Prieš akis turiu katalikų žurnaluose skelbtas fotografijas su gana dažnai laikomų Mišių vaizdais. Sunku suprasti, koks Šventosios Aukos momentas užfiksuotas pirmoje fotografijoje. Už paprasto medinio stalo, kuris neatrodo labai švarus ir neapdengtas jokia staltiese, stovi du kostiumuoti veikėjai su kaklaraiščiais: vienas kelia ar atnašauja taurę, kitas – komuninę. Užraše sakoma, kad tai kunigai, vienas jų – Katalikų akcijos federalinis kapelionas. Toje pat stalo pusėje greta pirmojo celebranto – dvi kelnėtos merginos, greta antro – du megztiniuoti vaikinai. Į taburetę atremta gitara.
Kita fotografija: veiksmas vyksta kampe kambario, kuris galėtų būti jaunimo centro salė. Kunigas, vilkintis Taizé albą, stovi priešais piemens kėdę, atliekančią altoriaus funkciją; matyti keramikinis dubenėlis ir tos pačios medžiagos kaušelis, taip pat dvi degančios žvakelės. Penki kostiumuoti jaunuoliai susėdę ant žemės, vienas jų brazdina gitara.
Trečia fotografija susijusi su keleto metų senumo įvykiu – Prancūzijos atominius bandymus Mururoa saloje siekiančių sutrukdyti keleto ekologų jūros kelione. Tarp jų yra kunigas, laikantis Mišias burlaivio denyje dviejų kitų žmonių kompanijoje. Visi trys vilki šortus, vienas jų dar ir pusnuogis. Kunigas, be abejo, pakylėjimo momentu, iškėlęs ostiją. Jis nei stovi, nei klūpi, bet sėdi ar veikiau atsirėmęs į laivo įrenginius.
Ryškėja bendras šių papiktinančių vaizdų bruožas: apipavidalinimo, naudojamų reikmenų, elgesio ir aprangos prasčiokiškumu Eucharistija pažeminama iki kasdienio veiksmo lygio. Vadinamieji katalikiški žurnalai, pardavinėjami ant bažnyčių prekystalių, skelbia tokias fotografijas ne kritikuodami, bet, priešingai, rekomenduodami šį veikimo būdą. Pasak La Vie, to dar nepakanka. Šis leidinys, kaip dabar įprasta, panaudoja skaitytojų laiškų ištraukas, siekdamas be įsipareigojimo pasakyti tai, kas turima mintyje, ir rašo: „Liturgijos reforma turėtų eiti toliau… Kartojimas, nuolatinis tų pačių formulių naudojimas, visi tie nurodymai stabdo tikrąjį kūrybiškumą“.
Kuo gi turėtų tapti Mišios? Štai kuo: „Mūsų problemos daugialypės, mūsų sunkumai didėja, o Bažnyčios, atrodo, čia vis dar nėra. Iš Mišių dažnai išeiname nuvarginti; mūsų gyvenimas, mūsų dabartiniai rūpesčiai tarsi prasilenkia su tuo, kuo mums siūloma gyventi sekmadienį“.
Aišku, pavargę išeiname iš Mišių, kuriose siekiama nusileisti iki žmonių lygio, užuot pakylėjus juos link Dievo, kurios, neteisingai suprastos, neleidžia jiems įveikti „problemų“. Drąsinimas eiti dar toliau virsta sąmoningu troškimu suardyti šventybę. Taip iš krikščionio atimama tai, kas jam būtina, ko jis siekia, nes jis linkęs garbinti ir šlovinti visa, kas susiję su Dievu. Juo labiau tai pasakytina apie medžiagines atnašas, kurioms skirta virsti Jo Kūnu ir Krauju! Kam gaminti pilkas ar rudas ostijas, paliekant jose dalį sėlenų? Ar norima priversti pamiršti iš naujųjų atnašavimo apeigų išbrauktus žodžius: hanc immaculatam hostiam, tą tyrą ostiją be dėmės?
Vis dėlto tai tik nereikšmingas pakeitimas. Dažnai girdėti kalbant, kad konsekruojami gabalėliai paprastos raugintosios duonos, o ne įsakytoji gryna nerauginta kvietinė, kurios išskirtinis vartojimas neseniai primintas instrukcijoje Inaestimabile Donum.[1] Kadangi peržengiami visi apribojimai, matome net vieną Amerikos vyskupą, siūlantį gaminti pyragėlius, primaišant pieno, kiaušinių, mielių, medaus ir margarino.
Dievo tarnybai įšventintus asmenis irgi apima desakralizacija, išnyksta kunigų ir vienuolių bažnytiniai drabužiai, kreipiamasi vardu, tujinama, priimama sekuliarizuota gyvensena dėl naujų principų, o ne dėl praktinio būtinumo, kaip bandoma įtikinti. Mano manymu, tai patvirtina ir tos vienuolės, kurios, palikusios klauzūrą ir apsigyvenusios mieste nuomojamuose butuose, šitaip patiria dvigubą nuostolį – atsisakiusios gobtuvo, jos turi pakelti išlaidų nuolatiniam lankymuisi pas kirpėją naštą.
