5. Skaistybė (II)

Geras pavyzdys

Reikia atminti, kad žvilgsnio apmarinimas yra naudingas ne tik mūsų pačių šventėjimui, bet ir kitų pamokymui. Vienintelis Dievas mato mūsų širdį; žmonės regi tik išorinius mūsų veiksmus ir iš jų pasimoko arba jais pasipiktina. „Žmogus pažįstamas iš išvaizdos“, – sako Šventasis Raštas (Sir 19, 26). Kitaip tariant, apie žmogaus vidų sprendžiame iš jo išorės. Todėl kiekvienas krikščionis turėtų būti toks, kaip mūsų Išganytojas apibūdino šv. Joną Krikštytoją: „degantis ir šviečiantis žiburys“ (Jn 5, 35). Mūsų vidus turėtų degti dieviška meile; mūsų išorė turėtų spindėti krikščionišku kuklumu. Ką šv. Paulius rašė savo mokiniams, turėtų galioti ir mums: „Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms.“ (1 Kor 4, 9) „Jūsų kuklumas tebūna žinomas visiems.“ (Fil 4, 5) Kartą šv. Pranciškus paprašė vieno brolio palydėti jį į miestą, sakydamas, jog ketina ten pamokslauti. Visą kelią jis ėjo nuleidęs akis žemyn. Šiek tiek pavaikščioję po miestą, jie pasuko atgal. „Tėve, o kada sakysite savo pamokslą?“ – nustebęs paklausė Pranciškaus bendrakeleivis. „Jau pasakiau, – atitarė šventasis. – Šiandien mūsų pamokslas buvo apmarinti savo akis, kad duotume gerą pavyzdį visiems, kuriuos sutikome kelyje.“

Šv. Ambraziejus sako, kad dorybingų krikščionių rimtumas yra puikus perspėjimas supasaulėjusiems žmonėms: „Koks nuostabus dalykas! Vien jų išorė skatina kitus į gėrį.“ Apie šv. Bernardiną Sienietį pasakojama, kad kai jis dar buvo jaunas ir gyveno pasaulyje, jo išvaizda ir elgesys suturėdavo jo bičiulius nuo bet kokių nepadorių kalbų. Vos tik pamatę jį ateinant, jie nutildavo arba pradėdavo pokalbį apie kokią nors rimtesnę temą. Pasak šv. Grigaliaus Nysiečio, šv. Efremas būdavo toks susitelkęs, kad vien išvydęs jį pajusdavai didesnį pamaldumą, o pabendravus su juo galva likdavo kupina kilnių minčių.

Dar nuostabesnių dalykų Surijus pasakoja apie šventą kunigą ir kankinį Lukianą: „Vien savo kuklumu ir rimtumu jis atvertė daugybę pagonių į tikrąjį tikėjimą. Tai išgirdęs, imperatorius Maksimianas nedrįso į jį nė pažvelgti, bijodamas, kad taip pat atsivers į krikščionių tikėjimą. Todėl atvedus jį į imperatoriaus teismą, šventajam buvo liepta stovėti už uždangos, kad valdovas galėtų kalbėti su juo be baimės.“

Geriausias akių apmarinimo pavyzdys yra pats mūsų Išganytojas. Kaip yra pastebėjęs vienas mokytas autorius, evangelistai specialiai pabrėžia, kad kartais Jėzus pakeldavo akis, šituo norėdami pasakyti, kad paprastai Jis laikydavo jas nuleidęs žemyn. Todėl apaštalas Paulius, rašydamas savo mokiniams, giria savo Dieviškojo Mokytojo kuklumą: „Aš pats jus maldauju dėl Kristaus romumo ir švelnumo.“ (2 Kor 10, 1)

Užbaikime šią temą šv. Bazilijaus žodžiais savo vienuoliams: „Mano mieli sūnūs, jei norime, kad mūsų sielos žvelgtų į dangų, turime nukreipti savo akis žemyn. Anksti ryte, vos tik nubudę, turime tarti kartu su karališkuoju Psalmininku: „Nugręžk mano akis, kad nematytų tuštybės.“ (Ps 118, 37).“

 

Skaistumo įžadas

„Jos yra kilniausia Kristaus Bažnyčios dalis“, – sako šv. Kiprijonas, kalbėdamas apie skaisčias sielas, pasišventusias savo Dieviškojo Sužadėtinio meilei. Kai kurie šventieji Tėvai, pavyzdžiui, šv. Efremas, šv. Ambraziejus ar šv. Auksaburnis, skyrė ištisas knygas skaistybės pašlovinimui. Šioje knygoje neketinu ilgai nagrinėti šios nuostabios temos, tenoriu pateikti keletą minčių, padėsiančių pamaldžiam skaitytojui suvokti nepaprastą skaistybės taurumą.

