Su dideliu pasitikėjimu ir viltimi aš patikiu jums kaip ganytojams naujo apaštalinio laiško Motu proprio apie Romos liturgijos, buvusios iki 1970 m. reformos naudojimą, tekstą. Šis dokumentas yra daugelio apmąstymų, skaitlingų konsultacijų ir maldos vaisius.

Naujienų pranešimai ir vertinimai, neturint pakankamai informacijos, sukėlė nemažą sumaištį. Buvo labai skirtingų reakcijų – nuo džiaugsmingo priėmimo iki šiurkščios opozicijos, ir tai dėl plano, kurio turinys realiai nebuvo žinomas.

Šiam dokumentui buvo tiesiogiai priešinamasi dėl dviejų baiminimųsi, kuriuos norėčiau arčiau aptarti šiame laiške.

Pirmiausia kilo baimė, kad dokumentas sumenkina Vatikano Antrojo Susirinkimo autoritetą, nes esą suabejota vienu iš esmingiausių jo sprendimų – liturgine reforma.

Ši baimė yra nepagrįsta. Šiuo klausimu pirmiausia turime pasakyti, kad Pauliaus VI išleistas ir po to du kartus Jono Pauliaus II perleistas Mišiolas akivaizdžiai yra ir toliau liks eucharistinės liturgijos normalia forma – forma ordinaria. Paskutine Missale Romanum versija, buvusia iki Susirinkimo, išleista popiežiaus Jono XXIII autoritetu 1962 m. ir naudota Susirinkimo eigoje, dabar bus galima naudotis kaip liturginės celebracijos forma extraordinaria. Nedera kalbėti apie šias dvi Romos Mišiolo versijas kaip apie „du ritualus“. Iš tiesų tai yra dvejopa vieno ir to paties ritualo vartosena.

Kalbant apie 1962 m. Mišiolo kaip Mišių liturgijos forma extraordinaria naudojimą, norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad šis Mišiolas niekuomet nebuvo teisiškai atšauktas, taigi iš principo buvo visuomet leidžiamas. Įvedant naująjį Mišiolą, neatrodė reikalinga paskelbti specifines normas galimam ankstesniojo Mišiolo naudojimui. Tikriausiai buvo manoma, kad tai tebus kelių individualių atvejų klausimas ir juos bus galima kiekvieną atskirai spręsti vietiniame lygyje. Tačiau po to greitai išaiškėjo, kad didelis skaičius žmonių liko stipriai prisirišę prie šios Romos ritualo vartosenos, nes ji buvo jiems įprasta nuo vaikystės. Taip buvo ypač šalyse, kur liturginis judėjimas suteikė daugeliui žmonių žymų liturginį išsilavinimą ir gilų, asmenišką susipažinimą su ankstesne liturginės celebracijos forma. Mes visi žinome, kad arkivyskupo Lefebvre‘o vadovaujamame judėjime ištikimybė senajam Mišiolui tapo išoriniu savimonės ženklu; tačiau tuomet įvykusio skilimo priežastys buvo gilesnio lygmens. Daugelis žmonių, kurie aiškiai pripažino įpareigojantį Vatikano II Susirinkimo pobūdį ir buvo ištikimi popiežiui ir vyskupams, nepaisant to, taip pat troško atgauti šventosios liturgijos formą, brangią jiems. Taip atsitiko pirmiausia todėl, kad daugelyje vietų celebracijos neatitiko naujojo Mišiolo nurodymų, o šis Mišiolas buvo suprantamas kaip patvirtinantis ar net skatinantis kūrybingumą, kuris dažnai vedė prie sunkiai pakenčiamų liturgijos iškraipymų. Aš tai kalbu iš patirties, nes ir aš gyvenau šiuo laikotarpiu, pilnu vilčių ir sąmyšio. Aš mačiau, kaip savavališki liturgijos iškraipymai sukėlė gilų skausmą žmonėms, įsišaknijusiems Bažnyčios tikėjime.

