|
„Žinių radijo“ pokalbių ir ginčų laida „Raktas“ tema: „„Vaivorykštės dienų“ peripetijos – homoseksualų propaganda ar homofobijos apraiškos?“, 2007 05 23
Sveiki, tamstos! Vilniuje neįvyks renginys „Vaivorykštės dienos 2007“. Sostinės valdžia pareiškė, kad nepritaria viešam homoseksualizmo idėjų demonstravimui. Šiuo sprendimu susirūpino Europos Komisija ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, įžvelgusios jame, tame sprendime, homofobiškumo apraiškų. Tad šiandien pasvarstykime, ar reikėjo uždrausti sostinėje „Vaivorykštės dienų“ renginius. Kam šis renginys buvo reikalingas? Ar homoseksualų saviraiškos laisvė nevirsta homoseksualizmo propaganda? Ir, kita vertus, ar kova prieš tokią propagandą nevirsta paprasčiausia homofobija? Apie tai mūsų laidoje: Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė, Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigas Edmundas Naujokaitis, protestantų pastorius Vaidas Vyšniauskas bei „Naujosios kairės 95“ manifesto signatarė Aušra Pažėraitė. Laba diena! Laidą veda Audrys Antanaitis. O jūs, gerbiami klausytojai, nuo antrosios pokalbio dalies kaip visada galite skambinti ir trumpai reikšti savo nuomonę arba pateikti klausimus...
Taigi, gerbiama Margarita, Vilniuje nebus „Vaivorykštės dienų renginių“. Kaip Jūs vertinate draudimą juos rengti?
M. J. Na, vienareikšmiškai neigiamai.
O kodėl?
M. J. Todėl, kad tokiu būdu parodyta, kad homoseksualių žmonių teisės iš tikrųjų yra pažeidžiamos iki tokio lygio, kad jie net negali surengti taikaus, niekam žalos nedarančio renginio. Ir priešingai, mes matome, kad aplink visa tai yra eskaluojama isterija ir kurstoma nesantaika.
Kunige Edmundai, Jūsų vertinimas dėl šių „Dienų“ uždraudimo Vilniuje.
E. N. Na, manau, kad tai būtų buvusi propagandinė akcija, propagandos skleidimas. Kodėl tie, kas nepritaria tai propagandai tuoj vadinami netolerantiškais? Propaganda yra ideologijos skleidimo įrankis, ir propagandai galima pasipriešinti, jeigu jai nepritari – tai yra žodžio laisvė.
Gerai. Aušra: „saviraiškos laisvė“ ar „propaganda“? Atrodo, kad dėl to labiausiai ir nesutariama.
A. P. Man apskritai kyla klausimas, kodėl viena propaganda yra leidžiama, o kita ne? Nes dabar matau kitokias propagandas: uždrausti tas „Vaivorykštės dienas“, bernardinų tinklalapyje atsiranda įvairios publikacijos, kuriose aiškiai vedama propaganda apie homoseksualizmo grėsmę ir panašius dalykus. Aš čia matau propagandą! O tos akcijos – Margarita teisi, tai buvo visiškai taikios akcijos: paprasčiausiai išskleisti vėliavą, ant troleibusų užklijuoti vėliavą su keletu sakinių – tai iš tikrųjų nėra propaganda. Tai bandymas atkreipti dėmesį, kad yra skirtingų žmonių, yra kitokių žmonių, ir kad jie šiuo metu patiria didžiulį visuomenės spaudimą. Tą matome iš visos tos reakcijos, kai iš tikrųjų yra spaudimas...
Jūs sakote, kad viena propaganda Lietuvoje leidžiama, o kita – neleidžiama.
A. P. Taip, faktiškai dabar ji uždrausta, jei jau kalbėtume apie propaganda, bet aš nemanau, kad tai propaganda.
Idėjų skleidimas – tai, Jūsų nuomone, nėra propaganda?
A. P. Tai nėra idėjų skleidimas! Šių „Dienų“ idėja yra viena: kad visi žmonės yra lygūs ir turi teisę gyventi saugiai ir taikiai vieni su kitais.
Gerai, Margarita, Jūs norėjote papildyti?
M. J. Aš norėjau papildyti, kad toks kalbėjimas apie „propagandą“ yra tipiškas mėginimas užčiaupti atskirties grupes. Vos tik mes išgirstame ką nors sakant, pavyzdžiui, apie prastesnę moterų situaciją, kurią rodo statistika, tuojau pasigirsta kontrargumentas: „Jūs skleidžiate feministinę propagandą!“ Jei tik yra prabylama apie prastesnę etninių mažumų situaciją, iš karto kaltinama nacionalistine propaganda. Arba semitizmo, semitistinė propaganda... Šiuo atveju, kai buvo pabandyta pasakyti: taip, tie žmonės neturi vienodų galimybių, neturi vienodų sąlygų, jie patiria spaudimą, jiems grasinama fiziškai, tuoj pasakoma, neva tai yra homoseksualizmo propaganda. Tai nėra propaganda! Tai tiesiog noras pasakyti: taip, mes egzistuojame ir turime lygiai tokias pat teises kaip ir visi kiti.
Taip, garbusis Vaidai, Jūsų nuomonė.
