Roma dixit, causa finita est (Roma tarė, byla yra užbaigta). Toks yra senas, imperinės Romos laikus menantis posakis. Romos provincijų prokuratorių neišspręsti reikalai imperijos galia buvo negrįžtamai išrišami Romoje.

Kiekvienas neaprėpiamos imperijos kampelis, eiliniai piliečiai ir nukariautos tautos jautė Romos galybės betarpišką alsavimą.

Šis posakis ne tik primena didingus Europos praeities laikus, bet ir atspindi dabartinės Romos katalikų lotynų ritualo bažnyčios dabartį.

Romos popiežius negrįžtamai išriša su tikėjimu „į vieną Dievą visagalį“ susijusius ginčus. Popiežius ne pats sukuria, bet patvirtina iš Bažnyčios, Kristaus Sužadėtinės, ilgametės maldos praktikos (lex orandi) kylančią tikėjimo tiesą (lex credendi), kuri tampa privaloma visiems plačiame pasaulyje pasklidusiems katalikams.

Benediktas XVI deramu žodžiu bei tvirtu veiksmu, t. y privaloma visiems katalikams Motu proprio įsako forma, tik ką išrišo beveik 40 metų Romos katalikų bažnyčios viduje eskaluotą nesusipratimą. 1970 metais Popiežius Paulius VI metais prisakė Bažnyčiai naują šventų Mišių ir kitų sakramentų šventimo formą. Nauja šventimo forma tapo linksniuojama „naujos tvarkos“ (Novus ordum) vardu. Tačiau Paulius VI nepanaikino „senosios“ su popiežių šv. Grigaliaus Didžiojo (VIa.), šv.Pijaus V vardais bei Tridento susirinkimu (XVI a.) susietos Mišių ir sakramentų šventimo tvarkos.

Kaip gali būti panaikinta iki XX amžiaus pabaigos nekintama mūsų meilės Dievui tvarka?! Tiesiog ši „nauja tvarka“ dabartiniame pasaulyje tapo, matyt, labiau priimtina, todėl, anot šio popiežiaus Motu proprio, II Vatikano susirinkimas išreiškė troškimą, kad būtų atnaujinta derama pagarba dieviškajam kultui, o taip pat ir „pritaikyta mūsų laikams“.

Tačiau ši liturginė reforma pagimdė ir didelę bėdą pačioje Bažnyčioje. „Summorum Pontificum“ įsaką palydinčiame laiške visiems vyskupams popiežius Benediktas XVI sako: „Tai [t. y. daugelio tikinčiųjų noras „susigrąžinti jiems brangią šventosios liturgijos formą“] atsitik todėl, kad daugelyje vietų liturgijos šventimas nesutiko su naujojo Mišiolo liturginėmis normomis; tikintieji suprato, kad šis naujasis Mišiolas įgalioja ir net reikalauja kūrybiškumo; o tai dažnai nuvesdavo prie liturgijos iškraipymo, su kuo nebuvo lengva susitaikyti. Aš kalbu iš patirties, nes ir aš pats pergyvenau šį laikotarpį su jo viltimis ir nesusipratimais. Ir aš mačiau, kaip neatsakingai, pasiremiant tik individualiu sprendimu, liturgijos iškraipymai sukėlė didelį skausmą žmonėms, kurie buvo įsišakniję Bažnyčios tikėjime“.

Didžioji iš šios reformos išsirituliojusi bėda yra ta, kad ji sukėlė revoliuciją tikinčiųjų savimonėje. Kaip ir būdinga revoliucijoms, „nauja“ naikina „seną“ kaip naikintino blogio atmatą. Nepaisant gerų ir nuoširdžių ketinimų, panašiai atsitiko ir su šia liturgijos reforma, kuri prasidėjo 7-ajame dešimtmetyje, kuomet Europoje sklandė visokio išsilaisvinimo ir panašių revolicijų idėjos.

Nauja Mišių tvarka ne tik buvo supriešinama tūkstantmetei Bažnyčios liturgijos šventimo tvarkai, bet ir pačiai Tradicijos išpuoselėtai Bažnyčios tapatybei kaip viduramžiškai pasenusiai ir atmestinai. Bažnyčios tapatybės supratimas tapo dviprasmis, jis suskilo į „seną“ ir „naują“; dažnai agresyviai įgyvendinama liturginė reforma neleido tikintiesiems susivokti, atskirti Dvasios veikimą nuo pasaulietinio mistifikuoto ir sociologizuoto šlamšto. „Senų“, arba tridentinių, Mišių šventimas užsitarnaudavo ne tik pašaipas, bet ir prakeiksmus.

