Švč. Trejybės-Sergijaus vienuolynas prie Maskvos. Patriarcho būstinė atrodo lyg „stačiatikių Vatikanas“. Panašiai kaip Vatikane, centrinėje aikštėje stovi obeliskas.

Užrašas ant jo mena XVII a. Rusijos konfliktą su katalikiškais Vakarais: „Nelaimė kilo iš lenkų. Dėl Romos popiežiaus pikto klastingumo jie su jėzuitais išgalvojo Lžedimitrijų ir jo vardu vos neprivedė Rusiją prie pražūties krašto...“

Lenkai, Romos popiežius, jėzuitai – šie antikatalikiškos „juodosios legendos“ herojai iki šiol gyvi rusų stačiatikių atmintyje, tai liudija kad ir neseniai pasirodęs istorinis propagandinis filmas „1612“.

Nepaisant to, stačiatikiai yra vieni aktyviausių ekumeninio judėjimo, siekiančio suvienyti krikščionių konfesijas, dalyviai. Šv. Tėvas Benediktas XVI kontaktams su stačiatikių bažnyčiomis teikia ypač daug reikšmės – juk tai savo tikėjimu, liturgija ir moralinėmis nuostatomis mažiausiai nuo katalikybės nutolusios krikščionių grupės. Tradiciją gerbiantiems stačiatikiams, jų dvasiniam paveldui simpatizuoja ir ne vienas konservatyvus katalikas, nuvargintas modernistinių permainų savoje Bažnyčioje ir dar neatradęs savos, lotyniškosios Tradicijos.

Katalikų bažnyčioje požiūris į santykius su stačiatikiais prieštaringas: po Vatikano II susirinkimo įsigalėjęs modernizmas laiko juos tik nežymiai nutolusiais broliais, o tradiciniai katalikai primena, kad stačiatikiai ne tik yra atskilę nuo visuotinės Bažnyčios, bet ir neigia daugelį katalikų tikėjimo tiesų.

Iki pat XX a. vidurio Bažnyčia žinojo vienintelį vienybės atkūrimo būdą – bažnytinę uniją, o šiandien jau griebiamasi liberaliųjų protestantų sugalvoto „religinio globalizmo“ – ekumeninio dialogo. Unijos metodas grąžino į vienybę tūkstančius, o ekumenizmas ne tik nepatraukė nė vieno stačiatikio, bet grasina atstumti ir senuosius unitus.

Ekumenizmo klausimu pasidaliję ir stačiatikiai. Šią vasarą net pasaulietinėje Rusijos spaudoje karštai diskutuojama, ar ekumenizmas kartais nėra erezija. Ekumenizmo šalininkų „ikona“ tapo Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas (Gundiajevas), priešininkų – iki šiol niekam nežinomas atkampios Čiukčijos vyskupas Diomidas (Dziubanas). Mūšio laukas – birželio 24–29 dienomis Maskvoje įvykęs eilinis Rusų stačiatikių bažnyčios (RSB) vyskupų sinodas.

 

 

Skubame patikslinti: vyskupų sinodo ir metropolito Kirilo ekumenizmas turi mažai ką bendro su katalikų modernistų puoselėjama miglotos „santarvės ir brolybės, gerbiant vienas kito skirtumus“ idėja. Sinodo dalyviai kalbėjo atvirai: dalyvavimas ekumeninėse organizacijose ir renginiuose turi būti aktyvios stačiatikybės misijos instrumentu. Jungdamasis prie Kremliaus puoselėjamos politinio, ekonominio ir kultūrinio ekspancionizmo politikos, sinodas svarbiausiu savo šūkiu pasirinko „misiją“. Stačiatikiai turi šalies ir „artimojo užsienio“ viduje atkovoti katalikams ir protestantams prarastas pozicijas bei plėsti savo įtaką visame pasaulyje.

Pagrindinis metropolito Kirilo argumentas už glaudų bendravimą su katalikais Vakarų šalyse: „Juk tose šalyse katalikai perduoda mums savo bažnyčias stačiatikių pamaldoms atlikti, dažnai nereikalaudami jokio atlygio“.

Kirilas kalba atvirai: „Būtent Rusų stačiatikių bažnyčia yra atsakinga už krikščionybės likučius Europoje“. Anot jo, reikia ne išeiti iš Pasaulinės bažnyčių tarybos, kaip ragina didelė vyskupų dalis, bet imtis aktyviai ir kokybiškai ją keisti – veikti joje misionieriškai. Pasitraukimas reikštų dezertyravimą, iniciatyvą perimtų proamerikinis Konstantinopolio patriarchatas, jau visiškai pasidavęs „papistų“ (taip stačiatikiai vadina popiežiui pavaldžius katalikus) įtakai.

Maskvos dvasinės akademijos religijotyros dėstytojas, docentas Jurijus Maksimovas sako: „Bažnytinėje aplinkoje žodis „ekumenizmas“ tapo keiksmažodžiu“ („Teologinis atsakymas į „Vyskupo Diomido laišką“, Saratovas, 2007, p. 6). Ekumenizmo marginalizaciją RSB pripažįsta ir įtakingas akademijos profesorius diakonas Andrejus Kurajevas.

Bet turimas galvoje būtent idealistinis, pacifistinis, ribas tarp konfesijų nutrinantis ekumenizmas, jo protestantiškas ir katalikiškas modelis. Stačiatikių ekumenistai – pragmatikai. Jų tikslas – savo Bažnyčios ir Rusijos valstybės įtakos plėtimas bei materialinė nauda. Taip buvo nuo pat įsitraukimo į ekumeninį judėjimą pradžios 1960 m.

Kaip savo knygoje „Rusų stačiatikių bažnyčia ir Vatikano II susirinkimas“ (2004 m.) atskleidžia O.Vasiljeva, rusų delegatai susirinkime buvo uolūs sovietinės politikos įrankiai. Žlugus Sovietų Sąjungai, RSB ciniškai išnaudojo katalikų fondo „Kirche in Not“ naivumą ir išmelžė milijonines sumas „skurstantiems“ stačiatikių kunigams bei cerkvių statybai.

2008 m. kovo 5 dieną patriarchato išorinių ryšių skyriaus atstovas V.Čaplinas davė interviu laikraščiui „Nezavisimaja gazeta-Religii“. Jis aptarė padėtį didžiausioje ekumeninėje organizacijoje – 349 krikščionių organizacijas vienijančioje Pasaulinėje bažnyčių taryboje (PBT). Vasarį kaip tik sukako 60 metų nuo jos įkūrimo.

V.Čaplino teigia: „Apskritai PBT gyvena ne pačius geriausius laikus. Krikščionių bažnyčios ir bendruomenės vis labiau tolsta nuo realaus susivienijimo galimybės. Katalikų bažnyčia vis aiškiau kalba apie save, kaip apie vienintelį Bažnyčios pilnatvės įkūnijimą. Protestantų bažnyčios vis dažniau stengiasi pabrėžti savo skirtumus nuo stačiatikių ir katalikų. Stačiatikių pasaulyje dauguma aktyvių ir mąstančių žmonių tvirtina, kad būtent jų bažnyčia svarbiausia ir netgi vienintelė apaštalinės krikščionybės paveldėtoja, o kiti nuo jos nutolo.