Pirmiausia, skaisčios sielos yra ypatingai brangios Dievui. „Jie bus kaip Dievo angelai danguje“, sako mūsų palaimintasis Išganytojas. (Mt 22, 30) Baronijus pasakoja, kad mirus vienai mergelei vardu Georgija virš jos ėmė skraidyti balandžiai. Jie sekė jos kūną į bažnyčią ir nenuskrido tol, kol ji nebuvo palaidota žemėn. Žmonės tikėjo, kad tie balandžiai buvo angelai, trokštantys šitaip atiduoti paskutinę pagarbą jos skaisčiam kūnui.

Skaisčios sielos, pasišventusios Jėzaus Kristaus meilei, tampa jo išrinktomis sužadėtinėmis. Todėl šv. Paulius, rašydamas savo mokiniams, sako: „Aš sutuokiau jus su Jėzumi Kristumi.“ Palyginime apie mergeles mūsų Viešpats pasirodo kaip jaunikis. Paprasti tikintieji Išganytoją vadina Mokytoju, Ganytoju, Tėvu arba Viešpačiu, tačiau Jis nori, kad skaisčios sielos Jį vadintu Sužadėtiniu. Šios sužadėtuvės įvyksta per sielų ištikimybę Atpirkėjui: „Susižadėsiu su tavimi ištikimybe.“ (Oz 2, 20) Skaistybės dorybė iš tikrųjų yra Jėzaus Kristaus nuopelnų vaisius, todėl Apreiškimo Jonui knygoje skaitome: „Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie mergelės. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.“ (Apr 14, 4)

Kartą Dievo Motina vienai pamaldžiai sielai apreiškė, kad tie, kurie pasišventė Jėzui Kristui, visų labiausiai turi mylėti šventąją skaistybę, nes būtent ji daro juos panašiausius į jų dangiškąjį Sužadėtinį. Protingi pasaulio žmonės norėdami sukurti šeimą rūpestingai apsvarsto ir ištiria, kas galėtų būti vertingiausi ir tinkamiausi jų gyvenimo partneriai. Tie, kurie pasirenka religinį pašaukimą, šventaisiais įžadais susižada su Kristumi. Paklauskime Giesmių Giesmės sužadėtinės, ką ji sako apie savo dieviškąjį Jaunikį: „Mano mylimasis skaistus ir rausvas.“ (Gg 5, 10) Skaistus – dėl savo skaistybės, rausvas – dėl meilės ugnies savo sužadėtinei. Žodžiu, Jis yra toks nuostabus, toks tobulas, toks geras, toks mielas ir draugiškas, kad nėra ir negali būti už Jį kilnesnio ir mielesnio sužadėtinio. Šv. Eucherijus sako: „Niekas negali prilygti Jo didybei, grožiui ir dosnumui.“

 

Brangus lobis

Šv. Klara iš Montefalko sakė taip branginanti savo skaistybę, kad verčiau būtų sutikusi visą gyvenimą kentėti pragaro kančias, negu prarasti šį neįkainojamą lobį. Ši šventa jauna moteris netgi atmetė kelių karalių siūlymus už jų tekėti, kad tik liktų Jėzaus Kristaus sužadėtinė. Dėl tos pačios priežasties palaimintoji Joana, Portugalijos princesė, atsisakė Prancūzijos karaliaus Liudviko XI rankos; šv. Agnietė iš Prahos nesutiko tekėti už imperatoriaus Frydricho II; Elžbieta, Vengrijos karaliaus dukra ir sosto įpėdinė, atsisakė būti sutuokta su Austrijos ercherzogu. Kai Domicila, imperatoriaus Domiciano dukterėčia, buvo raginama tekėti už karvedžio Aureliano, ji atsakė: „Jei mergina turėtų rinktis tarp galingo valdovo ir vargšo valstiečio, kurį ji rinktųsi savo sužadėtiniu? Jei tekėčiau už Aureliano, paniekinčiau Dangaus Karalių – tai būtų didžiausia kvailystė, ir aš to niekada nedarysiu.“ Prie jos skaistybės vainiko prisidėjo ir kankinystės vainikas, nes jos atstumtas jaunikis iš pykčio sudegino ją gyvą.

Mergelė, visiškai pasivedanti Viešpačiui, išlaisvinama nuo nereikalingų rūpesčių, sako Teodoretas. Jai nieko kito nereikia daryti, tik su pasitikėjimu klausyti Viešpaties. „Net jeigu ji nesitikėtų jokio kito atlygio, – sako šv. Ambraziejus, – ji būtų laiminga, kad yra išlaisvinama nuo žemiškų rūpesčių ir gali užsiimti vien Dievu.“ Tačiau ta ramybė ir laimė, kurią ji patiria čia, žemėje, yra tik netobulas danguje jos laukiančios begalinės laimės ir garbės atspindys.

