Pijus XI. Enciklika „Mortalium animos“

Popiežiaus Pijaus XI enciklika:
MORTALIUM ANIMOS
1928 m. sausio 6 d.[1]
 
I. Įvadas
 
1. Tautų vienybės siekiai
2. Klaidingi keliai į religijos vienybę
a) visų religijų lygiateisiškumas
b) vadinamieji pankrikščionys
3. Enciklikos tikslas
 
II. Krikščioniškas mokymas apie Bažnyčios vienybę
 
1. Tikroji religija remiasi Apreiškimu
2. Kristus įkūrė vieną Bažnyčią
3. Viena Bažnyčia visiems laikams ir kraštams
 
III. Klaidingas kelias į tikėjimo vienybę
 
1. Klaidos išdėstymas
a) tikėjimo vienybė be mokymo ir valdžios vienybės
b) atskiros klaidos
2. Bažnyčios pozicija
a) atmetimo pagrindimas
b) pankrikščionių įvertinimas
α) nėra meilės be tikėjimo
β) nėra vienybės be tikėjimo vienybės
γ) nėra tikėjimo vienybės be mokymo ir valdžios vienybės
δ) visų tikėjimo tiesų lygiavertiškumas
 
IV. Vienintelis teisingas kelias į vienybę
 
1. Grįžimas į tikrąją Kristaus Bažnyčią
2. Sąlyga: popiežiaus primato pripažinimas
 
V. Pabaiga
 
Paraginimas atsiskyrusiems siekti vienybės grįžtant į Bažnyčią
 

 
 
Patriarchams, primams, arkivyskupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu, apie tikros vienybės skatinimą tikėjime.
 
Garbingieji Broliai, siunčiame Jums savo pasveikinimą ir apaštalinį palaiminimą!
 
Turbūt niekada praeityje žmonių protai nebuvo taip labai, kaip mūsų dienomis, apimti troškimo sustiprinti ir išplėsti gėriu pagrįstus broliškus visuomenės santykius, kurie mus jungia dėl mūsų kilmės ir prigimties bendrumo.
 
Tautos tikrai dar nevisiškai džiaugiasi taikos vaisiais; ir netgi šen bei ten seni bei nauji nesutarimai iššaukia maištų ir pilietinių karų proveržius. Kita vertus, aišku, kad dauguma ginčų dėl tautų rimties ir gerovės jokiu būdu negali būti išspręsti be suderintų valstybių vadovų ir tų, kurie tvarko valstybių reikalus ir rūpinasi jų nauda, veiksmų bei pastangų. Taigi, nesunku suprasti, juolab kad niekas nebeneigia žmonių giminės vienybės, kodėl dauguma trokšta matyti šios visuotinės brolybės vardan kasdien vis glaudesniais ryšiais tarpusavyje besivienijančias skirtingas tautas.
 
Panašų rezultatą kai kurie stengiasi pasiekti ir Naujojo Įstatymo, įvesto mūsų Viešpaties Kristaus, dalykuose. Įsitikinę, kad tik labai retai galima sutikti žmonių, visiškai neturinčių religinio jausmo, jie puoselėja viltį, jog yra įmanoma nesunkiai nuvesti tautas, nepaisant jų religinių skirtumų, į brolišką sutarimą išpažįstant tam tikras doktrinas, laikomas bendru dvasinio gyvenimo pagrindu. Todėl jie imasi organizuoti kongresus, sąskrydžius, konferencijas, kuriuose dalyvauja nemažai klausytojų, ir į savo diskusijas kviečia visus žmones be išimties: tiek įvairaus plauko kitatikius, tiek ir Kristaus tikinčiuosius ir netgi tuos, kurie, deja, atsiskyrė nuo Kristaus arba nuožmiai ir užsispyrusiai neigia Jo prigimties ir misijos dieviškumą.
 
Tokiems sumanymams katalikai jokiais būdais negali pritarti, kadangi jie paremti klaidinga teorija, jog visos religijos yra vienaip ar kitaip geros ir pagirtinos, nes visos jos vienodai, nors ir skirtingais būdais, parodo ir išreiškia natūralų bei įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir skatinantį pagarbiai pripažinti Jo galybę. Iš tiesų šios teorijos šalininkai ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdami tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta į natūralizmą bei ateizmą. Išvada aiški: solidarizuotis su tokių mokymų šalininkais ir skleidėjais – vadinasi visiškai nutolti nuo dieviškai apreikštos religijos.
 
