Gegužės 13 d., minint pirmojo Dievo Motinos apsireiškimo Fatimoje 90 metų sukaktį, Vatikano valstybės sekretorius kard. Tarcisio Bertone paskelbė, kad 2000 m. birželio 26 d. buvo paskelbta tikrai visa Fatimos trečioji paslaptis ir daugiau jokio teksto nėra, praneša www.timesonline.co.uk.

Tris Fatimos paslaptis užrašė viena iš regėtojų – Liucija Dos Santos, kuri vėliau tapo karmelitų vienuole. Dvi iš jų buvo netrukus paskelbtos viešai, o trečiosios tekstas kruopščiai slepiamas, kol pagaliau publikuotas apokaliptinės vizijos aprašymas, kuriame nėra pačios Dievo Motinos žodžių. Buvo paskleista teorija, kad ši vizija jau išsipildė, 1981 m. pasikėsinus į popiežių Joną Paulių II, o Rusija esą jau atsivertė – sužlugo komunizmas. Tačiau Rusija dar toli iki atsivertimo į katalikybę, o vizijoje aprašomas baisus Bažnyčios persekiojimas ir popiežiaus žūtis dar neįvyko. Remdamiesi daugeliu faktų, rimčiausi Fatimos tyrinėtojai mano, kad iki šiol neatskleistas visas III paslapties tekstas, o jo esmė yra tikėjimo krizė Bažnyčioje, sukelta Vatikano II Susirinkimo reformų.

Šią versiją, kurią Vatikanas vadina „sąmokslo teorija“, neseniai išpopuliarino katalikų žurnalistas Antonio Socci, parašęs studiją „Ketvirtoji Fatimos paslaptis“. Nuomonę, kad Vatikanas „kažką slepia, nenorėdamas kelti milijonų tikinčiųjų nerimo“, knygoje „Fatimos pranašystės“ skelbia ir Vatikano stebėtojas Marco Tosatti.

Apsireiškimų jubiliejaus minėjimo iškilmėse Fatimoje kard. T. Bertone primygtinai pakartojo, jog tvirtinimai, kad trečioji paslaptis pranašavo „katastrofiškus pasaulio įvykius“ ar Bažnyčios žlugimą, tėra „gryna fantazija“, prilygstanti knygoje „Da Vinčio kodas“ skelbiamai melagingai istorijai. Knygoje „Paskutinioji Fatimos vizija: mano susitikimai su seserimi Lucia“ jis teigė, kad prieš savo mirtį 2005 metais sulaukusi 97 metų vienuolė Liucija patvirtino Jono Pauliaus II pateiktą III paslapties tekstą. „Ketvirtosios paslapties nėra, – sakė jis. – Viskas buvo paskelbta ir teisingai paaiškinta“. Už visų šių sąmokslo teorijų esą slepiasi „antikrikščionys“. Kardinolo T. Bertone knygos pratarmėje popiežius Benediktas XVI rašo, kad jo pirmtakas, paskelbdamas „trečiąją paslaptį“ „atskleidė tiesą painių apokaliptinių interpretacijų ir spekuliacijų fone“.

Nepaisant šių paneigimų, Vatikanas nepateikė nei vieno dalykiško argumento, atsakančio į Fatimos specialistų abejones.

Jubiliejaus proga Maskvoje surengtoje konferencijoje Rusijos katalikų vadovas, Maskvos arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius pareiškė, kad yra „visiškai klaidinga“ manyti, jog Dievo Motinos Fatimoje minėtas Rusijos atsivertimas reiškia katalikybės priėmimą. „Rusija yra ortodoksinė šalis ir pirmiausia Rusijos stačiatikių bažnyčia yra atsakinga už žmonių atvertimą“. Be to, arkivyskupas pasmerkė bet kokį „prozelitizmą“ – taip vadinamos pastangos, kad nekatalikai grįžtų į Bažnyčios vienybę. Šis skandalingas arkivyskupo pareiškimas reiškia visišką Fatimos žinios iškreipimą ir rodo modernistinės ekleziologijos (mokymo apie Bažnyčią) nutolimą nuo katalikų tikėjimo.

