Šeštadalis pasaulio gyventojų – milijardas katalikų – šiomis dienomis sujudę. Katalikų Bažnyčios dvasinis vadovas popiežius Benediktas XVI balandžio 16 d. švęs savo 80-ąjį gimtadienį, o balandžio 19 d. sukaks dveji metai, kai jis atsisėdo į Šventąjį Sostą. Popiežiaus gimtadieniui austrai išspausdino proginį pašto ženklą, lenkai siūlo suteikti vokiečių kilmės popiežiui Lenkijos pilietybę. Mūsų šalis, įvairiomis progomis mėgusi rodyti meilę buvusiam popiežiui Jonui Pauliui II ir nuolat ieškojusi jo sąsajų su Lietuva, Benedikto XVI jubiliejų pasitinka santūriai ir netgi šaltokai.

„Katalikų Bažnyčios būklė dabar sudėtinga. Šventasis Tėvas tai mato, suvokia, daug ką norėtų pakeisti, tačiau kai kurie įtakingi Europos ir Amerikos vyskupai priešinasi Bažnyčios grįžimui prie tūkstantmetės tradicijos. Mūsų nuoširdžios maldos, linkint popiežiui stiprybės, būtų didesnė parama Benediktui XVI negu kokie nors apdovanojimai ar dirbtinės iškilmės“, – sako Šv. Pijaus X brolijos kunigas Edmundas Naujokaitis. Katalikų Bažnyčios tradicijos griežtai besilaikančios organizacijos sielovadininkas Edmundas NAUJOKAITIS atsako į „Ūkininko patarėjo“ klausimus, ar viskas, ko prieš dvejus metus tikėtasi iš naujojo popiežiaus, išsipildė ir kokių dar Benedikto XVI sprendimų melsdamiesi turėtų prašyti katalikai.

 

- Tradicijai ištikimi, konservatyvūs katalikai iš dabartinio Šventojo Tėvo tikėjosi labai daug, nes kardinolas Josephas Ratzingeris (būsimasis popiežius Benediktas XVI) garsėjo konservatyvumu. Ypač griežtos buvo jo pažiūros į Bažnyčios liturgiją (pamaldas). Tikėjomės, kad į katalikų bažnyčias pamažu sugrįš tradicinės Mišios, tačiau kol kas girdime tik užuominas ir gandus, bet oficialaus leidimo visiems kunigams aukoti tradicines Mišias iki šiol nėra. Gali būti, kad toks dokumentas parengtas, bet Benediktas XVI jo neskelbia, nes laikosi kolegialumo taisyklės – popiežius viską turi spręsti pasitardamas su vyskupais. Tai Vatikano II susirinkimo nustatyta naujovė, anksčiau Katalikų Bažnyčioje jos nebuvo. Popiežius yra išleidęs keletą ganytojiškų dokumentų, stiprinančių liturginę drausmę, tačiau vyskupai, ypač Prancūzijos, Vokietijos, JAV, jų nesilaiko. Gali būti, kad Šventasis Tėvas, matydamas kai kurių įtakingų vyskupų akivaizdų nepritarimą grįžimui prie tradicijos, vienas nedrįsta žengti ryžtingo žingsnio.

Tradiciją branginantiems katalikams kiti labai skaudūs dalykai – ekumenizmas ir religijų dialogas. Mes prisimename, kad 1986 metais, kai Jono Pauliaus II sukviesti į Asyžių susirinko įvairių tikėjimų atstovai, kardinolas J. Ratzingeris šiame susitikime nedalyvavo, o privačiai netgi prieštaravo tokiam renginiui. Dabar religijų suartėjimo, sinagogų, mečečių lankymo programa toliau tęsiama, nors tai nė kiek nepadeda Katalikų Bažnyčios misijai – pritraukti klystančius žmones prie Evangelijos, Kristaus ir prie jo įsteigtos Bažnyčios. Mus sukrėtė Benedikto XVI malda Turkijos mečetėje. Beje, nesukėlė ji didelio susižavėjimo ir musulmonams: jų dvasininkas mula tvirtino, kad musulmonui nedera melstis bažnyčioje, o katalikui – mečetėje.

- Sunku patikėti, kad, kalbėdamas Rėgensburgo universitete, popiežius nepagalvojo apie savo citatos pasekmes. Net ir paprastiems žmonėms iš anksto turėjo būti aišku, koks bus islamiškojo pasaulio atsakas į šiuos žodžius, ypač dar tiek nedaug laiko praėjus po pranašo Mahometo karikatūrų skandalo. O juk Vatikano diplomatija – aukščiausio lygio. Jeigu popiežius iš tiesų tvirtai įsitikinęs, kad islamo ir krikščionybės šaknys visiškai priešingos, o prievartą skleidžia ne tik islamą iškraipantys fanatikai, bet ir pati musulmonų religija, tai Benediktui XVI reikėjo ir ginti tokią savo nuostatą. Tačiau po kurio laiko iš Vatikano išgirdome patikslinimus, paaiškinimus, apgailestavimus, kad popiežius buvęs neteisingai suprastas...