Tiesa yra ta, kad tada, kai kalbama apie vienybės tarp visų krikščionių skatinimą, kai kurie protai pernelyg lengvai suvedžiojami gėrio regimybe. Argi neteisinga, kartojama jiems, argi tai nėra netgi visų, besišaukiančių Kristaus vardo, pareiga susilaikyti nuo abipusių kaltinimų ir pagaliau kada nors susivienyti tarpusavio meilės ryšiais? Kas gi išdrįstų teigti, kad myli Kristų, jei iš visų jėgų nesistengia įvykdyti priesako paties Kristaus, prašančio savo Tėvą, kad Jo mokiniai būtų „viena“[2]? Be to, argi Kristus nenorėjo, kad Jo mokiniai būtų paženklinti ir išskirti iš kitų žmonių tuo, kad jie vieni kitus myli: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“[3]? Dievas taip nori, priduria jie, kad visi krikščionys būtų „viena“! Nes dėl vienybės jie būtų daug stipresni tuomet, kai reikia atsilaikyti prieš bedievystės marą, kuris, kasdien vis labiau skverbdamasis ir plisdamas, ruošiasi sunaikinti Evangeliją.
 
Tokius ir panašius argumentus skleidžia ir plėtoja tie, kuriuos vadiname pankrikščionimis. Ir šitie pankrikščionys ne tik nėra negausūs ir išsisklaidę, bet, priešingai, iš jų išaugo ištisos organizacijos. Jie yra įkūrę plačiai pasklidusias bendrijas, kurioms dažniausiai vadovauja nekatalikai, kad ir kokie būtų jų požiūrių tikėjimo klausimais skirtumai. Be kita ko, savo veiklą jie vykdo taip aktyviai, kad daug kur ji patraukia visų klasių žmones ir netgi daugybę katalikų suvilioja viltimi pasiekti vienybę, lyg ir atitinkančią mūsų Motinos Šventosios Bažnyčios norą. O Bažnyčia tetrokšta vėl pasišaukti ir parsivesti atgal į savo prieglobstį savo paklydusius vaikus. Iš tiesų po šių pasisakymų žavesiu ir patrauklumu slepiasi tikrai labai rimta klaida, iš esmės ardanti katalikų tikėjimo pagrindus.
 
Mūsų apaštališkųjų pareigų suvokimas įspėja neleisti apgaudinėti Viešpaties kaimenės pražūtingomis klaidomis, tad Mes apeliuojame, Garbingieji Broliai, į jūsų uolumą, kad apsisaugotume nuo tokios nelaimės. Mes iš tiesų tikime, kad kiekvienas iš jūsų raštu ar žodžiu galės lengviau pasiekti savo liaudį ir paaiškinti jai tuos principus bei motyvus, kuriuos Mes ruošiamės išdėstyti, ir kad katalikai galės čia rasti mąstymo ir elgesio taisykles tiems sumanymams, kuriais siekiama kokiu nors būdu suvienyti į vieną bendriją visus, kurie save vadina krikščionimis.
 
Dievas, visų dalykų Kūrėjas, sukūrė mus tam, kad Jį pažintume ir Jam tarnautume. Būdamas mūsų Sutvėrėjas, Jis turi absoliučią teisę į mūsų pavaldumą. Žinoma, Dievas galėjo įpareigoti žmogų laikytis vien tik prigimtinio įstatymo, kurį Jis įrašė į žmogaus širdį jį sutverdamas, ir nuo tada savo įprastine apvaizda galėjo vadovauti to prigimtinio įstatymo raidai. Tačiau Dievui labiau patiko skelbti įsakymus, kurių žmonės turi laikytis, ir per visus amžius, t. y. nuo žmonijos atsiradimo iki Jėzaus Kristaus atėjimo ir mokymo, Jis pats nurodinėjo žmonėms kiekvienos protu apdovanotos būtybės priedermes Jam, Kūrėjui: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų.“[4]
 
Iš to išplaukia, kad negali būti tikros religijos šalia tos, kuri remiasi apreikštu Dievo žodžiu: šį Apreiškimą, prasidėjusį žmonijos ištakose ir tęstą Senajame Įstatyme, pats Jėzus Kristus užbaigė Naujajame Įstatyme. Bet jeigu Dievas yra kalbėjęs, – o istorija liudija, jog jis iš tiesų yra kalbėjęs, – tai kiekvienas turi suprasti, kad žmogaus pareiga yra be išlygų tikėti į Dievą, kuris kalba, ir visiškai paklusti Dievui, kuris įsakinėja.
 
