Birželio 16 d. suėjo penki metai nuo didžio lietuvių bažnytinio gyvenimo veikėjo prelato Lado Tulabos iškeliavimo į amžinybę. Prelatas mirė 2002 06 16 Romoje, eidamas 91-uosius metus. L. Tulaba – Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos Romoje steigėjas ir jos ilgametis rektorius (1945–1985), Šventojo Rašto dėstytojas ir vertėjas, lietuvių išeivijos visuomenininkas.

Ta proga verta prisiminti: 1960 m. liepą prie Šv. Kazimiero kolegijos pradėjo veikti seserų kotryniečių vedami svečių namai Villa Lituania. Juose 1967–1969 m. gyveno Šv. Pijaus X brolijos steigėjas arkivyskupas M. Lefebvre‘as. 2001 m. rugpjūtį, dar būdamas diakonu, aplankiau jau sunkiai sergantį L. Tulabą. Prelatas man nurodė kambarį, kuriame buvo įsikūręs arkivyskupas. Būtent čia pas arkivyskupą ėmė lankytis tikėjimo krizės universitetuose sukrėsti seminaristai, čia gimė tradicinės seminarijos ir Brolijos steigimo idėja.

L. Tulaba buvo per silpnas ką nors papasakoti apie M. Lefebvre‘ą, tačiau daug įdomių minčių galima rasti prelato atsiminimuose „Romos popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija“ (Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius, 1998). Pateiksime įdomiausias, nors kartais ir ilgesnes, citatas iš šio svarbaus Lietuvos Bažnyčios istorijos dokumento.

 

 

Savo knygoje arkivyskupą M. Lefebvre‘ą prelatas prisimena tik paminėdamas jo mirtį:

„[1991 m.] Kovo 25 d., per Apreiškimo šventę, mirė arkivysk. M. Lefebre. Mirė nesusitaikęs su Bažnyčia. Tiesa, prieš mirdamas pareiškė, jog niekad nebuvo išėjęs iš Bažnyčios ir prisistatys Viešpačiui amžinybėje kaip Bažnyčios sūnus. Kolegijoje mums buvo gerai pažįstamas. Gyveno mūsų svečių namuose [Vatikano] II Susirinkimo metu dvejus metus. Buvo gilaus tikėjimo, bet ir didelio užsispyrimo. Atsakomybė Dievui tenka ne vien arkivyskupui, bet ir tiems Romos Kurijos aukštiems pareigūnams, kurie neleido jam asmeniškai pasikalbėti ir išsiaiškinti su Šventuoju Tėvu Pauliumi VI. Dievas bus gailestingas tiems, kurie jaučia atsakomybę dėl įvykusios schizmos. Kristaus vynmedyje nepasiliekančios šakelės neišvengiamai džiūsta ir nudžius“ (p. 393–394).

Griežti žodžiai. Jie rodo, kad prelatas priklausė tiems Bažnyčios vyrams, kurie laikė besąlygišką paklusnumą hierarchams aukščiausia dorybe – net jei tie hierarchai akivaizdžiai kėsinasi į jų ir jiems pavestų sielų tikėjimą. Prieštaringas, idealizuotas ir dažnai net nenuoširdus Vatikano II Susirinkimo bei popiežių vertinimas, apgaulinga „vidurio kelio“ samprata atsispindi visoje knygoje:

„Vatikano II Susirinkimas buvo pradėtas iškilmėmis Šv. Petro Bazilikoje [1962 m.] spalio 11 d. Pradėjo Popiežius Jonas XXIII. Jo Šventenybė tikėjosi, kad iki metų pabaigos Susirinkimas priims parengtus svarstyti tekstus ir galės būti iškilmingai baigtas. įvyko, ko Kristaus Vietininkas nelaukė ir nenuvokė. Susirinkimo dalyvių dauguma, vadovaujama Vakarų Europos ir anglosaksų vyskupų, atmetė visą svarstymui parengtą medžiagą; sudarė naujas komisijas, kurios turėjo iš naujo parengti visą medžiagą. Jonas XXIII nustebo, bet nepanoro priešintis. Buvo sudarytos ne tik naujos komisijos, bet paskirti ir nauji Susirinkimo vedimo vadovai. Viskas atsidūrė liberaliai nusiteikusių dalyvių rankose“ (p. 154).

M. Lefebvre‘as šiuos įvykius pavadino tikruoju vardu: popiežių tyliai laiminama revoliucija Bažnyčioje, griaunančia katalikų tikėjimo pamatus. O L. Tulaba prideda laimingą pabaigą: „Tiesa, Šventoji Dvasia budėjo, kad liktų apsaugotas tikėjimo grynumas. Bet nukrypimo pavojų buvo. Nuo jų apsaugojo jau Popiežius Paulius VI, Jono XXIII įpėdinis“ (ten pat).

„[1963 m.] Birželio 2 d. 11 val., kaip tik šv. Mišių metu, Viešpats Popiežių Joną XXIII pasišaukė pas save. Turėjau laimės daug kartų būti Jo Šventenybės Jono XXIII priimtas audiencijoje. Jo laikysena labai skyrėsi nuo Pijaus XII. Bet buvo taip pat didis, šventas, kaip ir Pijus XII. Jonas XXIII davė pradžią naujam stiliui Vatikane ir Bažnyčioje. Jis atsiliepė į aktualias gyvenamas, smarkiai kintančias sąlygas“ (p. 158).

„Naują Kristaus Vietininką [Paulių VI] gerai pažinojau: jis ėjo aukštas pareigas Valstybės Sekretoriate... Paulius VI buvo Dievo Apvaizdos parinktas ir paskirtas vadovauti Bažnyčiai itin sunkiais ir pavojingais laikais – baigiant Vatikano II Susirinkimą ir saugant nuo pasireiškiančių po Susirinkimo nukrypimų į kairę ir į dešinę. Buvo didelių spaudimų nukrypti į pavojingą liberalizmą. Kita vertus, buvo rodoma ir atkaklaus užsispyrimo laikytis senų tradicijų, atmetant sveiką ir reikalingą Bažnyčios veiksmų ir veiklos atsinaujinimą. Paulius VI, nors ir kentėdamas, pajėgė vairuoti šv. Petro laivą, išvengti pavojų ir iš kairės, ir iš dešinės“ (p. 159).

