Liepos pradžia buvo kupina istorinių įvykių Katalikų bažnyčioje. Pirmiausia du tūkstančiai septintųjų metų septinto mėnesio septintą dieną galų gale buvo paskelbtas dokumentas, apie kurį įvairūs gandai gandeliai sklandė beveik porą metų ir kurio laukė daugybė tradiciškai nusiteikusių ir mąstančių katalikų visame pasaulyje.

Šis dokumentas dar iki paskelbiant susilaukė nemažai prieštaravimų. Kad ir kaip būtų keista, pirmiausia iš vyskupų lūpų. Pvz., didesnė dalis Prancūzijos ir net popiežiaus gimtosios Vokietijos ganytojų buvo priešiškai nusiteikę tuomet dar ruošiamo dokumento atžvilgiu.

Beje, nepanašu, kad ir Lietuvos vyskupai būtų labai apsidžiaugę – bent iki šiol jokios viešos jų reakcijos nėra.

Praėjusių metų pabaigoje katalikiškoje „blogosferoje“ net nuvilnijo neįtikėtina informacija apie tai, kad popiežius asmeniškai skambino prieštaraujantiems vyskupams, siekdamas asmeniškai paaiškinti savo intencijas.

Liepos 10-ąją Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė popiežiaus patvirtintą paaiškinimą apie tai, kad Kristaus bažnyčios pilnatvė atsiskleidžia ir glūdi (subsistit in) Katalikų bažnyčioje.

Skelbiama, kad stačiatikių bažnyčios, kurios išsaugojo ir tuos pačius tikrus sakramentus, ir turi apaštalinę įpėdinystę, yra tikros bažnyčios, tačiau savotiškai „sužeistos“, nes nėra vienybėje su Petro įpėdinio sostu, o sakramentų (ar bent jau didesnės jų dalies) nebeturintys ir apaštalinę įpėdinystę atmetusios protestantiškos konfesijos laikytinos krikščionių bendruomenėmis, bet ne visavertėmis bažnyčiomis.

Šį žingsnį sveikino stačiatikiai ir pasmerkė protestantai, sykiu taip netiesiogiai parodydami, kaip jie suprato ir tebesupranta ekumenizmą – kaip nuolaidas iš Romos katalikų bažnyčios pusės, kaip amžius skelbtų tiesų ir dogmų atsisakymo vardan neaiškios „vienybės“ neaišku kokiu pagrindu.

Benedikto XVI žingsniai ir jų reikšmė dabartiniame pasaulio vyksme pranoksta pirminę paskirtį. Tai ne tik Romos katalikų tapatybės stiprinimas, bet kartu ir kvietimas Europai (o per tai ir visam Vakarų pasauliui) atsiversti, arba bent jau atsipeikėti. Atraskit savo savastį, atraskit iš naujo savo šaknis, savo tapatybę, savo tikėjimo ir mąstymo tradiciją.

Pradėjęs nuo religinio, vertybinio ir moralinio reliatyvizmo problemos, kurios karčius vaisius šiuo metu raškome, iškėlimo pačioje savo pontifikato pradžioje, toliau tai dar sustiprino esmingu priminimu, apie Bažnyčios sklaidą istorijoje, iškeldamas trūkio ir tęstinumo hermeneutikos problemą, savo kalboje Romos kurijai, pasakytoje 2005 m. gruodžio 22 d. Siksto koplyčioje.

Ji skirta tarsi tik Bažnyčiai, tačiau išties aktuali ir mažų mažiausiai visai Europai. Pagrindinė jos mintis – neteisinga ir negalima į Bažnyčios raidą žvelgti tik iš kelių XX a. dešimtmečių perspektyvos, skirstyti Bažnyčią į prieš ir posusirinkiminę (t.y. buvusią prieš ir po II Vatikano susirinkimo), būtina matyti visą ilgaamžę Tradiciją ir tą patį II Vatikano susirinkimą (kurio aktyvus dalyvis buvo ir pats Josephas Ratzingeris) žvelgti jos šviesoje (kadangi išties egzistuoja du priešingi poliai – vieni laikotarpį po II Vatikano laiko kone apostaze, o kiti remiasi ideologija, kurios užslėpta mintis, kad Bažnyčia iš tikrųjų prasidėjo nuo II Vatikano susirinkimo, o ne nuo savo įkūrėjo Jėzaus Kristaus).

