Šv. Pijaus X kunigų brolija

92. Kas yra Šv. Pijaus X kunigų brolija?

 

Šv. Pijaus X kunigų brolija yra arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o įkurta kunigų kongregacija. Ją 1970 m. lapkričio 1 d. kanoniškai įsteigė Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas François Charrière. 1971 m. vasario 18 d. oficialiu Romos dekretu kardinolas Wrightas, Klero kongregacijos prefektas, pritarė Brolijos veiklai ir paskatino ją tęsti. Broliją pripažino kompetentingi autoritetai, vadinasi, ji yra Bažnyčios darbas.

 

Brolijai šiandien (1997 m.) priklauso daugiau nei 360 kunigų, ji įkūrusi savo padalinius 28–iose pasaulio šalyse. Brolijai taip pat priklauso apie 50 brolių vienuolių ir dvi moterų seserų ordinų šakos (apie 140 seserų). Siekdamos tų pačių tikslų, su ja bendradarbiauja 25–ios vienuolių bendruomenės.

 

 

93. Kokie yra Brolijos uždaviniai?

 

Pirmas ir svarbiausias Brolijos uždavinys yra steigti seminarijas ir jose pagal tradicinį Katalikų Bažnyčios tikėjimą ruošti bei lavinti gerus kunigus. Tačiau šios Bažnyčios krizės metu jai taip pat tenka uždavinys saugoti nepakeistą katalikų tikėjimą.

 

Tikra Bažnyčios reforma yra galima tik reformuojant kunigystę. Tik geri ir šventi kunigai vėl žmonių širdyse uždegs meilę Dievui ir įkvėps tikėjimą. Baisi oficialių kunigų seminarijų padėtis arkivyskupui Lefebvre'ui buvo tiesioginis postūmis įkurti kunigų Broliją. Oficialiose seminarijose beveik visur buvo neigiamos pagrindinės tikėjimo tiesos, todėl seminaristai nebūdavo tinkamai paruošiami. Daugumoje vietų seminaristai netgi būdavo kurstomi nusidėti ir maištauti prieš Bažnyčios mokymą.

 

94. Ar Brolijos panaikinimas buvo galiojantis?

 

Broliją 1975 m. gegužės 6 d. raštu panaikino Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas Pierre Mamie (vyskupo Charrière įpėdinis). Prieš tai Romoje vyko pokalbiai tarp arkiv. Lefebvre'o ir kardinolų Garrone, Wright ir Tabera. Panaikinimo procedūra neatitiko kanonų teisės ir todėl yra negaliojanti.

Panaikinimas ir šiaip būtų negaliojantis, kadangi vienintelė Brolijos panaikinimo priežastis buvo jos ištikimybė katalikų tikėjimui ir tradiciniam šv. Mišių ritualui.

 

Pagal Bažnyčios teisę, diecezinis vyskupas negalėjo panaikinti Kunigų brolijos. Net jei jis pats būtų įkūręs kongregaciją savo diecezijoje, jis negalėtų jos panaikinti, tai gali padaryti tiktai Roma. Trijų kardinolų komisija taip pat nebuvo autoritetingas teisės organas tokiam sprendimui, ypač dėl to, kad ji pakvietė mons. Lefebvre’ą tiktai pokalbiui. Arkivyskupo Lefebvre'o apeliacija buvo paprasčiausiai atmesta, o tai irgi prieštarauja Bažnyčios teisei.

Akivaizdus oficialių teisės normų nesilaikymas panaikinant Broliją aiškiai įrodo, kad šie veiksmai buvo neteisėti. Jei Romos autoritetai būtų turėję gryną sąžinę, jie nebūtų atsisakę elgtis Bažnyčios teisės nustatytu būdu.

