Pasikeitimus popiežiaus Benedikto XVI liturginių apeigų vadovavime, tiksliau grįžimą prie senųjų Bažnyčios tradicijų, neseniai aptarė jo ceremonmeisteris monsinjoras Gvidas Marinis. Birželio pabaigoje duotame interviu Vatikano laikraščiui „L‘Osservatore Romano“ jis paaiškino, kad dabar tikintieji šventąją Komuniją iš Popiežiaus vėl priims atsiklaupę ir į burną. Prie šios tradicijos buvo sugrįžta šiemet per gegužės 22 dieną Benedikto XVI aukotas Devintinių šv. Mišias aikštėje prie Laterano šv. Jono bazilikos. (Plačiau apie tai rašyta „XXI amžiaus“ 43 numeryje.)

Iki šiol Vatikane buvo įprasta Švč. Sakramentą dalinti tikintiesiems stovint: dauguma jų Komuniją priimdavo į burną, nors kai kurie – į delną. Interviu monsinjoras G. Marinis paaiškino, kad Komunijos priėmimas atsiklaupus labiau pabrėžia „tiesą apie realų (Kristaus) buvimą Eucharistijoje, stiprina tikinčiojo pamaldumą ir lengviau įveda jį į slėpinio esmę“. Pastoraciniu atžvilgiu tai yra svarbu, kadangi „šiais laikais reikia vėl iškelti ir atstatyti“ Eucharistijos slėpinio sakralųjį aspektą. Mons. G. Marinis taip pat pasakė, kad „Komunijos dalijimas į ranką juridiniu požiūriu ir toliau lieka indultu“, tai yra leidimu nevykdyti bendrosios kanoninės normos. Kad galėtų šią išimtį taikyti praktikoje, nacionalinės konferencijos turi kreiptis į Šventąjį Sostą ir tam gauti atitinkamą leidimą. Taigi, sugrįždamas prie ankstesnio Šventosios Komunijos dalijimo būdo klūpint ir priimant į burną Šventasis Tėvas nori asmeniniu pavyzdžiu pabrėžti tradicinės normos „galiojimo tęstinumą Bažnyčioje“.

Birželio 22 dieną, uždarydamas Kvebeko mieste (Kanada) vykusį 49-ąjį Tarptautinį Eucharistinį kongresą, popiežius Benediktas XVI priminė, kad kunigai ir tikintieji tinkamai dvasiniai pasirengę priimtų šventąją Eucharistiją (Šventojo Tėvo sakyta homilija iš Vatikano į Kanadą buvo transliuojama per palydovinį televizijos ryšį). „Nepaisant mūsų silpnumo ir nuodėmingumo, Kristus nori apsistoti mumyse, kai prašome jo išganymo, – kalbėjo Popiežius. – Tam mes turime daryti viską, kas yra mūsų galioje, kad Jį priimtume tyra širdimi, nuolatiniu atsinaujinimu per Atgailos sakramentą“. Tokiu būdu išsivadavę iš nuodėmės mes stengiamės, kad siela būtų darnoje su mintimis ir žodžiais, kaip ragina Vatikano II Susirinkimas. (Benediktas XVI nurodė Susirinkimo liturginę konstituciją „Sacrosanctum Concilium“, Nr. 11). Jis pažymėjo, kad ypač sunki nuodėmė „stabdo Eucharistijos malonės veikimą mumyse“.

 

 

Dalyvavimas Eucharistijoje nėra tik paprastas puotavimas (valgymas) tarp draugų. Tai – Sandoros su Dievu slėpinio išraiška. „Mes esame pašaukti įeiti į šį Sandoros slėpinį vis labiau stengdamiesi pritaikyti savo kasdienį gyvenimą prasmingai tą dovaną priimti Eucharistijoje“, – sakė Šventasis Tėvas. Čia jis vėl priminė „Sacrosanctum Concilium“ mokymą, kad Eucharistijos aukai, kurioje kartu veikia Kristus-kunigas ir Jo mistinis Kūnas, kuris yra Bažnyčia, savo reikšmingumu negali prilygti joks kitas Bažnyčios veikimas. Todėl neatsitiktinai apeigos, skelbiančios Kristaus mirtį ir prisikėlimą, vadinamos „dangiškąja liturgija“.

