Prieš savaitę pasirodęs Tikėjimo mokslo kongregacijos ir popiežiaus Benedikto XVI patvirtintas dokumentas, pavadintas: „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“ sukėlė žiniasklaidoje kontroversiškų atsiliepimų. Taip pat jis sukėlė reformuotų krikščionių bendruomenių susierzinimą, o Maskvos patriarchatas pavadino jį „gėdingu“.

Teisybės dėlei vertėtų pabrėžti, kad tiek protestantų, tiek stačiatikių lyderiai gūžtelėję pečiais pažymėdavo, kad tai ne koks nors naujas mokymas, o įprastas katalikiškas požiūris į kitas konfesijas. Beje, naujomis iniciatyvomis bei požiūriais nepasižymi ir tie patys protestantai bei stačiatikiai.

Kitaip tariant, institucinis ekumenizmas patiria stiprų sąstingį. „Liaudies ekumenizmas“ (kardinolo Mloslavo Vlk‘o ekspresija) eina savo vaga: katalikai vaikšto pas stačiatikius į Mišias, protestantai eina pas katalikų kunigus išpažinties ir žavisi vienuolyste, stačiatikiai jungiasi į katalikų ir protestantų apaštalavimo sąjūdžius, ir šiam apačių ekumenizmui vadovų nesusikalbėjimai, teologų debatai, dokumentų ir deklaracijų kalba nėra kliūtis. Tokia yra vilties dinamika.

Kad ir keista, bet furorą dėl Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento kelia žiniasklaida, bandydama jame įžvelgti kažin kokį kriminalą. Štai britų The Guardian sugebėjo priskirti popiežiui (nors ne jis dokumento autorius) „giliaprasmę“ mintį – esą protestantų dvasiniai vadovai yra apsimetėliai, neturintys teisės dalyti Komunijos!

Nesirengiu būti Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento advokatu. Šiai garbiai ir svarbiai Vatikano institucijai netrūksta specialistų, kurie žino, ką sako. Be to, tokia įstaiga viską daro apgalvojus ir pasvėrus. Todėl akivaizdu, kad „Atsakymų į klausimus...“ ir Benedikto XVI Motu proprio Summorum pontificum, kuris grąžino į Katalikų Bažnyčios praktiką ikisusirinkiminį Mišių ritualą pasirodymo laikas sutampa neatsitiktinai.

Kai kas suskubo prabilti, kad maža, bet įtakinga integristų grupuotė ima viršų Vatikane. Manyčiau, kad tokie teiginiai pernelyg supaprastina situaciją. Dabartinį Romos kursą galima apibūdinti ištara ad fontes („prie šaltinių“). Vyksta bandymas priminti katalikų kaimenei apie ištakas: liturgijos grožį, ekleziologinę savivoką, Bažnyčios tėvų, augustiniškos teologijos svarbą teologijos refleksijoms. Juk Josepho Ratzingerio pastarųjų trijų dešimtmečių didžioji pastanga yra parodyti Vatikano II Susirinkimą kaip nuoseklų Bažnyčios keliavimą ir kaip vieną šios kelionės atkarpą.

Šioje perspektyvoje vertėtų gilintis į „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“. Jis yra Vatikano II Susirinkimo ekleziologijos (ne visos, bet tiesiogiai susijusios su ekumenizmu) eksplikacija. Pats dokumentas skirtas net ne ekumeninio dialogo ekspertams, bet teologams, dirbantiems ekleziologijos sferoje.

Didžiausių kontroversijų sukėlė antrasis klausimas: „Kaip suprasti tvirtinimą, kad Kristaus Bažnyčia „laikosi“ (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje?“ ir penktasis klausimas: „Kodėl Susirinkimo tekstuose „Bažnyčios“ terminas netaikomas krikščionių bendruomenėms, atsiradusioms reformacijos laikais šešioliktajame amžiuje?“ Šie klausimai tiesiogiai liečia Bažnyčios savivoką. Ir būtent savivokos perspektyvoje reikia vertinti į juos pateiktus atsakymus.

Akivaizdu, kad kalbėjimas apie Bažnyčios pilnatvę katalikybėje nenuneigia Kristaus malonės veikimo už jos ribų. Dokumentas net nesvarsto šio malonės poveikio kitų konfesijų organizmuose. Kaip ir svarstant protestantų situaciją neneigiamas jų bažnytiškumas, bet sakoma, kad reformuotų krikščionių bendruomenės „nėra Bažnyčios kaip tai suvokia katalikų doktrina“. Beje, ir patys protestantai nenori būti suvokiami katalikiškai, jie turi skirtingą savivoką, ir kaip yra sakęs kardinolas Walteris Kasperis, tai „kitokio pobūdžio Bažnyčios“.

Visgi lieka atviras klausimas, kiek šis dokumentas prisidės prie ekumeninio dialogo plėtros. Akivaizdu, jog dar sykį buvo patvirtinta tik išankstinė pozicija. Ir tai ne taip jau blogai. Eilinį kartą turime pažvelgti tiesai į akis: didysis kliuvinys Bažnyčios vienybei yra labai skirtingas žvilgsnis į ją. Jos slėpinys viršija mus ir reikalauja praplėsti minties akiračius ir širdies erdvę. O tai nelengvas uždavinys.