Vėliau garsioji Regensburgo paskaita, priminusi ne tik viduramžiais vykusią ir vis dar aktualią krikščionybės ir islamo polemiką, bet ir kasdieniame diskurse šonan nustumiamą racionalumo, proto, Dievo tvarka pagrįsto pasaulio suvokimo problematiką, priminė ir ypatingą teologijos svarbą ne tik universitetinei kultūrai, bet ir Europos tapsmui.

Tiek vėlyvesniuose dokumentuose, kalbose, pamoksluose, savo milžiniško populiarumo susilaukusioje gyvojoje katekezėje, vykstančioje trečiadieniais Romos Šv. Petro aikštėje priešais Šv. Petro baziliką (neseniai paskelbta statistika rodo, kad nuo Benedikto XVI pontifikato pradžios, ir į šias audiencijas atvykstančių žmonių skaičius padvigubėjo), jis nuolat skelbia pagrindines krikščioniško katalikų tikėjimo tiesas, sykiu labai aiškiai bylodamas ir nusekuliarėjusiems Vakaras primindamas tas amžinąsias vertybes, ant kurių pamato ir išaugo visa Vakarų civilizacija.

Vienos jų, pvz. kad pragaras vis tik yra, savotišku šaltu dušu išprausia užsiliūliavusią katalikų dalį. Primindamas pirminę ir esminę Bažnyčios misiją – gelbėti individualias sielas Lotynų Amerikos vyskupams savo vizito Brazilijoje metu – sykiu tiems patiems ganytojams primena mažiau užsiiminėti įvairiais pasaulietiškais žaidimais, o pirmiausia rūpintis savo tikrąja ganytojiška veikla ir nebijoti būti nepopuliariems tame pačiame pasaulyje.

Net ir pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjusi popiežiaus pastaba, išsakyta lėktuve skrendant į Braziliją apie tai, kad politikams – abortų šalininkams komunija negali būti teikiama – išplaukia iš tikėjimo prizmės, tačiau sykiu labai aiškiai byloja pasauliui.

Pasaulis pakankamai karštai reaguoja. Pvz., Amerikos prolife šalininkams tai buvo tarsi žibalas į ugnį dar labiau sustiprinti savo veiklą, o keliems senatoriams ir Atstovų rūmų nariams, suskubusiems parašyti protesto laišką popiežiui – tarsi raudonas skuduras buliui.

Taigi paskutinis popiežiaus Benedikto XVI žingsnis – Motu proprio Summorum pontificum – paskelbimas, nebuvo kažkokia duoklė tradicionalistams, kaip paskelbė „Reuters“ informacija, ar II Vatikano principų atsisakymas (kaip suskubo jį kaltinti įvairūs progresyvistų sluoksniai), o tiesiog logiškas viso jo gyvenimo, uolaus kataliko, vieno iškiliausių šių laikų teologų, kunigo, vyskupo, popiežiaus žingsnis ilgame kelyje.

Vis dėlto tai neeilinis žingsnis, nes štai jau antra savaitė apie tai nuolat diskutuoja viso pasaulio katalikiška žiniasklaida ir blogai. Pagaliau ir dvasininkijos reakcija į šį įsaką – nevienareikšmė.

Nuo ašarų (kone visi svarbiausi dienraščiai ir žinių agentūros išplatino italų vyskupo Lucos Brandolinio pasisakymą, kad jis „negalįs sulaikyti ašarų iš liūdesio“, kalbėjimo apie klaidą, nors popiežius tai paskelbė „ex cathedra“, kitaip tariant, neklystamai, iki tylaus ignoravimo ar nereagavimo, kaip, pvz., Lietuvoje, kur oficialios Lietuvos vyskupų konferencijos „Bažnyčios žinios“ jį paskelbė tik prieš kelias dienas ar kiek iškreipiančių paaiškinimų iki solidžios paramos ir džiūgavimo.

Kuo gi ypatingas šis įsakas?

Išskirtinumą sudaro ne tik ir ne tiek II Vatikano susirinkimas, kiek įvykiai po jo – labiausiai liturgijos reforma. Šis klausimas palyginti opus, nes liturgija jau nuo pirmųjų amžių laikyta ne šiaip apeigomis, bet išskirtine „vieša veikla“, Bažnyčios dieviška tarnyste, bendruomenine malda, kurioje veikia pats Dievas kartu su visa Bažnyčia.

