Įvairų komentarų, dažniausia emocingų pareiškimų apie tariamą Katalikų Bažnyčios nenorą tęsti ekumeninį dialogą su protestantais, sulaukė antradienį paskelbtas Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentas „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“. Žiniasklaidai, atrodo, viskas aišku – per Vatikano II Susirinkimą Katalikų Bažnyčia atsisakė pretenzijų būti vienintele tikra Kristaus Bažnyčia, po Susirinkimo visos Bažnyčios buvo laikomos lygiomis, o dabar popiežius Ratzingeris išsižada posusirinkiminio ekumenizmo ir vėl tvirtina, kad tik Katalikų Bažnyčia yra teisi.

Tačiau iš tiesų, nei Susirinkimas pakeitė ankstesnę ekleziologiją, nei dabar norima ką nors keisti. Būtent tai ir pabrėžia antradienį paskelbtas dokumentas. Svarbiausias jo momentas – tai Kristaus įkurtos išganymo bendruomenės ir Katalikų Bažnyčios tapatumą nusakančio termino „subsistit“ patikslinimas. Tai nėra antradienį paskelbtame dokumente pirmą kartą įvestas terminas, bet jį naudoja Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Lumen Gentium“, sakydama, jog „vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką... šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi (lot. „subsistit“) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančiu vyskupu“ (LG8). Antradienį paskelbtame dokumente patikslinama, kad Susirinkimas, kabėdamas apie Bažnyčios, kaip malonės ir išganymo bendruomenės, tapatumą su žemėje veikiančia Bažnyčia, sąmoningai nepavartojo termino „yra“. Vietoje termino „yra“ buvo pavartotas terminas „subsistit“, kuris lietuviškame vertime išreikštas žodžiu „laikosi“, bet sąlyginai galėtų būti verčiamas ir „glūdi“, „yra įkūnyta“, „turi konkretų istorinį pavidalą“. Kodėl reikėjo akcentuoti šį terminų skirtumą? Visų pirma dėl to, kad tų pačių išganomųjų tiesos ir malonės elementų, kurie yra Katalikų Bažnyčioje, esama ir kitose krikščionių bendruomenėse, nepalaikančiose vienybės su Katalikų Bažnyčia. Toliau dokumentas patikslina, kad buvimo Bažnyčia sąlygos – tiesioginė apaštalų įpėdinystė ir jos dėka švenčiami sakramentai, pirmiausia Eucharistija, bei krikščionių, pirmiausia bendruomenių vadovų vyskupų vienybė, kurios garantas yra Petro Įpėdinis – istoriškai skirtingai nusistovėjo įvairiose krikščionių bendruomenėse. Rytų Bažnyčios turi tikrus (tiesioginę įpėdinystę) išlaikiusius vyskupus ir švenčia tikrą Eucharistiją. Trūksta tik vienybės. Tuo tarpu reformacijos laikais susikūrusios bendruomenės, savyje irgi turinčios išganomuosius malonės ir tiesos elementus, neturi nei apaštalų įpėdinių nei sakramentų, dėl to, pagal Susirinkimo pateiktą Bažnyčios sampratą, pastarosioms bendruomenėms netinka „Bažnyčių“ terminas.

Antradienį paskelbtas dokumentas nieko neatšaukė ir nieko nepridėjo, o tik pakartojo ir patikslino tai, ką skelbia Vatikano II Susirinkimas konstitucijos „Lumen Gentium“ aštuntajame skyriuje ir dekreto „Unitatis Redintegratio“ trečiajame skyriuje.

Vis dėlto visiškai pagrįstai gali kilti klausimas: kam iš viso šitų patikslinimų reikėjo ir kodėl jie skelbiami būtent dabar? Į klausimą „kam reikėjo?“ atsakoma paties dokumento įvade, kuriame rašoma, kad po Susirinkimo vykstančiuose teologų debatuose ir publikuojamose studijose kartais pateikiamos neteisingos Susirinkimo skelbtos ekleziologijos interpretacijos. Nors apie tai visai neseniai buvo rašoma deklaracijoje „Dominus Iesus“, dabar Tikėjimo mokslo kongregacija, stebėdama šiuo metu vykstančias teologines diskusijas, nusprendė dar kartą priminti, kad Susirinkimas nepakeitė Bažnyčios požiūrio į save pačią.

Sunku vienprasmiškai atsakyti, kodėl būtent dabar paskelbtas šis dokumentas, nes pačiame dokumente apie tai nieko konkretesnio nesakoma. Tam tikra tokio dokumento poreikio priežastimi galėtų būti ekumeninio dialogo kontekstas, nes, kaip žinoma, jau po kelių savaičių, rugsėjo pradžioje, Rumunijoje vyks Europos ekumeninė asamblėja, o spalio pradžioje Italijos Ravenos mieste susitiks katalikų ir ortodoksų mišri teologinio dialogo komisija. Ir nors po naujojo Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento paskelbimo kai kas šaukia apie ekumenizmo stabdymą, šiuo dokumentu siekiama ne stabdyti, o dar kartą priminti, kaip Katalikų Bažnyčia suvokia save, kitas Bažnyčias ir krikščionių bendruomenes. Nes juk ekumenizmas – tai ne kompromisai, ne objektyvių skirtumų nutylėjimas, bet nuoširdus dialogas, kurio svarbiausia išankstinė sąlyga – aiškiai išdėstyti savo argumentus ir gerai susipažinti su pašnekovo argumentais. Atsakydamas į pasigirdusius, kartais net aistringo pasipiktinimo kupinus balsus, kad „Vatikanas draudžia protestantiškas bendruomenes vadinti Bažnyčiomis“, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Walteris Kasperas trečiadienį paskelbtame pareiškime sako, jog anaiptol Katalikų Bažnyčia iš savo žodyno nepašalina termino „protestantiškosios Bažnyčios“, o tik patikslina, kad katalikų ir protestantų vartojami „Bažnyčios“ terminai nėra visiškai tapatūs, ir antradienį paskelbtas dokumentas dar kartą nurodo, kokie tie terminų skirtumai.

Kalbant apie Tikėjimo mokslo kongregacijos „Atsakymų į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“ paskelbimo aplinkybes turbūt galima įžvelgti ir tam tikrų netiesioginių sąsajų su prieš kelias dienas paskelbtu popiežiaus dokumentu dėl lotyniškos liturgijos naudojimo. Nors popiežiaus dokumentas skirtas visai Bažnyčiai, tačiau bene didžiausio dėmesio jis susilaukė arkivyskupo Lefebvre’o sekėjų bendruomenėse, kurios, nepritardamos kai kuriems Vatikano II Susirinkimo teiginiams, labiausiai akcentavo lotyniškosios liturgijos problemą. Lotyniškos liturgijos sureikšminimas tarsi užstojo kitus skirtumus, esančius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lefebvre‘o sekėjų. Dabar nesutarimas dėl liturgijos jau pašalintas, o norint spręsti ir kitus nesutarimus, pirmiausia tektų kelti ekleziologijos ir ekumenizmo klausimus. Tad ir Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbti „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“ galėtų būti adresuoti taip pat ir tradicionalizmo vėliavą iškėlusiems Šv. Pijaus X brolijos nariams. Tai tarsi jiems skirtas klausimas: Ar jie sutinka su šitokia Katalikų Bažnyčios savivoka? Ar pripažįsta, kad ir kitos krikščionių bendruomenės turi išganomuosius malonės ir tiesos elementus ir kad reikia siekti su jomis atkurti vienybę?