Teologiniai nesutarimai apsunkinami ir kai kurių protestantų etinėmis naujovėmis, pavyzdžiui, homoseksualų šventinimu ir pritarimu jų sąjungoms. Tikslas, dėl kurio buvo sugalvota PBT, t.y. krikščionių suvienijimas, vis tolsta, ir tai supranta net žilstantys ekumenizmo entuziastai“.

Populiariausia ekumenizmo reiškimo forma yra bendros įvairių konfesijų atstovų maldos. V.Čaplinas šiame interviu teigia, kad šiandien „beveik visi Rusų bažnyčioje nepritaria tokioms maldoms“. Pats V.Čaplinas ir kiti patriarchato atstovai PBT jau seniai atsisako dalyvauti viešose ar privačiose bendrose maldose su kitatikiais, už ką aštriai kritikuojami Konstantinopolio atstovų. Pasibaigus sinodui, patriarchato atstovas agentūrai „Interfaks“ pareiškė: „Mes norime dar kartą patvirtinti savo ketinimą susilaikyti nuo dalyvavimo bendrose maldose su kitatikiais“.

 

 

Pažvelkime dar giliau. 2006 m. vasarą G-8 viršūnių susitikimui pirmininkavo Rusija. Šios šalies pagrindinis geopolitinis siekis – sukurti „daugiapoliarinę“ pasaulinę tvarką ir išsikovoti nišą šalia JAV, Europos ir Kinijos.

Stačiatikių vyskupai kaip visada uoliai prisidėjo prie valstybės politikos, parėmė „daugiapoliario globalizmo“ projektą ir liepos 3–5 d. surengė Pasaulinį religinių lyderių viršūnių susitikimą Maskvoje. Tokie susitikimai rengiami kartu su kiekviena G-8 konferencija.

Susitikime dalyvavo krikščionių, musulmonų, judėjų, budistų, induistų ir sintoistų atstovai iš 49 šalių. Baigiamajame dokumente, kaip įprasta, kalbama apie „dialogą ir partnerystę tarp civilizacijų“, „pliuralizmą“, demokratijos suderinimą su religinėmis tradicijomis, „religinę laisvę“. Taip pat sakoma: „Mes manome, kad šios (bendros moralinės) normos duotos Aukščiausiojo ir turi gilias šaknis žmogaus gyvenime. Praktiškai jos daug kur vienodos mūsų religijose“. „Ypač kreipdamiesi į visus tikinčius žmones, mes kviečiame juos gerbti ir priimti vienas kitą, nežiūrint į religinius, nacionalinius ir kitus skirtumus. Padėsime vieni kitiems ir visiems geros valios žmonėms kurti geresnę ateitį visai žmonijos šeimai. Saugosime taiką, pažadėtą Aukščiausiojo!“

Pastarosios frazės rėžia ausį kiekvienam sąmoningesniam stačiatikiui. Ar tai neprieštarauja mūsų diagnozei, kad ekumenizmas tarp stačiatikių nebeturi įtakos? Ne! Ne tik ekumenizmas su krikščionimis, bet ir šiuo atveju tarpreliginis dialogas, stačiatikių vyskupų suprantamas kaip priemonė sustiprinti Bažnyčios ir kartu Rusijos valstybės tarptautinę įtaką. Tai atkirtis katalikų dominavimui „religiniame globalizme“, o kartu ištikimybės Kremliui pareiškimas, nes tik jo remiama stačiatikybė galės leistis į pasaulinę misiją.

O misijinio entuziazmo netrūksta. Minėtasis prof. A.Kurajevas, pravardžiuojamas „visos Rusios diakonu“, po apsilankymo Jeruzalėje per 2008 m. Velykas pasiūlė pradėti stačiatikių misiją tarp Šv. Žemės žydų, kurių didelė dalis rusakalbiai.

„Tai unikali misionieriška galimybė: per žydus, persisunkusius europietiška ir rusiška klasika, būtų galima nunešti Evangelijos šviesą ir visam Izraeliui“. Juk šimtai tūkstančių rusakalbių žydų prastai integruoti į sionistinę valstybę, o judėjų bandymai juos paskatinti praktikuoti judaizmą nepavyko.

 

 

Tačiau yra tokių, kurie užsispyrę nenori suprasti toliaregiškos imperinės vyskupų politikos. Birželio 9 d. 19 įtakingų dvasininkų kreipėsi į sinodą, įspėdami nepasiduoti „misionieriškam modernizmui (obnovlenčestvo)“ – siekiams atnaujinti liturgiją, sutrumpinti pasninkus, įvesti rusų kalbą, perimti naujoviškus apaštalavimo būdus, prisidengiant noru atsispirti katalikų ir protestantų prozelitizmui. Nurodomas liūdnas Vakarų modernistų pavyzdys ir teigiama: „Vakarų krikščionys, nors ir pavėluotai, jau pasuko atgal – tradicinių krikščioniškų pamaldų atstatymo link, t.y. ten, kur visuomet buvo ir yra Stačiatikių bažnyčia“.

Sinode net nebuvo svarstoma liturgijos keitimo galimybė, tačiau ryžtingai atmesta modernizmo baimė – jo pavojaus nėra, o visi, niurzgantys prieš misionierišką aktyvizmą, interneto naudojimą, jaunimo sielovadą, yra izoliacionistai. Jie bijo priimti globalaus pasaulio iššūkius ir savo tingumą pridengia konservatyvumu.

Tačiau episkopatas susidūrė su kita, daug stipresne opozicija savo politikai. Tai „paprastai stačiatikių liaudžiai“ atstovauti ėmęsi „uolieji“ (revniteli), kurių vadu netikėtai tapo charizmatiškas čiukčių vyskupas Diomidas. Susidūrė ne ekumenistai ir antiekumenistai, bet imperinio pasinaudojimo ekumenizmu ir visiško ekumenizmo atmetimo, saugant tikėjimo grynumą, šalininkai. Į pastaruosius verta pažvelgti atidžiau.

1990 m., M.Gorbačiovo eros pabaigoje, Leningrado ir Ladogos metropolitu tapo Joanas (Syčevas). Iki pat savo mirties 1995 m. jis žodžiu ir raštu skelbė griežtą stačiatikybę, kovojo su modernistais ir ekumenistais, puoselėjo senas priešiškumo katalikybei ir judaizmui tradicijas. Joanas taip pat buvo nuoseklus didžiavalstybinės Rusijos patriotas, monarchijos šalininkas ir masoniškos demokratijos priešas.

Metropolito Joano mokiniai ir sekėjai nesugebėjo išlaikyti jo dvasinio ir intelektualinio lygio, pasidavė primityviam ekstremizmui, tad stačiatikių tradicionalistų ir monarchistų judėjimas greitai susiskaldė ir nunyko. Joano sekretorius karo jūreivis Konstantinas Dušenovas ėmė leisti laikraštį „Rus pravoslavnaja“, kuris pats save ironiškai apibūdina: „Antisemitinis juodašimtinis rusų nacionalistų, stačiatikių ekstremistų ir Kristaus marginalų laikraštis“. Kai kurie Joano sekėjai ėmė agituoti už Ivano Rūsčiojo ir Rasputino paskelbimą šventaisiais...

