Ar daug bendro gali turėti garsusis XX a. meno pasaulio išsišokėlis ir Švč. Mergelė Marija, įspėjanti pasaulį apie gresiančias nelaimes ir raginanti atgailauti? Dievo keliai kartais nežinomi. Pas garsųjį ispanų dalininką siurrealistą Salvadorą Felipe'ą Jacinto Dalí i Domenechą (1904–1989) vieną 1962 metų dieną pasibeldė katalikas seminaristas. Tikriausiai gavęs nemažą palikimą, nes pareiškė norintis duoti užsakymą.

Kokia tema? Vargu ar bohemos liūtas Dalí buvo daug girdėjęs apie 1917 metais kaimyninėje Portugalijoje, Fatimoje, įvykusius Dievo Motinos apsireiškimus. Seminaristas papasakojo visą istoriją ir paprašė dailininką nutapyti pragarą, tokį, koks buvo parodytas trims Fatimos regėtojams piemenėliams. Juk kas geriau galėtų pavaizduoti tą siaubingą vietą, jei ne visas vaizduotės ribas peržengti sugebantis siurrealistas?

* * *

1917 m. liepos 13 d. trim vaikams apsireiškusi Marija parodė baisią viziją. Vyriausioji iš regėtojų Liucija pasakoja: „Ties šiais paskutiniais žodžiais ji (Marija) vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys, kurios plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių.

Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome. Aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių. Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys.

Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo: „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. Karas eina pabaigos link. Bet jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI pontifikato laikais prasidės kitas, dar baisesnis karas. Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais mėnesių šeštadieniais.

Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys“.

Tai – viena labiausiai išgarsėjusių pragaro vizijų Bažnyčios istorijoje. Fatimos apsireiškimų tikrumą po nuodugnaus tyrimo oficialiai pripažino Bažnyčia, o Fatima virto milijonų piligrimų lankoma šventove.

Šiandien net tarp daugelio katalikų pragaras tėra praeities mitologija, pasenęs įvaizdis, kylantis iš šiais laikais nepriimtinos „pikto Dievo“ teologijos. Mintis apie pragarą traumuoja, sukelia liguistą baimę ir kaltės kompleksus, tad ypač vaikams katekizmo pamokose apie jį nedera pasakoti. Žinoma, nieko tokio, jei po pamokų vaikai skęsta elektroninėje smurto ir žiaurybių jūroje...

Dievo Motinos pedagogika dar buvo senamadiška. Ji taip vaizdžiai parodė visą pragaro baisumą, kad po to mažieji regėtojai Pranciškus ir Jacinta visą savo trumpą gyvenimą pašventė maldai ir griežtai atgailai už nusidėjėlius.

Tarp šių nusidėjėlių galėjo būti ir ispanų tapytojas. S. Dalí užsakymą priėmė ir netrukus nutapė „Pragaro viziją“. Šis paveikslas dabar priklauso Fatimos žinią propaguojančiai JAV katalikų organizacijai „Mėlynoji Armija“, kurią, kaip priešpriešą komunistinei raudonajai armijai, 1947 m. įkūrė kunigas Haroldas Colganas.

* * *

Pažiūrėkime atidžiau, gal paveikslas leis mums giliau pažvelgti į šio menininko asmenybę, dėl kurios ginčijasi jau kelios menotyrininkų kartos.

Stambiam kepsniui valgyti naudojamos šakutės bado ir siaubingai tampo bejėgišką kūną. Kaip ir daugelyje kitų S. Dalí paveikslų, taip ir čia galima pastebėti paslėptą dailininko autoportretą. Jei tamsų plyšį kiek kairiau nuo centro laikysime ašarojančia akimi, tuomet lyg kiaurai pro kankinamą kūną išvysime žmogaus veidą. Keista, kad dailininko parašas yra ne kaip įprasta – kampe, o per vidurį, lyg tiesiai po tuo veidu.

Gal Salvadoras Dalí išvydo save pragare? Gal todėl šis paveikslas mažai siejasi su vaikų aprašyta vizija – čia nesimato nei velnių, nei besiblaškančių sielų, panašių į anglis. Jame lyg išreikšta asmeninė menininko kančia, baisus suvokimas, kad amžinybėje gali tekti susidurti su tuo klaikiu absurdu, kurio aukštinimui jis pašventė savo gyvenimą. Juk siurrealizmas – iš pasąmonės pragarų iškilusio chaoso ir beprasmybės garbinimas.

