1. Be Šv. Rašto, dar yra kitas mūsų tikėjimo šaltinis, būtent: Padavimas (Tradicija). Nors Šv. Rašte yra nemaža Dievo apreikštųjų tiesų, tačiau ne visos jos tenai surašytos. Todėl jis anaiptol negali būti vienintelis mūsų tikėjimo šaltinis. Tai aiškiai matyti iš to, kad:

a) apaštalai nėra surašę visų V. Jėzaus darbų, juo labiau visų jo kalbų ir žodžių;

Šv. Jonas savo Evangelijos pabaigoje pareiškia: „Jėzus padarė savo mokinių akivaizdoje dar ir kitų stebuklų, kurie nesurašyti šioje knygoje“ (Jn 20, 30). „Yra dar daug ir kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jei kiekvienas iš jų būtų atskirai surašytas, tai manau, kad ir visas pasaulis negalėtų sutalpinti tų knygų, kurias reiktų parašyti“ (Jn 21, 15).

b) Šv. Rašte niekur nepaminėta, kiek yra Dievo įkvėptųjų knygų ir kokios jos. Jei to nežinotume iš Padavimo, tai neturėtume nė paties Šv. Rašto;

c) krikščionybė buvo jau gerokai paplitusi, kai buvo parašytos N. Testamento šv. knygos. O ir po jų parašymo ne visi krikščionys jomis naudojosi ir net galėjo naudotis dėl paprasčiausios priežasties – nemokėjimo skaityti;

d) jei V. Jėzus būtų norėjęs, kad žmonės tik iš Šv. Rašto semtųsi tikėjimo tiesas, tikriausiai būtų pats parašęs knygų ir apaštalams tai būtų įsakęs daryti. Tačiau to anaiptol nebuvo;

V. Jėzus nėra parašęs nė vienos vienintelės knygos. Jis tik gyvu žodžiu skelbė savo mokslą. Apaštalams jis paliepė: „Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui“ (Mk 16, 15), o ne: „Sėdę, rašykite knygas ir dalinkite jas visam sutvėrimui“;

e) jei tik Šv. Raštas būtų tikėjimo šaltinis, Bažnyčioje niekaip nebūtų galėję atsirasti kai kurie iš pat apaštalų laikų einą papročiai, kadangi jie nėra niekur Šv. knygose paminėti, pvz., paprotys krikštyti kūdikius, švęsti ne šabą, bet sekmadienį ir pan.

Tad šalia Šv. Rašto dar ir Padavimas yra mūsų tikėjimo šaltinis.

Ne veltui šv. Paulius ragino tikinčiuosius: „Broliai, tvirtai stovėkite ir laikykite padavimus, kurių išmokote ar žodžiu, ar mūsų laišku“ (2 Tes 2, 15). O savo mokiniui Timotiejui rašė: „Ką tu esi girdėjęs iš manęs prie daugelio liudytojų, tai pavesk ištikimiems žmonėms, kurie bus tinkami ir kitus mokyti“ (2 Tim 2, 2).

 

2. Padavimą sudaro tos Dievo apreikštos tiesos, kurias skelbė apaštalai, bet kurios nebuvo surašytos Dievo įkvėptosiose knygose.

 

3. Padavimas išliko iki mūsų laikų:

a) iš dalies bendruosiuose Bažnyčios papročiuose;

b) iš dalies Bažnyčios tėvų raštuose ir krikščioniškosios senovės paminkluose;

c) iš dalies Bažnyčios sustatytuose tikėjimo išpažinimuose.

Dėl a): Bendrieji Bažnyčios papročiai, pvz., švęsti sekmadienį, krikštyti kūdikius, yra labai seni ir siekia apaštalų laikus. Apie juos gražiai ir teisingai sako šv. Augustinas: „Ko laikosi ir visada laikėsi visa Bažnyčia, nors to nebuvo įvedę jos susirinkimai, teisingiausiai tikime, kad tai yra nustatę apaštalai“ (De Baptismo l. IV, c. 24).

Dėl b): Bažnyčios tėvais yra vadinami tie kelių pirmųjų šimtmečių krikščioniškieji rašytojai, kurie pasižymėjo šventu gyvenimu ir teisingu mokslu. (Rašytojai, kurių arba gyvenimas nebuvo pakankamai šventas, arba mokslas visiškai teisingas, turi Bažnyčios rašytojų vardą. Tokie buvo, pvz., Tertulijonas, Origenas, Euzebijus ir kt.) Savo raštuose jie ne tik išdėstė iš apaštalų gautąjį mokslą, bet ir jį apgynė nuo įvairių priešų – pagonių ir visokių klaidatikių, ta proga paminėdami ne vieną Dievo apreikštąją, bet į Šv. Raštą nepatekusią tiesą.