V. V. Mano nuomonė: labai gerai, kad neįvyks „Vaivorykštės dienų“ viešieji renginiai. Renginiai uždarose patalpose, turiu omenyje Jakšto g. 22, kuriuose ir pats dalyvavau – tai yra kitas dalykas, čia galima susirinkti, diskutuoti... Bet aš net pasakyčiau, kad žodis „propaganda“ čia yra per švelnus. Tai yra tam tikros homodiktatūros apraiškos, ir tokie infantiliški pareiškimai: „Mes paprasčiausiai norėjome iškleisti vėliavą...“ yra juokingi, nes kiekviena vėliava atstovauja arba tam tikrą valstybę arba ideologiją, ir išskleisti vėliavą kur nors miesto centre reiškia tam tikrus moralinius žingsnius. Šito nesuvokti arba vaidinti, kad nesupranti, yra bemaž juokinga. Kalbant apie „Vaivorykštės dienas“, mes turime jas vertinti pasauliniame kontekste, ir aš būčiau pakankamai naivus, jei neturėčiau omeny homoseksualizmo pradžios kitose šalyse. Šiandien mes turime visai kitokius rezultatus ir vaisius. Taigi, jei vaisiai blogi, tai kyla klausimas: koks yra medis?
M. J. Ką Jūs turėjote omeny, sakydamas, kad yra blogi vaisiai?
V. V. Turėjau omenyje, pavyzdžiui, situaciją Anglijoje. Ten jau dabar yra homodiktatūra, nes prie katalikų bažnyčios esantys vaikų namai negali nuo pražios iki galo auklėti šių vaikų ir perduoti heteroseksualioms šeimoms. Kodėl? Todėl, kad yra įvesta homodiktatūra: tu privalai duoti vaiką, nes kitaip belieka mokėti dideles baudas. Belieka tik pasirinkti: arba visai panaikinti vaikų namus, arba turi paklusti homoseksualiai ideologijai – ne kaip nors kitaip!
M. J. Na, čia yra absoliuti demagogija...
V. V. Ponia Margarita, čia yra faktai!
M. J. Palaukite, jeigu prieš tai egzistavo diskriminacija tuo atžvilgiu, kad tiems žmonėms nebuvo suteikiama teisė įvaikinti, tai dabar yra pasakoma, kad jūs negalite diskriminuoti šitų žmonių vien dėl jų seksualinės orientacijos.
V. V. Taip, jie negali, kaip ir asocialūs žmonės neturi teisės...
M. J. Neplakite dviejų reiškinių į vieną vietą! Asocialumas ir seksualinė orientacija neturi nieko bendro, todėl, kad asocialių žmonių heteroseksualų aplinkoje yra kur kas daugiau, nei homoseksualioje aplinkoje.
Bet heteroseksualių žmonių yra paprasčiausiai daugiau, gal dėl to...
V. V. Ponia Margarita, homoseksualumas dar kol kas yra lytinis iškrypimas...
M. J. Tai va, kad jau nebe! Deja, jau seniai nebe!
V. V. Jeigu seksualinis iškrypėlis, tarkime, kėsinasi būti mano vaiko mokytoju, tai aš kaip laisvos šalies pilietis turiu teisę pasirinkti, kad mano vaiką mokytų heteroseksualus žmogus. O jeigu aš jau nebeturiu tos teisės, tai kyla klausimas, apie kokią laisvę mes tada kalbame?
Na, vis dėlto, homoseksualumo kol kas dar niekas nepriskiria prie iškrypimų – ta prasme, oficialiai jokios tarptautinės organizacijos.
V. V. Na, bet tai yra lytinis iškrypimas – tai yra socialinis apibūdinimas!
M. J. Iš kur Jūs tą imate? Tai nėra joks socialinis apibūdinimas, tai jūsų saviveikla, tai yra būtent jūsų skleidžiamos propagandos sudėtinė dalis!
V. V. Homoseksualizmas visais laikais buvo seksualinis iškrypimas...
M. J. Aš Jums galiu pasakyti, kad iki XX a. pradžios heteroseksualumas taip pat buvo laikomas iškrypimu ir buvo priskiriamas tam tikroms deviacijoms.
E. N. Na, jau čia gryna ideologija!..
M. J. Tai jokia ideologija, mes galime pasigilinti istoriškai! Aš galiu pagrįsti! Kaip formavosi šie terminai? Homoseksualizmo terminas atsiranda tiktai pačioje XIX a. pabaigoje, mėginant įvardinti asmenis, kurie turi seksualinių santykių... vyras su vyru, moteris su moterim, kai nėra galimybės turėti palikuonių. Bet tada buvo suvokta, kad vyro ir moters santykiai taip pat ne visuomet pasibaigia palikuonių gimimu, ir tokie santykiai buvo laikomi lytiniu iškrypimu! Jei laikytumės to nuosekliai, tai pagalvokime, kiek procentų žmonių Lietuvoje turėtų šio iškrypimo diagnozę? Mes gyvename ne viduramžiais ir nepradėkime viso to eskaluoti! [M. Jankauskaitė turi omenyje nenatūralius lytinius santykius tarp vyro ir moters, kurie tikrai visuomet laikyti iškrypimu. Bet tai neturi nieko bendro su heteroseksualumo sąvoka! – red. past.]