„Paulius VI buvo pašauktas vadovauti Petro laivui ypač sunkiu ir svarbiu Bažnyčiai laiku. Teko vadovauti Vatikano II Susirinkimui. Reikėjo saugoti nuo iškrypimų, ypač nuo per didelio atsigręžimo į pasaulį ir bandymą apriboti popiežiaus aukščiausiąją valdžią. Ši tendencija susirinkime buvo gana stipri. Po Vatikano II Susirinkimo reikėjo stiprios rankos neleisti per daug linkti į kairę, į protestantišką liberalizmą, kita vertus, tramdyti tuos, kurie užsispyrę laikėsi dešinės ir kalbėjo prieš bet kokį atsinaujinimą, ypač liturgijoje, kuris buvo reikalingas. Paulius VI turėjo didelę drąsą paskelbti encikliką „Humanae vitae“, kuria stojo prieš dirbtinę gimdymų kontrolę, nors kai kurie įtakingi kardinolai buvo priešingi. Kiekvienu atveju Paulius VI buvo Dievo Apvaizdos žmogus valdyti Bažnyčią po Vatikano II Susirinkimo kilus nesutarimams ir net nesusivokimams. Lemiamais momentais paisė ne žemiškų patarėjų, o klausė balso, kuris ėjo iš dangaus Šventosios Dvasios įkvėpimu“ (p. 274–275).

Arkivyskupas M. Lefebvre‘as aiškiai matė, kad iš tikrųjų nėra jokios kairės ir dešinės, vyksta susidūrimas ne tarp spartesnės ar lėtesnės reformos šalininkų – tai kova tarp amžinosios Katalikų Bažnyčios tradicijos ir modernizmo, ir šioje kovoje negalima daryti jokių kompromisų ar ieškoti vidurio kelio.

Susirinkimui baigiantis prelato vertinimai darosi griežtesni ir primena Lefebvre‘o nuomonę, nors išlieka dviprasmiškumas:

„Ketvirtąja sesija [1965 m.] buvo užbaigtas Vatikano II Susirinkimas... Šventoji Dvasia budėjo ir veikė per Šventąjį Tėvą, Kristaus Vietininką, kad nutarimai būtų teisingi ir pravartūs. Bet vadinamuosius patarėjus teologus kartais gudriai veikė ir nelaboji dvasia. Nutarimų principai buvo teisingi, bet principų nusakymai kartais buvo apibūdinami naujais terminais, kurie leido nutarimus kartais neteisingai aiškinti. Taigi Vatikano II Susirinkimo dvasia dengiantis, pradėta diegti, ypač liturgijoje, neleistinų naujovių, tikrų iškraipymų. Per plačiai atvertos durys į pasaulį. Atsitiko taip, kad ne Bažnyčia sudievino pasaulį, bet pasaulis grasino supasaulinti Bažnyčią. Pro atvertus Bažnyčios langus į Bažnyčią įėjo ne tiek šviežio oro, kiek dulkių ir dūmų“ (p. 187).

M. Lefebvre‘as visuomet kalbėjo, kad pražūtingiausia yra ne liturginė reforma, bet ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas, griaunantis katalikų savimonę. L. Tulaba visoje knygoje stropiai stengiasi nutylėti šią temą. Bet dialogas jam aiškiai ne prie širdies, tai išduoda kad ir šis epizodas:

„[1965 m. kovą] Pasinaudojau tad arkivysk. L. Zanini‘o, Apaštalinio nuncijaus Šventojoje Žemėje, kvietimu atvykti kelioms dienoms į Jeruzalę. Tai buvo daugiau maldininko kelionė. Bet turėjau naudingų pokalbių ir pasimatymų vykstančio Vatikano II Susirinkimo klausimais, ypač dėl santykių su žydais. Apsilankėme pas Jeruzalės vyriausiąjį rabiną. Priėmė labai šaltai ir pasakė: „Jei Vatikanas nori savo pareiškimu dėl Izraelio bandyti nusiplauti nuo savo rankų mūsų kraują, klysta. To mes niekad neužmiršime ir neatleisime!“ Arkivysk. Zanini tylėjo. Aš išdrįsau pasakyti, kad ir žydai savęs turėtų paklausti: ar dėl to, kas amžių eigoje prieš juos smerktino buvo padaryta, nėra jie kokiu nors būdu patys kalti? Atsakė: jie visada buvo ir yra tik aukos. Ir kalba baigėsi. Visi esame kalti. Tik, deja, ne visi savo kaltę pripažįsta. Linkėtina, kad žydų dvasios vadai pradėtų suvokti, kad ir jie turi kalčių“ (p. 182).

Prelatas aiškiai rėmė povatikaninę liturginę reformą ir pats prisidėjo prie jos įgyvendinimo – lietuviško Mišiolo leidimo (p. 166, 198, 201, 273, 281), tad šiuo klausimu jis tikrai buvo skirtingos nuomonės nei arkivyskupas. Tiesa, 1964 m. rašte arkivysk. A. Samore‘ai jis užsimena: „Deja, liturginė reforma, apie kurią kalbama Vatikano II Susirinkime, mūsiškių nėra su entuziazmu sveikinama“ (p. 172).

Galima nurodyti kelias sritis, kuriose L. Tulaba ir M. Lefebvre‘as buvo tikri vienminčiai:

- ištikimas tradicinės kunigystės sampratos laikymasis;

- pasibaisėjimas modernizmo išplitimu katalikiškose seminarijose ir universitetuose bei tradicinio tikėjimo gynimas;

- Bažnyčios moralinio mokymo ir bažnytinės disciplinos, ypač seminaristų tarpe, laikymasis visuotinio liberalizmo akivaizdoje;

- bekompromisis komunizmo pasmerkimas ir nepritarimas iliuzijomis grįstai Vatikano „Ostpolitikai“.

