Jau dvejus metus Šventojo tėvo pareigose išbuvęs Benediktas XVI-asis tikriausiai greitai patvirtins savo, kaip nesutramdomo tradicionalisto, reputaciją. Jo rūpestingumas ir intelektualumas buvo paskatinęs progresyviuosius bažnyčios veikėjus manyti, kad anksčiau kietosios linijos šalininku laikytas kardinolas Josephas Ratzingeris kiek atnaujins ir liberalizuos nelanksčią katalikybės doktriną. Tačiau balandžio 16-ąją 80-ąjį jubiliejų švęsiantis popiežius nebus vadinamas „Benediktu Reformuotoju“, rašo žurnalas Time.

Artimiausiomis savaitėmis bažnyčios vadovas turėtų išleisti dokumentą, kuriuo bus įteisintos labiau paplitusios tradicinės Lotyniškosios Mišios. Jų buvo atsisakyta Antrosios Vatikano tarybos praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje vykusio susirinkimo metu. Vatikano valstybės sekretorius Tarcisio Bertone neseniai patvirtino, kad ši „motu proprio“ – asmeninė pontifiko iniciatyva – leis bet kuriam kunigui mišias laikyti pagal senąją Tridentinę apeigą (ji atliekama lotynų kalba kunigui atsisukus į altorių, nugara į tikinčiuosius). Tam nebereikės vietos vyskupo pritarimo, kuris iki šiol buvo privalomas.

Prieš aštuonioliką mėnesių vienas Romoje veikiantis progresyvių pažiūrų dvasininkas teigė buvęs „nustebintas to, kad (Benediktas) yra atviras naujoms idėjoms“. Tačiau šiandien tas pats kunigas yra nusivylęs. Nebuvo jokių iš anksto prognozuotų reformų: komunijos draudimo išsiskyrusiems ar iš naujo susituokusiems katalikams panaikinimo, celibato reikalavimo kunigams naikinimo, gėjų įsileidimo į seminarijas ar sušvelnintos pozicijos dėl prezervatyvų naudojimo AIDS iškankintoje Afrikoje.

Praėjusį mėnesį išleistas popiežiaus paskutinis dokumentas apie nuotaikingą ir intelektualų 2005-ųjų spalio vyskupų susirinkimą dėl Eucharistijos gerai atspindi popiežiaus požiūrį. Anot vieno dalyvavusio bažnyčios atstovo, „jis sureagavo į visą Sinodo debatą ir tuomet mums davė dokumentą, kuris paprasčiausiai gina esamą padėtį“. Tas pats pareigūnas pripažįsta, kad anksčiau būta daugiau optimizmo dėl Benedikto XVI-ojo: „žmonės tikėjosi, kad su tokiu intelektualiu įžvalgumu ir teologijos supratimu jis bus tokioje padėtyje, kur galės kai ką pakeisti. Deja, nemanau, kad mes matėme nors vieną tokių pokyčių.“

Žinoma, per pastaruosius metus Bavarijos prelatui ir ilgamečiui Vatikano pareigūnui daug kas pasikeitė. Jis tapo pasaulinio masto lyderiu ir po kontroversiškų pareiškimų apie kitus tikėjimus turėjo išmokti daug pamokų apie viešuosius ryšius. Kitą mėnesį vyksianti popiežiaus kelionė į Braziliją parodys, kaip jis sugeba tiek dvasiškai, tiek politiškai paveikti iš skurdo brendančią šalį, kurioje pastaraisiais metais įsigalėjo evangelikų judėjimai.

Bet kurio popiežiaus svarbi darbo dalis yra doktrinos ir disciplinos klausimų sprendimas. Benedikto „nesimėtymo“ kelias vertinamas kaip bandymas apginti katalikybę Europoje nuo, jo nuomone, stiprėjančių sekuliarizuotų kultų. Šventasis tėvas ne tik nori atgaivinti senąsias krikščioniškas Europos vertybes, ko siekia ir liberalieji teologai – Kenterberio arkivyskupas Rowanas Williamsas ir kardinolas Godfriedas Daneelsas. Jis taip pat siekia krikščionybę stiprinti sugrįžtant prie senovinių jos ištakų, kurias vertina kaip vienintelę efektyvią atramą prieš reliatyvizmą.