Gerai, gyvename XXI amžiuje...
...Kunige Edmundai, gal mes dabar nesigilinkime: liga, ne liga, iškrypimas, ne iškrypimas... Pakalbėkime apie vertybes! Be abejo, heteroseksuali šeima yra vertybė, be abejo, vaikai yra vertybė. O kodėl homoseksualumas, kad ir privačioje aplinkoje, negali būti vertybė?
E. N. Čia nekalbame apie vertybes! Vertybė yra kažkas subjektyvaus: vienas vertina tą, kitas tą... Aušra Pažėraitė yra to „Naujosios kairės manifesto“ signatarė. Paskaitykime jo dešimtą punktą: „Seksizmui ir homofobijai skelbiame moralinį ir politinį karą“! Tai nėra taikūs žmonės, kurie čia, vargšai, Lietuvoje, kenčia. Tai yra karas! Šis manifestas tikslingai pasirodė prieš tuos renginius: skelbiamas moralinis ir politinis karas! Tai – kare kaip kare! Tai bandymas jėga primesti tam tikrą idėją. Mes matome rezultatus kitose šalyse, matome persekiojimą, represijas prieš politikus, net prieš europarlamentarus, kurie iškart paduodami į teismą, kurie priverčiami mokėti tūkstantines baudas ir dėl to paveikiami jų politiniai sprendimai. Mes matome diktatūrą, kuri įvedama lobistų, pasinaudojant Europos Sąjungos struktūromis. Ir tai didžiulis pavojus, kuriam reikia priešintis... Šitas manifestas sako, jis ragina: „Mes kuriame alternatyvią politiką... prieš iškreiptas galios institucijas“. Tai va, šita Sąšauka „Už dorą ir tautą“ yra puikus pavyzdys pilietinės iniciatyvos, kuri be jokių lėšų, tiesiog savaime bando pasipriešinti „galios struktūroms“!
Gerai, buvo paminėta Aušra Pažėraitė, gal ji tuoj ir atsakys... Dabar pabendraukime su klausytoju. Laba diena!
Klausytojas: Laba diena! Norėčiau užduoti tokį klausimą poniai Pažėraitei, jeigu ji yra už homoseksualizmą... Gerai, aš nesiginčiju, bet kodėl ponai homoseksualistai nenori turėti vaikų nuo savo partnerio, o kažkodėl nori juos įsivaikinti? Ačiū!
A. P. Gana keistas klausimas, na negali, tai negali...
M. J. Ir heteroseksualios poros, kurios negali turėti vaikų, kreipiasi pagalbos į donorus. Tai nėra vien homoseksualių porų problema...
Bet heteroseksualioms poroms tai yra nelaimė, o homoseksualioms – pasirinkimas...
M. J. Tai yra situacija, kurią žmonės mėgina spręsti, norėdami auginti vaikus. Jeigu tai galime leisti heteroseksualioms poroms, kurios yra nevaisingos, tai kodėl to negalėtų daryti homoseksualūs žmonės?
A. P. Tai, ir, kita vertus, dabar prisiminiau... Buvo vienas žydų ortodoksų rabinas, kuris sakė, kaip galima spręsti šitą problemą, kad homoseksualai negali įvykdyti to Dievo įsakymo: „Veiskitės ir dauginkitės!“ Jis sakė, kad yra viena išeitis: įsivaikinti vaikus. Yra daugybė pamestinukų, našlaičių.
V. V. Norisi pastebėti vieną dalyką. Vienas dvasininkas apibūdino homoseksualizmą kaip visuomenės vėžį. Vėžys yra ląstelės, kurios pačios nieko neprodukuoja, bet naudojasi kitų ląstelių produktu. Jos plečiasi ir dauginasi kitų ląstelių sąskaita. Tarkime, homoseksualūs žmonės – du vyrai arba dvi moterys: jie yra kieno produktas? Heteroseksualių porų! Ir ką jie įsivaikina? Heteroseksualių porų produktą. Teisingai? Ir taip homoseksualizmas plečiasi – vyksta verbavimas...
M. J. Ne, nesąmonė!
V. V. Atsiprašau, nebaigiau! Būtent per verbavimą, tvirkinimą ir per ideologijos skleidimą...
E. N. Paauglių verbavimas yra pagrindinis gėjų šaltinis...
M. J. Tuomet turėtume teigti, kad homoseksualumas yra šiuolaikinis reiškinys. Nes anksčiau nei apie tai kas kalbėjo, nei vyko verbavimas, bet tie žmonės visada egzistavo, praktiškai kiek mes žinome istoriją... Bet kada jūs paaiškinate žmogaus būtį vien dauginimusi, man tai jau panašu į tokią zoofilinę koncepciją, nes žmogaus buvimas nėra vien tik dauginimasis...
E. N. Čia jau Vasiliauskaitė... [Plg. Nida Vasiliauskaitė, Apie zoofiliją, heteronormatyvumo pagrindą // www.delfi.lt, 2007 05 15: moteris vyrų esą prilyginta gyvuliui, tad santykiai su ja yra zoofilija. – red. past.]
