Neseniai Vatikanas išsiuntė arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o įkurtos Šv.Pijaus X kunigų brolijos (vadinamųjų „lefebristų“) generaliniam vyresniajam vysk. Bernardui Fellay oficialų laišką, kuriuo kviečiama atkurti vienybę tarp Brolijos ir Romos katalikų bažnyčios.

Laiške pateikti penki pasiūlymai – reikalavimai, į kuriuos vysk. B.Fellay turi atsakyti ne vėliau kaip birželio 28 d., per šv. Petro ir Pauliaus iškilmę – „ Popiežiaus dieną“, kuri galinti tapti pasirengimo susivienyti pradžia.

Kas paskatino Vatikaną žengti šį žingsnį?

Dar vykstant Vatikano II susirinkimui bei iškart po jo katalikiškame pasaulyje, ypač inteligentijos sluoksniuose, kilo reakcijos banga prieš Romos katalikų bažnyčios reformatorių primetamas dirbtines neomodernistines idėjas, bažnyčią griaunančias reformas. Ji sustiprėjo 1969 m., kai popiežius Paulius VI paskelbė apaštalinę konstituciją „Missale Romanum“, kuria buvo įvestos naujos, pagal protestantiška teologiją pertvarkytos, mišių apeigos (jų autorius – arkivysk. Annibale Bugninis, beje, priklausęs vienai masonų ložei), o taip pat iš liturgijos pašalinta lotynų kalba, atsisakyta grigališkojo choralo, nors Vatikano II Susirinkimas to nenurodė. Prieš šimtus metų susiformavusį Romos Mišiolą, kuris, beje, nebuvo jokiu aktu panaikintas ir kuriuo niekam nebebuvo uždrausta naudotis, pakeitė naujasis.

Reformistai ir jų šalininkai sąmoningai ar nesąmoningai pasiekė vieno: sukiršino tikinčiuosius. Iškilo naujo Vakarų bažnyčios skilimo grėsmė. Pradėjo kurtis įvairūs Tradicijos ir tradicinių mišių gynimo sąjūdžiai, organizacijos (pvz., sedevakantistų sąjūdis, organizacija „Una voce“). Bažnyčią griaunančias reformas griežtai kritikuoti ėmėsi ir teologai, ir filosofai, kaip antai Dietrichas von Hildebrandas. Arkivysk. M. Lefebvre‘as, pats dalyvavęs Vatikano II susirinkimo darbe, pareiškė, kad naujosios mišios pačios savaime yra galiojančios, bet apeigos yra blogos, todėl nepriims Novus ordo Missae (naujosios mišių tvarkos) ir laikysis paskutinės (1962 m.) Mišiolo redakcijos. Neilgai trukus jis ir pats, ir drauge su kitais teologais pateikė ne vieną analitinį veikalą, pareiškimą, gvildenančius šia problemą.

Šv. Pijaus X kunigų brolija M. Lefebvre‘o bendraminčiams oficialiai buvo įsteigta 1970 m. lapkričio 1 d. Lozanos, Ženevos ir Fribūro vysk. François Charrière‘as iniciatyva, nors jau 1970 m. rugsėjį su vietos vyskupo palaiminimu Ecône buvo atidaryta seminarija ir prasidėjo studijos. 1971 m. vasario 18 d. Šventosios klero kongregacijos prefektas kard. Johnas Wrightas laišku patvirtino Brolijos steigimą ir paskatino tęsti veiklą. 1974 m. buvo įkurta kontempliatyvių Šv. Pijaus X seserų vienuoliją.(Trečiasis Brolijos ordinas įkurtas 1981m.).

Tik 1974 metais Prancūzijos vyskupai, stebėję „antibažnytinę“ Ecône veiklą, pradėjo prieš ją puolimą. Buvo rasti „rimti“ įkalčiai. Kardinolų komisijos nurodymu 1975 m. naujasis Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas Pierre‘as Mamie paskelbė panaikinąs Broliją. Šis aktas prieštaravo kanonų teisei – nebuvo pagrindo, be to, vyskupas negalėjo panaikinti tarptautine tapusios kongregacijos. M. Lefebvre‘as kreipėsi į bažnytinį teismą, bet kard. Villot, peržengdamas savo kompetencijos ribas, neleido priimti apeliacijos.

