Vatikanas, dar kartą pakvietęs atkurti vienybę tarp Romos katalikų bažnyčios ir Šv.Pijaus X kunigų brolijos, prieš kelias savaites išsiuntė brolijos generaliniam vyresniajam vyskupui Bernardui Fellay’ui laišką su penkiais pasiūlymais-reikalavimais. Vyskupas B.Fellay'us turėjo būtinai teigiamai atsakyti ne vėliau kaip iki birželio 28-ąją vykstančios šv.Petro ir Pauliaus iškilmės.

Vyskupas B.Fellay'us ultimatumą priėmė su neesminėmis išlygomis ir nurodytu laiku. Pranešama, kad jį išsiuntęs kardinolas Dario Castrillònas Hoyosas yra patenkintas B.Fellay'aus atsakymu ir perdavė jį popiežiui, o brolijos vadovui parašė atsakymą. Laiškų tekstai dar nepaskelbti.

Taigi vykstančios derybos tarp Vatikano ir brolijos teikia vilčių. Juolab, kad ir brolija ieško kompromisų, ir popiežius Benediktas XVI įdėmiai įsiklauso į brolijos reikalavimus. Ir pats jis dažnai veiksmais ar sprendimais parodo, kad tradicionalistų pozicija daugeliu klausimų yra teisinga. Žinoma, ne visiems tai patinka.

„Modernistai“ ir „liberalai“ pasibaisėjo sužinoję, kad Dieviškojo kulto kongregacijai pavesta parengti kai kuriuos pakeitimus ir liturgijoje. Gali būti, kad konsekracijos formulė Mišiose bus skaitoma lotynų kalba. Kaip, beje, ir krikšto, sutvirtinimo bei kitų sakramentų formulės. Kadaise B.Fellay'us iškėlė dvi, kaip tada buvo manoma, beveik nerealias išankstines sąlygas: pirmiausia Vatikanas turėtų panaikinti brolijos vyskupų ekskomuniką ir leisti kunigams, jei jie nori, aukoti tradicines Mišias; antroji jau nebeaktuali – aukoti tradicines Mišias leista visiems kunigams.

Brolijos vyskupų ekskomunikos atšaukimas – tik laiko klausimas. B.Fellay'aus laiškas, kurio Benediktas XVI laukė, jau ant jo stalo, tad tik nuo jo priklauso, kada bus žengtas ir šis žingsnis. Tik Lietuvoje visada ir visur vėluojama. Po Vatikano II susirinkimo prasidėjusios reformos iš esmės pradėtos įgyvendinti tik Nepriklausomybės metais. Nors pašaukimų kunigystei skaičius, tiesa, kaip ir visame pasaulyje, katastrofiškai mažėja, norintys ruoštis nuolatinio diakonato tarnystei, turi vykti į užsienį. Apie tai, kad vėl leista aukoti Mišias pagal senąją tvarką, nekalbama arba kalbama, kad tik niekas, kam to nereikia, negirdėtų. Kaip ir apie modernizmo Bažnyčioje neigiamus aspektus. Ir pozicija Pijaus X brolijos atžvilgiu tokia, kaip per Šaltąjį karą tarp Vatikano ir brolijos.

Panaršęs po lietuviškas – ir katalikiškas, ir nekatalikiškas – svetaines bei įvairius forumus nustėrau – ne vienam lietuviui lefebristas reiškia beveik tą patį, ką ir krišnaistas.

Tad kas yra tie lefebristai? Apie Pijaus X broliją – lrytas.lt pasikalbėjimas su jos nariu, kunigu Edmundu Naujokaičiu.

 

 

– Na, jei jau užsiminėte apie sutaną, prieš atsakydamas noriu apie ją tarti kelis žodžius. Šį Bažnyčios įsakytą katalikų dvasininko rūbą, kuris Lietuvoje jau seniai, galima sakyti, išėjo iš mados, nuolat dėviu nuo seminarijos laikų.

