25. Kada vyko Vatikano II Susirinkimas?
Vatikano II Susirinkimą atidarė popiežius Jonas XXIII 1962 m. spalio 11 d. Po jo mirties Susirinkimui toliau vadovavo popiežius Paulius VI, kuris jį ir uždarė 1965 m. gruodžio 8d.
Tai buvo 21-asis visuotinis susirinkimas, didžiausias dalyvių skaičiumi. Jame dalyvavo apie 2000 vyskupų.
26. Kuo skiriasi Vatikano II Susirinkimas nuo ankstesnių susirinkimų?
Vatikano II Susirinkimas aiškiai norėjo būti tik pastoraliniu (ganytojišku – Vert. past.) susirinkimu, taigi tokiu susirinkimu, kuris nesprendžia jokių tikėjimo klausimų, o tik nubrėžia pastoralines gaires Bažnyčios gyvenimui. Jis pats atsisakė dogmų apibrėžimo ir drauge susirinkimui priskiriamo neklaidingumo. Taigi jo dokumentai nėra neklaidingi.
Visi ankstesni susirinkimai buvo dogminiai susirinkimai, ir visi jie paskelbė tam tikrus neklaidingus nutarimus tikėjimo klausimais.
27. Kaip Vatikano II Susirinkimas susijęs su Bažnyčios krize?
Vatikano II Susirinkime nugalėjo liberalios bei modernistinės jėgos, kurios jau seniai kasėsi po Bažnyčios pamatais. Todėl galima sakyti, jog Vatikano II Susirinkimas buvo lyg dagtis visuotiniam Bažnyčios krizės sprogimui.
Jau šv. Pijus X savo enciklikoje Pascendi nustatė, jog modernizmas nebėra jėga už Bažnyčios ribų, jis jau surado sekėjų Bažnyčios viduje, net jei jo sekėjai ir slėptų savo tikruosius įsitikinimus. Šv. Pijui X, kaip ir kitiems po jo buvusiems popiežiams iki pat Pijaus XII, pavyko modernizmą šiek tiek sutramdyti. Tačiau realiai jo nepasisekė nugalėti. Nors ir buvo išoriškai sekama Pijaus XII enciklika Humani Generis, kurioje jis pasmerkė vadinamosios nouvelle theologie (naujosios teologijos – Vert. past.) neomodernizmą, tačiau daugelis slapta į ją nekreipė dėmesio. Ir toliau buvo laikomasi pasmerktų tezių bei skatinama seminaristus irgi taip elgtis.
Kokią revoliuciją Bažnyčioje reiškė Susirinkimas, atskleidė kai kurie jos atstovai. Kardinolas Suenensas išvedė paralelę tarp Prancūzų revoliucijos ir Susirinkimo, pasakydamas, jog Vatikano II Susirinkimas yra 1789-ieji Bažnyčioje. Susirinkimo teologas Yvesas Congaras sulygino jį su Rusijos revoliucija: „Bažnyčia taikiai įvykdė savąją Spalio Revoliuciją“[1].
28. Kaip Susirinkimas pateko į liberalų rankas?
Jono XXIII bei Pauliaus VI paramos dėka, liberalios ir neomodernistinės jėgos galėjo į Susirinkimo tekstus įterpti nemažai savo pozicijų, žymiai daugiau, nei iš pradžių tikėjosi.
Parengiamoji komisija prieš Susirinkimą buvo kruopščiai paruošusi parengiamąsias schemas, perteikiančias Bažnyčios tikėjimą. Susirinkime dėl šių schemų turėjo būti diskutuojama ir balsuojama. Tačiau jau pirmajame periode jos buvo atmestos ir pakeistos liberalų paruoštomis schemomis. Išimtis – schema apie liturgiją.
Susirinkime buvo nuo 250 iki 270 vyskupų, norėjusių ginti Bažnyčios Tradiciją ir vėliau susibūrusių į Cœtus Internationalis Patrum. Prieš juos opoziciją sudarė grupė liberalių kardinolų bei vyskupų, kurie buvo geriausiai organizuoti ir susibūrę į „Reino aljansą“. Pavadinimas „Reino aljansas“ kilo iš to, kad beveik visi jo vadovai buvo vyskupai, valdę vyskupijas prie Reino krantų. Ši grupė kasdien užtvindydavo Susirinkimą lapeliais, kuriuose buvo parašyta, kaip vyskupai turi balsuoti. Didžioji dalis vyskupų buvo neapsisprendę ir būtų lygiai taip pat sekę paskui konservatyviuosius. Tačiau kadangi jie matė, jog „Reino aljanso“ vadai yra asmeniniai popiežiaus draugai, o kai kurie iš jų, būtent Döpfneris, Suenensas, ir Lercaro, paskirti net Susirinkimo moderatoriais, tai ir sekė paskui juos.