Todėl popiežius Jonas Paulius II jautėsi įpareigotas savo Motu proprio Ecclesia Dei (1988 liepos 2 d.) nurodyti gaires 1962 m. Mišiolo naudojimui; tačiau šiame dokumente nebuvo detalių taisyklių, jis tik bendrai apeliavo į geranorišką vyskupų atsiliepimą, matant „teisėtus lūkesčius“ tų tikinčiųjų, kurie prašė šios Romos Ritualo vartosenos. Tuo metu popiežius pirmiausia norėjo padėti Šv. Pijaus X brolijai atgauti pilną bendrystę su Petro įpėdiniu ir bandė pagydyti vis skaudžiau jaučiamą žaizdą. Nelaimei, šis susitaikymas dar neįvyko. Nepaisant to, daugelis bendruomenių dėkingai pasinaudojo Motu proprio teikiamomis galimybėmis. Kita vertus, liko sunkumų dėl 1962 m. Mišiolo naudojimo už šių grupių ribų, nes trūko tikslių juridinių normų ir ypač dėl to, kad vyskupai tokiais atvejais dažnai bijodavo sukelti abejonių Susirinkimo autoritetu. Tuoj po Vatikano Antrojo Susirinkimo buvo manoma, kad prašymai leisti naudoti 1962 m. Mišiolą apsiribos vyresniąja karta, užaugusia su juo, tačiau pastaruoju metu tapo aiškiai matoma, kad ir jauni žmonės atrado šią liturgijos formą, pajuto jos trauką ir pamatė joje jiems tinkamą būdą susitikti su Švenčiausiosios Eucharistijos paslaptimi. Taip kilo poreikis aiškesniam teisiniam sureguliavimui, kuris nebuvo numatytas 1988 m. Motu proprio laikais. Dabartinės normos taip pat ketina išlaisvinti vyskupus nuo nuolatinio poreikio vis iš naujo spręsti, kaip atsakyti į įvairias situacijas.

Antra, diskusijose laukiant Motu proprio buvo išreikšta baimė, kad platesnio 1962 m. Mišiolo naudojimo galimybė ves prie nesantaikos ar net skilimų parapijų bendruomenėse. Ši baimė man taip pat atrodo gana nepagrįsta. Senojo Mišiolo naudojimui reikia tam tikro liturginės formacijos laipsnio ir šiek tiek lotynų kalbos žinių; tačiau to nebesutiksi taip dažnai. Jau vien dėl šių konkrečių sąlygų aiškiai matoma, kad naujasis Mišiolas tikrai liks ordinarine Romos ritualo forma, ne vien dėl juridinių normų, bet ir dėl aktualios padėties tikinčiųjų bendruomenėse.

Tiesa, kad būta perlenkimų ir kartais socialiniai aspektai būdavo netinkamai siejami su laikysena tikinčiųjų, prisirišusių prie senosios lotynų liturginės tradicijos. Jūsų meilė ir ganytojiška išmintis bus paskata ir gairė šių aspektų pataisymui. Todėl šios dvi Romos ritualo vartosenos formos gali praturtinti viena kitą: nauji šventieji ir kai kurios naujosios prefacijos gali ir turi būti įtrauktos į senąjį Mišiolą. Komisija Ecclesia Dei, palaikanti ryšį su įvairiomis grupėmis, kurios laikosi usus antiquior, išstudijuos praktines galimybes šiuo klausimu. Mišių pagal Pauliaus VI Mišiolą celebravimas galės stipriau nei iki šiol pademonstruoti sakralumą, kuris daugelį žmonių traukia prie senosios vartosenos. Tvirčiausia garantija, kad Pauliaus VI Mišiolas gali suvienyti parapines bendruomenes ir būti jų mylimas, yra tai, kad pagal jį bus celebruojama labai pagarbiai ir harmoningai su liturginiais nurodymais. Tai leis išryškėti šio Mišiolo dvasiniams turtams ir teologiniam gilumui.