 

 

Prelatas iki mirties tvirtai laikėsi tradicinio kunigystės idealo ir visomis jėgomis stengėsi jį perduoti būsimiems kunigams:

„Planavau vykti vadovauti lietuvių rekolekcijoms Australijoje... Šio įsipareigojimo ėmiausi visų pirma dvasiniais motyvais. Esu juk kunigas. Kristus pašaukė mane kunigystėn, kad skelbčiau Evangeliją, kad gelbėčiau sielas“ (p. 235).

„Mėgau sakyti pamokslus, vadovauti rekolekcijoms. Tai juk kunigo pašaukimas... Meldžiausi už kolegiją ne tik aš, meldėsi su manim visi tie, kuriems skelbiau Dievo žodį. Tuo, manau, lygiai, o gal net daugiau, patarnavau Kolegijai. Nes Dievo palaimos niekad Kolegijos gyvenime netrūko“ (p. 262–263).

„Reikia, kad alumnai ne tik išsimokslintų, bet visų pirma perimtų Romos dvasią, kad jaustų su Bažnyčia – sentire cum Ecclesia, kad subręstų kankinių dvasia ir taptų rinktinių rinktiniai vadovauti Bažnyčiai Lietuvoje. Tai pagrindinis Kolegijos siekis, o vadovybės – uždavinys. Todėl Kolegija reikalinga ne tik medžiaginės paramos, bet ir maldų, prašant dangaus palaimos vadovybei, kad ji pajėgtų kuo geriau dvasiškai ugdyti alumnus“ (p. 402–403).

Tai buvo ir arkivyskupo M. Lefebvre‘o gyvenimo uždavinys. Kad seminaristai perimtų Romos dvasią, jis planavo pirmuosius studijų metus savo seminarijose organizuoti Amžinajame mieste. To padaryti nepavyko, bet iki šiol visi Brolijos seminaristai turi praleisti Romoje visą mėnesį.

Jau Pijaus XII laikais prelatas aiškiai pastebėdavo kunigystei iškilusius pavojus:

„Iš Vokietijos nuvykau į Prancūziją. Čia ketinau artimiau susipažinti su kunigų darbininkų judėjimu. Įspūdis buvo tikrai neigiamas. Šį judėjimą tikrai veikė marksizmo įtaka. Buvo giriamas klasinis požiūris – aiškiai jaučiama ir skelbiama neapykanta turtingųjų ir darbdavių klasei. Buvau tikras, kad kunigų darbininkų judėjimas Bažnyčiai ir sieloms ne naudą duos, tik žalą. Taip iš tikrųjų ir įvyko. Grįžęs į Romą, savo įspūdžius ir nuomonę apie kunigų darbininkų judėjimą pasakiau kard. G. Pizzardo. Šventasis Sostas įspėjo Prancūzijos episkopatą ir patarė ne garbinti, o neutralizuoti kunigų darbininkų veiklą“ (p. 43).

Santūrus prelatas stengiasi neatskleisti, kiek dvasinių kančių jam sukėlė visuotinai regimas kunigystės idealo nykimas. Tačiau kartais jis atsiveria:

„[1976 m.] Rugpjūčio 6 d. Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje buvo pamaldos. Aš buvau kviestas ir pasakiau pamokslą. Kalbėjau apie Bažnyčios kryžiaus kelią. Bažnyčia yra anoji Apreiškimo Moteris, kurią puola piktasis slibinas. Pabrėžiau, kad Bažnyčia patiria persekiojimų iš išorės, bet turi nemažai sunkumų ir viduje. Plintančios kalbos, taip pat žmogiškos silpnybės bei nuodėmingas gyvenimas griauna mistinį Kristaus Kūną“ (p. 264).

 

 

Egzegezės daktaras ir ilgametis Šv. Rašto docentas L. Tulaba išlaikė stebėtiną imunitetą protestantų liberaliojo Šv. Rašto aiškinimo invazijai į Bažnyčią:

„Lietuvių katalikų mokslo akademijos V suvažiavimas. Jis vyko Čikagoje [1961 m.] rugsėjo 1–3 d. Suvažiavime Teologijos sekcijoje rugsėjo 2 d. skaičiau paskaitą „Šventojo Rašto aiškinimo nūdienis kelias“. Pabrėžiau mintį: kadangi Šventasis Raštas yra Dievo Žodis, tai jį autentiškai gali aiškinti tik Bažnyčia. Paskiri egzegetai privalo reikšti ne savo nuomones, bet perteikti Bažnyčios mokymą“ (p. 146).

Dėl to jis net ėmėsi rašyti skundą į aukščiausias Vatikano instancijas:

„Būdamas ligoninėje atidžiai sekiau Bažnyčios gyvenimą ir veiklą Vokietijoje. Sugrįžęs [1963 03 01] parašiau išsamų pranešimą Šv. Oficijos ir Studijų Kongregacijoms, adresuodamas kard. G. Pizzardo ir kard. A. Ottaviani‘ui. Seminarijose ir teologijos fakultetuose daugelis profesorių ne visada dėsto Bažnyčios mokymą, o savo hipotezes, kurios yra daugiau protestantiškos negu katalikiškos. Ypač dėstant Šventąjį Raštą sekama šaltinių hipoteze ir Bultmanno demitizacijos teorija, pateikiant Šventųjų knygų autentiškumo ir istoriškumo jei ir ne tiesioginį neigimą, tai tikrai abejones, vadinasi, griaunant tikėjimo pagrindus“ (p. 155–156).