Progresyviosios partijos teologas Hansas Küngas vieną kartą Susirinkimo metu pasidžiaugė, kad Susirinkime išsipildė negausios mažumos svajonė: „Niekas iš Susirinkimo dalyvių negrįš namo toks, koks čia atvyko. Aš pats niekada nebūčiau laukęs iš vyskupų tokių drąsių ir aiškių pareiškimų“[2]. Šiandien jau išaiškėjo, kokiai dvasiai atstovavo Küngas. Šis žmogus neigia daugelį krikščionybės dogmų (įskaitant popiežiaus neklystamumą ir Kristaus dievystę), tad net posusirinkiminė Roma jam atėmė mokymo teisę.
Ne ką geresnis yra ir Karlas Rahneris, kuris, nors nuosekliau bei atsargiau, savo raštuose platino panašias tezes, ir kurį ne kartą perspėjo Pijaus XII laikų Roma. Vatikano II Susirinkime jis įgijo didžiulę įtaką, ir Ralphas Wiltgenas jį netgi vadina įtakingiausiu teologu visame Susirinkime: „Kadangi Europos aljansas (═ Reino aljansas) palaipsniui perėmė vokiškai kalbančių vyskupų poziciją, o visas Susirinkimas perėmė Aljanso poziciją, tai vienas vienintelis teologas galėjo pasiekti, kad Susirinkimas priims jo pažiūras, jei tik vokiškai kalbantys vyskupai jas priims. Toks teologas buvo T. Karlas Rahneris SJ“[3].
Karlui Rahneriui tradicinis Bažnyčios mokymas yra tik „pijų laikų monolitizmas“ ir „mokyklinė teologija“. Jo nusiteikimą Bažnyčios mokymo atžvilgiu nušviečia vienas laiškas, parašytas 1962 m. vasario 22 d. jo teologinio žodyno (Kleines Theologisches Wörterbuch) vertimo proga: „Kaip tik Schereris rašo, ar aš esu už, ar prieš itališką mano žodyno vertimą. Žinoma, italų kalba dėl Romos bonzų ir ortodoksijos saugotojų yra ypatinga problema. Todėl mano raštai ir nėra išleisti itališkai. Tačiau kita vertus... aš vėl sustiprinau savo pozicijas. Galima sakyti, žodynėlis yra taip parašytas, jog tie žmonės visiškai nieko nesupras ir visiškai nieko neras, kas prieštarauja jų siauraprotiškumui“[4]. Kai Šventosios Oficijos prefektas, kardinolas Ottavianis, vienoje savo kalboje Susirinkime besirūpindamas Tradicija peržengė nustatytą laiką, jam paprasčiausiai buvo išjungtas mikrofonas. Rahneris šį atsitikimą 1962 m. lapkričio 5 d. savo laiške Vorgrimleriui pakomentavo taip: „Tu jau girdėjai, kad neseniai Alfrinkas atėmė žodį Ottavianiui, nes šis per ilgai kalbėjo, ir kad tada pasigirdo plojimai (kas šiaip buvo labai neįprasta). Moto: piktdžiuga yra gryniausias džiaugsmas“[5].
Tai, kad tokie žmonės kaip Rahneris ir Küngas darė įtaką Susirinkimui, nekalba apie jo reformų teisingumą. Gaila, tačiau ir apie popiežių Joną Paulių II nieko gero nesako toks jo pareiškimas 1963 m. (kai jis dar buvo paprastas vyskupas): „Per paruošiamuosius darbus ypatingą vaidmenį atliko tokie iškilūs teologai kaip Henris de Lubacas, J. Danielou, Y. Congaras, H. Küngas, R. Lombardi, Karlas Rahneris ir kiti“[6].