Kaip Rusijos politiniai opozicionieriai visą savo įtūžį nukreipė prieš prezidentą V.Putiną, taip religinė opozicija užsipuola nuo 1990 m. RSB valdantį patriarchą Aleksijų II (Ridigerį). Ypač pabrėžiama, kad jis kilęs iš Kuršo vokiečių von Rüdigerio giminės, gimęs ir užaugęs Estijoje, nuo 1958 m. tarnavo KGB kaip agentas Drozdovas. Jis įvedęs Bažnyčioje oligarchinį vyskupų-verslininkų valdymą, atsisako sušaukti aukščiausią Bažnyčios valdymo organą – Vietinį susirinkimą. Vietoje susirinkimo Bažnyčią valdo vyskupų sinodas, liaudyje vadinamas „mitropolitbiuru“ (aliuzija į visagalį buvusį Komunistų partijos politinį biurą).

Kitą opozicinę patriarchatui stovyklą sudaro daugybė jo jurisdikcijos nepripažįstančių bažnyčių: Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Kijevo patriarchatas), Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia, keliolika Tikrųjų stačiatikių bažnyčių. Neseniai opozicijoje buvo ir antikomunistinė Rusų stačiatikių bažnyčia užsienyje (RSBU), bet praėjusių metų gegužės 17 d. jos didžioji dalis pripažino Maskvos patriarcho viršenybę. Nesutikusių prisijungti vadovu tapo Tauro ir Odesos vyskupas Agafangelas (Paškovskis).

Visos šios nepriklausomos stačiatikių bažnyčios (išskyrus abi ukrainietiškas) nuosekliai ir radikaliai pasisako prieš ekumenizmą ir tarpreliginį dialogą, taip pat jos smerkia vadinamąjį sergianizmą – bažnyčios pasidavimą nekrikščioniškai valstybei. Tad jos natūraliai tampa Maskvos patriarchato „uoliųjų“ bendramintėmis. Prie šio choro prisijungia ir Konstantinopolio patriarcho ekumenizmui priešingos Elados stačiatikių senojo stiliaus bažnyčios.

Paradoksas, bet stačiatikiai nėra abejingi ir katalikų Tradicijos patirčiai. 2005 m. žinoma patriotinė rašytoja Jelena Čudinova, kuri asmeniškai pažinojo arkivyskupą M.Lefebvre'ą, išleido romaną „Paryžiaus Dievo Motinos mečetė: 2048 metai“. Tai būsimos islamiškos Prancūzijos vizija: Paryžiaus Dievo Motinos katedra paversta mečete, garsiuosiuose Paryžiaus požemiuose slapstosi katalikų likučiai – jiems Mišias laiko Šv.Pijaus X brolijos kunigai!

Romaną buvo galima įsigyti visuose stačiatikių knygynuose. 2007 m. stačiatikiai, nepaprašę Brolijos autorinių teisių ir pridėję antikatalikišką įvadą, išleido M.Lefebvre'o knygą apie socialinį Kristaus karališkumą „Jie jį nuvainikavo“.

 

 

Ukrainos rytiniame pakraštyje gimęs Diomidas (Sergejus Dziubanas) naujai įsteigtos Anadyrio ir Čiukčių vyskupijos ganytoju tapo 2000 m. Milžiniško ploto diecezijoje yra tik 19 parapijų, kuriose priskaičiuojama keliolika tūkstančių praktikuojančių stačiatikių. Katedrą – didžiausią medinę bažnyčią pasaulyje – pastatyti padėjo tuometis gubernatorius oligarchas R.Abramovičius.

2007 m. vasario 22 d. lyg iš giedro dangaus nuskambėjo vyskupo ir keturių kunigų „kreipimasis į visus aukštuosius ganytojus, klierikus, vienuolius ir visus ištikimuosius šventosios Stačiatikių bažnyčios vaikus“. Jis pirmiausia paskelbtas minėtame K.Dušenovo laikraščio „Rus pravoslavnaja“ interneto svetainėje.

Kreipimasis padarė didelį poveikį ne tiek dėl to, kad prabilo vyskupas, kiek todėl, kad jame rišliai ir argumentuotai išdėstomos svarbiausios problemos, šiandien kamuojančios rusą stačiatikį. Be jokių kompromisų, bet ir be rėksmingumo, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tėvų ir praeities vyskupų autoritetu, pasmerkiamas ekumenizmas, sergianizmas, globalizmas (pirmiausia jo konkreti apraiška – „elektroninė diktatūra“) ir demokratinė santvarka, iškeliamas tradicinės monarchijos ir „bendruomeniškumo“ idealas.

Pirmas kreipimosi punktas: „Nuolat stiprėja eretiškas ekumenizmo mokymas, siekiantis, priešingai Šventojo Rašto, bažnytinių kanonų ir taisyklių, šv. tėvų mokymo žodžiams, suvienyti visus tikėjimus į vieną religiją arba bent jau dvasiškai juos sutaikyti“. Ekumeniniai susitikimai ir maldos pažeidžia 45-ąją apaštalų taisyklę: „Vyskupas, kunigas ar diakonas, pasimeldęs su eretikais, tebus atskirtas. O jei leis jiems ką nors vykdyti kaip Bažnyčios tarnams, tebus išmestas (iš Bažnyčios)“, bei 65-ąją taisyklę: „Jei kas iš klero ar pasauliečių įeis pasimelsti į judėjų ar eretikų sinagogą, tebus jis pašalintas iš šventojo luomo ir atskirtas nuo bažnytinės bendrystės“.

Toliau smerkiama „dvasinio susitaikėliškumo (neosergianizmo), pavergiančio bažnytinę valdžią pasaulietinei, dažnai kovojančiai prieš Dievą, plėtotė, kenkianti Dievo dovanotai laisvei“. Būtent tai skatina priimti ekumenizmą ir globalizmą, o galiausiai pastūmės priimti ir „vieną pasaulinį lyderį“ – Antikristą.

Kiti kreipimosi punktai: „3. Tylus sutikimas su dabartinės valdžios antiliaudine politika vietoj jos demaskavimo“; „4. Piliečių asmeninės identifikacijos pateisinimas ir laiminimas, klaidingai teigiant, kad išorinių ženklų ir simbolių, primetamų naujosios epochos, priėmimas negali pakenkti sielai be sąmoningo Dievo atsižadėjimo“; „5. Demokratijos priėmimas. Kvietimas balsuoti už tam tikrus politinius lyderius“; „6. Tarpreliginio viršūnių susitikimo surengimas, kreipiantis į „didžiojo aštuoneto“ lyderius, taip pripažįstant jų valdžią. „Didysis aštuonetas“ yra pasaulinės masonų vyriausybės organas, ruošiantis vieno pasaulinio lyderio, t.y. Antikristo atėjimui. Todėl bet koks dvasinis bendravimas su jais dvasiškai pavojingas“.