Tam, kad tinkamai išpildytume šią dvigubą pareigą Dievo garbei ir savo išganymui, vienatinis Dievo Sūnus įkūrė žemėje savo Bažnyčią. Tad Mes manome, kad tie, kurie skelbiasi krikščionimis, negali atsisakyti tikėti tuo, kad Kristus įkūrė Bažnyčią, ir kad Jis įkūrė vienintelę Bažnyčią. Tačiau jeigu jų paklausime, kokia turėtų būti ta Bažnyčia pagal jos Įkūrėjo valią, tuomet jie visi nebesutars. Pavyzdžiui, nemaža jų dalis neigia, kad Bažnyčia turi būti regima ir išoriškai apčiuopiama, kad mažų mažiausiai ji turėtų būti kaip vienas kūnas tikinčiųjų, vieningai išpažįstančių vieną ir tą pačią doktriną, pavaldžių vienam mokymui ir vienam vadovavimui. Priešingai, jiems atrodo, kad regima Bažnyčia yra ne kas kita kaip federacija, suformuota iš skirtingų krikščionių bendruomenių, nepaisant jų priklausymo skirtingoms ir netgi prieštaringoms doktrinoms.
 
Bet iš tiesų mūsų Viešpats Kristus įkūrė savo Bažnyčią kaip tobulą bendriją, išorinę savo prigimtimi ir apčiuopiamą pojūčiais, pavesdamas jai ateityje tęsti žmonių giminės išganymo darbą, vadovaujant vienai galvai[5], mokant gyvu žodžiu[6] ir teikiant sakramentus, dangiškosios malonės šaltinius[7]; todėl palyginimuose jis ją nusakė kaip panašią į karalystę[8], namą[9], avidę[10] ir kaimenę[11]. Be abejo, ši taip nuostabiai įkurta Bažnyčia negalėjo nei pasibaigti, nei išnykti su savo Įkūrėjo ir apaštalų, kurie pirmieji buvo įpareigoti ją plėsti, mirtimi, nes ji buvo gavusi nurodymą vesti visus visų laikų ir vietų žmones į amžinąjį išganymą: „Tad eikite ir mokykite visų tautų žmones.“[12]
 
Argi nepertraukiamai vykdydama šią misiją Bažnyčia gali pritrūkti jėgos ir veiksmingumo, kai pats Kristus jai suteikia savo nuolatinę paramą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“[13]? Todėl būtų neįmanoma ne tik tai, kad Bažnyčia neegzistuotų šiandien ir visada, bet ir kad ji nebūtų absoliučiai ta pati kaip apaštalų laikais, nebent jei norėtume pasakyti (neduok, Dieve), kad mūsų Viešpačiui Kristui nepavyko sumanymas, arba Jis suklydo sakydamas, jog pragaro vartai jos niekuomet nenugalės[14].
 
Štai čia yra proga išdėstyti ir sugriauti tą klaidingą teoriją, nuo kurios akivaizdžiai priklauso visas šis klausimas ir iš kurios kyla įvairi gerai suderinta nekatalikų veikla, kurios tikslas, kaip Mes jau sakėme, yra sujungti į vieną federaciją krikščioniškas bažnyčias.
 
Šio projekto autoriai turi įprotį beveik iki begalybės cituoti Kristaus žodžius: „Tegul jie bus viena... Bus viena kaimenė, vienas ganytojas“[15], bet taip, tarsi šie žodžiai reikštų Kristaus Jėzaus troškimą ir maldą, iki pat šios dienos nedavusią rezultatų. Jie mano, kad tikėjimo ir vadovavimo vienybė, tikrajai ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai būdinga savybė, beveik niekada neegzistavo iki šiol ir neegzistuoja šiandien; kad šios vienybės, žinoma, galima norėti ir kad galbūt kada nors ji bus įgyvendinta bendru susitarimu, tuo tarpu ją reikia laikyti svajone.
 