Seniausieji Bažnyčios tėvai yra vadinami apaštališkaisiais tėvais, kadangi jie betarpiškai susidūrė su apaštalais, buvo jų mokiniai. Tokie yra šv. Klemensas Romietis, šv. Ignotas, šv. Polikarpas ir kt. Po jų iki maždaug 3-jo šimtmečio pabaigos gyvenę Bažnyčios tėvai turi apologetų, atseit, tikėjimo gynėjų vardą. Mat jie savo raštais gynė krikščionių religiją nuo priekaištų, o jos išpažinėjus nuo persekiojimų. Žinomesnieji apologetai yra: šv. Justinas (* 166), šv. Ireniejus (* 202), Tertulijonas, Origenas ir kt. Po apologetų gyvenusieji Bažnyčios tėvai vadinami Bažnyčios daktarais, t. y. mokytojais. Jų amžius tęsėsi maždaug nuo 4-jo šimtmečio pradžios (kai Bažnyčiai atgavus laisvę, nepaprastai suklestėjo visas jos gyvenimas), iki 8-jo šimtmečio pabaigos. (Paskutiniu Bažnyčios tėvu-daktaru Vakaruose laikomas šv. Izidorius Sevilietis, gyv. 7-jame šimtmetyje, o Rytuose – šv. Jonas Damaskietis, gyv. 8-jame šimtmetyje). Žymesnieji Bažnyčios tėvai-daktarai Vakaruose buvo: šv. Ambraziejus (* 397), šv. Jeronimas (* 420), šv. Augustinas (* 430), popiežius šv. Leonas Didysis (* 461), pop. šv. Grigalius Didysis (* 604); o Rytuose: šv. Atanazas (* 373), šv. Bazilijus (* 379), šv. Kirilas Jeruzalietis (* 386), šv. Grigalius Nazianzietis (* 390), šv. Jonas Auksaburnis (* 407), šv. Kirilas Aleksandrietis (* 444). Po 8-jo šimtmečio gyvenusieji ir šventumu bei giliu krikščioniškuoju mokslu pasižymėjusieji rašytojai nebevadinami Bažnyčios tėvais, bet tik Bažnyčios daktarais – mokytojais. Jų netrūko nė viename šimtmetyje. Žinomesnieji yra: šv. Anzelmas (* 1109), šv. Bernardas (* 1158), šv. Tomas Akvinietis (* 1274), šv. Bonaventūras (* 1274), šv. Pranciškus Salezietis (* 1622), šv. Alfonsas Liguoris (* 1787) ir kt. Tiek Bažnyčios tėvo, tiek ir Bažnyčios daktaro vardą suteikia pati Bažnyčia.

Iš krikščioniškosios senovės paminklų paminėtini katakombose randamieji paveikslai ir statulos. Jais pirmųjų amžių krikščionys puošė mirusiųjų kapus ir viešųjų pamaldų vietas. Jie išreiškia ne vieną į Šv. Raštą nepatekusią Dievo apreikštąją tiesą. Tas pat pasakytina ir apie senoviškas maldas bei apeigas, ypač tas, kurios buvo vartojamos teikiant šv. sakramentus ir aukojant šv. Mišių auką.

Dėl c): Tikėjimo išpažinimai išreiškia svarbesniąsias V. Jėzaus mokslo tiesas. Juos sustatė tam, kad krikščionys, aiškiai ir tiksliai žinodami, į ką turi tikėti, lengvai galėtų išvengti visokių klaidų. Juose irgi pasitaiko viena kita iš Padavimo einanti Dievo apreikštoji tiesa. Žinomesnieji tikėjimo išpažinimai yra šie:

Apaštalų tikėjimo išpažinimas. Tai mūsų visų atmintinai mokamas ir kasdien kalbamas „Tikiu Dievą Tėvą“. Jis kyla iš pirmųjų krikščionybės amžių ir, nors nėra pačių apaštalų sustatytas, tačiau siekia jų laikus ir išreiškia jų tikėjimą. Jį prieš pat krikštą kalbėdami, turėdavo išpažinti savo tikėjimą krikštui paruoštieji. (Tai ir dabar daro, krikštijant kūdikį, krikštatėviai).

Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas. Jame itin pabrėžtas tikėjimas į antrojo Švč. Trejybės asmens, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus, dievystę, kaip tai nustatė Nikėjos visuotinis Bažnyčios susirinkimas prieš Arijų, ir tikėjimas į trečiojo Švč. Trejybės asmens, Šv. Dvasios, dievystę, kaip tai nustatė Konstantinopolio visuotinis Bažnyčios susirinkimas prieš Makedonijų. Jį dažnai kalba kunigas per šv. Mišias.

Tridento-Vatikano tikėjimo išpažinimas. Jis sustatytas visuotinio Bažnyčios susirinkimo, įvykusio 16-jame šimtmetyje Tridente ir nukreiptas prieš gausias to meto klaidatikystes. Visuotinis Vatikano susirinkimas, įvykęs 19-jame šimtmetyje, pridėjo prie jo tiesą apie popiežiaus neklaidingumą, o popiežius Pijus X – apie tikėjimo supratimą ir Šv. Rašto aiškinimą. Jį kalbėdami, turi išpažinti savo tikėjimą visi tie, kuriems Bažnyčia yra įsakiusi tai padaryti.