Sutana – lyg nuolatinis pamokslas, Bažnyčios buvimo visuomenėje ženklas. Esu kunigas ir prie altoriaus, ir „Maximoje“, ir vaikščiodamas Laisvės alėja. Daugybę žmonių jau vien šis rūbas paskatina kreiptis dvasinės pagalbos. Sutana visame pasaulyje tapo vienu iš katalikų Tradicijos ženklų.

Bet tikrai ne dėl to Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai net nemėgina su mumis pradėti rimtai kalbėtis. Ir ne todėl kaltina mus nebūtais dalykais.

Kad mūsų nepažįstantys katalikai nebijotų brolijos, noriu dar kartą pabrėžti, jog mes griežtai laikomės visais laikais pripažinto katalikų tikėjimo, Katalikų Bažnyčios patvirtintų apeigų ir dabartinės Katalikų Bažnyčios kanonų teisės. Mes neišsiskiriame jokiomis savotiškomis teologinėmis pažiūromis ar pamaldumo formomis, kaip pranciškonai, dominikonai ar jėzuitai. O Lietuvos vyskupai mūsų nemėgsta todėl, kad mes dažnai nepritariame skubotoms ir svetimoms katalikybei protestantizmo įkvėptoms reformoms.

Bet prie piktų kalbų pamažu priprantama. Juolab, kad jų išgirstame ne taip jau dažnai – palaikome draugiškus ryšius su nemažu būreliu Lietuvos katalikų kunigų, sulaukėme iš jų ir didžiulės praktinės pagalbos.

Brolija Lietuvoje turi tik du centrus – Kaune ir Šiauliuose. Į neseniai įrengtą koplyčią Kaune, Panemunėje, kol kas susirenka nepalyginti mažiau tikinčiųjų, nei į gretimas Panemunės ar Šančių parapines bažnyčias – taigi niekam nesame konkurentai.

O kodėl Šančių klebonas mano, kad jo pareiga eteryje gąsdinti paprastus tikinčiuosius keistais kaltinimais, nesuprantu. Jis brolijos mokyme ir veikloje įžvelgia erezijų, nors išties pats elgėsi kaip eretikas, pavyzdžiui, iš bažnyčios šalino šventus paveikslus, todėl tikinčiųjų buvo apskųstas arkivyskupui, – norint būtų galima jį apkaltinti ikonoklazmo erezija (ikonoklazmas – VIII–IX a. sąjūdis, reikalavęs panaikinti „stabmeldišką“ paveikslų kultą. – L.B. past.).

Ir Marijos radijo vadovas paskui sutiko, kad kalbėtojas persistengė, tad kreipėsi į arkivyskupą S.Tamkevičių, kad būtų galima surengti tiesioginę laidą, pakvietus ir brolijos atstovą, bet atsakymas buvo neigiamas.

Šiandien Bažnyčios vyrų lūpose kas antras žodis – „dialogas“, tačiau, kai reikia iš tiesų vyriškai pasikalbėti apie realias ir esmines problemas, bailiai užsitveriama tylos siena.

 

 

– Brolijos vadovai ne kartą išreiškė dėkingumą Šventajam Tėvui, kad pagaliau visiems leido pasirinkti, kaip aukoti Mišias, ir aktyviai padeda įgyvendinti šį sprendimą, pavyzdžiui, siūlydami kunigams vaizdo medžiagą mokytis aukoti tradicines Mišias. Aš pats ne vienam kunigui Lietuvoje padėjau išmokti ar prisiminti šias didingas, pirmuosius Bažnyčios amžius menančias apeigas.

Pavartojote žodį „vienybė“. Vėl kalbame apie „vienybę“, „susitaikymą“, lyg mūsų bendrijos teisinis statusas būtų globalinė ir visiems įdomi tema. Galiu tik pakartoti – brolija yra su Šventojo Sosto palaiminimu įsteigta ir pagal Katalikų bažnyčios teisę veikianti kongregacija, visokios sankcijos ir puolimai prieš ją priklauso ne teisės, o bažnytinės politikos sferai.