Piktinamasi, kad baigiamasis viršūnių susitikimo dokumentas išpažįsta tikėjimą į visoms religijoms bendrą „Aukščiausiąjį“. Diomidas teigia: „Mes nemanome, kad turime vieną „Aukščiausiąjį“ su judėjais, musulmonais ir kitomis religijomis bei mokymais. Apie judėjus Viešpats pasakė, kad „jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas“ (Jn 8, 44)“. Musulmonai garbina Alachą, kuris vadina Jėzų paprastu pranašu ir neigia jo dievystę. „Kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo“ (1 Jn 4, 3), – cituoja vyskupas. Kvietimas „gerbti ir priimti vienas kitą, nežiūrint religinių, tautinių ir kitų skirtumų“ prieštarauja Šventajam Raštui (2 Jn 1, 10).

Kreipimesi taip pat nesutinkama su viešais metropolito Kirilo pareiškimais, kad stačiatikybė, judaizmas, islamas ir katalikybė turi bendras dorovines vertybes. Juk judėjų Talmude visi nežydai vadinami gojais, islamas pritaria daugpatystei, o katalikai – jėzuitų ordino moralei. Galiausiai smerkiamas bendruomeniškumo principo niekinimas ir užsitęsęs Vietinio susirinkimo nesušaukimas – jo nebūta jau nuo 1988 m.

 

 

Maskvos patriarchatas, bijodamas kliūčių Rusų stačiatikių bažnyčios užsienyje prisijungimui gegužę, reagavo labai nervingai: esą siekiama „sukelti perversmą Rusijos bažnyčioje, paimti joje valdžią, destabilizuojant padėtį“. Žiniasklaida pasigavo 4 kreipimosi punktą ir kitus vyskupo Diomido pareiškimus, esą valdžios įvesti naujieji pasai su asmens kodu ruošia žmones priimti Antikristo ženklą 666, o mobiliųjų telefonų geriau nenaudoti, nes jie yra kontrolės įrankiai – jų klausomasi, valdžia gali tuoj nustatyti kalbėtojo vietą.

Birželio 6 d. paskelbtas Diomido ir vyskupijos susirinkimo (18 dvasininkų) pasirašytas atviras laiškas patriarchui Aleksijui II. „Mes laikome ekumeninį mokymą („apie šakų teoriją“, „apie išganingą dalinę malonę“, „apie vieną Aukščiausiąjį“, „apie vienybę įvairovėje“ ir t.t.) erezija“. Bendros maldos su eretikais prieštarauja bažnyčios kanonams, klaidatikių, taigi ir katalikų, negalima vadinti krikščionimis – juk šv.Jonas Auksaburnis rašo, kad klaidos skleidėjų „niekas tenevadina krikščionimis ir tenepalaiko bendravimo su jais“. Ekumenizmo politika prieštarauja 1948 m. Visų stačiatikių pasitarimo Maskvoje priimtai rezoliucijai, kurioje teigiama: „Šiuolaikinis ekumeninis judėjimas neskatina bažnyčių susivienijimo darbo gerais keliais ir priemonėmis“, todėl stačiatikiai jame neturi dalyvauti. Pateikiamas naujas argumentas už monarchiją: 1613 m. įvykusiame susirinkime visa rusų tauta prisiekė amžiną ištikimybę Romanovų dinastijai. Žibalo į ugnį įpylė pats Maskvos patriarchas. 2006 m. spalio 3 d., vizito Prancūzijoje metu, jis apsilankė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir malda pagarbino čia saugomą Viešpaties erškėčių vainiko relikviją. Nors stačiatikiai ir katalikai meldėsi vieni po kitų, patriarchas apkaltintas bendra malda su kitatikiais.

Spalio 9 d. interviu vyskupas Diomidas pasmerkė Aleksijaus II elgesį: „Ta bendra su katalikais malda Paryžiuje nedaro garbės Švenčiausiajam (patriarchui)“, ji reiškia „nutolimą nuo mūsų stačiatikių tikėjimo mokymo ir pripažinimą, kad katalikų mokymas tikras. Taip mes paniekiname ir įžeidžiame savo tikėjimą. Mes puikiai žinome, kad katalikai – eretikai. Jie mus laiko schizmatikais, atskalūnais, o mes juos laikome eretikais“. Toliau Diomidas sako: „Aš manau, kad liaudis turi išsakyti savo nuomonę ir pastatyti hierarchus į vietą. Liaudis – stačiatikių tikėjimo mokymo nešėja ir saugotoja, o ne hierarchai. Todėl seniau ir būdavo kuriamos brolijos, kurios puoselėjo mokymo tyrumą. Kai vyskupai sudarydavo unijas, su jais būdavo kovojama“.

Tai patvirtina visų unijos su Katalikų bažnyčia bandymų istorija – stačiatikių vyskupai pasirašydavo uniją, o jos įgyvendinimą sužlugdydavo „liaudis“ – vienuoliai ir pasauliečių brolijos.

Bus daugiau

***

Straipsnio autorius – kunigas E.Naujokaitis. Neseniai lrytas.lt skelbė interviu su juo.

 

Kremliui ištikimam Maskvos patriarchui Aleksijui II iššūkį metusio Čiukčių vyskupo Diomido pareiškimus gerokai sukompromitavo grupė Tikrųjų stačiatikių bažnyčios tikinčiųjų, kurie 2006 m. lapkritį paskatinti kovotojo prieš asmens kodą – P.Kuznecovo pasitraukė į urvą Penzos srities Bekovo rajone laukti pasaulio pabaigos, kuri turi ateiti kitų metų gegužę.  

Istorija, patraukusi viso pasaulio dėmesį, baigėsi tragedija – kelių žmonių mirtimi. Priešininkai gavo nenuginčijamą argumentą – štai kuo baigiasi religinis ekstremizmas – „diomidovščina“ varo žmones į urvus.

Diomido pusėn ryžtingai stojo Chusto ir Vinogradovo (Ukraina) vyskupas Ipolitas (Chilko). Interviu laikraščiui „Duch christianina“ 2007 m. gruodį jis pasmerkė tarpreliginį viršūnių susitikimą ir Aleksijaus II vizitą į Paryžiaus katedrą.

Anot jo, katalikai net neturi teisės įžengti į stačiatikių bažnyčią, o stačiatikiai – į katalikų. Katalikų „pastatai“ net nevadintini bažnyčiomis: „Bažnyčia – maldos namai, o pas eretikus nėra maldos, ten yra tik piktžodžiavimas“. Dar 2004 m. jis išsiuntė kreipimąsi visiems vyskupams prieš ekumenizmą, globalizmą ir asmens kodą. Po šio interviu Ipolitas nušalintas nuo vyskupijos valdymo ir pasiųstas į vienuolyną.

2008 m. sausį pasirodė autoritetingo Abchazijos senolio Rafailo (Berestovo) kreipimasis. Vienuolis ryžtingai palaiko Diomidą, teigdamas, kad patriarchas „paklūsta Bažnyčios priešų nutarimams ir leidžiasi jų vedamas už pavadėlio“.