29. Ar visi Vatikano II Susirinkimo tekstai yra nepriimtini?
Vatikano II Susirinkimo tekstus galima padalyti į tris dalis. Nemažai tekstų, pvz., Dekretą apie kunigų lavinimą, galima lengvai priimti, nes jie atitinka katalikišką mokymą. Kiti tekstai yra dviprasmiški, t. y. nors juos galima suprasti teisingai, tačiau jie gali būti aiškinami ir klaidingai. Galiausiai yra keli tokie Susirinkimo tekstai, kurių apskritai neįmanoma teisingai aiškinti ir kurių dabartinei formuluotei jokiu būdu negalima pritarti, kadangi ji prieštarauja katalikų tikėjimui. Toks tekstas, pavyzdžiui, yra Dekretas apie religinę laisvę.
Dviprasmiškiems tekstams pritarti galima tik tuo atveju, kai jie, arkivyskupo Lefebvre’o žodžiais, aiškinami „Tradicijos šviesoje“. Trečiąją tekstų grupę reikia pirmiau pataisyti, kad jiems būtų galima pritarti.
Į Susirinkimo tekstus dviprasmybės buvo įterptos sąmoningai, tam, kad suklaidintų konservatyvius susirinkimo tėvus. Pastarųjų įtarumą galima buvo numaldyti sakant, kad tie tekstai nenori pasakyti nieko daugiau, ką Bažnyčia visada iš esmės yra mokiusi. Tačiau vėliau, remiantis tais pačiais tekstais, buvo galima ginti visiškai neortodoksiškas tezes. Tai patvirtino, pvz., Karlas Rahneris ir Herbertas Vorgrimleris, rašę, jog „dauguma visai ne antraeilių teologinių klausimų, kuriais nebuvo iki galo susitarta, palikti atviri, parinkus tokias formuluotes, kad po Susirinkimo įvairios teologinės grupuotės ir kryptys juos galėjo įvairiai aiškinti“[7]. Toksai sąmoningas miglotumas buvo teisinamas tuo, kad Susirinkimas norėjo būti tik pastoraliniu susirinkimu ir todėl čia nereikėjo siekti tokio teologinio kalbos aiškumo, koks būtų privalomas dogminiame susirinkime.
Vienas tokių dviprasmybių pavyzdys yra žymioji frazė subsistit in dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium(1, 8). Čia skelbiama, kad Kristaus Bažnyčia „buvoja“ (═ subsistit in) Katalikų Bažnyčioje. Tačiau ankstesnis Bažnyčios Mokymas visada aiškiai sakė, jog Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia. Šis est (═ yra) dar buvo įrašytas pirminiuose konstitucijos projektuose. Katalikų Bažnyčia nėra tik vienas iš Kristaus Bažnyčios įgyvendinimų, ji yra absoliučiai tapati Kristaus Bažnyčiai, todėl kitos bažnytinės bendruomenės niekada nepriklausė Kristaus Bažnyčiai. Gal ir įmanoma subsistit in suprasti tradicine prasme. Tačiau tai buvo naujųjų teologų įpiršta frazė, todėl po Susirinkimo ja iš karto imta grįsti naują Bažnyčios sampratą, pagal kurią Katalikų Bažnyčia tėra tik viena iš Kristaus Bažnyčios realizavimo formų. Tada kitos bažnyčios taip pat priklauso Kristaus Bažnyčiai. Būtent taip, pvz., ir mano kardinolas Willebrandsas: „Subsistit in iškelia dar vieną aspektą, kuris Susirinkimo diskusijų apie Lumen gentium dvasioje yra lygiai taip pat svarbus kaip ir pirmasis. Pirminiame formulavime, įkvėptame popiežiaus Pijaus XII enciklikų Humani generis bei Mystici Corporis, išimtinai dominavo est. Šis žodis pažymi tai, ką kardinolas Lienartas savo kategoriškoje kalboje nusakė kaip aiškų tapatumą tarp Katalikų Bažnyčios ir Kristaus Bažnyčios, lyg „Mistinis Kūnas būtų apribotas tik Romos Bažnyčios sienomis“. Tuo tarpu subsistit in daro užuominą, jog Bažnyčią, kurią mes per Credo išpažįstame kaip vieną, šventą, katalikišką ir apaštalinę, galime rasti įsteigtą ir organizuotą kaip bendruomenę būtent Katalikų Bažnyčioje, nors kartu ji yra nusidriekusi ir už pastarosios ribų... Taigi subsistit in leidžia ir tikėti, jog pirminė Dievo Bažnyčia randama Katalikų Bažnyčioje, ir manyti, kad ji dėl to ne ką mažiau, net jei ir su nedideliu trūkumu, yra išplitusi ir už Katalikų Bažnyčios ribų“[8]. Pagal tokią sampratą Katalikų Bažnyčia, nors yra ir geriausia Kristaus Bažnyčios forma, tačiau vis dėlto tik viena iš daugelio. O tai visiškai prieštarauja katalikų tikėjimui.
