Du tūkstančiai septintųjų metų septinto mėnesio septintą dieną galų gale buvo paskelbtas dokumentas, apie kurį įvairūs gandai sklandė beveik porą metų, ir kurio laukė daugybė tradiciškai nusiteikusių ir mąstančių katalikų visame pasaulyje.

Šis dokumentas dar iki paskelbiant susilaukė nemažai prieštaravimų. Pavyzdžiui, didesnė dalis Prancūzijos ir net popiežiaus gimtosios Vokietijos ganytojų buvo priešiškai nusiteikę tuomet dar ruošiamo Motu proprio „Summorum Pontificum“ atžvilgiu.

Šiuo dokumentu popiežius Benediktas XVI ne tik stiprina Romos katalikybės šiuolaikiniame pasaulyje tapatumą, bet ir kviečia Europą atsiversti ir pripažinti savąsias šaknis. Atraskit savąją savastį, atraskit iš naujo savo šaknis, savo tapatybę, savo tikėjimo ir mąstymo tradiciją! – taip skamba Pontifiko raginimas Senajam Žemynui.

Dar būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas, dabartinis Popiežius nuolat kėlė religinio, vertybinio ir moralinio reliatyvizmo problemą, kurios karčius vaisius šiuo metu raškome. Tuo tarpu savo pontifikato pradžioje, kasmetiniame popiežiškame kreipimesi į Romos kuriją, išsakytame 2005 m. gruodžio 22 d. Siksto koplyčioje, Popiežius iškėlė Bažnyčios trūkio ir tapatumo bei II Vatikano susirinkimo dokumentų supratimo ir įgyvendinimo problemą.

Pagrindinė minėtos kalbos mintis – neteisinga ir negalima į Bažnyčios raidą žvelgti tik iš kelių XX a. dešimtmečių perspektyvos, skirstyti Bažnyčią į prieš ir posusirinkiminę (t. y. buvusią prieš ir po II Vatikano susirinkimo). Būtina priimti visą ilgaamžę Bažnyčios tradiciją ir šios Tradicijos šviesoje suprasti II Vatikano susirinkimo dokumentus. (Tuo tarpu dabar egzistuoja du priešingi poliai: vieni laikotarpį po II Vatikano susirinkimo laiko kone apostaze, kiti remiasi iš trūkio hermeneutikos atsiradusia ideologija, kurios vedančioji mintis yra klaidatikystė – Bažnyčia esą atgimusi tik nuo II Vatikano susirinkimo).

Vėliau įvyko garsioji Popiežiaus Regensburgo paskaita, priminusi ne tik Viduramžiais vykusią ir vis dar aktualią krikščionybės ir islamo polemiką, bet ir kasdieniame diskurse į šoną nustumiamą racionalumo, proto, Dievo tvarka pagrįsto pasaulio suvokimo problematiką. Ši paskaita taipogi akcentavo ypatingą teologijos svarbą ne tik universitetinei kultūrai, bet ir Europos tapsmui.

Vėlesniuose dokumentuose, kalbose, pamoksluose, itin didelio populiarumo sulaukusioje trečiadienių audiencijų katekezėje (neseniai paskelbta statistika rodo, kad nuo Benedikto XVI pontifikato pradžios į šias audiencijas atvykstančių žmonių skaičius padvigubėjo ir jau ženkliai pranoksta pirmtako audiencijas), Popiežius nuolat skelbia pagrindines krikščioniško katalikų tikėjimo tiesas, tuo pačiu labai aiškiai bylodamas ir nusekuliarėjusiems Vakarams primindamas tas amžinąsias vertybes, ant kurių pamato ir išaugo visa Vakarų civilizacija.

Pavyzdžiui, priminimas, jog pragaro grėsmė yra didelė, savitu šaltu dušu apipila užsiliūliavusią katalikų dalį. Taip pat Lotynų Amerikos vyskupams primindamas pirminę ir esminę Bažnyčios misiją – gelbėti individualias sielas – Popiežius nurodo šiems ganytojams mažiau užsiiminėti įvairiais pasaulietiškais žaidimais ir pirmiausia rūpintis savo tikrąja ganytojiška veikla bei nebijoti būti nepopuliariems „karnavališkų“ žaidimų ištroškusių ganomųjų akyse.