Jie dar priduria, kad Bažnyčia iš prigimties yra susiskaldžiusi į dalis, t. y. sudaryta iš daugybės atskirų bažnyčių ar bendruomenių, dar išsiskyrusių, kurios, nepaisant kai kurių bendrų doktrinos principų, skiriasi visuose kituose dalykuose; kad kiekviena bažnyčia turi visiškai tokias pat teises, kad Bažnyčia buvo viena ir vienintelė daugių daugiausia tiktai nuo apaštalų laikų iki pirmųjų visuotinių susirinkimų.
 
Tad, sako jie, reikia pamiršti netgi seniausius ginčus bei doktrinos skirtumus, kurie dar ir šiandien drasko krikščionio vardą, ir, pasiremiant likusiomis doktrininėmis tiesomis, sudaryti ir pasiūlyti tam tikrą bendro tikėjimo modelį: išpažindami šį tikėjimą visi ne tik supras, kad jie yra broliai, bet netgi dar labiau tai pajus. Daugelis bažnyčių ir bendruomenių, pagaliau susivienijusių į pasaulinę federaciją, galės stipriai ir sėkmingai pasipriešinti bedievystės plitimui.
 
Tai tokia, Garbingieji Broliai, yra jų bendra nuomonė. Vis dėlto tarp jų yra tokių, kurie teigia ir sutinka, jog protestantizmas pernelyg neapgalvotai atmetė kai kurias tikėjimo dogmas ir daugybę išorinio kulto praktikų, be abejo, malonių ir naudingų, kurias Romos Bažnyčia, priešingai, vis dar saugo. Tačiau jie skuba pridurti, jog ši Romos Bažnyčia irgi paklydo, jog ji sugadino pirmykštę religiją, pridėdama tam tikras doktrinas, ne tiek svetimas, kiek priešingas Evangelijai, ir įpareigodama jomis tikėti. Iš šių doktrinų jie pirmiausia mini jurisdikcijos pirmenybę, priskirtą Petrui ir jo įpėdiniams Romos Soste. Iš jų kai kurie, tiesa, tokių yra nedaug, pripažįsta Romos pontifikui garbės pirmenybę ar kokią nors jurisdikciją arba galią, tačiau mano, kad tai kyla ne iš dieviškosios teisės, bet tam tikru būdu iš tikinčiųjų pritarimo.
 
Dar kiti nueina taip toli, jog net pageidauja, kad jų pagarsėjusiems kongresams, kuriuos būtų galima pavadinti margaspalviais, pirmininkautų pats pontifikas. Nors tarp jų yra nemažai nekatalikų, garsiai skelbiančių brolišką bendrystę Jėzuje Kristuje, bet nerasime tokių, kuriems kiltų mintis nusilenkti ir paklusti Jėzaus Kristaus Vietininkui tuomet, kai jis moko ir įsako. Jie teigia, kad mielai derėsis su Romos Bažnyčia, bet lygiomis teisėmis, t. y. kaip lygūs su lygiu; bet jeigu jie galėtų derėtis, atrodo neabejotina, jog tai darytų norėdami nebūti galimai sudaryta sutartimi įpareigoti atsisakyti nuomonių, dėl kurių dar ir dabar pasilieka su savo paklydimais bei klaidomis už vienintelės Kristaus avidės ribų.
 