Daugelyje vietų prelatas mini savo atkaklią kovą už katalikų tikėjimo grynumą universitetų ir kolegijų mokymo programose:

„[1966 m.] Gegužės 30 d. raštu Studijų Kongregacija sukvietė popiežiškųjų kolegijų rektorius pasitarti studijų reikalais. Svarstėme, kaip reikėtų filosofijos ir teologijos studijose diegti Vatikano II Susirinkimo direktyvas bei nurodytas gaires. Kiekvienas savo mintis turėjome suformuluoti raštu. Aš pasiunčiau Kongregacijai tokią mūsų nuomonę: „...Mokyme reikėtų vengti drastiškų pakeitimų. Visa turėtų būti gerai apsvarstyta... Dėstymo metodas turėtų būti pozityvus, vengiant nuomonių aptarimo ar jų kritikos. Ekumenizmo klausimas turi būti įterptas į fundamentaliosios teologijos kursą. Pirmiausia būtina aiškiai išdėstyti doktriną apie Bažnyčią, nes tai išplaukia iš Apreiškimo ir Bažnyčios Tradicijos. Dėstant Šventąjį Raštą vengtina perdėtos teksto kritikos, šaltinių teorija laikytina hipoteze, o ne oficialiu Bažnyčios mokymu; pabrėžtinas įkvėpimo faktas ir Šventųjų knygų, ypač Evangelijų, istoriškumas bei autentiškumas. Dėstant moralinę teologiją eiti sąžinės vertikaliąja, o ne horizontaliąja kryptimi. Individo nelaikyti moralinio elgesio absoliučia norma“. Deja, mano ir kitų pareikštos mintys liko daugiau mažiau literra mortua. Net popiežiškuosiuose universitetuose profesorių dėstymas kartais skambėdavo eretiškai“ (p. 193–194).

„[Metiniame pranešime 1970 m. pab.] Apgailestavau, kad kai kurie popiežiškųjų universitetų profesoriai mėgina dėstyti ne Bažnyčios mokymą, o savo pavojingas pažiūras: kelia abejones net dėl tikėjimo principų. Yra pavojus, kad auklėtiniai gali būti suklaidinti, ypač aiškinant Šventąjį Raštą ir dėstant moralės dalykus“ (p. 234).

„[Metiniame pranešime 1972 m. pr.] pabrėžiau – dvasinis alumnų ugdymas yra geras, studijos popiežiškuosiuose universitetuose kelia susirūpinimą. Kai kurie profesoriai, neva laikydamiesi Vatikano II Susirinkimo dvasios, skelbia ne Bažnyčios mokymą, o savo nuomonę, ir toji nuomonė kartais prieina iki erezijos ribų ir kelia pavojų tikėjimo principams. Juo blogiau, kad verčia alumnus priimti tą jų klaidinantį mokymą“ (p. 239–240).

„[1972 m. balandį] Iš Augsburgo atvykome į Freiburgą. Aplankėme teologijos fakultetą, taip pat garsią Herderio leidyklą. Atsitiktinai turėjau gana aštrų pokalbį su vienu leidyklos vadovu. Padariau pastabą, kad žurnalas „Herders Korespondenz“ yra pernelyg liberalios ir antiromiškos krypties. Atsakė man arogantiškai, kad mano nuomonė apie žurnalo kryptį jiems nieko nereiškia; Romos žodis jiems nesąs paskutinis. Žodžiu, Herderio leidykloje vyravo Hanso Küngo ir kitų nukatalikėjusių Tiubingeno profesorių dvasia, kurie atmetė seną lotynų posakį Roma locuta, causa finita ir laikėsi naujo principo – Roma locuta, causa discussa. Iš Freiburgo atvykome į Miunsterį. Aplankėme teologijos fakultetą. Ir čia daugiau vyravo liberali dvasia; fakultete profesoriavo žinomas liberalaus nusiteikimo profesorius Metzas“ (p. 241–242).

Tie patys pastebėjimai ir 1987 metais:

„Eichštete yra Katalikų universitetas; tai vienintelis Vokietijoje... Seminarija po 42 metų, kai ją palikau, žymiai pasikeitusi. Ir universitete, ir seminarijoje pučia liberalizmo vėjai“ (p. 375).

Nieko naujo ir 1991 metais:

„Liepos 15 d. išvykau poilsio į Vokietiją... Stebėjausi, kaip Vokietijos katalikai, net bažnytininkai, yra piktai ir klaidingai nusistatę prieš Šventąjį Sostą. Liuterio dvasia gyva ir ji veržiasi į katalikų eiles. Gal Vatikanas turėtų griežčiau reaguoti, ypač dėl vyskupų, kurie tyli, matydami net aiškias tikėjimo klaidas“ (p. 399).

Modernizmas iš Romos ir Vokietijos universitetų netrukus pasiekė ir Lietuvos seminaristus:

„[Amerikietis] Kun. D. Valenti baigė Šventojo Rašto studijas Romoje... Bijojau, kad kun. D. Valenti‘o pasilikimas Vokietijoje jo dvasinei brandai ir moksliniam pasirengimui gali tik pakenkti. Taip ir buvo. Lietuvoje turėjo progą profesoriauti Kauno seminarijoje ir Teologijos fakultete. Deja, kai kurios jo idėjos, pasisavintos Vokietijoje, Lietuvos vyskupams pasirodė pavojingos, kad jis galėtų mokyti seminarijoje klierikus. Turėjo palikti Kauną ir Lietuvą. Bandė persikelti studijuoti į Ameriką. Nepasisekė ir ten. Grįžo į Vokietiją, prisiglaudė pas vysk. Deksnį Bad Verishofene. Rašo daktaro disertaciją iš Šventojo Rašto. Didelių gabumų kunigas. Lietuvai galėtų būti naudingas. Dieve duok, kad subręstų, pasisavintų Bažnyčios mokymą ir atsisakytų racionalistinių protestantų teologų idėjų“ (p. 254–255).