 

 

95. Ar arkivyskupo suspendavimas buvo galiojantis?

 

1976 m. liepos 22 d. arkivyskupas Lefebvre'as buvo suspenduotas. Šis suspendavimas yra lygiai taip pat negaliojantis, kaip ir Brolijos panaikinimas, kadangi arkivyskupas niekada nebuvo pašauktas stoti prieš kompetentingą Bažnyčios teismą ir vienintelė jo suspendavimo priežastis buvo ta, kad jis tvirtai laikėsi Bažnyčios Tradicijos. Sine culpa nulla pœna – be kaltės nėra ir bausmės!

 

Suspendavimas reiškia draudimą toliau naudoti savo šventimo galią. Taigi arkivyskupas, jei būtų galiojančiai suspenduotas, negalėtų aukoti šv. Mišių ir teikti sakramentų.

 

 

96. Ar arkivyskupui Lefebvre’ui vis dėlto nederėjo būti paklusniam?

 

Kristus suteikė Bažnyčios autoritetams valdžią tam, kad jie saugotų ir gintų tikėjimą. Kol jie tai daro, privaloma jiems paklusti. Tačiau jei jie piktnaudžiauja savo autoritetu tam, kad įsakytų ką nors nuodėmingo arba tai, kas prieštarauja tikėjimui, tada galima jiems nepaklusti, negana to, tokiu atveju jiems reikia pasipriešinti. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“(Apd 5, 29).

 

Paprastas neteisingas asmeninis elgesys ar neprotingi Bažnyčios vyresniųjų sprendimai neturėtų tarnauti pretekstu jiems nepaklusti. Tačiau kai įsakoma kas nors nuodėminga, prieinamos paklusnumo ribos. Tad Leonas XIII savo enciklikoje Diuturnum illud rašo: „Žmonės turi tik vieną pagrindą nepaklusti: kai iš jų reikalaujama to, kas atvirai prieštarauja dieviškajam ar prigimtiniam įstatymui, nes negalima reikalauti ar leisti daryti to, kas pažeidžia prigimtinį įstatymą arba Dievo valią. … Taip pat nėra pagrindo tuos, kurie taip elgiasi, apkaltinti atsisakymu paklusti: jei valdančiųjų valia prieštarauja Dievo valiai ir įstatymams, tai jie peržengia savo valdžios įgaliojimus ir nusižengia teisingumui; tada jų autoritetas tampa niekiniu, nes kur nėra teisingumo, ten nėra ir autoriteto“.138 Nors šie žodžiai pasakyti valstybinės valdžios atžvilgiu, tačiau galioja visiems autoritetams.

 

 

97. Ar galima pasipriešinti popiežiui?

 

Jei popiežius piktnaudžiauja savo pareigomis ir tuo daro žalą Bažnyčiai, jam galima ir reikia pasipriešinti.

 

Taip šv. Paulius pasipriešino šv. Petrui, kai šis, pabijojęs žydų, atsisakė toliau valgyti su pagonimis ir taip sukėlė Bažnyčios skilimo pavojų: „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs“ (Gal 2, 11–12). Šv. Tomas Akvinietis šią Evangelijos vietą komentuoja taip: „Jei gresia pavojus tikėjimui, aukšto rango pareigūnai privalo būti netgi viešai apkaltinti savo pavaldinių. Taip šv. Paulius, būdamas šv. Petro pavaldinys, pasipriešino jam dėl gresiančio papiktinimo tikėjimo reikale; kaip rašo šv. Augustinas, šv. Petras pats davė vyresniesiems pavyzdį, kad jie, kai tik nuklysta nuo tiesaus kelio, neturėtų paniekinti žemesniųjų, kai šie juos sudraudžia“.139

To paties moko ir kiti Bažnyčios teologai. Žymiausias jėzuitų teologas Suarezas rašo: „Jei popiežius ką nors įsakytų, kas būtų nukreipta prieš moralę, būtina jam nepaklusti. Jei jis kada nors įvykdys ką nors, kas prieštarauja akivaizdžiam teisingumui ir bendrajam gėriui, yra leidžiama jam pasipriešinti“.140 Taip mano ir šv. Robertas Belarminas: „Kaip yra leidžiama pasipriešinti popiežiui, kai jis užpuola fiziškai, taip yra leidžiama pasipriešinti tam, kuris kelia pavojų sieloms arba veda valstybę į sumaištį ir labiausiai tada, kai griauna Bažnyčią. Aš sakau, kad yra leidžiama jam pasipriešinti nevykdant jo įsakymų ir trukdant įvykti jo valiai“.141