M. J. Palaukite! Aš jūsų klausiau, tai ir jūs išklausykite! Mūsų gyvenimas yra buvimas sociume, ir jeigu mes negalime pagimdyti vaikų, mes įnešame į visuomenę kitokį gėrį. Jeigu mes taip besąlygiškai daugintumės, tai žemei jau ir taip būtų iškilusi ekologinė katastrofa! Žemė jau ir taip negali išmaitinti tų gyventojų, kurie yra ant jos paviršiaus!
V. V. Ponia Margarita, tai kodėl mes visose valstybėse sprendžiame demografines problemas?.. Kodėl Prancūzijoje dabar yra tokia situacija, kai tamsiaodžių ir kitataučių vaikų yra žymiai daugiau nei prancūzų?
M. J. Va, mes dabar matome ir rasizmą, prikabintą prie homofobijos!
V. V. Palaukite, čia kalbame ne apie rasizmą...
M. J. Tai rasizmas, nes Jums atrodo, kad juodaodis žmogus yra prastesnis Prancūzijos pilietis, nei baltaodis.
V. V. Ne, aš dar kartą kartoju, aš nesakau, kad juodaodis yra prastesnis – nereikia iškraipyti mano žodžių! Aš tik konstatuoju faktą: Prancūzijoje – aš nesakau Nigerijoje...
M. J. Ir Jūs matote tame problemą!
V. V. Aš matau prancūzų tautos problemą!
M. J. Ir tai yra rasizmas!
V. V. Čia ne rasizmas! Kalbame apie demografiją: prancūzai mažai gimdo vaikų, ir ta tauta nyksta!
A. P. Tai negi Jūs manote, kad jeigu gėjai ir lesbietės dabar pradės gimdyti, tai tauta padidės? Ar kad jei jūs uždrausite homoseksualams egzistuoti, tai jie staiga pavirs heteroseksualais ir pradės gimdyti?
E. N. Ne jie, o gėjų ideologija, kuri griauna šeimą kaip instituciją, o šeima yra demografijos pagrindas!
M. J. Pateiksiu pavyzdį, kuris turėtų jums labai patikti! Tai Lenkija, kur visa, kas įmanoma yra uždrausta, ir homoseksualai persekiojami, ir abortai yra uždrausti, o gimstamumas yra pats mažiausias Europoje!
E. N. Tai tiesa, žinoma...
Dabar pabendrausime su klausytoju. Laba diena, klausome Jūsų!
Klausytojas: Laba diena! Žiūrėkite, tie visi netradicinių pakraipų... Jie reikalauja įvairių teisių... Bet palaukite! Kas taip rūpinasi normaliais žmonėmis? Liaudyje jie vadinami pederastais, ir jie dar nori įsivaikinti vaikus ir juos paversti tokiais pat! Tai kur eina visas pasaulis? Prie iškrypimo, jei visur taip leidžiama! Nors Lietuvoje tegul žmonės ateina į protą!
Ką gi, ačiū Jums už Jūsų mintis. Aušra, man rūpi grįžti prie to klausimo, kurį kunigas Edmundas Jums pateikė. Jūs skelbiate „moralinį ir politinį karą“, taip yra manifesto tekste. Kas tai yra? Karas yra neišvengiamai susijęs ir su propaganda, ar ne?
A. P. Taip, bet visas tas manifestas yra tik tezė, tezių rinkinys... Bet tos tezės neturi būtinai būti realizuojamos taip, kaip dabar įsivaizduojama: kad mes dabar imsimės ginklų ir eisime kažką žudyti...
Tiesiog kunigas Edmundas citavo Jūsų tekstą, ar ne?
A. P. Jo jo, citavo šitą tekstą, šitą tezę... Iš tikrųjų aš siūliau kolegoms tą tezę daryti šiek tiek kitokią: ne homofobijai skelbti karą, bet heteroseksizmui. Nes homofobija yra tam tikra ligos apraiška, psichinis sutrikimas... Jam negalima skelbti jokio karo.
Studijoje juokas.
Na, tai tikrai plati sąvoka, beje...
E. N. Devyniasdešimt procentų Lietuvos – ligoniai...
A. P. Kalbama visai apie kitus dalykus, kalbama apie idėją, apie kurią aš kalbėjau pačioje pradžioje... Žodžiu, kalbėti apie visuomenę, kurioje būtų priimami įvairūs žmonės, įvairios grupės, ir visi gyventų lygūs...
Na, bet Jūsų manymu, koks būtų to karo rezultatas, kokia pergalė? Margarita, Jūsų nuomonė!
M. J. Aš manau, kad kai rašomi manifestai, jie turi tam tikrą retoriką. Pažiūrėkime į XX a. pradžios manifestus, ir matysime, kad ten yra skambi retorika...
V. V. Arba į „Gėjų manifestą“ – gera retorika!
M. J. Nereikia ištraukti rašinėlių iš konteksto! Bet tai, ką gerbiamas kunigas pavadino „pilietine iniciatyva“, ir su tokiu pozityvu, tai čia aš matau tikrą grėsmę, todėl kad labai aiškiai pasakyta: „Imkim, chebryte, lazdas, važiuokim į Vilnių, sukalkim juos, sumuškim...“
E. N. Pateikite pavyzdžių, kur tai parašyta ir kas taip ragino!
M. J. Tai yra tinklapyje, mes išspausdinome...
E. N. Tai yra www.delfi.lt komentatoriai, tai nėra Sąšauka „Už dorą ir tautą“! Sąšaukoje „Už dorą ir tautą“ yra monsinjoras Svarinskas, yra...