* * *

Kaip susiklostė dailininko gyvenimas? Salvadoras Dalí gimė 1904 m. Figereso mieste, Katalonijoje. Jo motina buvo uoli katalikė, todėl pasiuntė sūnų mokytis į maristų ordino brolių mokyklą. Bet jo tėvas buvo griežtas ateistas, todėl sūnui būdavo sunku susigaudyti religijos klausimuose.

Penkiolikmetis savo dienoraštyje rašė: „Ėjau į bažnyčią, išpažinau savo nuodėmes ir priėmiau Sakramentą. Taip nori mano motina. Be to, tai yra labai įdomu, ir tai dalykas, kurį privalu daryti“.

Jau tuomet nuo esminių būties problemų jis išmoko bėgti į vaizduotės karalystę – atsiskleidė jo talentas dailėje.

1922–1926 m. S.Dalí studijavo Madrido San Fernando dailiųjų menų akademijoje ir nusirito iki pačio bohemos dugno – žavėjosi anarchizmu, už studentų maišto organizavimą net sėdėjo kalėjime. Susidomėjo S.Freudo psichoanalize, dailėje eksperimentavo su visomis avangardinio abstraktaus meno kryptimis – ekspresionizmu, dada, kubizmu.

1925 m. jis pripažintas geriausiu Katalonijos jaunuoju menininku, bet akademijos diplomo negavo – prieš egzaminus pareiškė, kad nė vienas profesorius nėra pasiekęs jo lygio ir nėra pajėgus jį egzaminuoti. Tuo metu S.Dalí pasiekė ir moralinio nuosmukio dugną – jis artimai draugavo su homoseksualiu poetu ir dramaturgu F.García Lorca.

* * *

„Jei mano norų nebus klausoma, Rusija išplatins savo klaidas visame pasaulyje...“

Nuosekliausi marksistai to meto menininkų pasaulyje buvo siurrealistai. Politikoje jie garbino K.Marksą ir V.Leniną, o jų „estetika“ rėmėsi S.Freudo veikalu „Sapnų aiškinimas“ – vidinis sapnų, pasąmonės vaizdinių pasaulis esąs labiau autentiškas ir realus nei racionaliai regimas.

Paprasčiausia priemonė pasinerti į siurrealybę – narkotikai. Gal Salvadorą apsaugojo jau mirusios motinos maldos danguje, bet jis nutarė siekti iracionalių būsenų be narkotikų pagalbos. Jis nedegradavo kaip daugelis jo kolegų ir sukūrė vienus žymiausių siurrealizmo mokyklos darbų: išskydę kūnai, skruzdėlės, puvėsiai, šlykščiausios pornografinės fantazijos, beprasmė destrukcija. Bet viskas atlikta puikia klasikine dailės technika.

1929 m. S.Dalí suvedžiojo siurrealisto poeto Paulio Éluard’o žmoną – rusę emigrantę iš Kazanės Jeleną Diakonovą, pravarde Gala. Gala tapo S.Dalí meiluže ir mūza, be kurios neįsivaizduojama visa tolesnė jo kūryba.

1934 m. įvyko keista permaina: Salvadorui Dalí atsibodo siurrealizmo doktrina, jis ėmė ilgėtis klasikos, susižavėjo Renesanso tapyba. Negana to, sudarė su Gala tvarkingą civilinę santuoką, ir, erzindamas savo kairuolius kolegas, juokais ėmė reikšti simpatijas A.Hitleriui.

Siurrealistų judėjimas triukšmingai pašalino S.Dalí iš savo gretų ir iki pat jo mirties vadino jį išdaviku bei fašistu. S.Dalí nenusiminė ir pareiškė: „Siurrealizmas – tai aš“.

* * *

„Jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI pontifikato laikais prasidės kitas, dar baisesnis karas“.

Ispanijos pilietinis karas (1936–1939) buvo II pasaulinio karo repeticija, nenusileidusi jam žiaurumu. Marksistai ir anarchistai degino bažnyčias, tūkstančiais žudė vienuoles ir kunigus. Apvaizda neleido bolševizmo bangai užlieti Vakarų Europos – karą laimėjo generolas Francisco Franco.

Jo falangos karo teismas už bendradarbiavimą su komunistais 1936 m. sušaudė S. Dalí draugą F. Garcíą Lorcą. Šio rašytojo kūryba Ispanijoje buvo oficialiai uždrausta iki 1953 m. Tik vėliau jis imtas laikyti ispanų literatūros klasiku.