Be to, būtent liturgijoje ypatingu būdu išsaugoma ir perteikiama visa tikėjimo pilnatvė — jau vėlyvojoje Antikoje buvo iškristalizuotas esminis principas, kurį popiežius Benediktas XVI mini ir savo dekrete — „lex orandi, lex credendi“ (maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas, t.y. kaip meldžiamės, taip ir tikime).

Tad bet kokie keitimai liturgijoje gali turėti nenuspėjamų padarinių ir esmingai pakeisti visą tikėjimą. Todėl neatsitiktinai stačiatikiai griežtai laikosi IV-VI amžiuje susiformavusių liturgijos tradicijų, nors, pvz., muzikinis jų drabužis ir pasikeitęs.

Katalikų liturgija per amžius, taip pat žinoma, keitėsi. Tačiau tai vyko organiškai ir nuosekliai, ir niekada esmingai nekeičiant pagrindinių dalykų. Tarkim, liturginės valandos (arba „dieviškoji tarnystė“ – „officium divinum“ – siaurąja prasme) — vienos paros bendruomeninių maldų ciklas, savo ruožtu susidėliojantis savaitėje (mat per savaitę nuo III-IV a. nusistovėjo tradicija išgiedoti visas 150 psalmių) katalikų liturgijoje galutinai nusistovėjo maždaug V a.

Klasikine forma tai užfiksuota pirmojo Vakarų vienuolių ordino įkūrėjo, Europos globėjo šv. Benedikto Nursiečio vienuoliško gyvenimo reguloje.

Savo struktūra ir pagrindine sandara jos iš esmės nesikeitė iki pat XX a. pr. Mišių kanonas (išskyrus kai kurios jos dalys) nusistovėjo popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo (590-604) laikais. Įvairūs vėlesnių popiežių pakeitimai, kurių dauguma buvo papildymai bei kodifikavimai (svarbiausias iš jų — tai popiežiaus šv. Pijaus V 1570 m. išleistas Romos mišiolas, kuris kodifikavo Romos katalikų mišias pagal Romos kurijos tradiciją) šio kanono esmingai nepakeitė.

Iš tiesų drastiški pakeitimai įvyko būtent po II Vatikano susirinkimo, kuomet pradėta vykdyti liturgijos reformą. Tiesa, susirinkimo dokumentuose kalbama apie liturgijos atnaujinimo būtinybę. Tačiau sykiu pabrėžta, kad „pakeitimai tebūna įvedami tik tada, kai iš jų numatoma tikros naudos Bažnyčiai, ir rūpestingai atsižvelgiant į tai, kad naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų”.

Kartu pabrėžta, kad „Romos apeigose ir toliau tebūnie vartojama lotynų kalba“. Nors įteisintas ir ribota gimtosios kalbos vartojimo galimybė, pirmiausia skaitiniams, kai kurioms maldoms ir giesmėms. Vis dėlto po susirinkimo vykdyta reforma gerokai peržengė nurodytus rėmus ir gaires. Tiek, kad kai kurie karščiausi jos šalininkai – vieni džiaugdamiesi, kiti sielodamiesi – beveik vieningai sutarė, kad paskutinės reformos metu katalikų liturgija buvo ne tik reformuota, bet ir esmingai pakeista.

Pvz., tuomet dar kardinolas Josephas Ratzingeris savo pratarmėje, rašytoje garsaus vokiečių liturgisto monsinjoro Klauso Gamberio knygai apie šiuolaikinį Romos ritą, pastebėjo, kad senoji tradicinė liturgija buvo tarsi pakeista dirbtine, „fabrikuota“, sugalvota liturgija).

Apskritai, buvo nužengta dar toliau, nei buvo ir pačių reformatorių sumanyta, ypač tai stipriai pasireiškė iškart po 1970 m. reformos – aštuntajame ir iš dalies devintojo dešimtmečio pradžioje (apie tai užsimena ir pats Benediktas XVI a. savo prie Motu proprio pridėtame laiške vyskupams).