M. J. Tai yra „Doros ir tautos“ inicijuoti dalykai... Va čia tai aš matau tikrai realią grėsmę, kad prasilies kraujas, ir šitas kraujas kris ant jūsų sąžinės!
Bet aš norėčiau, kad mūsų demokratinėje visuomenėje mes be to apsieitume. Jeigu yra problema ar nesusipratimas, turėtume ją išspręsti susėdę prie apskrito stalo, ką čia ir bandome daryti. Dar žodis klausytojui. Laba diena!
Klausytojas: Laba diena! Aš manau, kad yra labai simptomatiška, kad atsirado rasistinės gaidos šitame pokalbyje. Šitos lazdos ar akmenys, kurie yra sufleruojami, kad lėks į troleibusų langus, anksčiau ar vėliau atsisuktų prieš kitas visuomenės grupes. Pažiūrėkite: juodieji, musulmonai, kokie nors ilgais plaukais, ne taip apsirengę. Čia klausimas yra ne viena grupė, o agresijos prieš kitokius eskalavimas visuomenėje. Tai ne gėjų problema, o mūsų visuomenės sveikatos problema, moralinės ir psichinės sveikatos problema. Agresija yra pati baisiausia liga.
V. V. Jūs uždavėte labai gerą klausimą! Tai mes ir norime pasipriešinti homoseksualizmo agresijai ir tai norimai įvesti diktatūrai, nes mes turime realių pavyzdžių kitose valstybėse, kur nesiskaitoma su kito žmogaus laisve. Na kodėl šiandien Lietuvoje aš turiu įrodinėti, kad homoseksualizmas yra iškrypimas?
M. J. Už tai, kad tai nėra tiesa, už tai ir turite įrodyti!
V. V. Tai Jums nėra tiesa! Atsiprašau, bet ir pedofilui nėra tiesa... Ir dabar man įrodinėja, kad lesbietė gali mokyti mano vaiką! Na kodėl? Aš nenoriu! Jeigu aš gyvenu laisvoje Lietuvoje, aš turiu teisę pasirinkti, ar ne?
A. P. Tai perkelkite savo vaiką į kitą mokyklą!
Garbusis Vaidai, gal galėtų lesbietė mokyti Jūsų vaiką matematikos? Kas tame blogo?
V. V. Kalbame apie pedagogiką, o pedagogais negali būti visi, kurie nori. Ar kiekvienas gali danuoti operoje, kuris tik užsimano?
M. J. Čia kalbate apie kompetenciją – ką tai turi bendro su seksualine orientacija?
V. V. Taip pat yra ir tėvų kompetencija – auklėti vaikus. Ne kiekvienas gali būti tėvas ir motina. Kodėl atimamos tėvystės ar motinystės teisės? Nes tie žmonės neatitinka tam tikrų standartų ir tam tikrų pažiūrų. Jeigu tėvas ar motina negali nešti atsakomybės už savo vaiką? Čia yra lygiai tas pat! Taip ir kitos profesijos – ar kiekvienas gali skristi į kosmosą?
E. N. Mokykla perduoda ne vien žinias, mokykla perduoda vertybinę orientaciją!
M. J. Būtent! Ir jeigu homoseksualus vaikas, būdamas mokykloje, žinotų, kad jis tikrai nesulauks psichologinės prievartos, jeigu jis matytų teigiamą homoseksualaus mokytojo pavyzdį, kad galima būti pilnaverčiu visuomenės nariu, būnant homoseksualu, o ne slapstytis, bijoti ir visa kita, jam tai išeitų tik į naudą. Nes jūsų propaganda žaloja jaunus žmones.
V. V. Jokios propagandos čia nėra. Paprasčiausiai kiekvienas homoseksualus žmogus turi žinoti, kad homoseksualumas – tai yra iškrypimas, ir su tuo reikia kovoti... Nes homoseksualistų ideologijos skleidėjų pirmas strategijos punktas yra įtikinti visuomenę, kad tai yra įgimtas dalykas. Bet tai nėra įgimtas dalykas!
A. P. Iš kur Jūs žinote? Ar Jūs Dievas?
V. V. Palaukit, leiskit pasakyti pavyzdį! Jūs, ponia Aušra, jūs tai tikrai ne Dievas... Yra ekshomoseksualų judėjimas Amerikoje – tai buvę homoseksualai ir lesbietės, kurie jau vien tuo įrodo, kad tai nėra įgimta...
E. N. Galiausiai yra NARTH [1992 m. įkurta National Association for Research and Therapy of Homosexuality] – asociacija, vienijanti tūkstantį psichiatrų ir psichologų, kurie kovoja prieš tai...
Gerbiamieji, dabar turiu skelbti pertraukėlę. Esu tikras, kad Dievas mus girdi, kaip ir mūsų gerbiamieji klausytojai. Tikrai nei vienas iš mūsų nesame Dievas...