Šventybės praradimas kartu veda į šventvagystę. Viename Vakarų Prancūzijos žurnale pranešama, kad 1980 m. Vandėjoje vyko nacionalinis merginų kolektyvų konkursas. Laikytos Mišios, per kurias merginų grupės atliko šokius, o paskui kai kurios iš jų dalijo Komuniją. Negana to, ceremoniją vainikavo ratelis, kuriame dalyvavo ir kunigo apdaru vilkintis celebrantas. Aš linkęs čia ne sudarinėti pasitaikančių piktnaudžiavimų katalogą, bet pateikti keletą pavyzdžių, galinčių trikdyti ir net piktinti šiandienius katalikus. Neatskleisiu jokios paslapties, kadangi pati televizija apsiima per sekmadienio rytines laidas parodyti šeimose, kokį neatleistiną nesivaržymą Kristaus Kūno atžvilgiu viešai demonstruoja vyskupai. Pvz., 1981 m. lapkričio 22 d. per televiziją transliuotose Mišiose komunines jie pakeitė pintinėmis, kurias tikintieji perdavinėjo vienas kitam ir kurios galiausiai buvo pastatytos ant žemės kartu su Šventųjų Pavidalų likučiais.
Tų pačių metų Didįjį ketvirtadienį Puatjė mieste visas koncelebracijos reginio iškilmingumas buvo tai, kad duonos gabaliukai pramaišiui su vyno ąsotėliais buvo konsekruojami ant stalų, prie kurių kiekvienas atėjusysis apsitarnaudavo pats.
Dabar visuotinai priimta bažnyčiose rengti profaninės muzikos koncertus. Kulto vietas sutinkama užleisti net roko muzikos klausytojams su visais paprastai iš to kylančiais piktnaudžiavimais. Bažnyčios ir katedros atviros siautėjimui, narkotikams, visokeriopam teršimui, o permaldavimo ceremonijas paskatina anaiptol ne vietos dvasininkija, bet dėl šių papiktinimų teisėtai sukilusios tikinčiųjų grupės. Kaipgi tam nuolaidžiaujantys vyskupai ir kunigai nebijo sau ir visai liaudžiai užtraukti Dievo prakeiksmo? Bet jis atsiskleidžia jau jų darbų bergždume. Viskas prarandama ir pakrinka, nes Šventoji Mišių Auka, profanuojama taip, kaip dabar, nebeteikia malonės, nebeleidžia jai prasismelkti. Tikrojo Kristaus buvimo Eucharistijoje paniekinimas – akivaizdžiausias faktas, išreiškiantis naują, jau nebe katalikišką dvasią. Be jau minėtų piktnaudžiavimų, tai galima matyti kasdien. Tridento Susirinkimas be jokios galimybės abejoti pareiškė, kad mūsų Viešpats yra mažiausiose konsekruotos Ostijos dalelėse. Tad ką gi manyti apie Komunijos teikimą į rankas? Net nedaugeliui teikiant Komuniją, patenoje visuomet lieka dalelių. Vadinasi, jų lieka ir tikinčiųjų rankose. Taip išklibinamas daugelio, ypač vaikų, tikėjimas.
Šią naują laikyseną galima paaiškinti tik vienu būdu. Jei į Mišias einama laužyti draugiškumo duonos dėl bendruomeninio pasivaišinimo, dėl bendro tikėjimo, tai nesiimti ypatingų atsargumo priemonių normalu. Jei Eucharistija yra simbolis, materializuojantis paprastą praeities įvykio atminimą, dvasinį mūsų Viešpaties buvimą, tai visai logiška per daug nesirūpinti ant žemės galinčiais nukristi trupinėliais. Tačiau jei kalbama apie paties Dievo, mūsų Kūrėjo, buvimą, kaip reikalauja Bažnyčios tikėjimas, tai kaip galima suprasti, kad priimama ir net skatinama tokia praktika, nepaisanti visiškai nesenų Romos dokumentų? Šitaip bandoma įsiūlyti protestantišką idėją, prieš kurią sukyla dar neužsikrėtę katalikai. Norint geriau ją įpiršti, tikintieji įpareigojami priimti Komuniją stovėdami.
Argi dera ją priimti, nerodant nė menkiausio pagarbos ar ištikimybės ženklo Kristui, prieš kurį, pasak šv. Pauliaus, turi priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme? Daugelis kunigų nebesiklaupia prieš Šventąją Eucharistiją; taip elgtis juos padrąsina naujosios Mišių apeigos. Matau čia tik dvi galimas priežastis: arba didžiulę puikybę, verčiančią laikyti Dievą mums lygiu, arba įsitikinimą, kad Eucharistijoje Jis nėra tikrai esantis.
Argi tik aš teigiu, kad vadinamoji „Susirinkiminė Bažnyčia“ turi tokius ketinimus? Ne, aš nieko neprasimanau. Paklausykite, kaip kalba Strasbūro teologijos fakulteto dekanas:„Apie kalbėtojo, artisto buvimą kalbama taip, kad jam priskiriama kitokia kokybė, negu paprastas topografinis ‚buvimas čia‘. Pagaliau kas nors gali būti čia simboliniu veiksmu, kurį atlieka ne jis pats fiziškai, bet kiti, kūrybiškai ištikimi jo giliausiems ketinimams. Pvz., Bairoito festivalyje neabejotinai įgyvendinamas Richardo Wagnerio buvimas, intensyvumu gerokai pranokstantis tokį buvimą, kurį galėtų išreikšti kūriniai arba muzikui skirti proginiai koncertai. Manau, kaip tik šioje perspektyvoje dera suvokti Kristaus buvimą Eucharistijoje.“
Lyginti Mišias su Bairoito festivaliu! Ne, mes nieku gyvu nesutinkame nei dėl žodžių, nei dėl muzikos.
[1] Išleista 1980 m. balandžio 3 d.