 

Kardinolas D. Castrillónas Hoyos, Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei pirmininkas, penktojoje Lotynų Amerikos vyskupų generalinėje konferencijoje, kuri įvyko Aparecidoje gegužės 16 d., pareiškė: „...Šiandien Komisijos veikla nėra apribota tarnavimu tiems tikintiesiems, kurie anuo metu norėjo pasilikti pilnoje bendrystėje su Bažnyčia, taip pat pastangomis užbaigti skausmingą schizmatinę situaciją bei pasiekti brolių iš Šv. Pijaus X brolijos grįžimą į pilną bendrystę. Šventojo Tėvo valia ši dikasterija išplečia savo tarnystę, kad patenkintų teisingus lūkesčius tų, kurie dėl ypatingo jautrumo, bet neturėdami ryšių su minėtomis grupėmis, nori išlaikyti gyvą lotynų liturgiją Eucharistijos ir kitų sakramentų šventime.

Be abejo, svarbiausia pastanga, svarbi visai Bažnyčiai, yra siekis pabaigti schizmatinį aktą ir atstatyti pilną bendrystę, be jokių dviprasmybių. Šventasis Tėvas, keletą metų pats buvęs šios Komisijos nariu, nori, kad ji taptų Šventojo Sosto organu su savitu ir išskirtiniu tikslu: išsaugoti ir palaikyti tradicinės lotyniškosios liturgijos kilnumą. Tačiau reikia aiškiai pasakyti, kad tai nėra pasukimas atgal, grįžimas į laikus iki 1970 m. reformos. Iš tiesų tai kilniaširdiškas Kristaus Vietininko pasiūlymas, kuris, reiškiant jo ganytojišką valią, nori visos Bažnyčios dispozicijai perduoti visus lotyniškosios liturgijos turtus, kurie tiek amžių maitino daugelio katalikų tikinčiųjų kartų dvasinį gyvenimą. Šventasis Tėvas nori išsaugoti begalinius dvasinius, kultūrinius ir estetinius lobius, susijusius su senąja liturgija. Šių turtų atgavimas susijęs su ne mažiau brangiu šiandieninės Bažnyčios liturgijos turtu.

Dėl šių priežasčių Šventasis Tėvas ketina visai Lotynų Bažnyčiai išplėsti galimybę celebruoti šventąsias Mišias ir sakramentus pagal liturgines knygas, įvestas palaimintojo Jono XXIII 1962 metais. Šiandien yra naujas ir sustiprėjęs susidomėjimas šia liturgija, kuri niekuomet nebuvo uždrausta ir kuri, kaip jau minėjome, laikytina lobiu. Todėl Šventasis Tėvas mano, kad atėjo laikas palengvinti, kaip norėjo jau pirmoji kardinolų komisija 1986 m., priėjimą prie šios liturgijos, padarant ją ekstraordinarine to paties vieno Romos ritualo forma. [...]

Kelios bendruomenės, paplitusios visame pasaulyje, iki šiol buvo pavaldžios Ecclesia Dei. Joms priklauso 300 kunigų, 79 vienuolių vyrų, 300 vienuolių moterų, 200 seminaristų ir keli šimtai tūkstančių tikinčiųjų. Jaunimo susidomėjimas stebėtinai didėja Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose, Brazilijoje, Italijoje, Skandinavijoje, Australijoje ir Kinijoje. Grįžimo metu Campos diecezijoje atėjo 50 kunigų, apie 50 seminaristų, 100 vienuolių moterų ir 25 000 tikinčiųjų.

Šiandien lefevrijonų grupėje yra 4 vyskupai, įšventinti mons. Lefevre‘o, 500 kunigų ir 600 000 tikinčiųjų. Keletas kontempliatyvių vienuolynų bei kelios vyrų ir moterų vienuolių grupės prisijungė prie jų, jie turi parapijų (kurias vadina prioratais), seminarijų ir susivienijimų. Jie veikia 26 šalyse...“

 

2002 metų birželį Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo vysk. B. Fellay sprendimu buvo įsteigtas Brolijos Šv. Kazimiero prioratas Lietuvoje. Pirmuoju prioru tapo flamandas kun. Ericas Jacqminas, kuris apsigyveno nuomojamame bute Vilniuje. 2003 m. rugsėjį prioratas įsikūrė Kaune, V. Putvinskio g. 37, iš Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos nuomojamame name. Pradėta dairytis nuolatinių patalpų prioratui.

2004 sausio 18 d. kun. E. Naujokaitis pagal skelbimus laikraštyje surado namą Kaune, Panemunėje, Birutės g. 1. Prieš tai devynis antradienius buvo kalbama novena į prioro kun. J. Verlindeno ypač garbinamą šv. Mortą – ji priėmė į savo namus Viešpatį, ji padėjo susirasti sau nuolatinius namus Lietuvoje ir Brolijai.