...Štai dabar klausimas, į kurį norėčiau, kad visi laidos dalyviai atsakytų: ar visada ir kiek mes privalome toleruoti ar netoleruoti kitokius žmones? Vis tiek į šitą klausimą mes neišvengiamai turime atsakyti, jeigu norime kartu gyventi šioje mūsų valstybėje – vienintelėje valstybėje, savo Tėvynėje. Prieš atsakant į klausimą, pabendrausime su klausytojais. Laba diena!
Klausytojas: Laba diena! Norėjau įsiterpti į jūsų pokalbį – čia Saulius iš Klaipėdos. Čia, man atrodo, yra sudrumstas vanduo, ir sunku su pirštu parodyti: čia dumblas, o čia vanduo. Tai ir dumblas, ir vanduo, todėl tas sudrumstimas yra kažkam naudingas... Esmė yra tokia: žmogus ir jo tęstinumas. Kas garantuoja žmogaus tęstinumą? Dievas sukūrė lytį – štai žmogaus, žmonijos tęstinumas! Yra vyras ir moteris – jie turi tęstinumą. Vyras su vyru neturi, moteris su moterimi neturi – štai ir visa esmė! Yra homikų gamtoje, bet yra visos giminės tęstinumas. Lytiškumas yra žmonijos tęstinumas. Žiūrim į šituos iškrypimus ir nematom tęstinumo. Tai kam šios diskusijos?
Ačiū Jums, Sauliau! Žinoma, čia galima ginčytis: iškrypimas, neiškrypimas... Gal čia mes ir neprieisime tiesos. Vakar pastebėjau, kad net Andrius Kubilius yra Seimo posėdyje pasakęs: „Esu normalios orientacijos“ – ir visi, turbūt, supratome, ką tai reiškia. Nežinau, ar jam sąmoningai tai išsprūdo, bet Sauliaus mintys rodo, kad atsakymo mes dar turime ieškoti, turime jį gauti... Bet dabar vėl grįžtame prie to klausimo: kiek ir kada turime toleruoti ir netoleruoti? Kunige Edmundai!
E. N. Būtent, reikia suprasti sąvoką: kas yra ta tolerancija? Tai yra sunkiai išvengiamo blogio pakentimas. Mes turime daug dalykų toleruoti savo visuomenėje tiesiog dėl bendros taikos. Bet tai yra tolerancija! Tolerancija nėra visa ko paskelbimas gėriu, įteisinimas, įtvirtinimas ir primetimas. Kam iškreipti tolerancijos sąvoką? Tai yra grynas ideologinis pačios sąvokos iškreipimas!
Aušra, Jūsų tolerancijos ribos! Kokios jos turėtų būti, Jūsų nuomone? Ar tada iš tikrųjų visas vertybes sustatome į tą pačią gretą ir suteikiame tą patį viešumą bei tą patį socialinį statusą?
A. P. Aš manau, kad čia yra šiek tiek iškreipta tolerancijos sąvoka gerbiamo kunigo. Aš manau, kad tolerancija nėra visokių blogybių pakentimas – tai priėmimas, kad yra įvairovė, žmonių įvairovė. Yra skirtingos odos spalvos, įvairios grupės, žmonės turi įvairių sutrikimų, yra skirtingos orientacijos, hetero ir homo. Todėl pagal mano tolerancijos sampratą, mes turime priimti šią visų žmonių įvairovę, ja džiaugtis ir leisti žmonėms gyventi žmogišką gyvenimą.
Vis dėlto, kiek tolerancijos nori homoseksualūs asmenys? Ar jie nori, tarkim, kad homoseksuali šeima būtų pripažinta lygiai tiek legali ir vertinga, kiek ir heteroseksuali? Tai pagaliau yra įstatymo, politinio ir visuomeninio apsisprendimo reikalas.
A. P. Taip, aš manau, kad kas čia blogo, jei bus du žmonės, kurie myli vienas kitą, jei jie gyvens kartu įteisintoje partnerystėje, šeimoje?
Bet ar reikia tai demonstruoti gatvėse, paradų pavidalu? Heteroseksualūs žmonės paradų juk nerengia, sakydami, kad jie heteroseksualai.
A. P. Kodėl nerengia? Yra daug visokių karnavalų, pasižiūrėkite, Lotynų Amerikoje moterys šoka apnuogintos...
Ir jie sako: mes esame heteroseksualūs?
A. P. Jie tai visu tuo išreiškia! Kita vertus, man atrodo, Lietuvoje kažkaip trūksta humoro jausmo. Tarkime, skaitomas tas manifestas kaip kažkokia dogma, juo mosikuoja palei nosį dėl tos karo sąvokos... Tai yra ironiškas manifestas. Tie paradai irgi yra tam tikra ironijos forma – reikia tiesiog su humoru žiūrėti į kai kuriuos dalykus...
Gerbiamas Vaidai, ką norėjote paskaityti?