 

4. Taigi katalikų tikėjimo visumą sudaro visos tiesos, kurias Dievas apreiškė ir per Katalikų Bažnyčią davė tikėti, vis tiek, ar jos yra surašytos Šv. Rašte, ar ne.

Todėl šv. Paulius sako tikintiesiems: „Broliai, tvirtai stovėkite ir laikykite padavimus, kurių išmokote ar žodžiu, ar mūsų laišku“ (2 Tes 2, 15).

 

1. Dievo apreikštosios tiesos yra Šv. Rašte ir Padavime. Tačiau, kad mes į jas, kaip reikia, tikėtume, kas nors turi mums nurodyti, kurios iš tikrųjų yra tos tiesos, ir kokia teisingoji jų prasmė. Tai būtina, nes:

a) V. Jėzus davė savo mokslą ne tik apaštalams ir savo amžininkams, bet visiems visų laikų ir vietų žmonėms. Jis tad turėjo pasirūpinti, kad visuomet ir visur žmonės galėtų tikrai, be jokio klaidos pavojaus, pažinti, kurios yra jo skelbtosios tiesos ir kaip jas reikia suprasti;

b) V. Jėzus skelbė ne kelis įvairius mokslus, bet tik vieną vienintelį. Jis kuo labiausiai norėjo, kad tas mokslas visuomet ir pasiliktų tik vienas, atseit, kad jis nebūtų iškreiptas, nebūtų iš jo pašalinta jokia apreikštoji tiesa ir nebūtų prie jo pridėtas koks pačių žmonių prasimanytas dalykas.

Juk žinomi V. Jėzaus maldos žodžiai: „Šventasis Tėve, išlaikyk savo varde tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena, kaip ir mes... Už juos aš pašvenčiu pats save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje. Prašau ne tik už juos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį tikės į mane, kad visi būtų viena, kaip ir tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena, kad pasaulis įtikėtu, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 11. 19).

Taigi V. Jėzus turėjo padaryti ką nors tokio, kas leistų visų laikų ir vietų žmonėms išlaikyti vieną ir tą patį tikėjimą.

 

2. Šv. Rašto anaiptol nepakanka, kad žinotume, į ką turime tikėti. Juk:

a) jame nėra surašytos visos Dievo apreikštosios tiesos. Todėl mūsų tikėjimas būtų nepilnas, jei pripažintume vien tik tai, kas yra Šv. Rašte;

b) jame yra nemaža sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos galima visai klaidingai išsiaiškinti ir vietoj išganymo pelnyti sau pražūtį;

Tai pažymėjo jau šv. apaštalas Petras, kalbėdamas apie šv. Pauliaus laiškus: „Tuose laiškuose yra dalykų, kuriuos sunku suprasti; juos neišmanantieji ir svyruojantieji iškreipia, kaip ir kitus Raštus, savo pačių žuvimui“ (2 Pt 3, 16). Taigi reikia, kad kas mums nurodytų, kaip mes turime suprasti net patį Šv. Raštą.

c) nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios įvairios sektos, kurios laikosi tik vieno Šv. Rašto, savo dideliu susiskaldymu bei vienų kitoms prieštaravimu prikišamai rodo, kad Šv. Rašto anaiptol nepakanka, kad žinotume, į ką turime tikėti ir galėtume išlaikyti tikėjimo vienybę.

Teisingai čia sako šv. Augustinas: „Iš to kilo klaidatikystės, kad Šv. Raštas, kuris pats yra geras, nebuvo gerai suprastas, ir kad tai, kas nebuvo gerai suprasta, imta aklai ir drąsiai tvirtinti“ (In Ioan. tract. 18, 1).

 

3. Kad visų laikų ir vietų žmonės aiškiai žinotų, į kokias tiesas turi tikėti ir kaip jas suprasti, ir galėtų išlaikyti tą patį vieną tikėjimą, V. Jėzus pasirūpino ir įkūrė tam tikrą įstaigą, kurią įgaliojo ir įgalino skleisti savo mokslą pasaulyje ir saugoti jį nuo klaidų, o visus žmones įpareigojo jai nuolankiai paklusti. Toji įstaiga yra Katalikų Bažnyčia, arba, tiksliau sakant, mokančioji jos dalis.

Mat, dera pažymėti, kad Bažnyčia susideda iš dviejų dalių: mokančiosios ir klausančiosios. Mokančiąja sudaro popiežius ir vyskupai bei jų įgalinti ir įgalioti kunigai, klausančiąja – kiti tikintieji.