Popiežius Benediktas XVI homilijoje uždarant Eucharistinį kongresą ragino giliau pažinti to „tikėjimo slėpinį“ per nuolatinį Eucharistinės katechezės atnaujinimą bei dokumento „Sacrosanctum Concilium“ teksto studijas. „Šiuo būdu kiekvienas asmuo geriau suvoks Eucharistijos kiekvieno aspekto prasmę, supras jo gilumą bei stengsis tai išgyventi“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Jis pastebėjo, kad gilinimasis į Eucharistijos slėpinį ir dalyvavimas jame jokiu būdu neatitraukia tikinčiųjų nuo realaus gyvenimo ir jo problemų. Atvirkščiai, kadangi Eucharistija „yra Dievo meilės išraiška par excellence, ji kviečia mus bendrystei su visais mūsų broliais ir atsiliepti į nūdienos keliamus iššūkius, siekiant planetą paversti vieta geresniam gyvenimui“, – kalbėjo Popiežius. Kad tai būtų įgyvendinta, reikia stengtis gerbti kiekvieno asmens orumą „nuo prasidėjimo iki natūralios mirties“, taip pat turtingos visuomenės turi savo turtais dalintis su vargingaisiais tam, kad kiekvienas planetos žmogus galėtų ne tik pramisti, bet ir išlaikyti savo šeimą. Pagaliau, kad „taika ir teisingumas spindėtų visuose kontinentuose“, reikia visiems krikščionims „stiprybės semtis Eucharistijoje“.

Baigdamas homiliją Benediktas XVI pranešė, kad 50-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas įvyks 2012 metais Airijos sostinėje Dubline. Reikia tikėtis, kad iki tol bus galutinai sugrįžta prie senųjų Eucharistijos pagerbimo ir priėmimo tradicijų, kadangi liturgija nėra kažkieno nuosavybė, su kuria galima elgtis kaip norima, bet visos Bažnyčios turtas. Čia nuolat atnaujinama Kristaus auka, prisimenant „Didžiojo ketvirtadienio paskutinę vakarienę, kurioje mums buvo duotas pažadas mūsų atpirkimo ant Kryžiaus slėpinyje“.

 

 

Kitas pasikeitimas popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamose liturginėse apeigose yra kryžiaus perkėlimas į altoriaus centrą. Kalbėdamas apie tai duotame interviu „L‘Osservatore Romano“ monsinjoras G. Marinis sakė, kad tokiu būdu Šventasis Tėvas nori pabrėžti „Nukryžiuotojo svarbą Eucharistinėje celebracijoje“, nes būtent į tai turi būti sutelktas visų dalyvių dėmesys. „Mes žvelgiame ne į save, bet į Tą, kuris gimė, mirė ir prisikėlė dėl mūsų – į Išganytoją, – aiškino Popiežiaus ceremonmeisteris. – Išganymas ateina iš Viešpaties, kuris yra Rytai, tekanti Saulė, į kurį nukreipiamos visų mūsų akys, iš kurio mes gauname malonės dovaną“. Taigi, liturginės orientacijos klausimas Eucharistijos šventime turi didelę reikšmę, kadangi tokiu būdu išreiškiamas santykis su teologine, antropologine ir ekleziologine tikrove.

Kadangi monsinjoro G. Marinio išsakyta pozicija gerai atspindi popiežiaus Benedikto XVI nuostatas, žinomas italų religinio gyvenimo apžvalgininkas Sandras Madžisteris siūlo prisiminti 2001 metais kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio Šventojo Tėvo) išleistą knygą „Įvadas į liturgijos dvasingumą“. Tame veikale aptardamos liturginę orientaciją, kardinolas J. Ratcingeris, kuris iki išrinkimo į šv. Petro sostą ėjo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto pareigas, pastebi, kad senaisiais laikais atsigręžimas į rytus pamaldose buvo artimai susietas žvelgimu į žmogaus. Sūnaus kančią, į kryžių, kuris skelbia Viešpaties grįžimą.

„Tokiu būdu rytai netrukus buvo pradėti asocijuoti su kryžiaus ženklu, – rašė kardinolas. – Ten, kur nebuvo įmanoma pasisukti į rytus, kryžius tarnavo kaip vidiniai tikėjimo rytai. Todėl ir dabar kryžius turi stovėti altoriaus centre, nes turi būti vieta, į kurią nukreipiamas tiek kunigo, tiek ir besimeldžiančios bendruomenės dėmesys“. Taip yra išpildomas senasis raginimas, kuris buvo skelbiamas Eucharistijos aukos pradžioje: „Conversi ad Dominum“ („Atsigręžk į Viešpatį“). Reikia žvelgti į Tą, kurio mirtis perskėlė šventovės uždangą (Plg. Mt. 27, 51), kuris dabar stovi prie savo dangiškojo Tėvo ir mus palaiko ir kuris iš mūsų daro „naują gyvąją šventovę“, pabrėžė kardinolas J. Ratcingeris.