Dabar pereisiu prie pozityvios priežasties, paskatinusios mane paskelbti šį Motu proprio, kuris atnaujins 1988 m. dokumentą. Tai reikalas pasiekti vidinį susitaikymą Bažnyčios viduje. Žvelgiant į praeitį, į skilimus, kurie bėgant amžiams sužalojo Kristaus Kūną, nuolat kyla įspūdis, kad tais kritiniais pasidalinimų momentais Bažnyčios vadovai nepakankamai padarė, kad išlaikytų ar atgautų susitaikymą ir vienybę. Susidaro įspūdis, kad Bažnyčios aplaidumas turėjo būti kaltinamas dėl gėdos, jog šie pasidalinimai įsitvirtino. Šis žvilgsnis į praeitį mums šiandien uždeda atsakomybę: imtis visų pastangų, kad visi tie, kurie tikrai trokšta vienybės, neliktų tame atsiskyrime ir nepatektų į jį iš naujo. Aš galvoju apie sakinį Antrajame laiške korintiečiams, kur Paulius rašo: „Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi. Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. Tad atsimokėkite tuo pačiu... ir praplėskite savo širdis!“ (2 Kor 6, 11–13). Žinoma, Paulius kalbėjo kitame kontekste, bet jo raginimas gali ir turi paliesti ir mus, ypač šiuo klausimu. Nuoširdžiai atverkime savo širdis ir duokime erdvės viskam, ką laidžia pats tikėjimas.

Nėra prieštaravimo tarp dviejų Romos Mišiolo leidimų. Liturgijos istorijoje yra augimas ir pažanga, bet nėra jokio skilimo. Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventu, lieka šventa bei didu ir mums, bet to negalima staiga visiškai uždrausti ar bent laikyti žalingu. Tai ragina visus mus saugoti lobius, kurie išsivystė Bažnyčios tikėjime ir maldoje, ir suteikti jiems deramą vietą. Nereikia nei sakyti, kad norėdami parodyti visišką bendrystę, kunigai ir bendruomenės, prisirišusios prie ankstesnės vartosenos, negali iš principo atsisakyti celebruoti pagal naujas knygas. Visiškas naujojo ritualo atmetimas nederėtų su jo vertės ir šventumo pripažinimu.

Baigdamas, brangūs Broliai, aš labai norėčiau pabrėžti, kad šios naujos normos niekaip nesumažina jūsų autoriteto ir atsakomybės, nei dėl liturgijos, nei dėl pastoralinio rūpesčio tikinčiaisiais. Kiekvienas vyskupas iš tiesų yra liturgijos tvarkytojas savo diecezijoje (plg. Sacrosanctum Concilium, 22: „Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei, kuri yra Apaštalų Sostas ir pagal teisės nuostatas vyskupas“).

Taigi niekas neatimta iš vyskupo valdžios, o jo vaidmuo yra likti budriam, kad viskas vyktų taikiai ir ramiai. Jei kiltų kokia nors problema, kurios negali išspręsti klebonas, vietos ordinaras visuomet galės įsikišti, tačiau laikantis visko, kas išdėstyta naujose Motu proprio normose.

Be to, norėčiau pakviesti jus, brangūs Broliai, po trijų metų nuo šio Motu proprio įsigaliojimo atsiųsti Šventajam Sostui ataskaitą apie jūsų patirtį. Jei išaiškės tikrai rimtų sunkumų, galėsime ieškoti išeičių.

Brangūs Broliai, su dėkingumu ir pasitikėjimu aš patikiu jūsų kaip ganytojų širdims šiuos Motu proprio puslapius ir jo normas. Visuomet atsiminkime apaštalo Pauliaus žodžius, skirtus Efezo vyresniesiems: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju“ (Apd 20, 28).

Aš patikiu šias normas galingam Marijos, Bažnyčios Motinos, užtarimui, ir širdingai suteikiu jums, brangūs Broliai, jūsų diecezijų klebonams ir visiems kunigams, jūsų bendradarbiams, taip pat visiems jūsų tikintiesiems, savo apaštalinį palaiminimą.

 

 

(http://www.vatican.va/holy_father/benedict_xvi/letters/2007/documents/hf_ben-xvi_let_20070707_lettera-vescovi_en.html. Iš anglų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)