Vos pradėjęs skelbti savo mokslą, V. Jėzus išsirinko iš daugybės savo klausytojų 12 asmenų, kuriuos pavadino apaštalais, ir per visą viešąjį savo gyvenimą juos laikė kuo arčiausiai prie savęs. Jie girdėjo visas jo kalbas, matė visus jo darbus ir stebuklus. Sunkiau suprantamas tiesas jis jiems išaiškindavo ypatingu būdu. Prieš palikdamas šį pasaulį, jis jiems ir tiktai jiems, o ne kam kitam, pavedė skelbti savo mokslą, tardamas: „Eikite tat ir mokykite visas tautas..., mokydami juos laikyti visa, ką tik aš esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19). Gi žmones jis įpareigojo jiems paklusti: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). „Kas jūsų klauso, tas manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10, 16). Kad apaštalai skelbtų tikrą, neiškreiptą jo mokslą ir kad visi tai žinotų, V. Jėzus pažadėjo jiems ypatingą pagalbą, pareikšdamas, viena, kad pats su jais visuomet bus; antra, kad suteiks jiems Šv. Dvasią: „Štai aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). „Aš melsiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Ramintoją, kad pasiliktų su jumis per amžius, tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16).

Kad tai, ką V. Jėzus suteikė apaštalams, visuomet buvo, yra ir bus mokančiojoje Bažnyčios dalyje, matyti iš to, kad V. Jėzaus mokslas turi būti skelbiamas visoms tautoms ir iki pasaulio pabaigos. Gi aišku, apaštalai patys to jokiu būdu negalėjo padaryti. Todėl jų pareigos ir galios turėjo pereiti jų įpėdiniams – popiežiui ir vyskupams.

Tad tiesos, į kurias mes turime tikėti, yra tos, kurias apreiškė Dievas ir kurias mums tikėti duoda Katalikų Bažnyčia. Suprasti jas ir aiškinti irgi turime taip, kaip jas supranta ir aiškina Katalikų Bažnyčia.

Šv. Raštas ir Padavimas sudaro tarsi vieną bendrą lobyną, kuriame sudėtos visos Dievo apreikštosios tiesos ir iš kurio jas ima bei mums skelbia K. Bažnyčia. Visas tas lobynas priklauso ne kam kitam, kaip jai vienai. Šv. Raštas, tiesa, savo reikšmę turi ne iš Bažnyčios, tik iš Dievo, kurio įkvėpimu jis parašytas. Taip pat Bažnyčia negali skelbti nieko, kas būtų priešinga Šv. Raštui. Tačiau Šv. Raštas priklauso Bažnyčiai ta prasme, kad, viena, kaip visą V. Jėzaus mokslą, taip ir jį, gavusi iš apaštalų, ji išlaikė, Šv. Dvasios padedama, nesugadintą; antra, kad ji viena telaiduoja mums, jog Šv. Rašto knygos yra dieviškos kilmės; trečia, kad ji viena tenurodo mums neklaidingai tikrąją Šv. Rašto prasmę.

 

4. Todėl visai teisingai ir teisėtai Bažnyčia draudžia suprasti ir aiškinti Šv. Raštą kitaip negu ji pati jį supranta ir aiškina.

Suprasti ir aiškinti Šv. Raštą kitaip negu Bažnyčia reikštų suprasti ir aiškinti jį geriau, negu tikrasis jo autorius, Šv. Dvasia, kuri teikia Bažnyčiai teisingą jo supratimą ir, aiškinant jį, saugoja ją nuo klaidų.

 

5. Dėl Šv. Rašto skaitymo pažymėtina:

a) Bažnyčia neįsako, bet tik pageidauja, kad tikintieji jį skaitytų, ypač N. Testamentą;

Šv. Rašto skaitymas anaiptol nėra reikalingas sielos išganymui. Juk Bažnyčia savo moksle suteikia visas tas tiesas, kurios yra Šv. Rašte. Tačiau jį skaityti labai naudinga, nes jame vaizdžiai ir gyvai primenama daug tikėjimo tiesų ir dorovės taisyklių. Todėl Bažnyčia ir pageidauja, kad tikintieji jį skaitytų, ypač gi N. Testamentą.

b) skaityti Šv. Raštą reikia iš Bažnyčios patvirtintų ir su tam tikrais paaiškinimais išleistų knygų;

Mat, kaip daugelį kitų geriausių dalykų, taip ir Šv. Raštą piktos valios žmonės iškreipia. Tuo skundėsi jau šv. apaštalas Petras, sakydamas apie šv. Pauliaus laiškus: „Juos neišmanantieji ir svyruojantieji iškreipia, kaip ir kitus Raštus, savo pačių žuvimui“ (2 Pt 3, 16). Taip, deja, buvo visais laikais, taip yra ir dabar. Toks iškreiptas Šv. Raštas nebėra Dievo žodis ir išganymo šaltinis.