Tai 1991–1992 metais pastatytas, bet neįrengtas trijų aukštų namas su priestatu, tinkamu koplyčiai. Kovo 8 d. gen. vyresnysis vysk. B. Fellay davė sutikimą pirkti pastatą, buvo sudaryta pirkimo sutartis su namo savininku. Prioro kun. J. Verlindeno pastangų dėka buvo rasta lėšų ir 2005 vasario 2 d. sumokėta visa suma – pastatas tapo Brolijos nuosavybe. Jau vasarį pradėti pirmieji darbai, teko patirti daug sunkumų dėl nesąžiningos architektės. Dėl lėšų trūkumo statyba greitai sustojo, tik įvesta elektra. Šį darbą atliko kun. Verlindeno pažįstami elektrikai iš Belgijos.

2005 rugsėjo 6 d. kun. J. Verlindenas dar neįrengtoje koplyčioje atlaikė pirmąsias šv. Mišias. 2006 m. pavasarį atnaujinti statybos darbai, rugsėjį pagaliau baigtas projektas. Rugsėjo 12 d. į Lietuvą atvyko naujasis prioras – vokietis Josefas Persie, kuris energingai ėmėsi statybos organizavimo. Jam uoliai talkina Brolijos tretininkas Kęstutis Choromanskis.

Dėl neįprastai šiltos žiemos darbus buvo galima tęsti beveik be pertraukos. Gruodį sudėti nauji langai, pradėtas vėdinimo, santechnikos ir šildymo sistemų įrengimas. Sausį pradėtas vidaus sienų tinkavimas, apšiltinamas stogas, dedami stoglangiai. Gegužę prasidėjo palaipsnis daiktų perkraustymas, įvestas telefonas, dažomos sienos, dedamos grindys.

Gegužės 31 d. aukojamos paskutinės šv. Mišios V. Putvinskio g., kunigai pradeda gyvenimą naujajame name – kol kas tenka patirti kai kurių nepatogumų, tačiau dėkui Dievui už įkurtuves! Birželio 1 d. – pirmosios Mišios naujojoje, dar neįrengtoje koplyčioje. Nuo šiol čia įprastu laiku vyksta pamaldos: sekmadieniais: 10.00 – Švč. Sakramento adoracija, 11.00 – giedotinės šv. Mišios, šiokiadieniais: rožančius ir šv. Mišios vakare, šeštadieniais – iš ryto.

Birželio 5 d. galutinai išsikraustoma iš namo miesto centre, kunigai padėkoja Politinių kalinių sąjungos vadovui Antanui Lukšai už name praleistus metus.

Spalio mėnesį į naująjį prioratą, kurio įrengimą ketinama užbaigti dar šiemet, planuoja atvykti ir jį iškilmingai pašventinti Brolijos generalinis vyresnysis vysk. Bernardas Fellay.

 

Kovo viduryje Bratislavoje įvyko tarptautinė konferencija „Moters vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje: stačiatikių požiūris“. Ją organizavo Tarptautinis stačiatikių tautų vienybės fondas ir Čekijos bei Slovakijos stačiatikių bažnyčia. Konferencijos dalyviai atstovavo stačiatikių bendruomenes 22 šalyje.

Tarp pranešėjų buvo ir Lietuvos Seimo narys Vladimiras Orechovas. Jis energingai pasisakė už leidimą moterims tapti stačiatikių dvasininkėmis. „Mes neturime teisės uždrausti moterims tarnauti Dievui lygiai su vyrais, jei nesame absoliučiai įsitikinę tokio poelgio pražūtingumu“, – kalbėjo jis. „Jeigu Dievas apdovanojo moteris pranašystės, įžvalgumo dovana, turtingu iškalbumu, kodėl gi neperžiūrėjus galimybės moterims būti skaitovėmis, nešti Dievo žodį, pamokslauti, klausyti išpažinčių?“ Jei tiktai pabrėžiama, kad „Kristus buvo vyras“, kad „tarp apaštalų nebuvo moterų“, kad „moters vieta Bažnyčioje tik prie žvakių dėžės ir grindų plovimo“, tuomet, anot Orechovo, tai tik neigiamai veikia pasauliečius. Jo nuomone, moterims, kurios Lietuvoje sudaro 76% švietimo sistemos darbuotojų, reikėtų suteikti lygias teises su vyrais ir dėstant seminarijose.