S. Dalí laikėsi neutraliai, kare nerėmė nė vienos pusės. 1940 metais jis išvyko į JAV ir ten praleido karo metus. 1948 m. grįžo į Franco valdomą Ispaniją. Tuo metu dalininkas atrado katalikybę, jos estetinį grožį, ypač domėjosi šv.Kryžiaus Jono mistika. Prasidėjo klasikinis, religinis Dalí kūrybos laikotarpis: „Šv.Antano gundymai“ (1946), „Port Ligato madona“ (1949), „Šv. Kryžiaus Jono Kristus“ (1951), „Paskutinės vakarienės sakramentas“ (1955). Šie modernūs kūriniai buvo pripažinti religiniu menu tiek Ispanijos katalikų hierarchų, tiek Romos. Išties, tai bene vieninteliai XX a. dailės kūriniai, kurie yra ir meno šedevrai, ir perteikia katalikiškas idėjas.

1958 m. S. Dalí su Gala susituokė katalikų bažnyčioje. Tačiau S. Dalí nepatyrė atsivertimo – jis nerado jėgų išsivaduoti iš savojo subjektyvizmo kiauto ir nepriėmė jam Viešpaties parengtų malonių. 1963 m. dailininkas rašė: „Remdamasis savo protu ir tuo, ką man atskleidė mūsų laikų pastarieji mokslo atradimai (tuo metu jis domėjosi kvantine fizika ir genetika), aš esu įsitikinęs, kad Dievas egzistuoja. Tačiau aš netikiu į tikėjimo Dievą, nes – nelaimei – aš neturiu tikėjimo“.

Savo estetinę programą jis išdėstė 1951 m., paskelbdamas „Manifeste Mystique“ – nuklearinio misticizmo idėją. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šiame laikotarpyje ypač stipri Galos įtaka – ji buvo rimtai susidomėjusi ezoterika.

„New age“ idėjos atsispindi ir pamflete „Mano kultūrinė revoliucija“, kurį Dalí 1968 m. platino tarp maištaujančių Sorbonos studentų. Vietoje komunizmo Dalí studentams siūlė estetizmą, mokslo ir technikos sudvasinimą bei mistifikavimą. Anot jo, raudoną vėliavą reikia pakeisti į mėlyną „Naujojo amžiaus“ vėliavą.

Buvęs anarchistas ir marksistas S. Dalí tapo gerbiamu „fašistinės“ Ispanijos dailininku. S. Dalí nuoširdžiai rėmė F. Franco valdžią, savo laiškuose generolui pritarė mirties nuosprendžiams politiniams kaliniams. S. Dalí net nutapė Franco dukters portretą. 1964 m. dailininkas apdovanotas vienu aukščiausių Ispanijos ordinų – Izabelės Katalikės didžiuoju kryžiumi. Pasaulio menininkų bendruomenės pasipiktinimas beribis.

* * *

Kodėl S. Dalí liko pusiaukelėje, kodėl nesiryžo nugalėti praeities demonų, kuriuos buvo iššaukęs iš savo pasąmonės, ir netapo praktikuojančiu kataliku?

Savo „Pragaro vizijoje“ S. Dalí netapė Dievo Motinos savo mūzos Galos veidu, kaip daugelyje kitų paveikslų, – gal jis nedrąsiai bandė atrasti tikrą Nekaltai Pradėtosios grožį? Jam nepavyko. Gala ir Švč. Mergelė Marija buvo nesuderinamos, o jis buvo pasirinkęs Galą.

1982 m. Gala mirė, ir S. Dalí paskendo į depresiją. Jo neguodė nei privatūs Ispanijos karaliaus Juano Carloso vizitai, nei karaliaus jam suteiktas markizo titulas (nuo 1982 m. S. Dalí vadinamas Marquèsu de Dalí de Púbolu).

Paskutinius savo gyvenimo metus dailininkas praleido visiškai užsidaręs nuo pasaulio ir kentėdamas nuo nervinio negalėjimo valgyti. Mirė 1989 m. nuo infarkto, palaidotas savo gimtajame mieste Figerese, savo įsteigto muziejaus „Teatro Museo Gala Salvador Dalí“ kriptoje.

Galime tik viltis, kad Fatimos Dievo Motina neleido dailininkui išvysti tos baisios vietos, kurios viziją jam teko nutapyti.

Gal prieš savo mirtį dailininkas išgyveno savo mėgstamo rašytojo šv.Kryžiaus Jono aprašytą „tamsiąją naktį“, kuri apvalė jo sielą nuo siurrealybės purvo? Juk galėjo įvykti stebuklas ir jo gyvenime išsipildyti Dievo Motinos pažadas: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos“.