Taip pat reikia, kad Šv. Rašte būtų tam tikrų paaiškinimų. Juk, viena, jame yra nemažai sunkiai suprantamų vietų, kurias galima visai klaidingai išsiaiškinti ir vietoj naudos turėti vien žalos. Antra, Šv. Raštas buvo parašytas tolimais nuo mūsų laikais ir tolimoje nuo mūsų šalyje, kuomet ir kur daug kas buvo visai kitaip negu yra dabar ir pas mus. Tad be atitinkamų paaiškinimų galima daug ką visai ne taip suprasti, kaip reikia, ir tuo sau pakenkti.

c) skaityti Šv. Raštą reikia su pagarba ir atsidėjimu, kaip dera ir tinka Dievo žodžiui.

Niekuomet nereikia užmiršti, kad Šv. Raštas yra ne pasaulietinė, bet dvasinė knyga, ir tai vertingiausia, nes paties Dievo parašyta. Todėl jokiu būdu ji nelaikytina šiaip pasiskaitymo knyga, neskaitytina vien smalsumui patenkinti, o ją skaitant reikia tinkamai susikaupti bei gilintis į jos pateikiamas mintis bei jausmus.

 

1. Tikėjimas yra mums būtinai reikalingas, kad galėtume pasiekti savo galutinį tikslą – amžinąją laimę. Kad mums nėra palikta laisvė pasirinkti tikėti ar netikėti, bet kad turime kuo griežčiausią pareigą tikėti, rodo visa mūsų tikėjimo esmė. Juk:

a) tasai, kuris mums davė apreiškimą, yra aukščiausiasis mūsų Valdovas ir Viešpats. Nepriimti jo apreikštųjų tiesų reikštų jį patį kuo labiausiai paniekinti;

b) tai, kas mums apreikšta, yra Dievo, vadinasi, pačios Išminties ir pačios Tiesos žodis. Todėl būtinai turime palenkti jam savo ribotus protus;

c) apreikštosios tiesos parodo mums būdą, kuriuo Dievas nori ir reikalauja, kad mes jį pažintume kaip aukščiausiąją Tiesą, mylėtume kaip didžiausiąjį Gėrį, jį garbintume ir jam tarnautume kaip vyriausiajam savo Valdovui. Ir tasai būdas yra vienintelis, kaip vienų vienas tėra Dievas ir viena mūsų prigimtis;

d) Dievas vien tam tedavė mums apreiškimą, kad galėtume atgauti mūsų pirmųjų tėvų pražudytą amžinąją laimę. Todėl jei jo nepriimtume, jokiu būdu negalėtume pasiekti savo galutinio tikslo.

Ne veltui Šv. Rašte daug kartų pažymėta ir pabrėžta, koks mums būtinas tikėjimas. „Be tikėjimo negalima patikti Diedui, nes tam, kuris artinasi į Dievą, reikia tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems jis yra atlygintojas“ (Žyd 11, 6), – sako šv. Paulius. Gi V. Jėzus pareiškia: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). „Kas netiki, tas jau pasmerktas“ (Jn 3, 18).

 

2. Tikėjimas taip pat yra mums reikalingas, kad galėtume tinkamai tvarkyti šį savo gyvenimą. Jis parodo mums tikrąją gyvenimo kryptį ir apšviečia kelią, kuriuo turime eiti. Jis duoda mums tvirtą atsakymą į be galo svarbius mums klausimus, kurių šiaip nė giliausi protai išspręsti nepajėgia, pvz., kam mes gyvename šiame pasaulyje? koks mūsų amžinasis likimas? kokia kentėjimų prasmė? ir pan. Jis galingai remia mūsų dorovę, stiprina mus sunkiose valandose, teikia mums kantrybės, paguodos varguose ir skausmuose.

Ne be reikalo sako psalmininkas: „Žiburys mano kojoms, Viešpatie, tavo žodis, ir šviesa mano takui“ (Ps 118). O šv. Petras pareiškia tikintiesiems: „Jūs gerai darote, žiūrėdami į jį (į Dievo apreiškimą) kaip į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje, iki išauš diena, ir aušros žvaigždė užtekės jūsų širdyse“ (2 Pt 1, 19). Pats gyvenimas aiškiai rodo, kaip nustojusieji tikėjimo ar silpno tikėjimo asmenys neįstengia atsispirti savo žemiesiems polinkiams bei aistroms ir panyra į didžiausias nedorybes; kaip sunkiose gyvenimo valandose jie patenka į nusiminimą, gi ištikus didesniems vargams ar skausmams, dažniausiai nusižudo.

 

3. Tačiau ne kiekvienas tikėjimas yra mums naudingas, bet tik tas, kurio mus išmokė įsikūnijęs Dievas Sūnus, Jėzus Kristus, ir kuriuo mes jungiamės su vieninteliu savo išganymo tarpininku – V. Jėzumi.

„Vienas yra Dievas, vienas taip pat tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5), – sakoma Šv. Rašte. „Per nieką kitą nėra išganymo, nes neduota žmonėms kito vardo po dangumi, per kurį mes turėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). „Kas tiki į Sūnų, tas turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnui, tas nematys gyvenimo, ant jojo pasilieka Dievo rūstybė“ (Jn 3, 36).