Kolegija prelato dėka išsaugojo gerą atmosferą. Tuo prelatas pasidžiaugia savo 1980 06 15 „Drauge“ pasirodžiusiame straipsnyje Kolegijos 35-ojo jubiliejaus proga:

„Dvasinis gyvenimas Kolegijoje visada buvo reikiamo lygio. Nepaisant visų priešingų vėjų, kurie smarkiai pūtė ir pučia Bažnyčios gyvenime po Vatikano II Susirinkimo, Kolegijoje tų vėjų beveik nejautėme. Pastaraisiais metais pačių auklėtinių iniciatyva stipriai suintensyvintas eucharistinis pamaldumas. Bet ir visos kitos religinės praktikos auklėtinių priimamos noriai ir atliekamos pamaldžiai. Šitai džiugina mus ir leidžia viltis, kad išauklėsime gerų kunigų, kokių Bažnyčia ir tikintieji laukia. Mūsų auklėtiniai yra pakankamai uolūs ir moksle. Visi be sunkumų žengia pirmyn studijuodami Romos popiežiškuose universitetuose. Ne studentai, bet universitetai kartais kelia mums rūpesčio. Mat mokymo ir kokybė, ir kiekybė yra susilpnėjusi. Reikalaujama žymiai mažiau negu anksčiau, gal tikrai per mažai; ir mokoma ne visada pagal Bažnyčios mintį. Atsiranda vienas kitas profesorius, kuris prasilenkia su oficialiuoju Bažnyčios mokymu ir skelbia savo nuomonę, siekdamas pigaus populiarumo pasaulyje. Laikai mokslinio pasimetimo, apie kuriuos kalbėjo bei įspėjo šv. Paulius, rašydamas Timotiejui, jau atėjo ir reiškiasi labiau negu kada. Štai apaštalo žodžiai: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad jie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 3–4). Ačiū Dievui, mūsų auklėtiniai stengiasi laikyti savo ausis uždaras pasakoms. Bet mes turime nuolat budėti, nuolat saugoti, kad į kviečių lauką mūsų auklėtinių sielose nebūtų sėjama raugių“ (p. 296–297).

 

 

Vienas svarbiausių konfliktų moralės srityje povatikaniniais laikais buvo susidūrimas dėl kontracepcijos. Čia greitai išryškėjo progresistų sąjunga su neokomunistine 1968 m. kultūrine revoliucija. 1974 m. lapkritį Studijų kongregacija turėjo net įspėti Romos kolegijų rektorius neleisti dalyvauti alumnams demonstracijose prieš „Humanae vitae“ (p. 252).

L. Tulaba ir čia neliko abejingu stebėtoju:

„Popiežiaus Pauliaus VI [1968 m.] paskelbtoje enciklikoje „Humanae vitae“ nepritariama gimdymų kontrolei naudojant technines priemones... Enciklikos paskelbimas sukėlė didelę vyskupų ir kardinolų reakciją. Visame šiame įsimaišė ir piktasis, panaudodamas komercinius interesus. Prie protestų pinigais prisidėjo ir tie, kurie kontraceptikus gamino. Kai vieni puolė ir kritikavo Popiežių, kiti pradėjo siųsti padėkos raštus. Tai padarėme ir mes Kolegijos vardu. Mums Popiežiaus vardu atsakė arkivysk. G. B. Benelli“ (p. 210).

Drausmė ir tvarkingas dvasinis gyvenimas seminarijoje yra viena iš priemonių, kad klierikai nepasiduotų ir moralinio bei teologinio liberalizmo pagundoms. Tai ir buvo pagrindinis prelato uždavinys:

„Dvasinis auklėjimas ir mokslo pažanga [Kolegijoje] – gera. Discipliną palaikyti atsiranda sunkumų, bet stengiamės, nepaisydami nepasitenkinimų ir kritikos, kad ji būtų reikiamo lygio“ (p. 234).

„[1961 m.] Kovo 14 d. Romos kolegijų rektoriai buvome sukviesti į pasitarimą Studijų Kongregacijos patalpose. Vyko gyvos diskusijos disciplinos bei auklėjimo popiežiškosiose kolegijose klausimais. Vieni rėmė popiežiaus Pijaus XII griežtą tvarką, kiti reikalavo liberališkesnio auklėjimo. Šią kryptį palaikė ypač olandų, belgų ir vokiečių kolegijų rektoriai. Pasiginčiję išsiskirstėme kiekvienas su savo nusistatymu. O būtų buvę naudinga, kad Šventasis Sostas būtų nurodęs visiems privalomą bendrą auklėjimo kryptį. Deja, Pijaus XII laikai jau buvo praėję“ (p. 139).

Prelatas kasmet kartoja tuos pačius skundus dėl drausmės Romos universitetuose:

„Šiais metais [1979] metinį pranešimą Auklėjimo Kongregacijai parengiau itin kruopščiai... Pakartotinai priminiau ir pabrėžiau, kad popiežiškieji universitetai ir auklėjimo, ir mokymo srityje sulaukia pagrįstų priekaištų. Profesoriai turėtų labiau paisyti ir laikytis Bažnyčios autentiško mokymo, o ne dėstyti savo nuomones, kurios, deja, kartais yra pavojingos tikėjimo grynumui, ypač kai kalbama apie Šventąjį Raštą. Susidaro įspūdis, kad iš studentų turėtų būti daugiau reikalaujama. Profesoriai turėtų ne tik mokyti, bet mokymą patvirtinti gražiu dvasinio gyvenimo pavyzdžiu. Apskritai universitetuose vyrauja nuotaikos, kurios ne padeda, bet kliudo siekti kunigystės idealo nekaltai ir šventai. Pabrėžiau, jog universitetuose turėtų būti daugiau vertinama malda, o mažiau pabrėžiama individuali laisvė... Kongregacija greitai atsiliepė į mūsų pranešimą. Paprašė daugiau paaiškinti apie mano paminėtus trūkumus popiežiškuosiuose universitetuose. Atsakydamas nurodžiau tokius faktus: 1) Nemažai profesorių nesimeldžia prieš paskaitas ir po paskaitų. 2) Daugelis dėstytojų ateina į paskaitas be kunigiško rūbo ir be deramo civilinio apdaro. 3) Popiežiškuosiuose universitetuose, be studentų klierikų, yra nemaža pasauliečių – vyrų ir moterų, tas sudaro nepalankią aplinką klierikams. 4) Yra profesorių, kurie dėstydami daugiau paiso H. Küngo, Schillenbeckso, Haeringo ir kitų liberalių ir pavojingų nuomonių, o ne autentiško Bažnyčios mokymo apie Šventąjį Raštą ir Kristologiją“ (p. 277–278).