V. V. Aš noriu labai trumpai paskaityti to „Gėjų manifesto“ ištrauką. Jis prasideda tokiais žodžiais... Jį 1987 metais parašė Maiklas Sviftas, jis dar kitaip vadinamas „Revoliucingųjų gėjų manifestu“. „Mes paversime jūsų sūnus, jūsų lėkštų svajonių, vulgaraus melo, silpnai išvystyto vyriškumo simbolius pederastais. Mes suviliosime juos jūsų mokyklose ir bendrabučiuose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, sporto aikštelėse, jūsų seminarijose, jaunimo grupėse, kino teatrų tualetuose, kareivinių barakuose, krovininių automobilių stovėjimo aikštelėse, visuose vyrų klubuose, kongresų rūmuose – visur, kur tik esama vyrų. Jūsų sūnūs taps mūsų klusnūs tarnai ir vykdys tai, ką jiems liepsime. Jie įgaus mūsų veidą...
A. P. Gal užtenka...
V. V. ...Jie geis mūsų ir dievins mus. Moterys, jūs norite laisvės? Sakote, kad jūsų vyrai blogi? Kad daro jus nelaimingas? Mes, vyriško veido ir raumenų žinovai, atsiimsime jūsų vyrus...“
A. P. Gerai, dabar iš tikrųjų užtenka...
V. V. Ir baigiasi tokiais žodžiais: „Drebėkite, heterokiaulės!“
A. P. Taip, bet jūs nematote čia humoro? Nematote ironijos?
E. N. Tikrai, labai juokinga...
A. P. Čia yra sarkazmas! Aišku, tiems, kurie humoro jausmo neturi, tai iš tikrųjų...
E. N. Ar labai daug jumoro rodo Eltonas Džonas, kuris sako: „Aš visiškai uždrausčiau religiją, net jei joje yra nuostabių dalykų“? Man tai visiškai nejuokinga, jeigu jis taip juokauja...
Margarita, tai vieniems galima juokauti, o kitiems ne? Gal ir tą uždraudimą galima kaip humorą priimti?
A. P. Tas tekstas buvo pateiktas sarkazmo forma, kuria išreikštos tos homofobiškos nuostatos...
V. V. Tai jūs taip kalbate! O iš tikrųjų tai yra strategija!
Kiek tas jumoras iš tikrųjų nutolina supratimą?
M. J. Suprantate, kada jumoras, o iš tikrųjų šovinistiniai pareiškimai, išeina iš dominuojančios grupės, pavyzdžiui, visi juokeliai apie blondines, apie tai, kad užtenka vienos moters, norint sužlugdyti policiją. Visi mano, kad tai jumoras ir nemato, kad tai šovinizmas, nes moteris yra lyg ir žemesnė šioje visuomenėje...
E. N. Didžiausias jumoro priešas yra politinis korektiškumas! Tai yra nauja totalitarinė idėja, ir tai yra sužlugdymas bet kokių tapržmogiškų santykių.
M. J. Bet aš manau, kad Jūsų luomo atžvilgiu, jumoro Jūs irgi nelabai priimat ir suprantat...
Na bet, Margarita, ar galiu pajuokauti: man mano moteris yra dievaitė. Jūs gal norėtumėt, kad sakyčiau: man ji lygi. O man ji dievaitė!
M. J. Kai jūs sakote „dievaitė“, tai ne jumoras, tai toks romantinis polėkis. Jumoras – kai kalbama apie blondinės smegenų apimtį, apie jos mėginimą orientuotis visuomenėje. Bet norėjau grįžti prie klausimo dėl tolerancijos ribų. Tai aš manau, kad šitoje situacijoje mes nekalbame apie toleranciją – mes kalbame apie pagarbą žmonėms, nesvarbu, koks yra jų tapatybės rinkinys: ar tai būtų moterys, vyrai, etninis, negalios aspektas, tikėjimas ir taip toliau. Tiek, kiek žmogus yra socialus ir nekenkia kitam, tiek jis turi teisę funkcionuoti visuomenėje.
Ko nori homoseksualūs asmenys Lietuvoje?
M. J. To paties, ko norit Jūs, aš ir visi čia sėdintys.
O ko jie neturi dabar?
M. J. Jie neturi laisvės būti tuo, kuo jie yra!
Kodėl, juk tai dabar nedraudžiama įstatymu!
M. J. Tačiau suprantat, įstatymai ne viską apibrėžia, yra dar bendra situacija, bendras nepakantumas, kada tu esi darbe ir negali būti tuo, kuo esi. Yra, pavyzdžiui, švenčiamas koks nors gimtadienis...
E. N. Reiškia, reikia visus perauklėti – su lazda!
M. J. Palaukit, kolega, tai jūs norite perauklėti su lazda, beje! Homoseksualūs žmonės Lietuvoje apie lazdas nešneka. Yra kokie nors bendri vakarėliai darbovietėje, ir tu negali atsivesti savo partnerės ar partnerio.
Tačiau kas tai draudžia? Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju...
M. J. Bendra situacija, bendras nepakantumas! Tu gali, pavyzdžiui, netekti darbo, nes tavo šefui tai pasirodys neparanku.
Bet galima įstatymo numatyta tvarka tuojau skųsti tokius dalykus...
M. J. Na ir kas, ir kaip jūs dirbsite tokioje nepakančioje atmosferoje, matydamas, kaip visi jus ignoruoja, nuo jūsų nusisuka, kai su jumis nenorima bendrauti, kai, pavyzdžiui, kiršinami klientai? Ateina klientai, ir tyčiojasi iš jūsų...