„Sena“ buvo bloga, nes „nugara į žmones“ - tai ne žmonėms. O „nauja“ buvo gera, nes žmonėms. Šis klaidingas supriešinimas visuomet būdavo paremiamas II Vatikano Susirinkimo autoritetu, o dar ir pasaldinamas pasakomis apie pirmųjų krikščionių tarpe vyravusią visuotinę meilę. Naujojo amžiaus Bažnyčioje šaukliai paprastiems tikintiesiems nepailsdami tvirtindavo, kad lotyniškos Mišios yra uždraustos, grigališkasis choralas taip pat.

Tuo tarpu raidė byloja priešingai: II Vatikano Susirinkimas prisakė nepamiršti melstis lotynų klaba, o grigališkąjį choralą prisakė laikyti „tikruoju lotyniško ritualo giedojimu“. Šaukliai prieštaraudavo, kartodami tuomet, atrodė, visagalę, tačiau nieko nereiškiančią formulę: pagal „II Vatikano dvasią“ viskas turi būti nauja.

Nejučia prisimeni, kad kažkada Prancūzijos revoliuciją įvykdę Naujojo Apšvietos amžiaus šaukliai itin uoliai giljotinavo „seno“ pasaulio vertybių įkūnytojus kunigus, vienuolius, aristokratus, vienu žodžiu, krikščionis.

Atėjo laikas, kuomet „seno – naujo“ priešstata lyg „šėtono dūmai į šventovę“ (kaip sakydavo Paulius VI) įsiveržė ir į Dievo dabartimi, būtent, Kristaus apaštalams ir jų įpėdiniams vyskupams perduota nekintama Tradicija, alsuojančią Bažnyčią.

Šiandien Popiežius Benediktas XVI savo įsaku išplėšė piktąjį pleištą iš Bažnyčios savimonės: „Pauliaus VI-ojo prisakytas Romos Mišiolas yra ordinarinė (ordinaria) Lotyniškojo ritualo Katalikų bažnyčios Maldos įstato (Legis orandi) išraiška. Tuo tarpu šventojo Pijaus V ir palaimintojo Jono XXIII perleistas Romos Mišiolas turi būti (habeatur uti) išskirtine (extraordinaria) to paties Maldos įstato (Lex orandi) išraiška. Šios dvejos Bažnyčios Maldos įstato (legis orandi) išraiškos jokiu būdu neves Bažnyčios į Maldos įstato padalijimą; tėra dveji vieno Romos ritualo naudojimo būdai (duo usus unici ritus romani).

Todėl Mišių Aukos šventimas pagal tipingą 1962 pal. Jono XXIII prisakytą Romos Mišiolą niekada nebuvo panaikintas ir yra leistinas kaip išskirtinė Bažnyčios Liturgijos forma (formam extraordinariam Liturgiae Ecclesiae)“ (Motu Proprio „Summorum Pontificum“, I Artikulas).

Taigi tvirtai, ant Petro Uolos pastatytos Bažnyčios tikėjimu žinome: turime vieną, o ne kelis (tariamai „seną“, o po to „naują“) Maldos įstatą; turime vieną tikėjimą, vieną Dievą, vieną širdį. O „revoliucijų pagimdytoms“ ideologijoms ir tik iš pastarųjų kylantiems Bažnyčioje susiskaldymams yra ne vieta. Kristaus Sužadėtinės širdis yra vientisa, tvirtai įstatyta maldoje Viešpačiui.

Aišku, „naujojo amžiaus“ įpročiai Katalikų Bažnyčioje įsisenėjo. O ir senasis priešas, tiek metų mušęs į mūsų savimonę pleištą, taip lengvai nepasitrauks. Štai šiandienis Reuters-BNS „šedevras“ (beje, neprofesionalus): „Popiežius Benediktas XVI šeštadienį išleistu dekretu leido plačiau naudoti senąsias lotyniškąsias mišias ir 1,1 mlrd. pasaulio katalikų pareiškė, kad nėra ko baimintis jo duoklės tradicionalistams“.

Kristaus vikaras niekam duoklių nemoka. Jis nėra užkariautas ir kažkieno pavergtas. Jis daro tai, ką daug metų pats, būdamas kardinolu Ratzingeriu ir teologu drąsiai skelbė. „Summorum Pontificum“ galia dvasinė Romos valdžia skelbia tiesą. O kaip daug žmonių norėtų, net ir tikinčiųjų tarpe, kad ši tiesa būtų kitokia? Juk lengviau gyventi, kai tikėjimo našta tokia žmogiškai sava ir lengva ... kam toks aukos, šiais gerais patogiais laikais ...

Nejaugi jūs, galingieji skelbėjai, pulsite gelbėti Popiežiaus nuo duoklės mokėjimo?! Gal Reuters-BNS paskelbs ir Maldos už Popiežiaus nuo tradicionalistų išlaisvinimą savaitę. Neapsijuokite tik ...

Roma dixit, causa finita est.