Problema yra ne brolija ar jos santykiai su Šventuoju Sostu, o baisi ir vis gilėjanti Katalikų Bažnyčios krizė. Jei skaitote tik oficiozines „Zenit“ ar Vatikano radijo žinias, tada regisi, kad jokių sunkumų ir nesutarimų net negali būti. Tačiau bažnytinės disciplinos, liturgijos, kunigų rengimo, vienuolijų, galiausiai teologijos ir pačios katalikiškos savimonės krizė pasibaisėtina.

Ir ne tik Vakarų Europoje ar JAV. Kam reikia konkrečių pavyzdžių, tepaskaito naujienų ir publikuotų straipsnių skyrelius mūsų svetainėje.

 

 

– Ar prieš keliasdešimt metų kas nors būtų įsivaizdavęs, kad į Lietuvą atvažiuos protestantišką charizmą propaguojanti vienuolė ir kunigų seminarijoje vykusios Švenčiausiojo Sakramento adoracijos metu „gydydama“ uždės ant kardinolo savo rankas? Tai įvyko Vilniuje 2006 m. liepą. Kas tai? Ir kur čia tikėjimas hierarchine Bažnyčia?

Arba: kokia teologija turi būti dėstoma seminarijose, jei net protingas Romoje mokslus baigęs kunigas lyg niekur nieko sumano Panevėžyje pastatyti visų dievų šventyklą, kaip jis sako, „Santarvės rūmus“ su skirtingų religijų koplyčiomis?

Reikia daugiau pavyzdžių?

 

 

– Pokyčiai matomi tik liturgijos srityje, bet ir čia visas Šventojo Sosto pastangas įvesti daugiau tvarkos sėkmingai blokuoja vietos vyskupai. Pavyzdžiui, neseniai ir Lietuvos vyskupams atsiųstas raštas, nurodantis svarbiausioje Mišių dalyje, konsekracijos (lot. konsekracija – pašventinimas, kuriuo kunigas perkeičia duoną ir vyną. – red. pastaba) formulėje pakeisti teologiškai klaidingus žodžius „už visus“ į senuosius „už daugelį“. Jokios reakcijos nesulaukta.

O štai arkivyskupas S.Tamkevičiaus atsiliepimas į Šventojo Tėvo dokumentą dėl tradicinių Mišių: „Nemanau, kad šiandieniai katalikai būtinai norėtų tų Mišių apeigų, kurios vyko prieš Vatikano II. Aš nelabai surasčiau argumentų. Turbūt šitas popiežiaus potvarkis daugiau galioja kitiems kraštams, kur tai yra aktualiau. Pas mus turbūt labai labai nedidelė žmonių dalelė, kuri faktiškai net sukurstyta yra...“ (Lietuvos radijas, „Mažosios studijos“ laida, 2007 m. liepos 14 d.).

Beje, vienas kunigas, išdrįsęs rimtai domėtis tomis Mišiomis, buvo paskatintas ieškoti laimės Amerikoje. Bet džiugina tai, kad Vatikane jau kalbama apie prievolę tradicinių Mišių galimybę numatyti kiekvienoje parapijoje.

 

 

– Situacija labai rimta. Griovimas vyksta tiesiogine šio žodžio prasme. Palyginkite senąsias Šiaulių, Vilniaus katedras su dabartinėmis. Jei ne paminklosaugininkai, šių laikų ikonoklazmas jau seniai būtų sunaikinęs arba uždaręs į muziejus daugelį bažnytinio meno paminklų. Ir niekam neįdomu, kodėl turistai nelanko tų naujų betoninių didžiulių pastatų, dabar statomų vietoje bažnyčių?

Kita neįkainojama vertybė – lotyniškos Tridento susirinkime patvirtintos Mišių apeigos ir jas lydinčios grigališkojo choralo giesmės. Dabar vietoje jų matome kunigą, atsisukusį į žmones ir bandantį, lyg televizijos laidų vedėjas, juos linksminti, girdime saldžiarūgštes protestantiškas dainas arba gitarų brazdesį. Ar tai ne mūsų krikščioniškos kultūros griovimas?

Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tikėjimas, Dievo apreikštos tiesos ir įsakymai, be kurių laikymosi negalėsime laimėti amžino gyvenimo. Tačiau pamoksluose ir net dabartinių katalikų spaudoje skelbiama, kad pragaro nėra, nereikia jaudintis dėl savo nuodėmių, nes Dievas yra danguje sėdintis „geras dėdulė“ – paskaitykite K.Frielingsdorfo knygą „Demoniški Dievo įvaizdžiai“, išleistą „Katalikų pasaulio“ 2003 metais.

 

 

– Tai iliuzija. Ir tai kasdien patvirtina daugelis tradicinių bendrijų, esančių „visiškoje vienybėje su Apaštalų Sostu“. Jos be perstojo varžomos vyskupų, negali sau leisti net užsiminti apie Bažnyčios krizę, yra lyg uždarytos auksiniame senosios liturgijos narvelyje.

Vyskupų ir kunigų pirmoji tarnystės pareiga – skelbti tiesą, katalikų tikėjimą. Katekizme parašyta, kad tikėjimo dorybė yra pirmoji, būtent tikėjimas yra didžiausia vertybė, o ne administraciškai suprantama vienybė. Tačiau šiuo metu brolija spaudžiama priimti tokią vienybę, kuri bus jos nutildymas. Tai būtų žala visai Bažnyčiai.

Bažnyčią į krizę atvedęs kursas tęsiamas. Šventasis Tėvas ne tik nešalina pačių baisiausių piktnaudžiavimų (prisiminkime jo bevaisį vizitą JAV), bet ir toliau skatina, pavyzdžiui, ekumenizmo politiką. Toliau nuolat lankomos mečetės ir sinagogos, taip skelbiant pasauliui modernizmo „gerąją naujieną“: nebūtina atsiversti į Kristų, tapti jo įsteigtos Bažnyčios nariu – visi ir be to bus išganyti (gal išskyrus visokius fundamentalistus), „piktas Dievas yra miręs“, skaistyklos ir pragaro nėra.

Modernistinė teologija, Kristaus karališkumą atmetanti religinės laisvės teorija, esmines tikėjimo tiesas nutylintis ekumenizmas, sinkretiniu „įkultūrinimu“ papuoštas tarpreliginis dialogas, kolegializmas, hierarchinį autoritetą keičiantis į begalinius komisijų, komitetų ir įvairiausių sovietų posėdžius, nesuskaitomos šventvagystės liturgijoje, pavyzdžiui, Komunija į rankas.

Jei brolija apie tuos dalykus nekalbės, kam nuo to bus geriau? Jei Šv.Pijaus X brolija būtų užčiaupta (o to siekia ne vienas, kalbantis apie „susivienijimą“), reikėtų kurti naują broliją.

Bažnyčios tūkstantmetė Tradicija negali paprasčiausiai išnykti. Negalime lyg niekur nieko pamiršti popiežių paskelbtų griežtų ekumenizmo, religinės laisvės ar kitų panašių idėjų pasmerkimų.

 

 

– Kiekvieną veiklą apibrėžia jos tikslas. Pasakykite, koks yra ekumenizmo tikslas, kokia jo prasmė? Tikrai ne kitatikių supažindinimas su Kristumi ir jo Bažnyčia, ne vedimas į ją. Tai neigiama oficialiose direktyvose! Oficialūs dokumentai draudžia bet kokias pastangas atversti, pavyzdžiui, judėjus!

Ekumenizmas yra akivaizdžiai bergždžia ideologija – galvoje turiu ir kitas religijas, ir kitas krikščionių konfesijas. Nepaisant nesibaigiančių konferencijų ir susitikimų, krikščionių konfesijos yra kaip niekada toli viena nuo kitos.

Nueikite į bet kurį stačiatikių knygyną – visa lentyna antiekumeninės literatūros ir nė vienos knygelės už ekumenizmą. Ką tik Maskvoje vykusiame sinode rimtai svarstyta, ar nereikia Rusijos stačiatikių bažnyčiai išstoti iš Pasaulinės bažnyčių tarybos.

O kokia gali būti kalba su dauguma protestantų, jei jie atmeta net Šventojo Rašto autoritetą, pavyzdžiui, moralės klausimais? Šių dienų protestantai – evangelikai, sekmininkai – negaišta laiko ekumeniniams plepalams, bet masiškai atvertinėja Lotynų Amerikos katalikus.