- Per 27 savo pontifikato metus Jonas Paulius II pasakė vieną kitą teiginį apie „socialinę lygiavą“ ir susitikdavo su komunistinių šalių lyderiais, bet nesimpatizavo kairiosioms idėjoms taip, kaip, tarkime, popiežiai Jonas XXIII ar ypač Paulius VI. Jonas Paulius II ir kardinolas J. Ratzingeris komunizmą vertino daugmaž vienodai. Kardinolas J. Ratzingeris nuosekliai ir argumentuotai smerkė tarp Lotynų Amerikos katalikų paplitusią ideologizuotą kairuolišką „išlaisvinimo teologiją“. Vatikano tikėjimo doktrinos svarbiausiojo saugotojo kardinolo J. Ratzingerio parengtus dokumentus apie „išlaisvinimo teologijos“ žalą patvirtino ir jais vadovavosi Jonas Paulius II. Šių dviejų Bažnyčios hierarchų pastangomis „išlaisvinimo teologijos“ reikšmė ir įtaka Lotynų Amerikos šalyse sumenko. Žinoma, su dabartine per šią pasaulio dalį besiritančia „naujosios kairės“ banga (prezidentų rinkimus Pietų ir Centrinėje Amerikoje pastaruoju metu laimi beveik vien tik marksistinių pažiūrų politikai – red. past.) atgims ir „išlaisvinimo teologija“. Bet tai, suprantama, jau politikos sritis.

- Kiekvienas popiežius buvo ir yra skirtingas. Labai gerai, kad Benediktas XVI nenori ir nesistengia mėgdžioti charizmatiškojo Jono Pauliaus II. Benediktas XVI turi savo įvaizdį. Jis geriausiai jaučiasi mokslininkų auditorijose, akademiniuose sluoksniuose.

Tačiau ir Benediktas XVI kartais neatsispiria pasauliečių nuomonei, paklūsta pasaulietinėms ideologijoms ir madoms. Štai minioms reikalaujant skubinamas Jono Pauliaus II beatifikavimo (paskelbimo palaimintuoju) procesas, nors velionis popiežius nukrypdavo nuo tradicinės teologijos.

O kokia buvo paties Benedikto XVI pirmosios popiežiškosios enciklikos „Deus Caritas est“ („Dievas yra meilė“) prasmė? Kam šis dokumentas buvo paskelbtas? Vienintelė žinia, kurią iš tos enciklikos suprato pasaulis – kad popiežius palaimino erotiką...

Toliau tęsiamos mažai ką bendra su katalikų tikėjimu turinčios Vatikano globojamos pasaulinės jaunimo dienos, pramogų kultūra beveik nesulaikomai veržiasi į bažnyčias.

- Kai kurių vilties ženklų tikrai matome. Šventasis Sostas pradėjo priešintis bandymams naktinių klubų muzikos ritmais drebinti bažnyčių skliautus. Vatikane šiek tiek dažniau girdime lotynų kalbą. Vatikano Apaštališkųjų rūmų koplyčioje „Redemptoris Mater“ („Atpirkėjo Motina“) altorius įrengtas „ad orientem“ („į Rytus“), o ne į liaudies pusę, kaip įprasta dabartinėse moderniose bažnyčiose. Tačiau tradicijai ištikimų katalikų persekiojimas vyskupijose tęsiasi, o Šventasis Sostas neskuba jų ginti.

- Tai tikrai tokie dalykai, kurių neverta sureikšminti. J. Ratzingeris kilęs iš tų Vokietijos visuomenės katalikiškųjų sluoksnių, kurie nuo pat Hitlerio atėjimo į valdžią priešinosi nacionalsocializmo įsigalėjimui. Tai buvo neprievartinis, bet atkaklus pasipriešinimas. Šiam sąjūdžiui priklausė daug katalikų vyskupų, kunigų, paprastų tikinčiųjų. Nei J. Ratzingeris, nei jo brolis ir sesuo ar tėvai nejautė jokių simpatijų nacionalsocialistų ideologijai. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad jaunasis J. Ratzingeris priklausė kai kurioms organizacijoms. Tą įtikinamai paaiškino popiežiaus Benedikto XVI biografai.

- Kokie nors apdovanojimai arba viešos jubiliatų liaupsinimo ceremonijos dažniausiai būna viešųjų ryšių akcijos, dirbtinis, o ne nuoširdus dėmesys nusipelniusiam asmeniui. Be to, Lietuva maža šalis, nepajėgsime surengti tokių skambių popiežiaus pagerbimo akcijų kaip didesnės ir turtingesnės valstybės, neperrėksime jų. O apskritai, ar būtinos tos akcijos?

Katalikui daug svarbiau nei išoriniai pagarbos ženklai yra malda už mylimą dvasinį vadovą. Žinant, kaip sunku popiežiui Benediktui XVI, kokia sudėtinga dabar padėtis Katalikų Bažnyčioje, mūsų maldos Šventajam Tėvui labai svarbios. Benediktas XVI mato Bažnyčios krizę, daug ką norėtų pakeisti, bet negali. Jam iš tikrųjų reikia Dangaus pagalbos, kuri pasiekiama tik maldomis, religine praktika.