Diomidas birželio 19 d. interviu jam pritaria: „Metropolitas Kirilas, vyskupas Ilarionas ir kiti jų šalininkai maitinasi iš Vatikano, yra jo penimi. Savo lėšas jie leidžia į apyvartą Vakarų bankuose, jų verslas – Vakaruose. Tai ir skatina juos eiti koja kojon su katalikais, bendradarbiauti su jais, už tai jie gauna iš Vatikano dividendų“.

Birželio 10 d. pasirodė Anadyrio ir Čiukčių vyskupijos klero ir vienuolių atviras laiškas patriarchui Aleksijui II, kuriame teigiama, kad jei bus bandoma nušalinti vyskupą Diomidą, kleras ir pasauliečiai naujo vyskupo nepriims: „Liaudis supranta, kad mūsų valdytojo nušalinimas nuo vyskupo tarnystės nepagydys Bažnyčios, užkrėstos erezijomis, katalikišku prozelitizmu ir kitomis pavojingomis ligomis bei neišspręs jos problemų. Reikia ne nutylėti susikaupusias problemas, o jas spręsti šventųjų tėvų mokymo šviesoje“.

Birželio 24–29 d. Maskvoje įvyko vyskupų sinodas. Vyskupas Diomidas jame nedalyvavo, teisindamasis liga, už ką sinodo buvo apkaltintas simuliavimu. Žiniasklaidos dėmesys buvo prikaustytas susirinkusių piketuotojų: vyskupą Diomidą palaikė keli šimtai šv.Vladimiro brolijos sukviestų tikinčiųjų, o prieš jį mitingavo Stačiatikių piliečių sąjunga ir jaunimo judėjimo „Naši“ Stačiatikių korpusas. Tvyrojo įtampa, bet muštynių, apie kurias rašė spauda, nebuvo.

Dalis sinode susirinkusių vyskupų buvo prieš skubotą Diomido pasmerkimą, bet vyskupas Kirilas ėmėsi spaudimo, ir birželio 28-ąją buvo priimtas dokumentas, kuriuo Diomidas „išmetamas iš šventojo (vyskupų) luomo“. Šis nuosprendis įsigalios, jei iki kito sinodo posėdžio jis nepareikš atgailos. Pirmiausia buvo nurodytas liepos 17 d. terminas, po to – rugsėjo 2-oji.

Tik du vyskupai balsavo prieš, trys susilaikė, tarp jų – RSBU metropolitas Ilarionas (Kapralas). Visų be išimties komentatorių nuomone, tai neteisėtas susidorojimas: pagal Stačiatikių bažnyčioje galiojančią tvarką, vyskupas turėjo būti triskart iškviestas į apklausą, turėjo būti vedamas teismo procesas. Bausmių su atidedamu jų įsigaliojimu pas stačiatikius apskritai niekada nėra buvę.

Laikinu vyskupijos valdytoju paskirtas Chabarovsko ir Paamūrės arkivyskupas Markas. Liepos 4 d. jis atvyko į Anadyrį, pasitelkęs raumeningų seminaristų ir milicininkų būrį, išlaužė vienos bažnyčios duris, perėmė vyskupijos archyvą, antspaudus ir bažnyčių raktus.

Vyskupas Diomidas pasitraukė į kaimelį Šmidto kyšulyje, pakrantėje už poliarinio rato, jo šalininkai net nebandė priešintis. Diomidą palaikantys kunigai, kurių vyskupijoje dauguma, tikinčiųjų grupėms ėmė laikyti liturgiją namuose. Jų vietas užėmė kunigai iš Chabarovsko.

Prieš vyskupą pradėta purvina kampanija: jis užsipuolamas, esą kadaise dvasinėje akademijoje pateikė plagiatą kaip kandidato disertaciją, aplaidžiai vadovavo vyskupijai. “Švelniausi” Diomido apibūdinimai hierarchų lūpose: „Judas“, „provokatorius“, „oranžinių bažnyčios priešų įrankis“ (aliuzija į „oranžinę revoliuciją“ Ukrainoje). O spaudoje rašoma: „Čiukčijos Avakumas“ (Avakumas – XVII a. sentikių atskalos pradininkas), „vyskupas Dinamitas“, „guru iš Anadyrio“.

Liepos 4-ąją, iškart po sinodo, Diomidas parašė atvirą laišką jo dalyviams, kuriame dar pagarbiai kreipiasi į patriarchą Aleksijų II. Jis negalįs atgailauti, nes privalo išsakyti apleistos stačiatikių liaudies mintis. Globalizacija „juos varo į urvus ir miškus, kaip Penzos atsiskyrėlius“. „Kai kurios tamsios jėgos stengiasi visomis jėgomis mane padaryti atskalūnu ir paskatinti Rusų stačiatikių bažnyčią skilti. Bet aš užtikrinu jus, tėvai, kad buvau ir lieku Motinos Rusų stačiatikių bažnyčios nariu. Užtikrinu jus, broliai, kad niekada nevykdžiau schizmos ir, jei Dievas duos, nevykdysiu“.

Viskas pasikeičia po arkivyskupo Marko „desanto“. Žinodamas, kaip Rusijoje įprasta tvarkyti reikalus, Diomidas neabejoja, kad arkivyskupas Markas bandys sukurpti prieš jį finansinį „kompromatą“. Jei jis nesigailės, bus tampomas po teismus ar net pasodintas į kalėjimą. Neturėdamas ką prarasti, liepos 17-ąją iš Šmidto kyšulio vyskupas paskelbia „Kreipimąsi į Rusų stačiatikių bažnyčios dvasininkiją ir į visus Rusų žemės stačiatikius krikščionis“.

Kreipimesi pirmiausia vėl detaliai ir remiantis daugeliu autoritetų metami kaltinimai vyskupams dėl ekumenizmo, globalizmo, sergianizmo, caro atmetimo (careborčestvo) erezijų.

Po to Diomidas skelbia atskiriąs save nuo eucharistinio bendravimo su patriarchu Aleksijumi II ir visais sinode dalyvavusiais vyskupais, priimančiais šias erezijas. Jis skelbia anatemą eretikams caro atmetėjams patriarchui Aleksijui II, pagrindiniam ekumenistui metropolitui Kirilui, Minsko ir Slucko metropolitui Filaretui „ir visiems jų pirmtakams, dalyvavusiems antimonarchiniame 1917 m. vasario mėn. maište, ir visiems kartu su jais manantiems, kad stačiatikiai valdovai sodinami į sostus ne dėl ypatingos Dievo malonės, kad patepimo metu jiems neišliejamos Šventosios Dvasios dovanos vykdyti šį didį pašaukimą, ir taip drįstantiems maištauti prieš juos ir juos išduoti, ir visiems atšaukiantiems šį stačiatikių anatematizmą – anatema, triskart!“ (Iškilmingoji Diomido formulė yra citata iš Stačiatikijos sekmadienio, vienos svarbiausių stačiatikių švenčių apeigų – šią formulę panaikino vyskupai, susitaikę su 1917 m. vasario mėn. revoliucijos įvykdytu caro nuvertimu ir respublikos įvedimu.)