Auklėjimo kongregacija vėl padėkojo už pastabas, bet net nebandyta imtis priemonių. Tai prelatas pajuto kitais, 1980 m.:

„Vasario 27 d. buvo rektorių pasitarimas Šv. Tomo Akviniečio universitete (Angelicum). Vadovavo universiteto rektorius. Dalyvavo daug ir profesorių. Pasidalijome mintimis apie studijas. Buvo kalbėta, kad studijas reikėtų sustiprinti: daugiau reikalauti iš studentų. Priminta, jog kolegijos laukia, kad universitetai nesiribotų vien mokymu, bet talkintų kolegijoms ir rengdami kunigystėn. Aš klausiau, ar tiesa, kad profesoriai prieš paskaitas nesimeldžia, kaip anksčiau buvo visuotinai praktikuojama. Rektorius nedavė aiškaus atsakymo. Bet vienas jaunas profesorius (dominikonas) drąsiai pareiškė, jog prieš paskaitas nesimeldžiama, nes tai nėra pravartu. Nustebau ir pasakiau, Viešpatie, kada gi ir kodėl malda laikoma nepravarti? Juk kunigas turi būti maldos žmogus; kitaip jis nepajėgs būti geras kunigas. Buvo dar iškeltas klausimas dėl moterų, studijuojančių teologiją drauge su studentais klierikais. Nebuvo atsakyta į klausimą, kas rekomenduoja studentes teologijos studijoms, jei jos nėra vienuolės“ (p. 282–283).

Skundai kartojasi ir 1982 (p. 319), ir 1983 m. (p. 330), vėl bergždžiai keliamas klausimas dėl klierikų pašaukimui pavojingo studijavimo kartu su pasaulietėmis studentėmis (p. 331).

Arkivyskupas M. Lefebvre‘as visų šių problemų išvengė paprasčiausiai steigdamas tradicines seminarijas, palaikydamas jose Bažnyčios reikalaujamą drausmę, ragindamas seminaristus dėvėti sutaną. Jau pati tradicinė teologija ir liturgija tapo pagrindinėmis kunigų formavimo priemonėmis. Laikas parodė, kad Lefebvre‘o darbas nėra „nudžiūvusi šakelė“, bet neša puikių vaisių...

 

 

Visi prelato memuarai pilni aiškaus įsitikinimo, kad komunistinė santvarka yra blogis, o sovietų valdžia ir visi jai bent kiek padedantys yra pavojingi Bažnyčios priešai. L. Tulaba mano, kad tokios pat nuomonės yra ir popiežius:

„[1961 m. liepą] Prieš išvykdamas į Šiaurės Ameriką, buvau priimtas specialioje audiencijoje pas Kristaus Vietininką [Joną XXIII]. Tai įvyko Kastel Gandolfe. Jo Šventenybė pasakė kalbą apie klierikų rengimą kunigystei. Prisiminė ir bažnyčios persekiojimą komunistų valdomuose kraštuose. Pabrėžė, jog Sovietų Sąjungos vadovai bando rodytis šviesaus veido, bet iš tikrųjų yra tie, kurie vaizduojami su ragais. (Tai buvo pasakyta ne žodžiais, bet gestu.) Kaip klydo tie, kurie – iš sovietų ir iš vakariečių – Popiežių Joną XXIII laikė palankų Kremliui arba bent sukalbamą jo viešpačiams!“ (p. 144–145).

Deja, II Vatikanas buvo lyg šaltas dušas visiems antikomunistams:

„Maskvai rūpėjo užmegzti šiokį tokį kontaktą su Šventuoju Sostu ir paveikti, kad Vatikano II Susirinkimas nepasisakytų prieš komunizmą. Deja, tai jiems pavyko“ (p. 159).

Tulaba, kaip ir Lefebvre‘as, ėmėsi žygių, kad Susirinkime nebūtų nutylėtas svarbiausias XX a. „laiko ženklas“:

„Mūsų išeivija, pabrėžiau [1964 m. rašte arkivysk. A. Samore‘ai], laukia, kad Susirinkimas pasakytų užtarimo žodį persekiojamai Bažnyčiai, vienu ar kitu būdu stotų prieš ateistinį komunizmą... Čikagoje kilo mintis pasiųsti į Romą lietuvių delegaciją ir prašyti Šventąjį Sostą ir Susirinkimą priminti pasauliui apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje ir kituose komunistų valdomuose kraštuose. Apie šią iniciatyvą informavo kun. Ig. Urbonas. Jis atsiuntė ir projektuojamą rašto tekstą. Atsakiau nurodydamas, kaip raštas turėtų būti suredaguotas. Pažadėjau, kad šiuo reikalu kalbėsiuosi su vyresniaisiais Vatikane. Iš tikrųjų šiuo reikalu kalbėjausi su arkivysk. A. Samore. Priėjome išvadą, kad Pro memoria tekstas iš esmės būtų priimtinas toks, kaip aš jį buvau perredagavęs, tik reikėtų vartoti daugiausia sąlygos, pageidavimo formą. Apie viską informavau vysk. V. Brizgį. Prašiau, kad Pro memoria galutinį, pataisytą tekstą įteiktų Šventajam Tėvui ne kokia delegacija, o jis pats. Taip ir buvo padaryta. 400 vyskupų iniciatyva parengtas raštas, kuriuo buvo reikalaujama, kad Susirinkimas pasmerktų didžiąją mūsų amžiaus ereziją – bedieviškąjį komunizmą. Deja, šis raštas liko paslėptas vieno Kurijos vyskupo stalčiuje: nebuvo įteiktas nei Susirinkimo prezidiumui, nei Popiežiui. Taigi liko litera mortua. Vadinasi, ir tarp Susirinkimo tėvų Kremliaus valdžia rado tokių, kurie norėdami ar nenorėdami patarnavo, kad nebūtų pasmerktas komunizmas. Tačiau mes drauge su lenkais ir ukrainiečiais sutarėme, kad vienas iš mūsiškių, būtent arkivysk. Gawlina, Susirinkimo posėdyje padarys pareiškimą dėl Bažnyčios persekiojimo komunistų valdomuose kraštuose. Raštą bei jo kalbą rengėme drauge. Deja, arkivysk. Gawlina dieną prieš tai staiga mirė. Vis dėlto parengtą raštą perskaitė vienas iš prezidiumo narių. Žodžiu, mes pasistengėme padaryti viską, kas buvo įmanoma, kad Susirinkime būtų pakeltas balsas prieš komunistų vykdomą tikėjimo ir Bažnyčios persekiojimą“ (p. 172–174).