1976 m. M.Lefebvre‘as Ecône įšventino pirmuosius kunigus, ir neilgai trukus buvo suspenduotas a divinis (draudžiama atlikti kunigo pareigas). Kai kurie bažnytinės teisės specialistai teigia, kad šiuo atveju bausmę galima laikyti negaliojančia – nėra kaltės.

Nors susitikimai, pokalbiai, derybos su Vatikanu nenutrūko, realių rezultatų nepasiekta. M.Lefebvre‘as toliau dirbo savo darbą, rašė įvairius pareškimus ir pan. 1979 m. jį oficialiai apklausė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. M.Lefebvre‘as, išsakydamas savo argumentus dėl II Vatikano susirinkimo mokymo, pareiškė sutinkąs priimti Susirinkimo dokumentus, jei jie bus išaiškinti remianti prieš tai vykusių Susirinkimų nutarimais bei Tradicija.

1984 m. Dievo kulto kongregacija, atsiliepdama į tikinčiųjų prašymus ir taisydama susidariusią situaciją Romos katalikų bažnyčioje (pagal tada Gallup atliktos apklausos duomenis, 40% JAV teigė, kad mielai dalyvautų tradicinėse mišiose), leido vyskupams suteikti indultą – išimtinį leidimą – kunigams, norintiems laikyti senąsias mišias (pagal 1962 m. Mišiolą). Daug kunigų tokį indultą gavo, bet nemažai sulaukdavo tik nepritariamo atsakymo.

1987 m. kard. Edouard‘as Gagnonas ir mons. Camillo Perlas oficialiai vizitavo Brolijos seminarijas, prioratus, mokyklas. Įdomu, kad vizitatoriai dalyvavo suspenduoto arkivyskupo M.Lefebvre‘o pontifikalinėse mišiose, kurių metu daugiau nei dvidešimt seminaristų įstojo į panaikintą Broliją (!?). Vizitatoriai Vatikanui pateikė pozityvų raportą. Prasidėjo intensyvios derybos. Vatikanas sutiko leisti konsekruoti kelis vyskupus, bet duoti leidimą neskubėjo.

Tada M.Lefebvre‘as ryžosi žengti žingsnį, kurį pats pavadino operacija „Išlikimas“ – amžius ir sveikata vertė jį skubėti. 1988 m. birželio 29 d. Ecône seminarijoje M.Lefebvre‘as įšventino trylika kunigų, o birželio 30 d. drauge su vysk. A.de Castro Mayeris konsekravo vyskupais keturis Brolijos kunigus, tarp kurių buvo ir B. Fellay (g. 1958 Šveicarijoje, 1977 m. įstojo į Ecône seminariją, 1982 m. įšventintas kunigu).

1988 m. liepos 1 d. buvo paskelbtas Vyskupų kongregacijos prefekto kard. Bernardino Gantino dekretas, o liepos 2 d. - popiežiaus Jono Pauliaus II motu proprio „Ecclesia Dei adflicta“. Dokumentuose teigiama: M.Lefebvre‘as, nepaisydamas draudimo, be popiežiaus mandato konsekravo kunigus vyskupais; šis aktas yra sunkus nepaklusimas Popiežiui, tad M.Lefebvre‘as, taip pat vysk. A. de Castro Mayeris bei keturi konsekruoti vyskupai užsitraukė ekskomunikos - atskyrimo nuo Bažnyčios, įsigaliojančios tuoj po nusikaltimo, bausmę; šis aktas yra schizmatinis (gr. shizma – skilimas); kunigai ir tikintieji, sąmoningai pritarę M.Lefebvre‘o schizmai, iškart, be specialaus nutarimo, užsitraukia ekskomunikos bausmę. Be to, pažymėta, kad turi būti sudaryta speciali komisija Brolijos ir su ja asocijuotų bendruomenių klausimui spręsti, o taip pat kad reikia dažniau teikti indultą, norintiems tradicinių mišių.