Tačiau daugelis konferencijos dalyvių energingai prieštaravo Lietuvos parlamentarui. Stačiatikių tautų vienybės fondo prezidentas Valerijus Aleksejevas pabrėžė, kad moters vieta – šeimoje, liberalų kova už jos „teises“ tik skatina paneigti jos pagrindinę teisę – būti motina. Rusijos valstybinės Dūmos deputatas Borisas Plochotniukas kalbėjo, kad „moteriai nėra ką veikti kosmose“, „nėra ko vairuoti jūrų lainerių“ ir „nešioti kelnių“.

 

Kovo 25 d. pranešta, kad North Scrantono (JAV Pensilvanijos valstijoje) Šv. Stanislovo katalikų bažnyčia sausio mėn. už 170 000 $ parduota induistų bendruomenei Bochasanwasi Shri Akshar Purushottam Swaminarayan Sanstha (BAPS), kuri čia planuoja įsteigti induistų maldos namus – mandirą. „Dievas vis dar bus šioje vietoje ir maldos tęsis. Tai geras dalykas“, – mano BAPS atstovas spaudai Leninas Joshi.

 

Vasario 8 d. Italijos laikraštis Corriere della Sera išspausdino ištraukas iš metų pradžioje išėjusios knygos Pasque di Sangue (it. Kruvinosios Velykos), kurią parašė Bar Ilan universiteto prie Tel Avivo profesorius Arielis Toaffas. Knygos tezė: viduramžiais fundamentalistinės žydų grupės nariai, reaguodami į žydų persekiojimus, galėjo iš tikrųjų vykdyti ritualines žmogžudystes ir naudoti krikščionių vaikų kraują judėjų Paschos apeigose. Berniukų kankinimas ir nukryžiavimas simboliškai atkurdavęs Kristaus nukryžiavimą judėjų Paschos išvakarėse. Berniukų kraujas naudotas „maginėms ir terapeutinėms praktikoms“. Kai kada kraujas būdavęs sumaišomas su tešla, iš kurios kepti neraugintos duonos macai, valgyti Paschos šventėje. Ši tezė paremta jau anksčiau žinomais sugautų žydų prisipažinimais teismui.

Knyga sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą Italijoje ir Izraelyje. Buvęs vyriausiasis Romos rabinas, kažkada priėmęs pop. Joną Paulių II Romos sinagogoje (beje – knygos autoriaus tėvas!) Elio Toaffas kartu su kitais rabinais paskelbė pareiškimą, pasmerkiantį knygą: „Žydų tradicijoje niekuomet nėra buvę leidimo ar papročio naudoti žmonių kraują ritualiniams tikslams. Tokia praktika laikoma pasibaisėtina. Visiškai neleistina naudoti šimtų metų senumo liudijimus, išgautus kankinant, kad būtų formuluojamos keistos ir klaidinančios istorinės tezės. Vienintelis tose istorijose pralietas kraujas yra daugybės nekaltų žydų kraujas“.

Monsinjoras Iginio Roggeris, septintajame dešimtmetyje tyręs XV a. neva žydų rituališkai nužudyto berniuko Simono Trentiečio (jo kaip šventojo kultas paskelbtas panaikintu) istoriją, laikraščiui kalbėjo, kad daugelio istorikų nuomone, kankinimais išgauti žydų prisipažinimai visiškai nepatikimi.

Hebrajų Universiteto Tel Avive profesorius Israelis J. Yuvalis, kaltinimo ritualine žmogžudyste ekspertas, mano, kad Arielio Toaffo studija yra „pritempta“ ir remiasi jau seniai žinomais, ritualinės žmogžudystės neįrodančiais prisipažinimais.

Antidifamacinės lygos pirmininkas Abe Foxmanas pareiškė: „Man sunku patikėti, kad kas nors, ypač Izraelio istorikas, galėtų teisinti nepagrįstus kaltinimus ritualine žmogžudyste“.

Iš pradžių knygos autorius A. Toaffas gynėsi, kad jo knyga nesuprasta – ritualines žmogžudystes vykdžiusi tik „maža fundamentalistų grupė“. Kaltinti dėl to visą judaizmą būtų tas pat, kaip šiandien pasmerkti visą islamą dėl kelių musulmonų ekstremistų veiksmų. Tiems žydams „tai buvęs lyg kerštas ir kartu kelias siekti atpirkimo“, – teigė viduramžių ir Renesanso istorijos profesorius.

