Vatikanas spaudžia tradicionalistinės pakraipos Pijaus X draugiją priimti penkias sąlygas, tarp jų ir pagarbą popiežiui bei jo autoritetui. Šios sąlygos yra dalis Vatikano pasiūlymo susitaikinti su atskilusiais velionio prancūzų arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o pasekėjais. Sąlygos buvo išdėstytos laiške, kurį Pijaus X draugijos vadovui vyskupui Bernardui Fellay perdavė jau keliolika metų dialogą su tradicionalistais palaikantis kardinolas Dario Castrillonas. Vatikano šaltiniai patvirtino, jog susitaikinimo pasiūlyme užsimenama apie galimybę įsteigti draugijai asmeninę prelatūrą arba panašią kanoninę struktūrą, kuri užtikrintų tam tikrą autonomiją. Praėjusiais metais popiežius Benediktas XVI leido plačiau naudoti vadinamąsias Tridento apeigas – Mišių liturgiją, galiojusią iki Vatikano II Susirinkimo. To daugelį metų pageidavo Lefebvre‘o sekėjai. Tačiau šie ir toliau kritikuoja Vatikaną dėl kitų dalykų ir priešinasi kai kuriems Vatikano II Susirinkimo mokymams. Balandžio mėnesį vyskupas Fellay sakė, kad susitaikinimo metas dar neatėjo, nes Bažnyčios vadovai nesiėmė priemonių užkirsti kelią II Vatikano pradėtai krizei.

 

 

Kita publikacija, į kurią turėtume atkreipti dėmesį, tai Lino Bukausko rašinys lrytas.lt „Vatikanas kviečia lefebristus vienytis“. Viena vertus, informatyvių religinių tekstų pasirodymas sekuliarioje žiniasklaidoje visada džiugina. Kita vertus, nėra gerai, kai autoriai beria tik vienos pusės poziciją atspindinčius faktus ir tokiu būdu ypač tiems skaitytojams, kurie menkiau susipažinę su Bažnyčios gyvenimu, primeta savo poziciją kaip neginčijamą tiesą. Linas Bukauskas tikrai turi teisę simpatizuoti lefebristams ir kritikuoti II Vatikano Susirinkimą. Tačiau straipsnio formuluotės, brukami vertinimai, deja, sumažina viso straipsnio vertę. Pasak Bukausko, Vatikanas kviečia Šv. Pijaus X kunigų brolijos narius, popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei pirmininkas yra suformulavęs penkis svarbius reikalavimus, kurie galėtų padėti pereiti prie autentiško dialogo. Beje, vienas iš reikalavimų: Brolija turėtų gerbti popiežių ir Katalikų Bažnyčią ir geranoriškai ieškoti dialogo. Deja, paties Bukausko straipsnis liudija, jog tai nebus paprasta. Cituoju: „Reformistai ir jų šalininkai sąmoningai ar nesąmoningai pasiekė vieno: sukiršino tikinčiuosius. Bažnyčią griaunančios reformos griežtai kritikuoti ėmėsi teologai ir filosofai“, – taip rašo Linas Bukauskas. 1988 metais Lefebvre‘o žingsnį, kai jis, nepaisant popiežiaus Jono Pauliaus II prieštaravimo, įšventino 13 kunigų bei konsekravo vyskupais keturis Brolijos kunigus, Bukauskas aprašo kaip herojišką veiksmą. Telieka pabrėžti, kad tai Bukausko pozicija, ir ji tikrai ne vienintelė. Straipsnyje faktai pateikiami selektyviai. Egzistuoja tikrai autoritetingi ir visai kitokie tų pačių faktų vertinimai – tačiau tai jau atskira tema. Žiniasklaida mums tegali pateikti klausimus – atsakymai turi subręsti mūsų gyvenimuose. Paprasčiausiai būkite atidūs ir nepasiklyskite informacijos jūroje.