Esant tokioms aplinkybėms nereikia ir sakyti, kad Apaštalų Sostas jokiu būdu negali dalyvauti jų kongresuose, ir kad katalikai jokiu būdu negali išreikšti savo pritarimo tokiems sumanymams arba juose bendradarbiauti. Jei jie tai darytų, paremtų netikrą krikščionišką religiją, visiškai svetimą vienintelei Kristaus Bažnyčiai. Ar mes galėtume pakęsti, – tai būtų neteisumo viršūnė, – kad tiesa, dieviškai apreikšta tiesa, būtų paversta susitarimo dalyku? Nes čia kalbama apie apsaugą apreikštajai tiesai. Jeigu Jėzus Kristus siuntė savo apaštalus į visą pasaulį mokyti evangelinio tikėjimo visas tautas ir, kad apsaugotų juos nuo bet kokios klaidos, norėjo, kad pirmiausia jie būtų Šventosios Dvasios išmokyti visos tiesos[16], tai ar gali būti, kad Bažnyčioje, kuriai pats Dievas vadovauja ir kurią Jis saugo, ši apaštalų doktrina visiškai išnyko arba anksčiau buvo suklastota? Jei mūsų Atpirkėjas aiškiai paskelbė, kad Jo Evangelija yra skirta ne vien tik apaštalų laikams, bet ir būsimoms epochoms, tai ar galėjo tikėjimo objektas laikui bėgant pasidaryti toks miglotas ir neaiškus, kad šiandien reikėtų toleruoti netgi viena kitai prieštaraujančias nuomones? Jei tai būtų tiesa, reikėtų taip pat sakyti, kad tiek Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų, tiek ir tos pačios Dvasios nuolatinis buvimas Bažnyčioje ir pats Jėzaus Kristaus mokymas jau prieš daugelį amžių prarado visą savo veiksmingumą bei naudą. Tai būtų akivaizdus piktžodžiavimas.
 
Be to, tuo pat metu, kai savo pasiuntiniams įsakė mokyti visas tautas, vienatinis Dievo Sūnus įpareigojo visus žmones tikėti tuo, ką jiems skelbs „Dievo iš anksto paskirti liudytojai“[17], ir patvirtino tą įsakymą šiais žodžiais: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“[18] O abiejų šių įsakymų, kurių negalima nesilaikyti: įsakymo mokyti ir įsakymo tikėti, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą, būtų neįmanoma netgi suprasti, jei Bažnyčia iki galo ir regimai neišdėstytų evangelinės doktrinos ir jei šiame išdėstyme ji nebūtų apsaugota nuo bet kokio klaidos pavojaus. Klysta taip pat ir tie, kurie mano, kad kažkur žemėje egzistuoja tiesos depozitas, tačiau jo paieška reikalauja tokio sunkaus darbo, tokių ilgų studijų bei diskusijų, kad norint jį atrasti ir įgyti, vargiai užtektų žmogaus gyvenimo.
 
Tarsi gerasis Dievas būtų kalbėjęs per pranašus ir per savo vienatinį Sūnų tam, kad tik nedaugelis žmonių, pagaliau sulaukusių brandaus amžiaus, galėtų sužinoti pačių atrastas tiesas ir jokiu būdu ne tam, kad duotų tikėjimo ir moralės doktriną, kuri vestų žmogų per visą jo mirtingą gyvenimą.
 
Taip, iš šalies atrodo, kad šie pankrikščionys, besistengiantys suvienyti bažnyčias, siekia labai kilnaus tikslo – skatinti meilę tarp visų krikščionių; bet kaip gali būti, kad meilė kenkia tikėjimui? Visi, be abejo, žino, kad pats šv. Jonas, meilės apaštalas, kuris savo Evangelijoje atskleidė Jėzaus širdies paslaptis ir kuris be paliovos kalė į tikinčiųjų galvas naująjį įsakymą: „Mylėkite vieni kitus“[19], absoliučiai draudė bet kokius santykius su tais, kurie neišpažįsta Kristaus doktrinos, visos ir grynos: „Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, to nepriimkite į namus ir nesveikinkite.“[20] Todėl, jeigu meilės pagrindas yra visiškas ir nuoširdus tikėjimas, tai svarbiausias ryšys, jungiantis Kristaus mokinius, turi būti tikėjimo vienybė.
 