Vėliau L. Tulaba aktyviai prisidėjo prie daugelio Bažnyčios vyrų priešinimosi Vatikano „Ostpolitikai“:

„Nepriklausomybės paskelbimo 50 metų sukaktį [1968 02 16] iškilmingai minėjome Romoje... Vysk. V. Brizgys šios sukakties proga ryžosi kreiptis į Šventąjį Tėvą ir į visus pasaulio vyskupus, prašydamas užtarimo bolševikų pavergtai Lietuvai ir persekiojamai Bažnyčiai Lietuvoje. Ekscelencija prašė mane padėti suredaguoti minimą raštą lotynų kalba. Tuojau ėmiausi darbo. Visa atlikęs, tekstus grąžinau Ekscelencijai. Raštą vyskupams parengiau lotyniškai, o Šventajam Tėvui – itališkai. Laiške Šventajam Tėvui patariau švelniai priminti mūsų nepasitenkinimą dėl kard. Willebrandso pasitarimų Maskvoje su patriarchu ir jo „patarėjais“, ypač apie Lietuvos tikinčiuosius. Kard. Willebrandsas parvažiavęs gyrėsi „pasiektu laimėjimu“, kad patriarchatas pasirūpinsiąs lietuvių katalikų dvasiniu aptarnavimu, kur jie neturį savų kunigų. Ekscelencija vėlesniu laišku užtikrino, jog apie kard. Willebrandso neišmintingą pareiškimą bei abejotinos vertės pasitarimus su Maskvos patriarchatu Popiežių Paulių VI painformavo, kad visa tai kelia mums baimę ir nepasitenkinimą. Gerai žinojome, kad Maskvos patriarchas ir patriarchato veikla buvo diriguojama KGB bei Kremliaus žmonių. Kokį atgarsį sulaukė V. Brizgio laiškai, prašant užtarimo Lietuvai, būtų galėjęs pasakyti tik pats vyskupas. Mums buvo žinoma, kad Vatikane laiškas buvo priimtas palankiai... Po Vatikano II Susirinkimo Maskva ėmėsi iniciatyvos užmegzti dialogą su Šventuoju Sostu. Ko siekė? Tikriausiai ne padėti Bažnyčiai, bet ja pasinaudoti politiniams siekiams – komunistinei imperijai stiprinti. Į šį procesą įėjo ir Lietuva, vienintelis visiškai katalikiškas kraštas Sovietų Sąjungoje. Šventasis Sostas atsargiai leidosi į kalbas, su atviromis tačiau akimis ir siekdamas palengvinti Bažnyčios padėtį ir veiklą tiek Sovietų Sąjungoje, tiek kituose komunistų valdomuose kraštuose. Kai po kard. Willebrandso vizito Maskvoje mons. V. Mincevičius parašė gana kritišką šio apsilankymo vertinimą, kuris tam tikra prasme palietė patį Šventąjį Sostą, žymus istorikas, vienas iš „Civilta Cattolica“ redaktorių, t. Grahamas SJ, žinoma, su Vatikano žinia ir pavedimu, išspausdino straipsnį „Pittsburgh Catholic“ 1968 m. kovo 1 d. numeryje. Jame rašė, kad puolimai prieš Vatikano tariamą Rytų politiką, prieš kard. Casaroli ir prieš kard. Willebrandsą esą nepagrįsti. Šia proga t. Grahamas parašė man laišką ir pridėjo straipsnio iškarpą. Tėvui Grahamui atsakiau ilgu laišku. Jame pareiškiau savo skirtingą nuomonę dėl bažnytininkų skirstymo į konservatorius ir liberalus. Bažnyčioje turime būti vienos minties ir vienos širdies. Kai reikia, galime pritarti liberalinei minčiai, o kai reikia, privalome būti konservatyvūs. Taip pat priminiau, kad nesutinku, jog spauda pateikia grynai klaidingas žinias apie tariamą dialogą tarp Romos ir Maskvos. Pabrėžiau, jog neturiu jokios abejonės, kad Maskvos patriarchatas yra KGB kontroliuojamas. Pabaigoje pasakiau, jog mūsų nuogąstavimas, kad ir koks jis būtų dėl Bažnyčios likimo už geležinės uždangos, remiasi tikslesne informacija ir asmeniška patirtimi, kas yra komunizmas ir kokie yra sovietai. Vokietijos diplomatiniai (rezervuoti) šaltiniai mus informavo, kad Sovietų Sąjunga siekia dialogo su Vatikanu trejopu tikslu. Būtent propagandai už taiką ir socialinę gerovę; suartinti Maskvos patriarchatą su Katalikų Bažnyčia ir apgauti bei suvilioti apgaulingais pažadais – palengvinti Bažnyčios padėtį komunistų valdomuose kraštuose. Per atsiųstus neva studentus ortodoksus Piotrą Rainą ir Vladimirą Rožkovą, apsigyvenusius Russicum kolegijoje, buvo siekiama vienokiais ar kitokiais būdais perduoti Kremliaus norą, kad būtų užmegzti bičiuliški santykiai tarp Vatikano ir Maskvos patriarchato: turėti net savas atstovybes tarp Vatikano ir patriarchato. Žinoma, būtų pageidaujama, kad Vatikanas visų pirma uždarytų Lietuvos atstovybę prie Šventojo Sosto. Be šios informacijos iš Vokietijos, turėjome ir kitų žinių, ko Maskva norėjo reikalauti ir išgauti dialogo būdu iš Vatikano. Būtent kontroliuoti Vatikano radijo lietuviškas laidas ir kad Lietuvos hierarchija imtų kontroliuoti Kolegiją. Tokius reikalavimus perteikė Vatikanui vysk. Labukas ir žurnalistas V. Niunka, kuris Romoje lankėsi pakartotinai ir parašė Pro Memoria Šventajam Sostui per t. Miano, kard. Willebrandso sekretorių. Kadangi buvo minima ir Kolegija, tai Šventąjį Sostą apie visa nedelsiant painformavome. Gavome greitą atsakymą ir užtikrinimą, kad Kolegija jokiu būdu nebus paliesta. Taigi likome ramūs“ (p. 207–210).