 

98. Ar vyskupų įšventinimas 1988 metais nebuvo schizmatinis aktas?

 

Schizma yra principinis popiežiaus autoriteto atmetimas, tačiau ja negali būti vien atskiras nepaklusnumo aktas. Be to, Brolija pripažįsta popiežių, ir jos kunigai per kiekvienas šv. Mišias meldžiasi už jį. Nors vyskupų įšventinimas išoriškai ir yra nepaklusimas, tačiau jis nepradėjo schizmos.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių toks išorinis nepaklusnumas popiežiui buvo visiškai pateisinamas.

 

Galime vaizdžiai palyginti: yra didelis skirtumas, jei kas nors savo tėvui sako: „Tu tai darai blogai“ ir kai pasako: „Tu daugiau nebesi mano tėvas, aš nebenoriu turėti su tavimi jokių reikalų“. Tiktai antrasis atvejis atitinka schizmą.

Tai patvirtina iškilūs Bažnyčios teisininkai. Kardinolas Castillo Lara, Bažnyčios teisės daktaras ir popiežiaus komisijos autentiškai Bažnyčios teisės interpretacijai prezidentas, aiškina: „Vyskupo konsekracija be popiežiaus leidimo savyje nėra joks schizmatinis veiksmas“.142 Taip pat grafas Neris Capponi, emeritas Bažnyčios teisės profesorius, mano, kad vyskupo įšventinimas be popiežiaus leidimo savyje nėra schizmatinis aktas: „Jis turėtų padaryti daugiau. Jeigu jis sukurtų savo nuosavą hierarchiją, tada jis atliktų schizmatinį aktą. Iš tikrųjų arkivyskupas Lefebvre’as paprasčiausiai pasakė: ‚Aš įšventinu vyskupus, kad mano galia išliktų. Jie neužima kitų vyskupų vietos, aš nekuriu jokios paralelinės Bažnyčios‘. Todėl šis jo veiksmas nėra schizmatiškas“.143 Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei sekretorius Mons. Camille Perl 1997 m. spalio 12 d., kalbėdamas apie "lefevrijonus", pasakė šveicarų dienraščiui Le Matin: "Niekas neneigia, kad jie yra katalikai".143a

Taigi teigimas, jog arkivyskupas Lefebvre’as įvykdė schizmatinį aktą ir dėl to yra automatiškai ekskomunikuotas, yra klaidingas! 144

 

99. Ar Brolija blogai supranta Tradiciją?

 

Brolijai vis primetama, jog ji turi per daug statišką Tradicijos sampratą. Jai priešpriešinamas šiandien Romoje populiarus „gyvosios Tradicijos“ suvokimas. Žodžiu „gyva“ norima pabrėžti, jog Tradicija yra kažkas besikeičiančio kaip ir visa, kas gyva. Tačiau tai yra tiesos istorizavimas, kaip to mokė modernistai: Kas vakar buvo klaidinga, šiandien esą gali būti teisinga.

 

Arkivyskupas Lefebvre’as dažnai pasakodavo: kai jis Romoje kalbėjo su kardinolu Ratzingeriu ir kitais aukštais asmenimis, į jo priekaištus, kad popiežius Pijus IX ką nors pasmerkė ar kad Tridento Susirinkimas ką nors dogmatizavo, būdavo atsakoma: „Bet, monsinjore, mes gyvename ne Pijaus IX laikais; dabar nebe Tridento Susirinkimo epocha…“