 

4. Indiferentizmas, tvirtindamas, kad visai nesvarbu, kokio žmogus laikosi tikėjimo, yra ne tik neprotingas, bet ir labai nuodėmingas, nes tuo paniekinamas Dievas, kuris davė apreiškimą ir per savo Sūnų atpirko žmones.

Jeigu būtų vis tiek, kokio žmogus laikosi tikėjimo, Dievas nebūtu apreiškęs jokių tiesų, nes tikėjimą juk turėjo ir pagonys. Taip pat Dievas Sūnus nebūtų atėjęs į šį pasaulį, nebūtų skelbęs savo mokslo, nebūtų kentėjęs ir numiręs už žmones ir nebūtų siuntęs apaštalų į visas šalis mokyti ir krikštyti žmonių; o apaštalai būtų kuo paikiausiai pasielgę, dėl to išsižadėdami savo turtų, tėvynės ir net gyvybės. Indiferentizmas eina tik iš žmonių nesirūpinimo pažinti tikrąjį tikėjimą, nes nenorima atsisakyti gyvenimo būdo, kurį tikrasis tikėjimas smerkia. Ne veltui V. Jėzus sako: „Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mėgo tamsybę, kaip šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Nes kiekvienas, kuris daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami“ (Jn 3, 19–20).

 

5. Tikrasis, V. Jėzaus skelbtasis tikėjimas yra tik Katalikų Bažnyčioje, nes ji, gavusi jį iš apaštalų, išlaikė nesugadintą iki mūsų laikų.

Katalikų Bažnyčia čia visiškai įvykdė tai, ką šv. Paulius rašė savo mokiniui Timotiejui: „O Timotiejau, saugok, kas tau pavesta, vengdamas atmestinų naujumų žodžiuose ir taip neteisingai vadinamo mokslo prieštaravimų, kurį kai kurie išpažinę, atkrito nuo tikėjimo“ (1 Tim 6, 20–21).

Kitos krikščioniškosios religijos to anaiptol negali apie save pasakyti. Jos negali išvesti savo mokslo iš V. Jėzaus ir apaštalų, nes atsirado daug vėliau už juos. Jos negali tvirtinti išlaikiusios V. Jėzaus mokslą nesugadintą, nes jos kartais vienaip, kartais kitaip jį dėsto, ko nei V. Jėzus, nei apaštalai nedarė. „Kaip Dievas yra ištikimas, – sako šv. Paulius, – mūsų žodžiai jums nebuvo kartu ir „taip“, ir „ne“. Nes Dievo Sūnus Jėzus Kristus, kuris buvo pas jus paskelbtas..., nebuvo ir „taip“, ir „ne“: jame buvo „taip““ (2 Kor 1, 18–19).

 

6. Kadangi teisingasis tikėjimas būtinai reikalingas galutiniam tikslui pasiekti, o toks tėra vien katalikų tikėjimas, tai didelė mums malonė ir laimė, kad esame katalikai.

Už tai turime būti Dievui giliai dėkingi ir kuo tvirčiausiai laikytis savo šv. tikėjimo. „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės, kad skelbtumėte dorybes to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9), – sako mums ir apie mus apaštalas šv. Petras.

 

1. Kad savo tikėjimu galėtume nusipelnyti amžinąją laimę, jis turi būti: a) visuotinis, b) tvirtas, c) gyvas, d) ištvermingas.

Šios tikėjimo savybės yra esminės. Be jų arba tikėjimo visai nėra, arba jis yra ne toks, kokio reikia pasiekti galutiniam tikslui.

 

2. Tikėjimas yra visuotinis, kai tikime ne į vieną ar kitą apreikštąją tiesą, bet į visas, kurias tik Bažnyčia įsako mums tikėti.

Žmogus negali savo nuožiūra kai ką iš V. Jėzaus ir Bažnyčios mokslo priimti, o kai ką atmesti. Juk Išganytojas yra griežtai pasakęs: „Skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui..., kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15. 16); „Mokykite juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 20). Gi apaštalas šv. Jonas pareiškia: „Kiekvienas, kuris atkrenta ir nepasilieka Kristaus moksle, neturi Dievo“ (2 Jn 9). Kita vertus, kas iš V. Jėzaus ir Katalikų Bažnyčios mokslo priimtų tik tai, kas jam patinka, tas galų gale neturėtų jokio tikėjimo, nes tikėtų ne Dievu, o tik savimi pačiu.

Kai sakoma, kad reikia tikėti visa, ką Bažnyčia moko, tai tuo anaiptol dar nepareiškiama, jog reikia viską ir aiškiai žinoti, ką Bažnyčia skelbia. Aiškiai žinoti privalu tik tas tiesas, kurių nežinodamas atėjęs į protą žmogus negali būti išganytas. O dėl kitų, tai pakanka tik būti nusistačiusiam priimti viską, ką tik Katalikų Bažnyčia moko. Bet, be abejo, juo aiškiau pažįstame K. Bažnyčios skelbiamas tiesas, tuo geriau.