Savo minėtoje knygoje jis kritikuoja dabar populiarų kryžiaus statymą altoriaus šone, kad šis nekliudytų tikinčiajam žiūrėti į kunigą. Tokią padėtį kardinolas J. Ratcingeris įvardija, kaip „absurdišką mūsų laikų reiškinį“. „Nejaugi kryžius yra kliuvinys Eucharistijai ir nejaugi kunigas yra svarbesnis už Viešpatį?“ – klausė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas. Jis palinkėjo, kad ši klaida liturgijos šventime būtų kiek įmanoma greičiau ištaisyta.

 

 

„Viešpats yra vienintelis atramos taškas. Jis yra tekanti istorijos Saulė. Todėl kryžius gali būti arba kančia, kuri rodo kenčiantį Jėzų, kuris leidžia, kad Jo šonas būtų perdurtas, kad ištrykštų kraujas ir vanduo – Eucharistija ir Krikštas, arba toks kryžius, kuris išreiškia Jėzaus sugrįžimo idėją. Į tai turi būti sutelkiamas dėmesys, kadangi kiekvienu atveju yra vienintelis Viešpats: Kristus vakar, šiandien ir visados“. Kaip rodo naujieji popiežiaus Benedikto XVI potvarkiai, jis savo vadovaujamose liturginėse ceremonijose savo vertinimų nepakeitė ir nenori to nutylėti.

Todėl verta prisiminti kovo 22 dienos Šventojo Tėvo pasakytą Velyknakčio vigilijos šv. Mišių pamokslą, kurio pabaigoje jis paragino aptarti „Conversi ad Dominum“. Popiežius priminė vertingą ankstyvosios Bažnyčios tradiciją, kai vyskupas arba kunigas po homilijos garsiai paragindavo tikinčiuosius atsigręžti į Viešpatį. Pirmiausia tai reikšdavo, kad jie turi pasisukti į rytus, į tekančią saulę, kaip į Kristaus sugrįžimo ženklą. Celebruojant Eucharistiją, visa bendruomenė tarsi eina Viešpaties pasitikti. Ten, kur neįmanoma atsigręžti į rytus, pamaldų dalyviai bent jau nukreipia žvilgsnį į Kristaus atvaizdą apsidėje arba į kryžių, taip savo viduje orientuodamiesi į Viešpatį.

Iš esmės šis poelgis yra susietas su vidiniu atsivertimu – „mūsų sielų atsigręžimu į Jėzų Kristų ir taip į patį gyvąjį Dievą, į tikrą šviesą“, – sakė toje Velyknakčio homilijoje Šventasis Tėvas. Jis nurodė, jog tai siejama ir su šv. Mišių aukotojo kreipimusi prieš Eucharistijos maldą į tikinčiųjų bendruomenę: „Sursum corda“ – „Aukštyn širdis“, taip visą savo sielą paskiriant Viešpačiui ir dėkojant Jam už atpirkimą, kas yra svarbiau už visus kitus rūpesčius bei troškimus.

„Conversi ad Dominum“ taip pat reiškia ir pasiryžimą išsivaduoti iš paklydimų, į kuriuos taip dažnai linkstama mintimis ir veiksmais. „Mes turime vis iš naujo atsigręžti į Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Mes turime iš naujo atsiversti, nukreipdami visą savo gyvenimą į Viešpatį.“ Reikia leisti savo širdims išsivaduoti iš blogio jėgų, kurios nuolat mus traukia žemyn, ir pakilti aukštyn – į tiesą ir meilę.

 

 

Kalbėdamas apie kitus liturginio pobūdžio pasikeitimus, monsinjoras G. Marinis nurodė į Popiežiaus naudojamą kryžiaus formos pastoralą arba ganytojo lazdą. Paauksuotą pastoralą su graikiškos formos kryžiumi, kuris anksčiau priklausė popiežiui palaimintajam Pijui IX (1792–1878), pirmą kartą Benediktas XVI panaudojo per šiemetinio Verbų sekmadienio celebravimą. Nuo šiol tą ganytojo lazdą Popiežius liturginėse apeigose naudos nuolat, taip pakeisdamas sidabrinį pastoralą su vaizduojama Kristaus kančia, kurį buvo pradėjęs naudoti Paulius VI ir jo tiesioginiai įpėdiniai Jonas Paulius I ir Jonas Paulius II.