Kolegijai iškilęs pavojus pereiti Kremliaus kontroliuojamų Lietuvos vyskupų žinion praėjo, tačiau sovietų įtaka Vatikano radijo lietuviškai redakcijai tapo akivaizdi:

„Maskvos reikalavimai dėl Vatikano radijo lietuviškų laidų turėjo daugiau konkrečių padarinių, negu kėsinimasis į Kolegiją. Maskvos pažadai netrukdyti Vatikano radijo laidų, jei bus perduodama tik religinė, o ne politinė informacija, kai ką Vatikane paveikė. Buvo duotas įsakymas Vatikano radijo vadovybei cenzūruoti lietuviškas laidas. Ir cenzūra pasirodė itin griežta. Mano pamokslas Vasario 16-osios proga buvo atmestas. Lietuviški transliuojamieji tekstai turėjo būti išverčiami į italų kalbą ir pateikiami direkcijai. Protestavome. Rašėme ir raštu. Kard. A.Casaroli atsakė, jog mūsų raštus gavo. Laukia progos su manim asmeniškai pasikalbėti šiais visais klausimais. Buvom bent iš dalies išklausyti. Liepė suprasti, jog per Vatikano radiją įvairiomis kalbomis kalba Vatikanas, o ne lietuviai lietuviams. Politinė tad propaganda per Vatikano radiją neturi turėti vietos. Maskvos politika kalbėtis su Vatikanu, reikalaujant nutildyti lietuvių išeiviją, kad neveiktų prieš Sovietų Sąjungą, buvo gana intensyvi ir gana gudri. Šia tema pasikeitėme mintimis su mūsų ministeriu Vašingtone dr. S. Bačkiu. Savo laiške dr. S. Bačkiui rašiau: „Turime rūpesčių dėl mūsų ateities. Tiek Kolegija, tiek Vatikano radijo lietuvių redakcija, tiek Atstovybė prie Vatikano – visi turime prieš akis daug pavojų. Maskva gundo Vatikaną įvairiais apgaulingais pažadais... Turime melstis, kad Dievas apšviestų atsakinguosius, idant nebūtų suklaidinti, o dėl to galėtų nukentėti pati Bažnyčia. Vasario 16-osios proga pagrasino, kad nekalbėtume prieš Maskvą. Neleido per Vatikano radiją kalbėti min. S. Lozoraičiui. Uždraudė transliuoti Lietuvos himną. Reikalaujama, kad nebūtų puolama Sovietų Sąjunga, nei minima komunizmas... Matyt, tai yra kaina, kuri mokama už konsekruotus du vyskupus...“ Maskva puolimams prieš lietuviškas laidas per Vatikano radiją panaudojo vyskupus ir kai kuriuos kunigus iš Lietuvos. Vertė, kad jie rašytų protestus Vatikanui ir net lietuviams vyskupams – Blizgiui ir Deksniui, reikalaudami religinių informacijų, o ne politinių puolimų. Darėme visa, kad Vatikaną teisingai informuotume, ko siekia Maskva savo puolimais prieš lietuviškas Vatikano radijo programas“ (p. 226–227).

Tulaba, kaip ir Lefebvre‘as, prieš mirtį džiaugėsi Sovietų Sąjungos žlugimu, tačiau arkivyskupas aiškiai matė, jog tai dar nėra Fatimos Dievo Motinos pažado išsipildymas, nes popiežius neatliko iškilmingo šios tautos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai. Prelatas gi nuolankiai kartoja oficialią nuomonę, nors kažin, ar nuoširdžiai:

„Pasirodydama Fatimoje Dievo Motina žadėjo komunizmo žlugimą ir Rusijos atsivertimą. Visa tai buvo padaryta 1990 metais. Komunistinė imperija griuvo be revoliucijos, be kovų, griuvo iš vidaus“ (p. 305).

Komunistinė imperija griuvo, o jos vieton kyla naujos imperijos ir nauji totalitarizmai. Apie Rusijos atsivertimą nėra ir kalbos.

Istorija įvertins, kas buvo teisus: „radikalusis“ Lefebvre‘as ar „nuosaikusis“ Tulaba, koks kelias iš Bažnyčios krizės geriausias: aiškaus Tradicijos gynimo, nebijant net bausmių, ar konservatyvumo, nuolat laviruojančio tarp tiesos ir klaidos. Tik amžinybėje sužinosime, kas atnešė daugiau vaisių dangui: Lefebvre‘o seminarijose išugdyti kunigai ar Tulabos kolegijos auklėtiniai. Tačiau jei griebtumės analogijos su politiniais pasikeitimais, matytume, jog sovietinio Bažnyčios persekiojimo atveju buvo teisus „radikalusis“, į jokius kompromisus neinantis, bet kokio kolaboravimo vengiantis Tulaba, o ne praktiniais sumetimais prie sistemos prisitaikę „raudonieji“ kunigai.