Kaip tada įsivaizduoti įteisinimą kokios nors krikščioniškos sąjungos, kurios nariai netgi tikėjimo klausimais laikytųsi kiekvienas savo atskiro mąstymo ir požiūrio, net tada, kai jie prieštarautų kitų mąstymui ir požiūriui? Ir kaip, klausiame Mes, jie galėtų suformuoti vieną ir tą pačią tikinčiųjų bendriją, kuriai priklausytų žmonės, besilaikantys viena kitai prieštaraujančių nuomonių? Pavyzdžiui, kalbant apie šventąją Tradiciją: tie, kurie teigia, jog ji yra autentiškas Apreiškimo šaltinis, ir tie, kurie tai neigia? Arba apie bažnytinę hierarchiją, sudarytą iš vyskupų, kunigų ir kitų dvasininkų: tie, kurie mano, jog ji yra dieviška institucija, ir tie, kurie skelbia, kad ji buvo pamažu įvesta bėgant laikui ir keičiantis aplinkybėms? Taip pat ir dėl Švč. Eucharistijos: tie, kurie garbina Kristų, tikrai esantį joje dėl to nuostabaus duonos bei vyno perkeitimo, vadinamo transsubstanciacija, ir tie, kurie teigia, jog Kristaus Kūnas joje atsiranda tik per tikėjimą arba per Sakramento ženklą ir savybę; tie, kurie pripažįsta, jog Eucharistija turi ir aukos, ir sakramento prigimtį, ir tie, kurie joje nemato nieko kita, kaip tiktai Viešpaties vakarienės atminimą ir paminėjimą? Ir dar, dėl šventųjų, viešpataujančių su Kristumi ir ypač Dievo Motinos Marijos: tie, kurie tiki, kad dera ir naudinga jų šauktis maldavimais ir garbinti jų paveikslus, ir tie, kurie teigia, jog šis kultas negali būti teikiamas, nes prieštarauja Jėzaus Kristaus, „vienintelio Dievo ir žmonių tarpininko“[21], garbei?
 
Tikrai, Mes nežinome, kaip, esant tokiems dideliems nuomonių skirtumams, galėtų būti atviras kelias į Bažnyčios vienybę, kai ši vienybė gali kilti tik iš vienintelio mokymo, vienintelio tikėjimo modelio ir vienodų krikščionių įsitikinimų. Užtat Mes gerai žinome, kad iš čia yra tik vienas žingsnis į religijos apleidimą ar indiferentizmą ir į tai, kas vadinama modernizmu, kurio nelaimingos aukos mano, jog dogmų tiesa nėra absoliuti, bet reliatyvi, t. y. kad ji pritaikytina besikeičiantiems laikmečių ir vietų poreikiams bei įvairiems protų polinkiams, kadangi ji neįeina į nekintamą apreiškimą, bet iš prigimties yra derintina prie žmonių gyvenimo.
 
Be to, kalbant apie tikėjimo tiesas reikia pasakyti, jog yra visiškai neleistina atskirti tikėjimo dogmų: skirstyti jas į fundamentalias ir nefundamentalias, tarsi pirmosios turėtų būti priimtos visų, o antrosios galėtų būti paliktos laisvam tikinčiųjų pritarimui. O iš tiesų neginčijamas antgamtinės tikėjimo dorybės objektas yra apreiškiančio Dievo autoritetas, kuris nepakenčia jokio tokios rūšies atskyrimo.
 
Todėl visi tikri Kristaus mokiniai žiūri į Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą su tokiu pat tikėjimu, kaip, pavyzdžiui, į Švč. Trejybės paslaptį; taip pat jie tiki mūsų Viešpaties Įsikūnijimu taip pat, kaip ir neklaidingu Romos pontifiko mokymu, žinoma, ta prasme, kuria jis buvo apibrėžtas visuotiniame Vatikano Susirinkime. Nes tai, kad Bažnyčia iškilmingais dekretais patvirtino ir apibrėžė šias tiesas skirtingais ir netgi nesenais laikmečiais, nereiškia, kad jos neturi tokio pat tikrumo, kad nėra vienodai privaloma jomis tikėti: argi ne Dievas jas visas apreiškė?
Iš tiesų Bažnyčios mokymas, kuris pagal dievišką sumanymą šiame pasaulyje buvo įsteigtas tam, kad apreikštosios tiesos amžinai išliktų nepakeistos ir kad jos būtų lengvai bei užtikrintai perduodamos žmonių pažinimui, yra kasdien vykdomas Romos pontifiko bei vienybėje su juo esančių vyskupų. Kiekvieną kartą, kai yra būtina veiksmingiau pasipriešinti klaidoms ir eretikų puolimams arba suprantamiau ir tiksliau išaiškinti tikintiesiems tiesas, šis mokymas privalo reikiamu metu pateikti definicijas iškilmingomis formomis ir terminais. Žinoma, šis ekstraordinarinis mokymas neįveda jokių naujovių į visumą tiesų, bent jau numanomai esančių Apreiškimo depozite, Dievo patikėtame Bažnyčiai, bet arba išryškina tai, kas iki tol galbūt daugeliui atrodė miglota, arba įsako laikyti tikėjimo dalimi tai, dėl ko iki tol kai kurie diskutavo.
 
