Nemažai mano pažįstamų šoka iš džiaugsmo, esą popiežius leidimą kunigams savo nuožiūra aukoti tridentiškojo rito Mišias suteikė remdamasis įvairių pasauliečių grupių prašymu.

Kiti į tokį sprendimą žiūri nepalankiai. Ir visai nebūtinai dėl to, kad norėtų sugadinti džiaugsmą tiems, kurie mėgaujasi tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis, o todėl, kad šis popiežiaus nutarimas jiems atrodo tarsi šiaudas vėjuje. Ir jiems visai nepatinka šio vėjo kryptis.

Daugelis dalykų, kuriuos spauda rašo apie Tridento Mišias, yra neteisingi. Esminiai šių Mišių bruožai nėra tai, kad jos aukojamos lotynų kalba ar kad kunigas meldžiasi žmonėms atsukęs nugarą. Juk esama puikios šiuolaikinės lotyniškųjų Mišių rito formos, kurią patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Nors ji ir nėra plačiai naudojama, manoje parapinėje bažnyčioje tokios formos Mišios aukojamos kasdien. 

O Bromptono koplytėlėje Londone švenčiant tokias šiuolaikines lotyniškas Mišias, kunigas meldžiasi parapijiečiams atsukęs nugarą. Žinoma, kunigas yra atsisukęs į altorių, o altorius simbolizuoja Kristaus kūną. Taigi tiek kunigas, tiek parapijiečiai drauge žvelgia į jį.

Aną šeštadienį paskelbęs motu proprio – taip šitoks dokumentas vadinamas, – popiežius Benediktas XVI pažymi, kad šiuolaikinės lotyniškos Mišios ir toliau liks įprasta Mišių forma (lotyniškojoje bažnyčioje; etiopai, chaldėjai, ukrainiečiai ir kai kurie kiti laikosi savų senovinių liturgijų).

Be to, popiežius pabrėžia, kad Tridento Mišios (šitaip vadinamos dėl to, kad įsigalėjo po Tridento Susirinkimo Mišių reformos trečiajame XVI a. ketvirtyje) ir po Vatikano II Susirinkimo patvirtintos Mišios nėra du „ritai“, o tik du to paties rito „pritaikymai“.

Tai, ką jis turi omenyje, iliustruoja iki Tridento Susirinkimo egzistavę lotyniškųjų Mišių variantai, kai Anglijoje daugiausia laikytasi Sarumo „pritaikymo“. Kadangi tai tik viena Romos rito variacijų, kalbėti apie „Sarumo ritą“ būtų neteisinga.

Kaip teigia popiežius, bendro pobūdžio leidimu naudoti „senąjį pritaikymą“ (Tridento Mišias) siekiama sutaikyti žmones, kurie atsitolino nuo Bažnyčios dėl „liturgijos deformacijų, kurias buvo sunku pakęsti“. Popiežius teigia, kad taip kalba iš savo patirties.

Tačiau šis sprendimas gali ir supriešinti žmones. Gausybėje interneto komentarų šiuo klausimu (nes prisirišimas prie interneto ir prisirišimas prie Tridento Mišių turi keistų bendrų bruožų) netgi pranašaujama, jog Romos Katalikų praktikoje bus įgyvendinta Anglikonų Aukštosios ir Žemosios Bažnyčių analogija.

Popiežius stengiasi tokiam susipriešinimui užbėgti už akių tardamas, kad „kunigai tose bendruomenėse, kurios laikosi ankstesnės Mišių formos naudojimo, negali iš principo atmesti Mišių šventimo pagal naująsias knygas“. Gal ir ne, nors sulaikyti juos gali būti keblu.

Kita vertus, esu girdėjęs tridentininkus niūriai spėliojant, kad vyskupai palaikys kunigus, kurie atsisakys aukoti senosios formos Mišias, ypač sekmadieniais.

Kodėl visa tai svarbu? Viena vertus todėl, kad Vatikano II Susirinkimas per pasauliečių dalyvavimą Bažnyčią paskatino atsigręžti į pasaulį, tad kai kurie žmonės dabar baiminasi, jog grįžimas prie liturgijos, kuri buvo naudojama iki šio Susirinkimo, kels grėsmę visoms jo reformoms.

Kita vertus, nuogąstaujama, kad, praradę sakraliuosius senųjų Mišių bruožus (tikrą bendrystę su Dievo sukurtu žmogumi), būsime su Vatikano II vandeniu išpylę ir kūdikį.

Verta pažymėti, kad tą pačią savaitę, kai buvo paskelbtas šis istorinis motu proprio, Vatikanas paskelbė ir oficialius atsakymus į klausimus apie Bažnyčios pobūdį. Vienas iš tų atsakymų skelbia, kad protestantiškų bažnyčių (taigi ir Anglikonų Bažnyčios) tikrąja to žodžio prasme negalima vadinti Visuotinės Bažnyčios dalimi.

Tai atkartoja 2000 m. paskelbto dokumento Dominus Iesus liniją. Už pastarąjį dokumentą šis popiežius buvo atsakingas, kai jis dar buvo kardinolas Ratzingeris.

Tada jis sukėlė Reformuotų Bažnyčių, kurios su Romos Katalikų Bažnyčia aptarinėjo vienybės klausimą, nepasitenkinimą. Sukels ir dabar. Tačiau šitaip bent jau bus aiškiai parodytos mūsų visų pozicijos ir priminta, kad abipusio geranoriškumo būtinybė yra dar didesnė.

 

„The Daily Telegraph“, 2007 07 14, vertė Kęstutis Pulokas