Taigi paskutinis popiežiaus Benedikto XVI žingsnis – Motu proprio „Summorum pontificum“ paskelbimas – nebuvo keista pontifiko duoklė tradicionalistams (kaip paskelbė „Reuters“ informacija) ar II Vatikano susirinkimo principų atsisakymas (kaip jį suskubo kaltinti įvairūs progresyvistų sluoksniai). Tai tiesiog logiškas jo – uolaus kataliko, vieno iškiliausių šių laikų teologų, kunigo, vyskupo, popiežiaus – žingsnis ilgame gyvenimo kelyje.

Kuo gi ypatingas šis įsakas?

Išskirtinumą sudaro ne tik ir ne tiek II Vatikano susirinkimas, kiek įvykiai po jo – labiausiai nuo 1970 m. vykdyta liturgijos reforma. Šis klausimas gana opus, nes liturgija jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių laikyta ne šiaip apeigomis, bet išskirtine Bažnyčios dieviška tarnyste, bendruomenine malda, kurioje veikia pats Dievas kartu su visa Bažnyčia.

Be to, būtent liturgijoje ypatingu būdu išsaugoma ir perteikiama visa tikėjimo pilnatvė. Jau vėlyvojoje Antikoje buvo iškristalizuotas esminis liturginės maldos ir tikėjimo vienybės principas „lex orandi, lex credendi“ (liet. – maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas, t. y. kaip meldžiamės, taip ir tikime), kurį popiežius Benediktas XVI itin pabrėžia savo dekrete.

Tad bet kokie keitimai liturgijoje gali turėti nenuspėjamų padarinių ir esmingai pakeisti visą tikėjimą. (Neatsitiktinai stačiatikiai griežtai laikosi IV–VI a. susiformavusių liturgijos tradicijų, nors, pvz., jų muzikinis drabužis ir pasikeitęs).

Katalikų liturgija bėgant amžiams, žinoma, keitėsi. Tačiau tai vyko organiškai ir nuosekliai – niekada esmingai nekeičiant pagrindinių dalykų. Savo struktūra ir pagrindine sandara Romos lotyniškasis ritas iš esmės nesikeitė iki pat XX a. pradžios. Šv. Mišių kanonas (išskyrus kai kurias jo dalis) nusistovėjo jau popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo (590–604 m.) laikais. Įvairūs vėlesnių popiežių pakeitimai, kurių dauguma buvo papildymai bei kodifikavimai (svarbiausias iš jų – popiežiaus šv. Pijaus V 1570 m. išleistas Romos mišiolas, kodifikavęs Romos katalikų mišias pagal Romos kurijos tradiciją) šio liturgijos kanono esmingai nepakeitė.

Iš tiesų drastiški pakeitimai įvyko tik po II Vatikano susirinkimo. Susirinkimo dokumentuose kalbama apie liturgijos atnaujinimo būtinybę. Tačiau sykiu pabrėžta, kad „pakeitimai tebūna įvedami tik tada, kai iš jų numatoma tikros naudos Bažnyčiai, ir rūpestingai atsižvelgiant į tai, kad naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų“ (Sacrosanctum Concilium, 23).

Kartu pabrėžta, kad „Romos apeigose ir toliau tebūnie vartojama lotynų kalba“ (Sacrosanctum Concilium, 36). Akivaizdu, kad po Susirinkimo vykdyta reforma gerokai peržengė nurodytus rėmus ir gaires. Tiek liturginės reformos šalininkai, tiek jos priešininkai beveik vieningai sutarė, kad šios reformos metu Romos katalikų liturgija buvo ne tik reformuota, bet ir perkeista.