 

 

– Taip, nes jo pagrindinis taikinys yra patys katalikai – sąmoningai siekiama sugriauti jų katalikišką savimonę, paversti Katalikų bažnyčią humanistine organizacija, branduoliu būsimos vieno pasaulio religijos, kurios centre bus nebe Kristus, o jo didenybė žmogus. Apie tai galite pasiskaityti kad ir V.Solovjovo „Antikriste“ ar A.Maceinos komentare šiam veikalui.

Supraskite, tai ne kažkoks kabinėjimasis prie smulkmenų ar nostalgiškas prisirišimas prie senovinių detalių – brolijos keliama problema yra katalikybės išlikimo klausimas.

 

 

– Katalikams, ieškantiems gyvojo Dievo, tikros ir autentiškos katalikybės, kuri ne taikosi prie laiko dvasios, o pati kviečia prisitaikyti prie Kristaus, supanašėti su juo.

Brolijos koplyčiose švenčiamas iškilmingas visagalio Dievo, mūsų Kūrėjo ir Išganytojo, kultas, o ne atsipalaidavusios bendruomenės pobūvis, čia skamba sakralinis giedojimas ir senosios lietuviškos giesmės, o ne Taizės popsas.

Gedulinėse pamaldose meldžiamasi už kenčiančią Bažnyčią, mirusiųjų vėlių greitesnį išvadavimą iš skaistyklos, o ne užsidegus velykinę žvakę skelbiama kiekvieno mirusiojo kelionė tiesiai į dangų, kaip ragina naujasis laidotuvių apeigynas.

Dvasinės šilumos ir paguodos ieškoma ne priverstinai susikabinus rankomis su tokiais pat vargšais, kaip aš, o tikrosios ramybės šaltinyje – Švenčiausioje Jėzaus Širdyje, rožančiaus maldoje, šventųjų bendrijoje.

Kunigų pamoksluose rasite gryną Evangelijos druską, o ne „opiumą liaudžiai“ (ar greičiau naujiesiems miesčionims), kuris skleidžiamas iš daugelio bažnyčių sakyklų. Čia neišgirsite to saldžiarūgščio pamaldaus balso tono, kuris skamba ne vienoje Marijos radijo laidoje. Mūsų leidinių, pavyzdžiui, žurnalo „Pulkim ant kelių“, skaitytojai – mąstantys, savo šaknų ir tikrų dvasinių turtų ieškantys katalikai, neabejingi Bažnyčios likimui. Ir tarp jaunimo jų vis daugėja.

Beje, geriausia proga prisiliesti prie Tradicijos lobių yra rekolekcijos pagal autentišką jėzuitų kūrėjo šv.Ignaco Lojolos metodą. Šios rekolekcijos rengiamos Brolijos priorate Kaune rugpjūčio mėnesį.

 

 

– Yra religijos sociologų ir psichologų, kurie rimtai svarsto, ar naujosios Mišios, kaip jos dabar daugiausia aukojamos, dar priskirtinos prie religinių fenomenų. Jose greitai neliks nė švento ženklo, šventybės, jos nebesiekia nukreipti dalyvių žvilgsnio ir minčių į kažką, kas transcenduoja jų kasdienybę. Tai net nebe protestantizmas.

Brolijos kunigų uždavinys kuklus – tiems, kam dar įdomu, perduoti Tradicijos turtus, tą katalikišką dvasią, nes tai visa, ką mūsų religijoje turime vertingo. Visa kita, net ir teisiniai santykiai su Bažnyčios institucijomis, yra tik priemonės.

Brolijos vyresnieji ne tik atviri pokalbiams su Šventuoju Sostu, bet kaip tik nori juos tęsti aukštesniu, tikėjimo lygmeniu. Popiežius Benediktas XVI jau mini žalingą „trūkio hermeneutiką“ aiškinant Vatikano II Susirinkimo dokumentus – taigi kalba apie teisingą hermeneutiką neišvengiamai prasideda.