Vėliau, vasario 14 d., išsigandęs pašalinimo iš Izraelio akademinės bendruomenės, A. Toaffas paskelbė, kad nurodė leidyklai El Molino visai sustabdyti knygos platinimą, kol jis nepataisys blogai suprastų jos skyrių. Jis ėmė energingai atsiprašinėti: „Buvau priblokštas tų klaidingų interpretacijų įžūlumo, kurios pavertė tyrinėjimams skirtą knygą įrankiu pakenkti judaizmui ir žydų tautai bei, tesaugo Dievas, pateisinimu kaltinimams ritualine žmogžudyste... Aš niekad neleisiu jokiam žydų nekentėjui panaudoti mane ar mano tyrimus kaip instrumentą vėl kurstyti neapykantos liepsnoms, kurios vedė prie milijonų žydų nužudymo. Aš nuoširdžiai atsiprašau visų, kuriuos įžeidė tie straipsniai ir iškreipti faktai, priskirti man ar mano knygai“. Profesorius pažadėjo visą iš pataisytos knygos pardavimo gautą pelną skirti Antidifamacinei lygai.

 

Balandžio pradžioje žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Panevėžio vyskupijos kurijos generalvikaro kun. Roberto Pukenio planus mieste pastatyti „Jono Pauliaus II Santarvės rūmus“. „Apie dvidešimt milijonų litų atsieisiantys tikinčiuosius vienijantys rūmai miesto parke turėtų iškilti per artimiausius dvejus metus“, – rašo „Sekundė“. Idėjai pritarė ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Į ką „tikinčiuosius“ vienys šie rūmai? Pasirodo, į visus dievus, kokie išpažįstami skirtingų religijų Panevėžyje. Kun. Pukenis, devynerius metus gyvendamas Romoje, pajuto, kad turi prisidėti prie „meilės civilizacijos statymo“, kurioje nebebus svarbu, kokiai religijai priklausai. Iki šiol kaip uolus bažnyčių statytojas garsėjęs R. Pukenis mano, kad neturi pasitenkinti dar vienos bažnyčios pastatymu – turi atsirasti vietos ir Alachui, ir kitų religijų dievams.

„Santarvės rūmų darbai jau pajudėjo. Pagal optimistiškus R. Pukenio planus, daugiau nei 8000 kvadratinių metrų pastatas miesto parke (Parko g.) turėtų iškilti maždaug po dvejų metų... Generalvikaras neslepia turintis didelių reikalavimų architektams: reikia, kad traukos objektu taptų pats išskirtinio grožio pastatas, turintis už devynaukščius namus aukštesnį bokštą, kad patalpos būtų išdėstytos patogiai, presbiterijoje būtų numatyta vieta žiemos sodui. Bokšte turėtų būti suprojektuotas apžvalgos ratas. Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pavadinti santarvės rūmai gerokai skirsis nuo mieste esamų bažnyčių. Pagrindinis akcentas rūmuose bus katalikų bažnyčia... Kiekviena religinė ir tautinė bendruomenė galės savo kampelį puošti sau priimtinu stiliumi“, – rašoma „Sekundėje“.

„Evangelikų reformatų parapijos žmonės irgi turės atskirą savo kambarį ir taip pat galės melstis prie to paties altoriaus. Genocido muziejuje prisiminsime nekaltai nužudytus žydus. Santarvės rūmai bylos apie tai, kad krikščionys turi labiau pasižymėti tolerancija ir kitos kultūros gerbimu, – pasakojo R. Pukenis. – Mažytę mečetę skirsime ir musulmonams, tegul jie meldžiasi Alachui – jis yra vienas ir tas pats Dievas [!]. Savo maldos kampelį turės ir karaimai, jų mūsų mieste likę labai nedaug“. Tikras Panteonas – visų dievų šventykla, besiglaudžianti didžiojo tarpreliginio dialogo apaštalo Jono Pauliaus II šešėlyje. Ar dar kas nors Lietuvoje tiki, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Išganytojas? Ar dar liko darančių skirtumą tarp kultūrinių tradicijų ir teologinio tikėjimo į apsireiškusį Dievą? Kyla nuojauta, kad projekto autorius bus apsilankęs bahajų šventykloje Haifoje – bahajai taip pat siekia įveikti visų religijų skirtumus pritrenkiančiu savo šventovės grožiu.