Įsigalėjo liturgijos, kaip improvizacijos, nuostata (nors tai nebuvo oficialiai numatyta net ir tų pačių reformatorių). Nusiimprovizuota vietomis iki to, kad vietoj Evangelijos skaitinių kai kur imta „rengti“ akcijas ir skaityti „dvasingas“ literatūros veikalų ištraukas.

Leidimas vartoti gimtąją kalbą skaitiniams virto visuotine norma liturgiją švęsti tik šiomis kalbomis, už priimtinumo ir legitimumo ribų nustūmus lotynų kalbą, nors ji iki šiol yra Bažnyčios kalba, o sykiu ir viena iš oficialių Vatikano kalbų.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Priešiškumo lotyniškoms mišioms tarp ganytojų netrūksta ir Lietuvoje.

Kone visuotinai buvo atgręžti altoriai „į žmones“, nors pati tokia norma privalomai nėra nustatyta net ir dabartinio mišiolo rubrikose, nes tokia esą buvusi pirmųjų krikščionių bendruomeninės maldos forma.

Bet pastarųjų metų išsamūs moksliniai tyrinėjimai ir studijos akivaizdžiai įrodė, kad autentiška krikščionių maldos kryptis yra „veidu į Viešpatį“, t.y. atsigręžus į liturginius rytus (todėl tokia svarbi buvo geografinė bažnyčių rytų-vakarų ašis, kurios iki šiol itin griežtai laikosi ortodoksai), t.y. būtent tokia, kokia buvo ir iki šiol yra tradicinėse mišiose arba ekstraordinarinėje Romos rito mišių formoje.

Šiuo atveju, tai reiškia ne kunigo nusisukimą nuo bendruomenės, o atvirkščiai – visos bendruomenės bendrą maldą bendra kryptimi, kunigui, kuris aukoja mišias „Kristaus asmenyje“ vadovaujant ir visiems bendrai „atsisukus į Viešpatį“.

Lietuviams būtų pravartu paskaityti teologo Beno Ulevičiaus studiją „Veidu į rytus“.

Šio nedidelio straipsnio apimtis neleidžia išsamiai aptarti visų liturgijos reformos problemų. Užtektų paminėti, kad iškart po 1970 m. išleisto mišiolo kilo stiprus pasauliečių judėjimas už tradicinę liturgijos formą, privertęs jau popiežių Paulių VI suteikti indultus (leidimus) švęsti Eucharistiją pagal senąją formą.

Pvz. Anglijoje tarp šio judėjimo inciatorių ir lemtingos peticijos autorių buvo ir garsi detektyvų kūrėja Agatha Christie. Popiežius Jonas Paulius II dar savo pontifikato pradžioje organizavo kardinolų komisiją, kuri nustatė, kad vadinamasis Pijaus V mišiolas ir visa senoji tradicinė liturgija niekada nebuvo uždrausta, ką pakartojo ir Benediktas XVI (nors de facto, ji buvo draudžiama), o po arkivyskupo M. Lefevre‘o schizmatinio akto 1988 m. jis išleido savo Motu proprio Ecclesia Dei, kuriuo įgalino švęsti liturgiją senąja tradicine forma (bei laikytis senojo liturginio kalendoriaus) su vietos vyskupo leidimu.

Bet dauguma jų tokius leidimus suteikdavo labai nenoriai arba apskritai buvo labai priešiški šios tradicijos atžvilgiu.

Popiežius Benediktas XVI savo Motu proprio „Summorum pontificum“ čia padėjo tašką. Jo spredimas paskelbti dvi to paties Romos rito formas, pirmiausia žvelgtinas jos skelbiamos tęstinumo hermeneutikos šviesoje, buvo vienintelis galimas ir teisingas.

Šiuo atveju jis neatmeta nieko, kas buvo ir yra geriausia katalikų bažnyčios tradicijoje; jis neatskiria, bet atvirkščiai, kaip ir dera didžiajam „tiltų statytojui“ (pontifikui) tiesia tiltus. Ne tik tarp skirtingų polių pačioje Bažnyčioje, bet ir tarp turiningos, svarios, turtingos praeities, kartais keistos ir sutrikusios dabarties, ir visa tai veda į ateitį. Būdamas Kristaus vikaras jis pirmiausia veda Bažnyčią, tačiau sykiu šitaip jis nuolat primena ir tam pačiam pasauliui apie jo ištakas bei rodo, koks turėtų būti mūsų kelias toliau.