Remiantis popiežiaus motu proprio buvo įkurta komisija „Ecclesia Dei“. Broliją paliko keliasdešimt kunigų ir seminaristų, kurie įkūrė Šv. Petro kunigų broliją, globojamą naujosios komisijos (joms leista aukoti tradicines Mišias, bet taip pat jos turi sutikti su reformomis ir jas ginti).

Vis dėlto po dekreto ir motu proprio prasidėjo naujas Brolijos augimo ir plėtimosi etapas. Įsitvirtinusi Vakarų Europoje, Brolija, atsiradus tinkamoms aplinkybėms, atsigrežė į rytus.1993 m. ji pradėjo savo veiklą Lenkijoje,Albanijoje. 1993 m. atsirado reguliarus Brolijos apostolatas Prahoje, Brno, Budapešte, 1994 m. – Katovicuose, Krokuvoje, Varšuvoje, Minske, Maskvoje, 1995 m. - Vilniuje, vėliau – Lvove, Kaune, Šiauliuose, Rygoje, Taline, Tartu, Gdynėje ir kitur.

Kai 2000 m. komisijos „Ecclesia Dei“ pirmininku tapo Klero kongregacijos prefektas kard. Dario Castrillón Hoyos, kuris turėjo išspręsti tradicionalistų problemą, tuoj pat mėginta pradėti rimtesnes derybas su Brolija. Neilgai trukus kard. Castrillónas Brolijos vyskupams pasiūlė sureguliuoti santykius su Roma. Pradėta kalbėti apie galimybę paskelbti Broliją apaštaline administratūra, personaline prelatūra. Brolijos gen. vyresnysis B.Fellay iškėlė dvi išankstines sąlygas: Roma turėtų panaikinti neteisėtą Brolijos vyskupų ekskomuniką ir leisti visiems kunigams, jei jie nori, aukoti mišias pagal 1962 m. Mišiolą. Pirmoji sąlyga kard. Castrillónui pasirodė priimtina, antroji – dėl tuomet stiprios vyskupų opozicijos neįgyvendinama. Todėl Brolijos derybos su Vatikanu trumpam „užstrigo“.

Situacija ėmė keistis pastaraisiais metais. Intensyvūs pokalbiai su Roma atsinaujino. O iš autoritetingų Vatikano atstovų ir bažnytinės teisės specialistų vis dažniau galima išgirsti pareiškimų, kad M.Lefebvre‘as iš esmės nėra schizmatikas, o ekskomunika – nesusipratimas.

Straipsnio pradžioje minėtame naujame Vatikano dokumente, į kuriame pateiktus pasiūlymus turi būti atsakyta birželio 28d., tiesiogiai nei apie schizmą, nei apie Brolijos vyskupų ekskomuniką nekalbama. Jame akcentuojama, kad Brolija turi: įsipareigoti vengti galinčių kenkti tarpusavio meilei nepagarbių viešų pasisakymų Popiežiaus atžvilgiu, gerbti Popiežiaus autoritetą, rodyti tokią pat pagarbą Popiežiui, kokią jis rodo Brolijos atžvilgiu, įsipareigoti susilaikyti nuo Romos katalikų bažnyčios Magisteriumo kritikos. Pažymėtina, jog laiške nėra atskiro reikalavimo, kad Pijaus X brolija pripažintų jai nepriimtinus II Vatikano susirinkimo teiginius ir naująsias (Novus Ordo) mišias.

Laiške pateiktus teiginius bei pasiūlymus suformulavo Popiežiškosios komisijos „Ecclesia Dei“ pirmininkas kard. D.C.Hoyos. Jame teigiama, kad jeigu Pijaus X brolija susijungs su Romos katalikų bažnyčia, ji galės įsteigti savo prelatūrą, panašią į „Opus Dei“. Vadinasi, Brolija galės: „tęsti savo veiklą, ugdydama seminaristus ir šventindama kunigus“, aukoti mišias pagal 1962 metų mišiolą.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad „ultimato“ reikalavimai jau priimti birželio 4 d., vykusio susitikimo – derybų tarp vysk. B.Fellay ir kard. D.C.Hoyos metu.