Taigi, Garbingieji Broliai, suprantama, kodėl Apaštalų Sostas niekuomet neleido savo tikintiesiems dalyvauti nekatalikų susibūrimuose. Iš tiesų neleistina skatinti krikščionių susijungimo kitaip, nei raginant atskalūnus sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią, kadangi kažkada jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė. Mes sakome: grįžkite į vienintelę tikrąją Bažnyčią, kuri aiškiai regima visiems ir kuri savo Įkūrėjo valia turi amžinai išlikti tokia, kokią Jis pats įkūrė visų išganymui. Nes, amžiams bėgant, mistinė Kristaus Sužadėtinė niekada nebuvo sutepta ir niekada nebus sutepta, kaip liudija šv. Kiprijonas: „Kristaus Sužadėtinė negali svetimauti: ji yra nepaliesta ir tyra. Ji pažįsta tik vieną buveinę; savo skaisčiu drovumu ji saugo vienintelio židinio neliečiamybę.“[22] Šis šventasis kankinys visiškai pagrįstai stebėjosi tuo, kad kai kas manė, jog „ši vienybė, kylanti iš dieviškojo pastovumo, sustiprinta dangiškaisiais sakramentais, galėtų būti Bažnyčioje sugriauta ir sudaužyta nesuderinamų norų smūgiu“[23]. Kadangi mistinis Kristaus Kūnas, t. y. Bažnyčia, yra vienas[24], sudarytas „iš sujungtų ir suderintų dalių“[25] kaip fizinis kūnas, todėl absurdiška ir juokinga sakyti, kad jis gali susidėti iš išsibarsčiusių ir atskirtų narių; todėl kiekvienas, kuris nėra su juo suvienytas, taip pat nėra vienas iš jo narių ir nėra bendrystėje su jo galva, kuri yra Kristus[26].
 
O šioje vienintelėje Kristaus Bažnyčioje niekas neatsiranda ir nepasilieka, jeigu savo paklusnumu nepripažįsta ir nepriima Petro ir jo teisėtų įpėdinių valdžios bei galios. Argi nepakluso Romos Vyskupui, aukščiausiajam sielų Ganytojui, protėviai tų, kurie šiandien grimzta Focijaus ir novatorių klaidose? Sūnūs, deja, paliko tėvo namus, kurie, palaikomi nuolatinės Dievo pagalbos, dėl to nesugriuvo ir nepražuvo. Tad tegu jie grįžta pas visų Tėvą, kuris užmirš kadaise pasakytus įžeidimus Apaštalų Sostui ir priims juos su didžiausia meile. Jei jie, kaip dažnai sako, trokšta prisijungti prie Mūsų ir mūsiškių, kodėl gi jiems nepaskubėjus eiti Bažnyčios, „visų Kristaus tikinčiųjų motinos ir mokytojos“[27], link. Tegu jie paklauso Laktancijaus, sušukusio: „Vienintelė... Katalikų Bažnyčia laikosi tikrojo kulto. Ji yra tiesos šaltinis, tikėjimo buveinė, Dievo šventykla; kas į ją neįeina arba kas iš jos išeina, atsisako bet kokios gyvenimo ir išganymo vilties. Tegu niekas nededa vilčių į nesibaigiančius kivirčus. Nes čia yra gyvenimo ir išganymo klausimas; jeigu apdairiai ir rūpestingai nebudėsime, laukia pražūtis ir mirtis.“[28]
 