Tie, kurie tiki ne į visas K. Bažnyčios skelbiamąsias tiesas, yra vadinami klaidatikiais arba eretikais.

 

3. Tikėjimas yra tvirtas, kai tikime į viską, ko moko Bažnyčia, nė kiek neabejodami ir nesvyruodami.

Gal nieko nėra V. Jėzus taip dažnai pažymėjęs ir pabrėžęs, kaip reikalo, kad mūsų tikėjimas būtų tvirtas. Kone kiekvienas Evangelijų lapas liudija, kaip jis gyrė už didelį, tvirtą tikėjimą ir peikė, barė už mažą, silpną. „Turėkite tikėjimą į Dievą, – ne kartą sakė jis. – Iš tikrųjų sakau jums, jei kas nors tartų šitam kalnui: Pasikelk ir meskis į jūrą, ir nesvyruotų savo širdyje, bet tikėtų įvyksiant visa, ką tik sako, tai jam ir įvyktų“ (Mk 11, 23).

Tikėjimo tvirtumui nekliudo tai, kad jaučiama savaime kylančių abejojimų ar pagundų prieš jį. Tik nereikia tiems abejojimams ar pagundoms pritarti. Pajutus jų, reikia stengtis kuo greičiausiai sužadinti tikėjimo aktą. Taip elgiantis, bus ne tik nenusikalsta tikėjimui, bet ir įsigytas nemažas nuopelnas.

 

4. Tikėjimas yra gyvas, kai juo gyvename, atseit, elgiamės taip, kaip jis rodo ir reikalauja. O reikalauja jis vengti pikto ir daryti gera.

„Ką padeda, mano broliai, jei kas sakytųsi turįs tikėjimą, bet neturėtų darbų? Argi tikėjimas galės jį išganyti? Nes kaip kūnas be dvasios, taip ir tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jok 2, 14. 26), – sako apaštalas šv. Jokūbas.

Kad mūsų gyvenimas būtų iš tikėjimo, būtinai reikia dviejų dalykų: viena, pašvenčiamosios malonės, be kurios gerieji darbai neturi antprigimtinės vertės, taigi nėra amžinajai laimei nuopelnai; antra, gerų darbų. Ne veltui šv. Paulius pareiškia: „Kristuje Jėzuje reiškia tik tikėjimas, kuris veikia meile“ (pal. Gal 5, 6). „Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas“ (1 Kor 13, 2). Taigi, kad tikėjimas būtų mums tikrai naudingas, jis turi būtinai sietis su veiksmais, pasireiškiančiais Dievo ir artimo meile. Kitaip jis bus negyvas ir nenaudingas amžinajai laimei pasiekti.

Tačiau dera pažymėti, jog ir negyvas tikėjimas yra mums nemažas gėris, kadangi, viena, jis pats savaime yra didelė Dievo dovana; antra, jis yra pagrindas mums nuteisinti ir tuo pačiu pašvenčiamajai malonei gauti; trečia, padedant veikiamosioms Dievo malonėms, jis veda mus į pašvenčiamąją malonę.

 

5. Tikėjimas yra ištvermingas, jei jį išlaikome nežiūrint jokių kliūčių ir sunkumų ir, reikalui esant, net paaukojame už jį gyvybę.

V. Jėzus ne kartą yra pareiškęs: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, net ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, tas manęs nevertas; ir kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, tas manęs nevertas... Kas laimi savo gyvybę, praras ją, ir kas dėl manęs pražudytų savo gyvybę, atras ją“ (Mt 10, 37–39). „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo, bet kas bus ištvermingas iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22). „Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje; o kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu mano danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

Vadovaudamiesi šiais Išganytojo žodžiais, tūkstančių tūkstančiai kankinių, vyrų, moterų, senelių, jaunuolių, vaikų mielai išsižadėjo turtų, laisvės, sveikatos, iškentėjo baisiausius skausmus, neteko gyvybės, bet nuo tikėjimo neatsisakė. Ir tai įvyko ne tik pirmaisiais krikščionybės amžiais, bet ir paskiau, tai tebevyksta ir mūsų dienomis daugelyje šalių. Ir šitaip pasielgusieji anaiptol neapsigavo. Priešingai. Jie padarė kuo protingiausiai, nes už šį vargingą gyvenimą, kurio galų gale kiekvienam vis tiek reikia netekti, jie gavo tokį atlyginimą, kokio nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogaus širdis nenujautė. Juk patirti kentėjimų, persekiojimų, netekti už tikėjimą sveikatos, gyvybės, iš tikrųjų yra ne kokia nelaimė, bet atvirkščiai, kuo didžiausia laimė. „Palaiminti, kai jums piktžodžiauja ir persekioja jus ir, meluodami, sako visa pikta prieš jus dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje“ (Mt 5, 11–12).