Žinoma, „gyvosios Tradicijos“ sąvoką galima suprasti ir teisingai: kaip mokymo ir kulto išsiskleidimą, išsaugojant katalikų tikėjimo identitetą. Tradicija gali būti aiškinama ir neigiama, sustingusia prasme, – kaip laikymasis kiekvienos išorinės formos ir kiekvienos senos praktikos bei nenorėjimas prisitaikyti prie modernaus pasaulio sąlygų. Šv. Pijus X, nors ir aštriai kritikavęs modernizmą, neturėjo tokios sustingusios Tradicijos sampratos. Tai įrodo daugelis jo reformų: jis reformavo brevijorių ir bažnytinę muziką, jis pirmas paruošė aiškų Bažnyčios teisės kodeksą ir dviem dekretais pašalino paskutines jansenizmo liekanas. Čia paminėtos tik svarbiausios jo reformos. Niekas kitas po Tridento Susirinkimo nepadarė tiek pakeitimų, kiek šv. Pijus X. Tačiau tai buvo geri pakeitimai, kuriais popiežius stengėsi sukurti optimalias sąlygas Bažnyčiai veikti moderniame pasaulyje, kad galėtų išganyti kuo daugiau sielų.

Tačiau posusirinkiminės reformos keičia tikėjimą, ir todėl joms galioja šv. Pauliaus žodžiai: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę,– tebūnie prakeiktas!“(Gal 1, 8).

 

 

100. Ar vis dėlto nebūtų įmanoma gyventi taikoje su Roma?

 

Šiuo metu nebeįmanoma nekonfliktuojant su Roma gyventi nuosekliai pagal katalikų tikėjimą ir tą tikėjimą ginti. Nors yra bendruomenių, kurioms Roma leido švęsti tradicines Mišias, tačiau jos privalo pripažinti naująsias Mišias kaip lygiavertę celebracijos formą ir susilaikyti nuo bet kokios Vatikano II Susirinkimo kritikos. Taip pat jos turi akceptuoti religinę laisvę ir ekumenizmą.

 

Tai pasakytina pvz. apie šv. Petro broliją ir bendruomenę „Kristus Karalius ir aukščiausias Kunigas”, kurios centras yra Gricigliano prie Florencijos. Čia į tradicines Mišias žiūrima kaip į tam tikrą bendruomenės charizmą, o naujoji liturgija visiškai akceptuojama. Gricigliano vyresnysis jau šventė kartu su popiežiumi naująsias Mišias, o atskiri Šv. Petro Brolijos kunigai jau laikė naująsias Mišias. Taip pat jos turi priimti Vatikano II Susirinkimo nuostatas, ypač religinę laisvę ir ekumenizmą.

Šios bendruomenės, steigdamos naujas savo atstovybes, turi daugybę sunkumų. 1993 m. rugsėjo 24 dienos Vokietijos vyskupų konferencijos posėdis aiškino, kad tradicinių Mišių plitimas “dėl pastoralinės situacijos yra nepageidautinas”. Jei kai kur ir yra švenčiamos “indultinės Mišios”, tai taisyklės leidžia jas laikyti tik dieceziniams kunigams ir tik išimties tvarka - Šv. Petro brolijos nariams, su sąlyga, kad jie bus pasiruošę švęsti Mišias ir pagal naująjį ritualą. 1996 m. Šv. Petro brolijos generalinis vyresnysis kreipėsi į tikinčiuosius, prašydamas pagalbos steigiant Vokietijoje naujas koplyčias, kad neseniai įšventinti kunigai turėtų kur aukoti tradicines Mišias. Tačiau šis kreipimasis buvo bergždžias. Nors visur nepaprastai trūksta kunigų, nors Roma ir leidžia, tačiau vyskupai nėra pasiruošę suteikti galimybės kunigams darbuotis vien todėl, kad šie nori švęsti senąją liturgiją. Tokia šių laikų groteskiška situacija. Ir tuo sunkiau bendradarbiauti su posusirinkimine Roma tiems, kurie nori nuosekliai ginti katalikų tikėjimą.