 

Skaisčios sielos ypač patinka Dievui

Mergelės, paaukojusios Dievui savo skaistybę, patinka Jam ne mažiau už angelus. Šv. Jonas buvo vadinamas mėgstamiausiu Jėzaus apaštalu, nes išsaugojo savo skaistybę. Dėl šios priežasties Viešpats jį mylėjo labiau už kitus ir mirdamas ant kryžiaus būtent jo globai patikėjo savo Nekaltąją Motiną. Neįkainojamą skaistybės vertę galime suvokti iš žodžių, kuriais ją giria Šventoji Dvasia: „Jokia kaina neatsveria susilaikančios sielos.“ (Sir 26, 20) Švč. Mergelė Marija tai patvirtino, kai arkangelas Gabrielius pranešė jai žinią iš aukštybių: kad Dievas panoro tapti žmogumi ir pasirinko ją savo motina. Išgirdusi Angelo žodžius, ji nuolankiai atsakė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) Šiuo atsakymu Švenčiausioji Mergelė parodė, kad ji verčiau rinktųsi atsisakyti Dievo Motinos kilnumo nei prarasti skaistybės lobį. Pasak šv. Kiprijono, skaistybė yra visų dorybių karalienė ir ištobulinimas. Tie, kurie saugo skaistybę dėl Jėzaus Kristaus meilės, džiaugiasi ypatingu Jo palankumu, sako šv. Efremas. Šv. Bernardinas priduria, kad skaistybė ypatingu būdu leidžia sielai tikėjimu matyti Dievą šiame gyvenime ir amžinosios garbės šviesa – kitame. Kartą Dievas savo brangiai tarnaitei Lukrecijai Orsini parodė garbės sostą, parengtą tiems, kurie savo skaistumu tarnauja Jėzui Kristui. Pagauta ekstazės, šventoji sušuko: „Kokios brangios Dievui ir Jo šventajai Motinai yra skaisčios sielos!“

„Mano sūnau, jei tu eini tarnauti Dievui, renk savo sielą bandymui.“ (Sir 2, 1) Tad būk pasirengęs nuolankiai ir kantriai kentėti, nes „auksas ir sidabras bandomi ugnimi“. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, Dievui ir pasauliui. Tas, kas nori visiškai pasišvęsti Dievui, turi išsižadėti pasaulio ir iš visos širdies tarti: Dievas yra vienintelis mano lobis ir turtas. Iš tiesų Dievą mylinti siela niekina pasaulį ir visa, ką šis gali pasiūlyti; vienu žodžiu, ji niekina visa, kas nėra Dievas.

Garbingoji Pranciška Farnesė nežinojo geresnio būdo paraginti savo seseris siekti tobulumo, kaip priminti joms, kad jos yra Jėzaus Kristaus sužadėtinės. „Nėra jokių abejonių, – sakydavo ji, – kad kiekviena iš jūsų yra Dievo išrinkta tapti šventąja, nes Jis suteikė jums didžiulę garbę būti jo sužadėtine.“ Ir iš tikrųjų, tai yra neįkainojama malonė, su kuria turime didžiadvasiškai bendradarbiauti. Šv. Augustinas, rašydamas vienai Dievui pasišventusiai mergelei, kreipėsi į ją tokiais žodžiais: „Žinok, kad turi Sužadėtinį, nuostabesnį už bet ką danguje ir žemėje, ir kad pasirinkdamas tave savo sužadėtine Jis tau davė tvirčiausią savo meilės laidą. Taigi privalai Jį už tai mylėti.“

Jėzaus Kristaus sužadėtine, jei pasaulis pamėgins laimėti tavo meilę, atsakyk jam kilniosios šv. Agnietės žodžiais: „Šalin, šalin; tu prašai mano meilės, bet aš negaliu mylėti nieko kito, kaip tik Dievą, kuris pirmasis mane pamilo.“ „Jėzaus Kristaus sužadėtine, turi didžiuotis šiuo titulu“, – sako šv. Jeronimas. Pasaulio žmonės jaučiasi labai pagerbti ir giriasi sudarę šeimyninę sąjungą su kilniaisiais ir turtingaisiais. Skaisti siela, turi nepalyginamai didesnį pagrindą didžiuotis, nes esi susižiedavusi su pačiu Dangaus Karaliumi! Gali su šventu pasididžiavimu ir džiaugsmu tarti: „Radau Tą, kurį mano siela myli. Aš apglėbsiu Jį savo meile ir niekada Jo nepaliksiu.“

Meilė yra ryšys, jungiantis sielą su Dievu. Dažnai kartok apaštalo Pauliaus žodžius: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <...> Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 35–39)