Iš kur bus paimta lėšų šiam beprasmiškam, religinį indiferentizmą skatinančiam projektui? „Didžiąją pinigų dalį tikimasi gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, žada remti ir Lietuvos verslininkų asociacija“. Spaudoje jau paskelbta sąskaita, į kurią naivūs tikintieji galės pervesti lėšų, kad melstis turėtų vietos ne tik jie, bet ir būsimi musulmonų imigrantai...

 

Balandžio pradžioje iš Šri Lankos kilęs arkivyskupas, Dievo kulto kongregacijos sekretorius Albertas Ranjithas Patabendige Donas davė interviu agentūrai Union of Catholic Asian News.

Jame hierarchas netikėtai stipriai sukritikavo po Vatikano II Susirinkimo įvestą „inkultūraciją“ – tikėjimo skelbimo pritaikymą prie skirtingų kultūrų, vietinių papročių – Azijos Bažnyčioje. Dažniausiai užsieniečiai, iš Vakarų atvykę misionieriai visiškai panaikino Azijoje jau įprastą lotynų kalbą liturgijoje, daugumą Romos Bažnyčios tradicijų ir papročių, visai pašalino grigališkąjį choralą. Imta nuolat ir drastiškai eksperimentuoti su apeigomis, įpinant į jas kitų religijų elementų. Taip buvo visiškai pamirštos liturginių knygų rubrikos ir Visuotinės Bažnyčios normos. Susiformavo „antiromietiškos nuostatos“ ir „nekritiškas visų įmanomų naujovių priėmimas“. Remiantis iš Vakarų importuotomis idėjomis, buvo įvestas „empirinis horizontalizmas“ (į juslinę patirtį ir žemiškas realijas nukreiptas mąstymas), kuris išgujo šventumą ir mistiškumą iš liturgijos.

Arkivyskupas kritikuoja visuotinai įsigalėjusią savivalę ir netikrumą liturgijos srityje. Inkultūracija vykdoma be jokių rimtesnių vietinės tradicijos studijų. „Kartą Šri Lankoje per radiją girdėjau pokalbį su vienu budistų vienuoliu. Jis juokėsi iš krikščionių, nes tie savo bažnyčiose įvedė vietinius būgnelius, nežinodami, kad tai yra ritmai Budos garbei“. Dažnai Mišiose tiesiog pašokama tautiniais rūbais ir pabarstoma gėlių, ir jau manoma, kad įvyko inkultūracija, priartėjimas prie vietos kultūros!

Paprastas nusilenkimas Švč. Sakramentui vietoje priklaupimo arba Komunijos priėmimas į rankas ir stovint yra „nepalyginamai žemiau to, kas Azijoje paprastai rodoma kaip pagarbos ženklai šventybėms“.

Arkivyskupas prisipažino, kad dažnai būna šokiruotas pamatęs, kokiais „liturginiais“ rūbais apsirengę celebruoja ne tik kunigai, bet dažnai ir vyskupai. „Tai nėra in-kultūracija, o greičiau de-kultūracija, jei toks žodis yra“. Tie, kas panaikina liturginius rūbus, nieko nesuvokia apie azijietišką kultūrą, kurioje Dievui pašvęsti žmonės visuomet išsiskiria ypatinga apranga.

A. Ranjithas stebisi: nors dauguma Azijos religijų (induizmas, budizmas) puoselėja liturgines kalbas, katalikų tarpe lotynų kalba visai išnyko. „Argi šios religijos mūsų nemoko, kad liturginė kalba, kuri nėra visuotinai vartojama, geriau išreiškia vidinį šventumą ir mistiškumą pamaldose?“ Kas mokosi lotyniškai, žengia ne atgal, bet pirmyn.

„Mes, azijiečiai, negalime būti sekuliaristais“, – didžiuojasi A. Ranjithas, beje, vienas didžiausių tradicinių šv. Mišių grąžinimo šalininkų Romos Kurijoje. „Kaip krikščionys mes privalome parodyti, kad krikščionybė savo ištakomis yra azijietiška ir kad ji turi savyje net gilesnį mistiškumo suvokimą, kurio gali ir nori pamokyti kitus... Būtų gaila, jei mes bandytume mūsų tikėjimą parodyti kaip sekuliarios ir globalizuotos kultūros priedėlį, bandantį Azijoje atstovauti pasaulietines vertybes. Tai daro mus svetimus mūsų pačių kontinente“.