Toliau Diomidas rašo, kad patriarcho ir kitų priimančių šias erezijas teismas priklauso Vietinio susirinkimo kompetencijai. Iki šio susirinkimo Anadyrio ir Čiukčių vyskupija veiks autonomiškai. Prakeiktųjų vyskupų diecezijos yra „našlaujančios“, jų tikintiesiems vyskupas Diomidas pasirengęs padėti – nurodomas adresas, telefonas ir elektroninis paštas.

 

 

Vienos ir Austrijos vyskupas Ilarionas, RSB atstovas prie Europos tarptautinių organizacijų, interviu laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ griežtai pasmerkė Diomido veiklą. Pernai Sergijevo Posado vyskupas Feognostas su įtakingu senoliu Naumu specialiai važiavo į Čiukčiją, bet neperšnekėjo Diomido, nes šis nepajėgus dialogui – net senoliai jam ne autoritetas. Ilariono manymu, Cerkvės kanonai nedraudžia bendrauti su kitatikiais, dalyvavimas ekumeniniame judėjime esąs stačiatikybės liudijimas, savotiška misija, o juk Bažnyčia turi būti misionieriška. Prieštarauti ekumenizmui reiškia izoliacionizmą. Aleksijus II, pasimeldęs Paryžiaus katedroje, niekuo nenusižengė kanonams, nes pagarbino visiems krikščionims bendrą šventenybę, meldėsi atskirai nuo katalikų.

Kaltinimas bendravimu su antiliaudine valdžia nepagrįstas – dauguma stačiatikių balsavo už šią valdžią, beje, neįrodyta, kad ji – antiliaudinė. Be to, Bažnyčia ne visuomet sutinka su valdžios pozicija. Pats Diomidas elgėsi nelogiškai: jis priima oligarcho R.Abramovičiaus auką soboro statybai, surengia viešas maldas už jį cerkvėse, o po to interviu pavadina jį „nekrikštytu judėju“. „Taigi melstis už nekrikštytą judėją stačiatikių cerkvėje galima, o sėdėti už bendro stalo su judėjais tarpreliginiame viršūnių susitikime Maskvoje negalima?“, – klausia Ilarionas.

Anot vyskupo Ilariono, 1613 m. rusų tautos priesaika negalioja, nes ji priimta ne bažnytiniame, o politiniame susirinkime. Cerkvė negali paremti vien monarchistinės ideologijos, turi atstovauti visiems tikintiesiems.

Su vyskupu Ilarionu nesutinka Romanovų dvaro galvos didžiosios kunigaikštienės Marijos Vladimirovnos kanceliarijos vadovas A.Zakatovas. Tiesa, jis nepalaiko Diomido, pritaria jo nubaudimui, tačiau remdamasis aiškiu šventųjų ir patriarchų autoritetu prieštarauja sinodo teiginiui, kad „monarchija – tik viena iš istorinių valdymo formų, turinti santykinę reikšmę“. Apaštalas Petras įsako: „Bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Pt 2, 17). Žemiškasis karalius yra dangaus Karaliaus ikona. Žinoma, bažnyčia turi bendrauti ir su respublikomis, bet monarchija išlieka idealu. Taip pat netiesa, kad 1613 m. susirinkimas buvęs grynai pasaulietinis – jis vienijo tautą būtent religijos pagrindu, jame dalyvavo aukščiausi hierarchai, jis grasino neklusniesiems anatema. Legitimistų požiūriu, priesaika galioja, ją įtvirtino Rusijos imperijos Įstatymų sąvadas: 4 st. „Visos Rusijos imperatoriui priklauso aukščiausia valdžia. Pats Dievas įsako paklusti jo valdžiai ne tik iš baimės, bet ir dėl sąžinės“. 5 st. „Valdovo imperatoriaus asmuo yra šventas ir neliečiamas“.

Savo interviu „portal-credo.ru“ žinomas teologas, taip pat kadaise nubaustas patriarcho, igumenas Grigorijus (Lurje) patikslina, kad Diomidas atsiskyrė ne nuo Maskvos patriarchato, o nuo konkrečių jo pasmerktų hierarchų. „Žymi RSB MP tikinčiųjų dalis iš esmės sutinka jei ne su visais trimis kaltinimais erezija, suformuluotais vyskupo Diomido, tai bent su vienu ar dviem.

Be to, didžioji dauguma tikinčiųjų neabejoja vieno atskiro vyskupo, o iš principo – net ir pasauliečio teise anatematizuoti tuos, kurie patenka į ereziją“. Anot teologo, anatema yra ne Cerkvės vadovų bausmė prasikaltusiam nariui, o konstatavimas, kad klaidatikis pats save jau atskyrė nuo Cerkvės. Anatemos galiojimas priklauso ne nuo ją paskelbusio asmens įgaliojimų, o nuo erezijos fakto tikrumo.

„Mitropolitbiuro dvasinis autoritetas liaudyje esąs lygus nuliui, o vyskupo Diomido – aiškiai aukščiau nulio“, – teigia teologas. „Vyskupo Diomido stačiatikybė – tai tikinčiųjų žmonių stačiatikybė. Ji jiems suprantama, o visokios „RSB socialinės koncepcijos“ – nesuprantamos ir netgi turi likti nesuprastos.

Net tie, kurie nesutinka su vyskupo Diomido tezėmis, suvokia, kad bendrauja su tikinčiu žmogumi, su kuriuo galima kalbėtis būtent apie tikėjimą. O bent minutei įsivaizduokime pokalbį apie tikėjimą su bet kuriuo Cerkvės oficiozu...“ Anot igumeno Grigorijaus, „negalima abejoti, kad, krikščionybės požiūriu, ypatingo monarchijos statuso neigimas yra teologinis paklydimas“.

Liepos 15 d. Diomidą ir ypač jo antiekumenizmą atvirai palaikė vienos iš Tikrųjų stačiatikių bažnyčių sinodas ir Maskvos, arkivyskupas Rafailas. Ukrainos stačiatikių bažnyčios Kijevo patriarchas Filaretas (Denisenko) pasmerkė Maskvos patriarchato veiksmus – patriarchas elgiasi lyg koks popiežius, centralizmas prieštarauja stačiatikių ekleziologijai. Aukščiausioji valdžia priklauso visai Bažnyčios visumai, o ne vyskupų sinodui. Lygiai tokiais pat metodais 1992 m. buvo pasmerktas ir pats Filaretas. Diomido nubaudimas rodo „žemą kanoninę kultūrą“ Maskvos patriarchate.

Jam pritaria ir žymus modernistas, už Bažnyčios kritiką iš kunigų išmestas Glebas Jakuninas: Diomido skubotas nubaudimas aiškiai prieštarauja Bažnyčios teisei. Anot jo, Diomido pažiūros praktiškai sutampa su daugelio vyskupų ir vienuolių „fundamentalistinėmis, didžiavalstybinėmis ir nacionalistinėmis pažiūromis“, tad nesuprantama, kodėl su juo skubama susidoroti.

Diomidą remiančios Rusų liaudies sąjungos vadovas Michailas Nazarovas laikraščiui „Komersant“ tikino, kad Diomidą palaiko maždaug ketvirtis paprastų tikinčiųjų.