Tuometinis dar kardinolas Josephas Ratzingeris savo pratarmėje, parašytoje garsaus vokiečių liturgisto monsinjoro Klauso Gamberio knygai apie šiuolaikinį Romos ritą (pranc. leidimas – La Reforme liturgique en question, 1992), pastebėjo, kad senoji tradicinė liturgija buvo tarsi pakeista dirbtine, „fabrikuota“, sugalvota liturgija. Apie tikėjimą įžeidžiančias “kūrybiškumo” liturgijoje apraiškas kalba ir pats Benediktas XVI a. Motu proprio „Summorum Pontificum“ aiškinančiame laiške vyskupams. 

Nusiimprovizuota vietomis iki to, kad vietoj Evangelijos skaitinių kai kur imta „rengti“ akcijas ir skaityti „dvasingos“ literatūros veikalų ištraukas. Susirinkimo leidimas vartoti gimtąją kalbą skaitiniams virto visuotine norma liturgiją švęsti tik šiomis kalbomis, už priimtinumo ir legitimumo ribų nustūmus lotynų kalbą, nors ji iki šiol yra Romos rito kalba, o sykiu ir viena iš oficialių Vatikano kalbų. Kone visuotinai buvo atgręžti altoriai „į žmones“, nors tokia norma privalomai nebuvo nustatyta net ir Pauliaus VI 1970 m. Mišiolo rubrikose. Argumentas, jog tokia buvo pirmųjų krikščionių bendruomenių liturginės maldos kryptis, neturi jokio istorinio pagrindo ir yra klaidingas.  Priešingai, pastarųjų metų išsamūs moksliniai tyrinėjimai ir studijos akivaizdžiai įrodė, kad autentiška krikščionių maldos kryptis yra „veidu į Viešpatį“, t. y. atsigręžus į liturginius rytus.

Šio komentaro apimtis neleidžia išsamiai aptarti visų liturgijos reformos problemų. Užtektų paminėti, kad iškart po 1970 m. išleisto mišiolo kilo stiprus pasauliečių judėjimas už tradicinę liturgiją, privertęs jau popiežių Paulių VI suteikti indultus (leidimus) švęsti Eucharistiją pagal senąją formą. Įdomu pastebėti, kad Didžiojoje Britanijoje tarp šio judėjimo iniciatorių ir lemtingos peticijos autorių buvo ir garsi detektyvų kūrėja Agatha Christie. Popiežius Jonas Paulius II dar savo pontifikato pradžioje organizavo kardinolų komisiją, kuri nustatė, kad vadinamasis Pijaus V mišiolas ir visa senoji tradicinė liturgija niekada nebuvo uždrausta, ką pakartojo ir Benediktas XVI (nors de facto ji buvo draudžiama), o po arkivyskupo M. Lefebvre‘o schizmatinio akto 1988 m. jis išleido savo Motu proprio „Ecclesia Dei“, kuriuo įgalino švęsti liturgiją senąja tradicine forma (bei laikytis senojo liturginio kalendoriaus) su vietos vyskupo leidimu.

Bet dauguma vyskupų tokius leidimus suteikdavo labai nenoriai arba apskritai buvo labai priešiški šiai tradicijai.

Popiežius Benediktas XVI savo Motu proprio „Summorum pontificum“ čia padėjo tašką. Jo sprendimas ex cathedra įtvirtinti dvi to paties Romos rito išraiškas (duo usus unici ritus romani), pirmiausia žvelgtinas jo skelbiamos II Vatikano susirinkimo dokumentų tęstinumo hermeneutikos šviesoje, buvo vienintelis galimas ir teisingas.

Šiuo atveju Benediktas XVI neatmeta nieko, kas buvo ir yra geriausia Katalikų bažnyčios tradicijoje. Jis neatskiria, bet atvirkščiai, kaip ir dera didžiajam „tiltų statytojui“ (pontifex maximus) tiesia tiltus. Ne tik tarp skirtingų polių pačioje Bažnyčioje, bet ir tarp turiningos, svarios, turtingos praeities, kartais keistos ir sutrikusios dabarties, ir visa tai veda į ateitį. Būdamas Kristaus vikaras, jis pirmiausia veda Bažnyčią, tačiau sykiu šitaip nuolat primena ir pačiam pasauliui apie jo ištakas bei rodo, koks turėtų būti mūsų tolesnis kelias.