėte aiškiai matyti, kas yra darytina, ir stengtis su visa savo jėga ir drąsa tai vykdyti. Tebūna su jumis su savo galia Jėzus Kristus, mūsų tikėjimo pradžia ir pabaiga, tebūna su jumis su savo maldomis ir pagalba Nekalčiausioji Mergelė, visų erezijų naikintoja, ir Mes kaip savo meilės ir dieviškosios paguodos nelaimėje laidą teikiame jums, jūsų dvasininkams ir liaudžiai, apaštalinį palaiminimą.

Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1907 metų rugsėjo 8 d., penktaisiais Mūsų pontifikato metais.

 

[1] Apd 20, 30.

[2] Tit 1, 10.

[3] 2 Tim 3, 13.

[4] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius, ASS 5 (1869–1870) 481–493, De revelatione, c. 1. DS 3026. Žr. Bažnyčios Mokymas, IV knyga, nr. 27.

[5] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius, ASS 5 (1869–1870) 481–493, De revelatione, c. 2. DS 3027. Žr. Bažnyčios Mokymas, IV knyga, nr. 28.

[6] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius, ASS 5 (1869–1870) 481–493, De fide, c. 3. DS 3033. Žr. Bažnyčios Mokymas, IV knyga, nr. 33.

[7] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius, ASS 5 (18691870) 481493, De revelatione, c. 3. DS 3028. Žr. Bažnyčios Mokymas, IV knyga, nr. 29.

[8] Grigalius XVI, Enciklika Singulari Nos, 1834 m. birželio 25 d. Greg. XVI Acta 1, 434.

[9] Pijus IX, Brevė Eximiam tuam ad episc. Coloniens., 1857 m. birželio 15 d. ASS 8 (18741875) 446447. DS 2829.

[10] Grigaliaus IX, Laiškas Ab Aegyptiis argentea ad theologos Paris., 1228 m. liepos 7 d. DS 824.

[11] Leonas X, Bulė Exsurge Domine, 1520 m. birželio 15 d., pasmerkta propozicija 29: „Via nobis facta est enervandi auctoritatem Conciliorum, et libere contradicendi eorum gestis, et iudicandi eorum decreta, at confidenter quidquid verum videtur, sive probatum fuerit, sive reprobatum a quocumque Concilio.“ DS 1479.

[12] Tridento Susirinkimas, sess. VII, Decretum de sacramentis, 1547 m. kovo 3 d., c. 5. DS 1605.

[13] Pijus VI, Apaštalinė Konstitucija Auctorem fidei, 1794 m. rugpjūčio 28 d. Mansi 38, 12611282. Propozicija 2 (DS 2602): „Propositio, quae statuit, „potestatem a Deo datam Ecclesiae, ut communicaretur pastoribus, qui sunt eius ministri pro salute animarum“; sic intellecta, ut a communitate fidelium in pastores derivetur ecclesiastici ministerii ac regiminis potestas: haeretica.“ DS 2602. Propozicija 3 (DS 2603): „Insuper, quae statuit, „Romanum Pontificem esse caput ministeriale“ sic explicata, ut Romanus Pontifex non a Christo in persona beati Petri, sed ab Ecclesia potestatem ministerii accipiat, qua velut Petri successor, verus Christi vicarius ac totius Ecclesiae caput pollet in universa Ecclesia: haeretica.“

[14] Pijus IX, Enciklika Qui pluribus, 1846 m. lapkričio 9 d. DS 2777.

[15] Pijus IX, Syllabus, 1864 m. gruodžio 8 d., Propozicija 5. DS 2905. Žr. Bažnyčios Mokymas, II knyga, nr. 42.

[16] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius, ASS 5 (18691870) 481493, cap. 4 De fide et ratione. DS 3020. Žr. Bažnyčios Mokymas, IV knyga, nr 21.

[17] Ten pat.

[18] Rom 1, 2122.

[19] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius, ASS 5 (18691870) 481493, cap. 2 De revelatione. DS 3006. Žr. Bažnyčios Mokymas, IV knyga, nr 7.

[20] Augustinas, Epistolae 28.

[21] Grigalius XVI, Enciklika Singulari Nos,1834 m. birželio 25 d. Denz. 1617.

[22] Pijus IX, Syllabus, 1864 m. gruodžio 8 d., Propozicija 13. DS 2913. Žr. Bažnyčios Mokymas, II knyga, nr. 43.

[23] Konstantinopolio IV Susirinkimas. Mansi 16, 160A ir toliau.

[24] Leonas XIII, Motu proprio, Ut mysticum, 1891 m. kovo 14 d.

[25] Leonas XIII, Alokucija 1880 m. kovo 7 d.

[26] Leonas XIII, Alokucija 1880 m. kovo 7 d.

[27] Plg. ASS, 29, 359.

[28] Leonas XIII, Apaštalinė konstitucija Officiorum. ASS, 30 (1898), 39.

[29] Leonas XIII, Enciklika Nobilissima Gallorum, 1884 m. vasario 10 d.

[30] Umbrijos Vyskupų Kongreso aktai, 1849 m. lapkričio mėn., tit. 2, art. 6.

[31] Šventosios Nepaprastųjų Bažnytinių Reikalų Kongregacijos instrukcija, 1902 m. sausio 27.