 

6. Tikėjimo žmonės dažniausiai nustoja dėl šių priežasčių:

a) dėl nemalšinamo išdidumo;

Mat, išdidusis tariasi pats viską žinąs ir išmanąs. Todėl nenori savo proto palenkti tikėjimo tiesoms, o savo valios – jo reikalavimams. Kita vertus, ir Dievas nėra taip dosnus išdidžiajam, kaip nuolankiajam. Ne veltui pažymi apaštalas šv. Jokūbas: „Dievas priešinasi puikiems, o nuolankiems duoda malonės“ (Jok 4, 6). Kadangi tikėjimas yra viena didžiausių Dievo malonių, išdidžiųjų būklė jo atžvilgiu yra nepalyginti blogesnė negu nuolankiųjų. Ne be reikalo V. Jėzus kalbėjo: „Aš garbinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad tu paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir tai apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Taigi išdidumas, puikybė sudaro tikėjimui kliūtį ir iš žmogaus, ir iš Dievo pusės.

b) dėl savo religinių pareigų, ypač maldos, apleidimo;

Nekurstoma ugnis, savaime aišku, pradeda silpnėti, blėsti ir galop visiškai užgęsta. Taip yra ir su tikėjimu, jei jo nepalaikome uoliu savo religinių pareigų atlikimu ir ypač malda. „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duoda jos vaisius“ (Mt 21, 43).

c) dėl nedoro gyvenimo;

Tikėjimas ir dorovė yra glaudžiai tarp savęs susiję. Tikėjimas palaiko dorovę, o dorovė gaivina tikėjimą. Tikėjimui silpnėjant, smunka dorovė, dorovei smukus, nyksta tikėjimas. Todėl V. Jėzus sako: „Kiekvienas, kuris daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami“ (Jn 3, 20). Gi šv. Paulius primena savo mokiniui Timotiejui, kad visuomet turėtų gerą sąžinę, nes ją „kai kurie atstūmę, sudaužė savo tikėjimo laivą“ (1 Tim 1, 19).

d) dėl bendravimo su tikėjimo nustojusiais asmenimis ir dėl priešingų tikėjimui raštų skaitymo.

Kaip gyvendamas liga užkrėstoje vietoje ir sveikiausias žmogus anksčiau ar vėliau turi susirgti, taip yra ir čia. „Truputis raugo įraugina visą įmaišymą“ (Gal 5, 9), – sako šv. Paulius. Jau pats tikėjimo netekusių asmenų pavyzdys neigiamai veikia mūsų tikėjimą, o ką bekalbėti, jeigu tie asmenys dar jį ir puola? Nemažiau pavojingi yra ir tikėjimui priešingi raštai, ypač tie, kurie ne atvirai, bet slaptai jį griauna. Jie, mat, užmigdo mūsų budrumą bei atsparumą ir nekliudomai varo savo pragaištingą darbą mūsų sielose. Ne veltui V. Jėzus itin įspėja mus, kad saugotumės vilkų avių kailiuose. „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių apdaruose, o viduje yra plėšrieji vilkai“ (Mt 7, 15).

 

7. Tikėjimą reikia ne tik sieloje turėti, bet ir išoriškai išpažinti.

Aiškiai juk sako V. Jėzus: „Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32). Gi šv. Paulius pareiškia: „Širdimi tikima dėl nuteisinimo, o burna daromas išpažinimas dėl išganymo“ (Rom 10, 10).

Paprastai mes išoriškai išpažįstame savo tikėjimą atlikinėdami savo religines pareigas, pvz., lankydami bažnyčią, dalyvaudami pamaldose, priimdami šv. sakramentus ir pan. Kartais gali būti ypatinga pareiga išoriškai išpažinti savo tikėjimą, būtent: kai to reikalauja Bažnyčia, ar kai tikėjimo neišpažinimas reikštų jo išsižadėjimą, ar Dievo paniekinimą, ar duotų artimui papiktinimą.

 

8. Niekuomet nėra leista, kad ir išoriškai, išsižadėti savo tikėjimo.

Vien tik išoriškai išsižadame tikėjimo tuomet, kai širdyje pasiliekame tikinčiais, bet žodžiais ar veiksmais atsisakome nuo jo. Tai jokiu būdu nėra leista. V. Jėzaus žodžiai čia aiškūs ir griežti: „Kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 33). Jokia priežastis negali pateisinti šitokio savo tikėjimo išsižadėjimo. V. Jėzus juk pareiškia: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną ir po to nieko daugiau nebegali padaryti. Aš jums parodysiu, ko turite bijoti: Bijokite to, kuris užmušęs turi galios įmesti į pragarą. Beje, sakau jums, to bijokite“ (Lk 12, 4–5).

 

(Tęsinys kitame numeryje)

 

(Roma, Fausto Failli, 1953. Nihil obstat: A. Liuima S. J. Romae, die 25 aprilis 1952. IMPRIMATUR: Romae, die 17 Februarii 1953. A. Traglia, Archiep. Caesarien. Vic. gen.)