30. Kokios yra pagrindinės Vatikano II Susirinkimo klaidos?
Religinė laisvė ir ekumenizmas yra žalingiausios Susirinkimo klaidos. Todėl jos bus detaliau išnagrinėtos tolesniuose skyriuose. Klaidingas yra ir mokymas apie vyskupų kolegializmą. Tačiau nerimą kelia ir naivus tikėjimas pažanga bei susižavėjimas moderniuoju pasauliu, išreikšti daugelyje Susirinkimo tekstų.
Kolegializmo principas yra nukreiptas prieš autoriteto panaudojimą. Popiežius ir vyskupai jau nebegali panaudoti visos savo galios, nes dabar Bažnyčia yra valdoma kolegialiu būdu. Šiandien vyskupas tik teoriškai yra savo diecezijos vadovas. Praktiškai jis yra bent jau moraliai priklausomas nuo vyskupų konferencijų, kunigų tarybų bei kitokių pačių įvairiausių „sovietų“. Net Roma nebedrįsta paprieštarauti vyskupų konferencijoms, o dažniausiai nusileidžia jų spaudimui. Bažnyčia pripažino Prancūzijos revoliucijos propaguotą lygybės idėją. O ši remiasi J. J. Rousseau klaidingu mokymu, kuris neigia Dievo nustatyto autoriteto egzistavimą ir visą valdžią suteikia liaudžiai. Tačiau tai visiškai prieštarauja Šv. Rašto mokymui: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“ (Rom 13, 1–2).
Trys Vatikano II Susirinkimo klaidos: religinė laisvė, kolegializmas ir ekumenizmas kaip tik atitinka tris Prancūzijos revoliucijos principus: laisvę, lygybę ir brolybę. Tai dar kartą patvirtina kardinolo Suenenso žodžius, jog Vatikano II Susirinkimas yra 1789-ieji Bažnyčioje.
Susirinkimo naivaus tikėjimo pažanga blogiausias pavyzdys yra pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes. Jame stebina liaupsės modernaus pasaulio pažangai, taigi pasaulio, kuris iš tikrųjų vis labiau tolsta nuo Dievo. 12 skyriuje skaitome: „Ir tikintieji, ir netikintieji beveik vieningai sutaria, kad viskas pasaulyje yra nukreipta į žmogų kaip į tikslą ir visa ko viršūnę“[9]. 57 skyriuje krikščionys raginami „kartu su visais žmonėmis prisidėti prie žmogiškesnio pasaulio kūrimo“[10]. Pasaulis, kuriame visa ko centras bei tikslas yra žmogus ir kuriame visi turi prisidėti prie žemiško rojaus sukūrimo, atitinka ne krikščionių, o masonų pasaulėvaizdį. Pagal krikščionišką mokymą tiktai Dievas yra visų kūrinių tikslas. O žemiškos taikos ir žemiško gėrio bus tik tiek, kiek žmonės save paves Jėzui Kristui ir vykdys Jo įsakymus. Būtent kardinolas Ratzingeris Gaudium et spes dėl to pavadino „Antisyllabus“[11], nes čia aiškiai mokoma to, ką Pijus IX 1864 m. iškilmingai pasmerkė [dokumentu Syllabus errorum – Vert. past.]. Taip pat 1984 m. kardinolas pasakė, kad Bažnyčia 60-aisiais pasisavino „geriausias dviejų šimtų metų liberaliosios kultūros vertybes“. Nors šios vertybės ir „už Bažnyčios ribų“, tačiau surado savo vietą ir jos viduje[12]. Tačiau ar taip gali būti? Ar gali už Bažnyčios ribų egzistuoti tikrosios vertybės? Argi Kristus neapdovanojo savo Bažnyčios tiesos pilnatve ir visokiausiomis gėrybėmis? Ką liberalizmas turi gero, visa tai galima aiškiai rasti Evangelijoje. O specifinės liberalizmo vertybės, būtent nežabota laisvė, Dievo nustatyto autoriteto nepripažinimas ir pan. yra pačios savyje antikrikščioniškos. Ši nauja posusirinkiminės Bažnyčios laikysena liberalios kultūros atžvilgiu prieštarauja Syllabus pasmerktam sakiniui Nr. 80: „Romos popiežius gali ir privalo susitaikyti bei susidraugauti su pažanga, su liberalizmu ir su moderniąja kultūra“[13].