„Šis sprendimas reiškia ne įprastą grįžimą prie ankstesnio būdo, bet liudija apie tolesnį tradicijos palaikymą, kuri įgalina įprastu būdu žengti (Bažnyčios) istorijos kelionėje“, – sakė mons. G. Marinis. Jis paaiškino, kad vėl naudojamas ankstesnis pastoralas labiau atitinka senąją Romos popiežių tradiciją laikyti tą ganytojišką lazdą, kuri buvo kryžiaus formos.

Paklaustas apie popiežiaus Benedikto XVI celebruotas šv. Mišias prie senojo altoriaus apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje, Vatikano ceremonmeisteris pabrėžė, kad tokiu būdu Šventasis Tėvas norėjo ne atsukti nugarą tikintiesiems, bet drauge su jais susitelkti į Viešpatį. To reikalauja ir ypatingos meninės aplinkybės – virš Siksto koplyčios altoriaus iškilusi didinga freska, vaizduojanti „Paskutiniojo teismo“ dieną. Tokioje išskirtinio grožio sakralinėje erdvėje „labiau tinka šv. Mišias celebruoti prie senojo altoriaus, kartu išlaikant ir atitinkamą liturginę orientaciją“, – sakė mons G. Marinis.

 

 

Aiškindamas apie 2007 metų liepą popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą dokumentą „Summorum Pontificum“, kuriuo leidžiama be jokių apribojimų celebruoti iki Vatikano II Susirinkimo galiojusią lotyniškąją (Tridento) šv. Mišių liturgiją, monsinjoras G. Marinis sakė, kad toks sprendimas turėjo du tikslus. Pirmiausia buvo siekta palengvinti susitaikymą su tais tikinčiaisiais ir jų bendruomenėmis, kurios liko ištikimos Tridento šv. Mišių liturgijai. Taigi, minėtas dokumentas yra „puikus meilės Bažnyčios vienybei aktas“, aiškino Vatikano ceremonmeisteris. Antrasis uždavinys buvo siekimas praturtinti abi lygiateises Romos liturgijos formas.

Birželio viduryje Londone surengtoje spaudos konferencijoje už dokumento ,,Summorum Pontificum“ įgyvendinimą atsakingas Popiežiškosios „Ecclesia Dei“ komisijos pirmininkas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas sakė, kad rengiamas raštas kunigų seminarijoms, kuriuo raginama aktyviau rengti tokius dvasininkus, kurie būtų pajėgūs celebruoti lotyniškąsias šv. Mišias. Taip pat pasiūlyta tikinčiuosius per katechetikos užsiėmimus išsamiau susipažinti su iki 1962 metų galiojusia Romos Mišiolo liturgija. Tada visi tikintieji galėtų tinkamai dalyvauti Tridento šv. Mišių liturgijoje, dar nepraradusioje savo reikšmės. Daugelyje pasaulio diecezijų, taip pat ir Romos vyskupijoje, steigiamos „personalinės parapijos“, į kurias renkasi tikintieji, išlaikę ištikimybę senajai liturgijos formai.

Mons. G. Marinis sako, kad priekaištai, jog popiežius Benediktas XVI neva nori sugrąžinti Bažnyčią į „ikisusirinkiminius“ laikus, neturi jokio pagrindo. Tokių sąvokų, kaip „ikisusirinkiminis“ ir „posusirinkiminis“ supriešinimas yra aiškiai klaidingas ir „priklauso pasenusiems samprotavimams“, kurie yra siaurai ideologiški ir atspindi tik nuorodą į tradicijų tęstinumo nebuvimą Bažnyčios istorijoje. Tiek „seni dalykai“, tiek ir „nauji dalykai“ priklauso visų laikų Bažnyčios turtui, aiškino Vatikano liturginių ceremonijų vadovas. „Ne viskas, kas nauja, yra teisinga, kaip ir ne viskas, kas sena. Tiesa sujungia sena ir nauja, ir šiuo keliu mes turime eiti be jokių prietarų“, – sakė monsinjoras G. Marinis. Bažnyčia gyvena pagal tęstinumo įstatymą, kuris pripažįsta vystymąsi, besiremiantį tradicija.