Anot „Radio Canada“ rusų redakcijos bendradarbio J.Sokolovo, „Vakaruose vyskupą Diomidą palaikė beveik visi“. Religijų tyrimų instituto NVS ir Baltijos šalyse direktorius N.Mitrochinas mano, kad Diomido šalininkų nėra tiek daug, kad jie ką nors pakeistų RSB. Nepatenkintųjų patriarchu Aleksijumi II netrūksta, bet jie nesusivienys ir netaps aktyvūs. Diomidas įgautų svorio, jei suvienytų jėgas su Odesos vyskupu Agafangelu (Paškovskiu), nesutikusiu su RSBU prijungimu prie patriarchato.

Nuo Diomido atsiribojo Stačiatikių vėliavnešių sąjunga, bendrija „Radonež“, Stačiatikių piliečių sąjunga, dalis monarchistų ir nacionalistų. Su juo liko Rusų liaudies sąjunga, Rusų stačiatikių komitetas, Dušenovo „Rus pravoslavnaja“, judėjimas „Už teisę gyventi be asmens kodo“, kai kurios brolijos. Sukurta Visuomeninė religinė taryba „Stačiatikybės grynumo ir vyskupo Diomido gynybon“ (pirmininkas Aleksejus Dobyčinas).

 

 

Šiuolaikinės Rusijos visuomenės dauguma visą šią istoriją apibūdina vienu žodžiu „mrakobesije“ – tamsybių velniava. Koks sveiko proto žmogus galėtų kelti antikvarinį monarchijos idealą ar prieštarauti bendravimui su kitatikiais?

Tačiau tie, kas dar išlaikė krikščionišką mąstymą, rimtai įsiklauso į vyskupo Diomido argumentus. Galime pastebėti kontrastą tarp Maskvos patriarchato pastangų teologiškai atremti Diomido kaltinimus ir katalikų hierarchų atsisakymo kalbėtis su katalikų Tradicija teologiniais klausimais. Šv.Pijaus X brolija jau daug metų nesulaukia, kad jai paaiškintų, kur ji klysta, kritikuodama ekumenizmą, tarpreliginį dialogą, kolegializmą, religinę laisvę ir kt. naujoves.

Minėtasis Maskvos dvasinės akademijos docentas J.Maksimovas „Teologiniame atsakyme į „Vyskupo Diomido laišką“, remdamasis daugybe Bažnyčios tėvų, šventųjų ir vyskupų, bando atsakyti Diomidui. Įdomiausia, kad jis praktiškai sutinka su Diomido skelbiamu ekumenizmo pasmerkimu, pats pasisako už išstojimą iš Pasaulinės bažnyčių tarybos! Anot J.Maksimovo, RSB ekumenizmo beveik nėra, o tiesiog bendrauti su kitatikiais nedraudžia nei tradicija, nei pats Diomidas (liepos 17 d. kreipimasis).

Tradicinė teologija aiški: jei Kristus įsteigė šventąją visuotinę apaštalinę Bažnyčią, savo mistinį Kūną, tuomet ši bažnyčia tegali būti viena. Bažnyčia – ne dvasinė visų tikinčiųjų į Kristų visuma, o regima hierarchinė institucija, turinti mokymo ir sakramentų teikimo galią. Visos kitos krikščionių bendrijos yra nuo jos atskilusios, jų nariai privalo atsiversti ir grįžti į tikrosios Bažnyčios vienybę. „Extra Ecclesiam nulla salus“ („Už Bažnyčios nėra išganymo“), skelbia katalikų dogma.

Stačiatikiai teigia, kad ši vienintelė Bažnyčia – tai viena kitą pripažįstančių vietinių ortodoksų bažnyčių bendrija. Tačiau katalikai atsako: vieningumas yra esminis Bažnyčios požymis, šio vieningumo garantu pats Kristus skyrė apaštalą Petrą ir jo įpėdinius Romos popiežius. Atmetę popiežių, stačiatikiai susiskaldė į daugybę bažnyčių ir jurisdikcijų.

Tradiciniai katalikai paties ekumenizmo nevadina erezija. Ekumenizmas yra platus ir įvairialypis judėjimas, o erezija – konkrečių tikėjimo ir dorovės tiesų neigimas. Ekumeninė veikla gali kilti ir dažniausiai kyla iš dogmos „Už Bažnyčios nėra išganymo“ neigimo, tačiau eretikas yra tik tas, kas aiškiai šią dogmą atmeta.

Ekumenizmas yra daugiau ideologija, siekianti praktiniu keliu nustumti tikėjimo skirtumus į užmarštį. Jis kyla iš erezijos ir veda į ereziją, kaip yra pažymėjęs arkivyskupas M.Lefebvre'as, ir todėl atmestinas. Tačiau jį įveikti galima tik prisimenant teisingą mokymą apie Bažnyčią, o vyskupas Diomidas vien apeliuoja į liaudies emocijas.

 

 

Sinodas kaltina: „Kai kurie (Diomido) pareiškimai pretenduoja į autoriaus požiūrio visišką teisumą tais klausimais, kuriuose Bažnyčioje visuomet buvo leidžiamas nuomonių skirtumas, pavyzdžiui, klausimuose dėl visuomenės politinės santvarkos“. Atsakydamas Diomidas užsikabina už žodžių „nuomonių skirtumas, erezija“.

RSB „Socialinės koncepcijos pagrinduose“ (III.7) pripažįstama bet kokia žmonių išrinkta valdžia, neteikiama pirmenybės jokiai valstybinei santvarkai ar politinei doktrinai. Anot Diomido, tai reiškia, kad Bažnyčios vadovai pasirengę priimti net Antikristo valdžią, nes juk ją palaikys dauguma visuomenės.

Nereikalavimas atkurti Dievo patepto stačiatikio Patvaldžio – tradicinio monarcho – valdžios, anot Diomido, reiškia „caro atmetimo“ (careborčestvo) ereziją. Diomidas cituoja stačiatikių šventųjų ir susirinkimų tekstus, kuriuose pabrėžiama bažnytinės dvasinės ir imperatoriaus žemiškosios valdžių santarvė, „simfonija“. Žemiškoji monarchija yra dangiškosios Dievo karalystės atspindys – taip prieš 1917 m. revoliuciją mokė Maskvos metropolitas Filaretas.

Kokia tradicinių katalikų nuomonė?

Katalikai visuomet pabrėžė istorinę neišardomą Altoriaus ir sosto sąjungą, monarchijos sakralinę vertę ir reikšmę Bažnyčiai. Liberaliosios demokratijos smerkimas ir atmetimas – nuolatinė popiežių enciklikų tema naujaisiais laikais. Tačiau demokratinė valdymo forma nėra būtinai susijusi su antikristine liberalizmo ideologija, todėl katalikai jos niekada nelaikė savaime eretiška. Arkivyskupas M.Lefebvre'as nerėmė jokių konkrečių politinių projektų, bet tik pabrėždavo, kad katalikiškoje valstybėje turi viešpatauti Kristus Karalius.