31. Ar Vatikano II Susirinkimas kaip ordinarinio Bažnyčios mokymo atstovas nėra neklaidingas?
Kartais teigiama, jog Vatikano II Susirinkimas yra neklaidingas, nors jis ir buvo pastoralinis susirinkimas. Net jeigu jis ir neišleido ekstraordinarinių Bažnyčios mokymo aktų, neklaidingumas esą jam turėtų būti priskirtas kaip ordinarinio Bažnyčios mokymo skelbėjui, kadangi jame buvo susirinkę beveik visi pasaulio vyskupai. Be to, šiandien pasaulio vyskupai vieningai moko ekumenizmo bei religinės laisvės, o tai taip pat reiškia ordinarinio Bažnyčios Mokymo skelbimą.
Tačiau taip argumentuojant pamirštama, jog tam, kad ordinariniam Bažnyčios mokymui būtų priskiriamas neklaidingumas, būtinas nepertraukiamumas ne tik erdvėje, bet ir laike. Mokymas, ilgą laiką visoje Bažnyčioje laikytas nebažnytiniu ir priešingu tikėjimui, negali staiga tapti neklaidinga tikėjimo norma, net jei visi pasaulio vyskupai jam pritartų. Būtent taip ir yra ekumenizmo bei religinės laisvės atveju. Šie mokymai visada buvo absoliučiai svetimi Bažnyčiai ir per paskutiniuosius du šimtmečius ne kartą pasmerkti. Žymiai didesnę teisę turėtume teigti, jog ekumenizmo ir religinės laisvės pasmerkimai dėl ekstraordinarinių Bažnyčios mokymo aktų yra neklaidingi.
Kad Vatikano II Susirinkimui nėra priskirtinas neklaidingumas, aiškiai pabrėžė ir kardinolas Ratzingeris 1988 m. Jis pasakė: „Daugybė teorijų sukelia įspūdį, jog po Vatikano II Susirinkimo viskas pasidarė kitaip ir kad tai, kas buvo anksčiau, jau nebegalioja arba... galioja tiktai Susirinkimo šviesoje. Bet tiesa yra ta, kad Susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos, jis sąmoningai norėjo būti žemesnio rango, būtent vien tik pastoraliniu susirinkimu. Nepaisant to dauguma jį interpretuoja taip, lyg tai būtų kažkokia superdogma, panaikinanti kitų susirinkimų svarbą“[14]. Tai yra negarbingas žaidimas, kuris žaidžiamas remiantis Vatikano II Susirinkimu. Pačiame Susirinkime buvo pabrėžiamas jo grynai sielovadinis pobūdis, kad nereikėtų daryti teologiškai tikslių definicijų. O po Susirinkimo jau elgiamasi taip, lyg tai būtų vienintelis tikrai reikšmingas susirinkimas Bažnyčios istorijoje. Šiandien oficialiuose ir neoficialiuose pranešimuose faktiškai cituojamas tik Vatikano II Susirinkimas bei posusirinkiminiai popiežiai, o ankstesni Susirinkimai ir ankstesnių popiežių pasisakymai palikti užmarščiai.
[1] Le Concile au jour le jour. Deuxième session. Paris, 1964, p. 215.
[2] Wiltgen, Ralph M., Der Rhein fließt in den Tiber. Feldkirch, Lins-Verlag, 1988, p. 61.
[3] Ten pat, p. 82.
[4] Vorgrimler, Herbert, Karl Rahner verstehen. Freiburg. Herder, 1985, p. 175.
[5] Deutsche Tagespost, 1992 10 10. p. 2.
[6] Malinski, M., Mon ami Karol Wojtyla. Le Centurion, 1980, p. 189.
[7] KK 21.
[8] Willebrands, Johannes, Mandatum unitatis. Paderborn, Bonifatius Verlag, 1982, p. 352.
[9] KK 459.
[10] KK 509.
[11] Ratzinger, Joseph Kard., Theologische Prinzipienlehre. München, Erich Wewel Verlag, 1982, p. 398.
[12] Kardinolo Ratzingerio interviu, duotas Vittorio Messori, paskelbtas Italijos laikraštyje Jesus, 1984 lapkritis, p. 72.
[13] DH 2980.
[14] Nach den tieferen Ursachen fragen, iš kardinolo Ratzingerio kalbos Čilės vyskupams // Der Fels, 1988, Nr. 12, p. 343.