O kiek tokių atvejų buvo? Gal reikia tiesiog tokius atvejus viešinti?
M. J. Jau pats faktas, kad Lietuvoje net 60% homoseksualių žmonių nėra atsiskleidę net savo šeimoje, o per 80% nėra atsiskleidę darbo aplinkoje, tai parodo bendrą situaciją.
V. V. Man teko dalyvauti konferencijoje – tai buvo vienas iš „Vaivorykštės dienų“ renginių Jakšto g. 22, ir dar kartą įsitikinau, kad tai yra tam tikros diktatūros apraiškos. Ten kalbėjo Maris Sants – jis yra liuteronų kunigas iš Latvijos, atviras gėjus. Jis mokė, kad homofobija yra trijų laipsnių: pirmasis laipsnis jau yra tuomet, kai homoseksualus žmogus neatsiskleidžia visuomenei, kad jis gėjus. Jis gyvena pilnavertį gyvenimą, jis turi darbą, teisę į mokslą, į mediciną, bet jis paprasčiausiai niekam apie tai nesako. Ir jis jau apšaukiamas homofobu – visi raginami atsiskleisti. Antras lygmuo, kai tu nekenti homoseksualių žmonių, o trečias lygmuo, kai tu pasisakai: „Aš prieš, kad homoseksualizmas būtų viešas, gali būti tik privatus“. Tuomet buvo klausimai: vienas iš ten buvusių žmonių uždavė klausimą: „Jeigu jūs vadinate homofobiją liga, tai kokius jūs siūlote gydymo metodus?“ Kadangi jie dabar išbraukti iš ligų sąrašo, tai visi likusieji į jį įrašomi... Ir jis negalėjo nieko pasiūlyti, esą reikia paprasčiausiai suteikti daugiau žinių. Kitas klausimas: „O jeigu ir suteikus žinių jis neišsigydo, tas jūsų vadinamas homofobas, kaip jūs vadinate?“ „Tuomet reikia jį izoliuoti nuo visuomenės – arba išsiųsti iš šalies, arba uždaryti į kalėjimą!“ O, tai čia yra taikūs pareiškimai, ir taip yra mokoma!
M. J. O kaip Jūs siūlytumėte kovoti su rasizmu, su mizoginija – neapykanta moterims?
V. V. Rasizmas nėra tas pat, tai yra rasė, tai nėra blogybė, o homoseksualizmas yra blogybė.
M. J. O Jūs paaiškinkit tai Ku Klux Klanui, kad rasė nėra blogyb, kad kažkas neturi tikslo išnaikinti baltosios rasės!
V. V. Tai ne Lietuvos problema!
M. J. Palaukit, tuoj bus daugiau žmonių, ir bus Lietuvos problema!
Bėda, kai ideologiją bandoma diegti jėga, tai tokie atvejai nėra normalūs. Bet iš tikrųjų, Aušra, ar negalėtų heteroseksualizmas ir homoseksualizmas būti privatūs dalykai – abudu?
A. P. Čia kunigas paminėjo, kad jie gyvena pilnavertį socialinį gyvenimą... Tai nėra pilnavertis socialinis gyvenimas, jeigu žmogus negali...
V. V. Viešai santykiauti...
A. P. Ne apie tai kalba! Kad turi slėpti dalį savo gyvenimo, ir tą dalį, kuri jam yra ypatingai artima ir brangi. Heteroseksualūs asmenys gali atvirai pasidžiaugti su bendradarbiais, su draugais, kad ten mano žmona, mano vyras, mano vaikai... Homoseksualūs asmenys yra priversti tylėti apie savo asmeninį gyvenimą, yra priversti slėpti jį.
Bet Jūs kalbate vien apie tą visuomenės opiniją, bet ne apie įstatymus.
M. J. Įstatymai yra daugiausia tvarkoje, bet sudaroma tokia opinija...
V. V. Yra, tarkime, tokia situacija: yra kompanija, kurioje šnekamasi. Ir joje staiga atsirado žmogus be rankų, be kojų, invalidas... Tai jeigu mes džiaugėmės, kad žaidėme krepšinį, tai jis turi jaustis labai blogai? Aš nemanau!
M. J. Bet jeigu jis bus izoliuotas kolektyve vien dėl to, kad jūs, žaisdami krepšinį, aptarėte biznio reikalus, o jis vien dėl to, kad negali žaisti krepšinio, buvo išmestas už borto, tuomet iš tikrųjų prasidės diskriminacija!
V. V. Ar tai diskriminacija, kad mes einame žaisti krepšinio, o žmogus su negalia negali?
A. P. Ne, tai nėra diskriminacija, lygiai kaip nėra homoseksualių žmonių diskriminacija, jei jūs, tarkime, turite žmoną ir turite su ja santykių...
Deja, jau turiu baigti šitą laidą. Na, iš tikrųjų, nuomonės nesutapo, bet ką darysi. Tikiu, kad mūsų demokratinėje visuomenėje mes galėsime gyventi greta vienas kito, atsiskleisti, nebijoti, ir jokiu būdu nesidaužyti lazdomis. Ačiū už dėmesį! |