J.Maksimovas triuškina Diomido politinę doktriną: kodėl vyskupas, nusistatęs prieš demokratiją, pats gina slavofilišką „bendruomeniškumo“ (sobornost) idėją, ragina leisti dalyvauti Vietiniame susirinkime paprastiems kunigams ir pasauliečiams? Juk tai demokratijos įvedimas į pačią bažnyčią! Monarchija gali būti idealas, tačiau stačiatikių vyskupai nuo seno veikia, pavyzdžiui, demokratiškose JAV ir niekada neatmesdavo jų santvarkos.

Vyskupas Diomidas aukština carą, o jo nepripažinimą sieja su Antikristu. Tai aiškiai primena Rusų stačiatikių bažnyčios užsienyje puoselėtą vadinamąją „sulaikančiojo (gr. katechon)“ koncepciją.

Šv.Paulius yra paslaptingai pasakęs: „Jūs gi žinote, kas dabar jį (Antikristą) sulaiko, kad jis apsireikštų tik savo metu. Nedorybės slėpinys jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo; tada apsireikš Nedorėlis“ (2 Tes 2, 6–8).

Kas tas, sulaikantis Antikristą? Jau Bažnyčios tėvai aiškino, kad tai Bažnyčios globėju tapęs Romos imperatorius. Krikščionys visais laikais buvo įsitikinę, kad Romos imperija, tarptautinės politinės tvarkos garantas ir tikėjimo gynėja, gyvuos iki paskutiniųjų laikų, o jos žlugimas bus vienu iš artėjančios pasaulio pabaigos ženklų. Antikinę Romos imperiją iki 1918 m. tęsė Šventoji Romos imperija bei jos įpėdinė Austrijos imperija. Stačiatikiai teigia, kad Romos imperijos tęsėja buvo Bizantijos, o vėliau Rusijos imperija. Tad 1917 m. jai žlugus, prasidėjo apokaliptiniai Antikristo laikai.

Tačiau čia slypi paradoksas. Tiek katalikiškoji Romos, tiek Rusijos imperija virtualiai siekė valdyti visą pasaulį ir jame skleisti tikrąjį tikėjimą – tai būdinga visoms imperijoms, iškylančioms virš nacionalinių ir kultūrinių skirtumų. Bet ar tai nėra globalizmas, kurį, kaip ereziją, smerkia Diomidas? Ar senieji imperatoriai nebūtų pasinaudoję naujausiomis techninėmis galimybėmis kontroliuoti mokesčių mokėtojus ir sekti vidaus priešus? Tad globalizmo ir gyventojų kontrolės idėja nėra kažkas savaime priešingo krikščionybei ar evangelinei laisvei.

Žinoma, Diomidas turi galvoje šiandieninį globalizmą ir jo kuriamą „elektroninį konclagerį“. Tačiau kodėl jis įsitikinęs, kad Antikristas bus pamažu šio globalizmo iškeltas kaip pasaulinės vyriausybės galva? O jei jis kaip tik pasiskelbs antiglobalistų vadu ir iškils kaip tautų laisvintojas nuo tarptautinių sąjungų biurokratijos?

J.Maksimovas nesutinka su principiniu asmens kodo ar kt. kontrolės priemonių atmetimu. Tai esą visiškai pasaulietinės priemonės, galima joms nepritarti politiškai, bet jos neturi nieko bendro su Kristaus išsižadėjimu. Dori žmonės nebijo stebėjimo ir suskaičiavimo, jie jam abejingi. Skaičiaus 666 įžiūrėjimas asmens kode ar brūkšniniame kode – JAV evangelikų fundamentalistų teorija, kurią nekritiškai perėmė stačiatikiai. Bet ji prieštarauja Šventajam Raštui: juk Apr 13, 18 aiškiai parašyta: „šeši šimtai šešiasdešimt šeši“, o ne „šeši šeši šeši“. Arabiški skaitmenys įvesti tik viduramžiais, o tradicinis skaičiaus 666 užrašymas originalia graikų kalba visiškai skiriasi nuo trijų šešetų.

Tiesa, galiausiai J.Maksimovas prisipažįsta, kad pats nepriėmė asmens kodo!

2000 metų kovo 7 dienos sinodo pareiškime sakoma, kad „joks išorinis ženklas nepažeidžia dvasinės sveikatos, jei jis nėra sąmoningo Kristaus išdavimo ir tikėjimo paniekinimo pasekmė“. Juk Diomidas teigia, kad „priimdami išorinius simbolius, ženklus, dokumentus, įvedamus Antikristo pirmtakų, žmonės sutinka su jų darbais ir tampa jų bendrininkais“ – prie tokių ženklų priskirtinas ir asmens kodas. Anot Diomido, ir sovietinio spaliuko ženklelio su Lenino atvaizdu nešiojimas, nors ir be sąmoningo Kristaus išsižadėjimo, yra nuodėmė, reikalaujanti atgailos.

 

 

Diomido „maištas“ natūraliai kyla iš prieštaringos stačiatikybės prigimties. Stačiatikių bažnyčios savimonė nuo seno grindžiama priešiškumu katalikybei, jos teologiją sudaro arba senų, visiems krikščionims bendrų, tiesų kartojimas, arba polemika su Katalikų bažnyčios mokymu. Stačiatikiai pabrėžia tradicijos ir hierarchijos autoritetą, tačiau jie patys sukilo prieš centrinę popiežiaus valdžią ir mokymo galią.

Vėliau rusų stačiatikiai, iškėlę „trečiosios Romos“ idėją, atmetė ir tiesioginį pavaldumą Konstantinopolio patriarchui. Pagaliau, ieškant giliausio teisėtos valdžios šaltinio, iškelta „bendruomeniškumo“ (sobornost) koncepcija, kurią ir pabrėžia Diomidas – aukščiausia valdžia Bažnyčioje priklauso visai tikinčiųjų bendruomenei.

Tačiau bendruomeniškumo negali būti be bendruomenės – tradicinės, luominės, giliai tikinčios ir principingos liaudies. Ar šiandien dar galima rasti tą liaudį, išlaikiusią sveiką „sensus fidelium“ – paprastų tikinčiųjų nuojautą tikėjimo dalykuose? Ar Bažnyčia suklestėtų, jei būtų sušauktas Vietinis susirinkimas, o jame būtų atstovaujama ir liaudžiai – tokiai, kokia ji yra šiandien?

Vyskupas Diomidas nepagalvoja, kad toks susirinkimas tikriausiai virstų Rusų stačiatikių bažnyčios „II Vatikanu“ – nesibaigiančių reformų lavina, griaunančia paskutinius tikėjimo ir Tradicijos likučius.

Rudenį vyskupas Diomidas žada vykti į Maskvą ir imti vienyti savo šalininkus. Žinoma, jei iki rudens nebus suimtas dėl kokio nors neatitikimo vyskupijos buhalterijoje... Nepriklausomai nuo to, ar jam pavyks išvystyti tolesnę veiklą, jo skelbiamoji žinia jau nuskambėjo ir tikrai nepadidins stačiatikių entuziazmo aktyviau įsitraukti į ekumeninį judėjimą.

***

Autorius E.Naujokaitis yra Pijaus X brolijos kunigas.