Benediktas XVI darsyk griežtai pasielgė su protestantais. Liepos 10-ąją per Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbtą ir popiežiaus patvirtintą paaiškinimą informavo pasaulio protestantus, kad evangelikų tikėjimo bendruomenės nėra „laikytinos bažnyčiomis tikrąja to žodžio prasme“.

Kirsta be užuolankų: Kristaus bažnyčios pilnatvė atsiskleidžia ir glūdi tik Katalikų bažnyčioje. Vatikanas dar pripažįsta stačiatikių bažnyčias, bet tik ne protestantų.

Kas atsitiko? Daug kam, tik iš istorijos prisimenantiems religinius karus, kilo klausimas, į kokius laikus mus nori grąžinti?

Lietuvos katalikų vyskupai šio Vatikano dekreto plačiau nekomentavo. Šalies liuteronai ir kitos protestantų bažnyčios taip pat triukšmo nekėlė. Ko nors laukiama? Ar nieko tokio neatsitiko?

Bet juk kitur protestantai audringai kritikavo Romos popiežių.

Kaip rašė Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“, Evangelikų bažnyčios ganytojai retai kada sulaukia tiek daug paguodos. Liuteronai siuntė jiems laiškus reikšdami solidarumą ir ragindami neleisti Romai drumsti liuteronų ramybės, o katalikai – atsiprašymus.

Bent jau sprendžiant iš reakcijos paties J. Ratzingerio tėvynėje, tikrai negalima teigti, kad liepos 10-ąją nieko neatsitiko.

Gal Benediktas XVI iš tikrųjų siekia tarp krikščionių bažnyčių sukelti ką nors panašaus į šaltąjį karą? Ar tikrai vietoj ekumeninio dialogo Roma vėl renkasi dogmą, kuri pranašauja krikščionių bendradarbiavimo atšalimą?

Šiuo atveju svarbu priminti, kad toks Tikėjimo mokslo kongregacijos verdiktas nėra naujas. Benediktas XVI pakartojo tik tai, ką jis, kardinolas J. Ratzingeris, kaip Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas, dar 2000-aisiais paskelbė dekretu „Dominius Jesus“.

Vokietijos spauda šį dokumentą dar ir šiandien linkusi vadinti „liūdnai pagarsėjusiu“. Bet kardinolui J. Ratzingeriui tapus popiežiumi, kai milijonai žmonių išvydo jo šypseną, visi tarsi pamiršo, kad naujasis Romos popiežius buvo labai griežtas kunigas.

Bet dabar jau dukart per labai trumpą laiką J. Ratzingeris pademonstravo, kad jis eina varžtų prisukimo keliu.

Sugluminęs protestantus, o prieš tai ir žydus, kurie pareiškė nerimą dėl galimo maldų už jų atsivertimą naudojimą senojo stiliaus mišiose, taip pat musulmonus, Benediktas XVI jau buvo sukėlęs šoką ir milijonams katalikų. Tai padaryta jo potvarkiu, kad lotyniškos mišios vėl būtų laikomos beveik be apribojimų.

Apeigos lotynų kalba niekada nebuvo visiškai uždraustos, bet popiežius Paulius VI po septintajame dešimtmetyje vykusio Vatikano II susirinkimo uždraudė jas kaip „įprastas mišias“.

Vokietijos katalikų pasauliečių judėjimo vadovas H. J. Meyeris, tai sužinojęs, reagavo sarkastiškai: „Nepriklausau tiems, kurie to su nekantrumu laukė iš Romos“.

Kodėl Vatikanas priėmė jau antrą konservatyvų sprendimą, kurį galima apibūdinti moto: „Vietoj dialogo – dogma“?

Tai, kad šis sprendimas nustebino ne tiktai protestantus, rodo ir gausūs katalikų hierarchų bandymai užglaistyti triukšmą. Antai Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas K. Lehmannas tikino, kad „Vatikano pozicija gal ir atrodo griežta, tačiau palieka erdvės kitas bažnyčias ne tik morališkai, bet ir teologiškai laikyti bažnyčiomis“.

Bet tai – tik interpretavimas: Vatikano tekste teigiama priešingai. Berlyno liuteronų vyskupas ir Vokietijos evangelikų bažnyčios tarybos pirmininkas W. Huberis atsikirto, kad Vatikano raštas nepalieka jokių prielaidų dialogui: „Dialogas vyksta tuomet, kai abi jame dalyvaujančios bažnyčios viena kitą gerbia, o šiame dokumente tokios žaidimo taisyklės, kurios atmeta ekumeninį dialogą“.

Tad kaip yra iš tikrųjų? Mums pirmiausia turėtų rūpėti, kaip po tokio popiežiaus Benedikto XVI žingsnio susiklostys reikalai tarp Lietuvos krikščionių konfesijų?

Vakar duodamas interviu internetiniam dienraščiui „lrytas.lt“ Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas M.Sabutis kaip tik ir pabrėžė, kad „tai priklausys ir nuo padėties vietose, ir kaip dokumentą traktuos vietos Romos katalikų vyskupai bei kitos krikščionių bažnyčios“.

Anot M.Sabučio, Lietuvos liuteronų santykiai su Katalikų bažnyčia dabar yra patys geriausi per visą istoriją, o pačiame Benedikto XVI dokumente nieko nauja, tik pakartota 2000-ųjų „Dominius Jesus“ enciklika.

Todėl, priešingai nei Vokietijos liuteronų vyskupai, M. Sabutis netgi pareiškė, kad jis gerbia Benediktą XVI – už atvirumą, nes blogiau, kai sakoma viena, o čia pat daroma priešingai.

Kelių knygų apie Vatikaną ir Katalikų bažnyčią autorius T. Allenas kritikos sulaukusius Benedikto XVI veiksmus įvertino kaip sąmoningą ėjimą į mažiau populiarią, mažesnę, tačiau stipresnę Bažnyčią: „Tas tvirtovės sienų gynimas, kurį dabar išgyvename, gali nulemti Bažnyčios sumažėjimą, bet tai bus labiau sutelkta, aktyvesnė Bažnyčia“.

Kad ir kaip būtų, Romos katalikų santykiuose su protestantais po Tikėjimo mokslo kongregacijos paaiškinimo daugiau šilumos tikrai neatsirado, nes tikrai ne visi yra tokie tolerantiški, kaip vyskupas M.Sabutis, manantis, kad šis dokumentas – tik pačių katalikų reikalas.

Berlyno vyskupas W. Huberis po trejų metų Miunchene turėsiantį įvykti antrąjį ekumeninį bažnyčių suvažiavimą jau susiejo su būtinybe katalikams atsiprašyti: „Pirmiausia katalikai turi paaiškinti, kad jie gerbia Evangelikų bažnyčią kaip bažnyčią“.

Taigi atrodo, kad Benediktas XVI, viešai nužemindamas visas protestantų bažnyčias tik už popiežiaus viršenybės nepripažinimą, nedviprasmiškai nubraukė savo pirmtako Jono Pauliaus II ekumeninio judėjimo vizijas.

Tačiau ar šiame sekuliariame pasaulyje konfesijų ribos dar turi esminės reikšmės?

Taigi ar Roma siekia sustiprinti Katalikų bažnyčią, ar jai svarbu tik įrodyti viduramžišką viršenybę prieš kitus krikščionis? Regis, šis klausimas dar ilgai kaitins ne tik tikinčiųjų vaizduotę.