Tad tegu sūnūs atskalūnai grįžta prie Apaštalų Sosto, pastatyto tame mieste, kurį apaštalų kunigaikščiai Petras ir Paulius pašventino savo krauju, prie Sosto, „Katalikų Bažnyčios šaknies ir motinos“[29]. Tegu jie čia grįžta, žinoma, ne su ta mintimi ir viltimi, kad „gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos šulas ir atrama“[30] išsižadės tikėjimo vientisumo ir pakęs jų klaidas, bet, priešingai, norėdami pasivesti jos mokymui bei vadovavimui. Duok, Dieve, kad šį džiugų įvykį, kurio tokia daugybė mūsų pirmtakų neišvydo, Mes turėtume laimę išvysti, kad galėtume tėviška širdimi apkabinti sūnus, dėl kurių pražūtingo atsiskyrimo apgailestaujame; tegu išgirsta Dievas, mūsų Gelbėtojas, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“[31], Mūsų karštą maldavimą ir tegu teikiasi pašaukti visus pasiklydusius Bažnyčios vienybėn. Šiame labai svarbiame reikale Mes kreipiamės ir norime, kad būtų šaukiamasi Švč. Mergelės Marijos, Dievo malonės Motinos, visų erezijų Nugalėtojos ir krikščionių Pagalbos, užtarimo, kad ji Mums kuo greičiau išprašytų tos taip trokštamos dienos atėjimą, kai visi žmonės klausys jos dieviškojo Sūnaus balso „uoliai sergėdami Dvasios vienybę taikos ryšiais“[32].
 
Jūs suprantate, Garbingieji Broliai, kaip Mes trokštame šitos vienybės. Mes norime, jog tai žinotų ir Mūsų sūnūs, ne tik tie, kurie priklauso katalikiškajam pasauliui, bet ir tie, kurie yra atsiskyrę nuo Mūsų. Jei šie pastarieji nuolankia malda prašys dangiškosios šviesos, jie neabejotinai atpažins vienintelę tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir į ją pagaliau įeis, susivieniję su Mumis tobula meile. Laukdami to, taip pat paliudydami savo tėvišką palankumą, kaip dieviškų malonių laidą Mes jums, Garbingieji Broliai, ir jūsų dvasininkijai bei jūsų liaudžiai suteikiame apaštalinį palaiminimą.
 
Duota Romoje, prie šv. Petro, 1928 m. sausio 6 dieną, Epifanijos šventėje, šeštaisiais Mūsų pontifikato metais. 
 
 
 
 
 
[1] Pijus XI, Enciklika apie tikros vienybės skatinimą tikėjime, AAS XX (1928) 5–16. Lietuviškas tekstas iš: Bažnyčios mokymas, I knyga, Apie Bažnyčią. VšĮ „Laetitia“  2010.
[2] Jn 17, 21.
[3] Jn 13, 35.
[4] Žyd 1, 1-2.
[5] Plg. Mt 16, 18–19; Lk 22, 32; Jn 21, 15–17.
[6] Plg. Mk 16, 15.
[7] Plg. Jn 3, 5; 6, 48–58; 20, 22–23; plg. Mt 18, 18–22.
[8] Plg. Mt 13.
[9] Plg. Mt 16, 18.
[10] Jn 10, 16.
[11] Jn 21, 15–17.
[12] Mt 28, 19.
[13] Mt 18, 20.
[14] Plg. Mt 16, 18.
[15] Jn 17, 21; 10, 16.
[16] Plg. Jn 16, 13.
[17] Apd 10, 41.
[18] Mk 16, 16.
[19] 1 Jn 3, 23.
[20] 2 Jn 10.
[21] 1 Tim 2, 5.
[22] Kiprijonas, De catholicae Ecclesiae unitate, 6. PL 4, 502.
[23] Ten pat. 
[24] Plg. 1 Kor 12, 12.
[25] Ef 4, 16.
[26] Plg. Ef 5, 30; 1, 22.
[27] Laterano IV Susirinkimas, c. 5. DS 811.
[28] Lactancijus, Divin. Instit. IV 30, 11-12. PL 6, 542. 
[29] Kiprijonas, Epist. XLVIII ad Cornelium, 3. PL 4, 541. 
[30] 1 Tim 3, 15.
[31] 1 Tim 2, 4.
[32] Ef 4, 3.