[...] „Seksualinės orientacijos“ išradimas

 

Net nesinori tikėti, kad tokių radikalių minčių daug. O atsivertus įstatymus bei konstitucijas, tampa dar ramiau: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas... Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ (LR Konstitucija, 38 str.). Vokietijos Konstitucija net sako: „Santuoka ir šeima ypatingai ginama valstybės“ (6,1 str.).

Bet, nepaisant visko, santuokos ir šeimos dekonstrukcija vyksta ir net stiprėja. Vyksta esminis jų sampratos pakeitimas. Kad tuo įsitikintum, pakanka atsiversti naujuosius dokumentus – naująją (dar negaliojančią) Konstituciją Europai. Labai įdomu, kad joje, vadinamojoje Pagrindinių teisių chartijoje, apie šeimą kalbama tik skyriuje „Šeima ir profesinė veikla“ (II-33): „Šeimai užtikrinama teisinė, ekonominė ir socialinė apsauga“, omenyje turint tik šeimos ir darbo suderinamumą – „siekiant suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą...“. Žinoma, skelbiama neginčytinai naudingų nuostatų apie „teisę būti apsaugotai nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste“, „teisę į mokamas nėštumo ir gimdymo atostogas“ (II-33,2). Tik kyla klausimas, kodėl šeimos apsauga aptariama vien šeimos bei darbo suderinamumo skyriuje? Ar ne per daug siauras požiūris? Vokiečių katalikų kardinolas J. Ratzingeris (dabartinis popiežius) šiuo klausimu taikliai pastebėjo:

„Pagrindinių teisių chartija kalba apie teisę į santuoką, bet nežada jai jokios specifinės teisinės ir moralinės apsaugos ir nepateikia jokio smulkesnio jos išaiškinimo. Nors visi gerai žinome, kokios pažeidžiamos yra santuoka ir šeima... Ir visiškai priešingai su homoseksualų partnerysčių reikalavimais, kurios, kad ir kaip paradoksalu būtų, siekia tokių teisių, kurios jas daugiau ar mažiau prilygintų santuokai“. („Europas Kultur und ihre Krise“, „Die Zeit“ Nr. 50/2000)

Tad šioji, naujausioji, dar niekaip gyvenimu neišbandyta, nes net nepatvirtinta Konstitucija šeima nelabai domisi. Užtat domisi ir net labai angažuotai vyrų ir moterų lygių teisių bei galimybių sfera. Vyrų ir moterų lygybė turi būti „užtikrinta visose srityse“ (II-23). Be to, kiek man žinoma, pirmą kartą konstituciniame lygmenyje aiškiai pasisakoma už įvairios seksualinės orientacijos gynybą: „Draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos... seksualinės orientacijos“ (II-21,1). Homoseksualų lobistams tai tikrai didžiulė ir reikšminga pergalė. Ypač turint omeny, kad tradiciškai seksualinė orientacija buvo laikoma moralės klausimu, o dabar gretinama su fiziniais ir kultūriniais bruožais (konkrečiau: aš gimiau homoseksualus = aš gimiau baltaodis). Be to, toks sulyginimas atmeta bet kokią galimybę laikyti homoseksualumą sutrikimu arba liga. Straipsnyje „'Sexual Orientation' and American Culture“ (Seksualinė orientacija ir Amerikos kultūra) Robertas H. Knightas taikliai pastebi:

„Kaip daug kitų, palaipsniui priimtinomis tampančių sąvokų, taip ir ‚seksualinės orientacijos‘ samprata beveik neanalizuojama ir nevertinama kritiškai. ‚Seksualinė orientacija‘ kaip koncepcija yra radikalus iššūkis visų svarbiausių religijų pamatiniams įsitikinimams bei pozicijai, kad seksualinė elgsena turi moralinę dimensiją. Tokia veikla kaip pirkimas ir pardavimas išlaikomi moralinio vertinimo objektais, o lytiniai santykiai ‚seksualinės orientacijos‘ koncepcijos išstumiami už moralės ribų. Jokiai kitai žmogaus veiklai su tokiais rimtais padariniais neuždėtas šis neutralumo antspaudas. ‚Seksualinė orientacija‘ sukelia visą grandinę prielaidų: žmonės gimsta su tam tikrais seksualiniais polinkiais; taigi seksualiniai polinkiai yra prigimtiniai ir nepakeičiami; tam tikra seksualinė pakraipa egzistuoja greta kitų nepakeičiamų žmogaus bruožų kaip rasė ir etnosas; seksualumas nevaldomas lygiai taip pat, kaip nevaldoma arba nekeičiama odos spalva; ‚seksualinė orientacija' privalo būti ypač ginama valstybių įstatymų bei politikos; religinės nuostatos dėl sekso ir moralės pasenusios ir nesvarbios...“ (http://www.catholicculture.org/docs/doc_view.cfm?recnum=6931).

Nors Lietuvos teisinė situacija kol kas gana vienprasmiška ir aiški (LR Civilinis kodeksas, 3.12 str.: „Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu“), tačiau iš Briuselio jau pučia kitokie vėjai. Pakanka vien dirstelėti, kaip Lygių galimybių plėtros centras (http://www.gap.lt) arba http://www.atviri.lt elgiasi su santuokos ir šeimos sąvokomis jas visaip kaitaliodamas, iškreipdamas ir performuluodamas – ir visa tai už ES pinigus bei pritariant Lietuvos valdininkams. O kas laukia priėmus ES Konstituciją, kai bus „pareikalauta“ homoseksualių porų partnerystės įstatymo įteisinimo?

 

 

Nors iki įstatymų keitimo Lietuvoje dar tolokai, tačiau lašas po lašo akmenį jau tašo. Šeimos dekonstravimo strategai jau dabar stengiasi atskirti santuokos ir šeimos sampratas vieną nuo kitos ir traktuoti kaip du visiškai skirtingus fenomenus. Pavyzdys, kaip tai jau vykdoma akademiniuose sluoksniuose, yra A. Zdanevičiaus straipsnis „Santuoka dar nelygu šeimai“ („Atgimimas“, Nr. 3, 2007) su paantrašte „... ar tikrai reikia gelbėti tradicinę lietuvišką šeimą?“ Jame VDU docentas samprotauja:

„Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė. Santuoka ir šeima nėra tas pats, visų pirma todėl, kad šeima apima socialinius santykius – meilę, intymumą, emocinį ryšį, pagarbą ir pagalbą vienas kitam. Santuoka visų pirma yra tam tikri teisiniai santykiai... Kitais žodžiais tariant, šeima yra daugiau socialinis, o santuoka – teisinis institutas ir jie nebūtinai turi sutapti.“

Po to Zdanevičius ima polemizuoti: „...ar turėtume taip sureikšminti biologinius santykius, jeigu esame žmonės, ne beždžionės?.. Taigi emocinis ryšys yra daug svarbesnis už biologinį ir to mes niekaip nepaneigsime.“ Ir prieina prie išvados: „... prilyginti šeimą santuokai yra žalinga“, todėl būtina pasipriešinti „nesusituokusių porų diskriminacijai“. Kitokio moralo, žinoma, ir neverta tikėtis:

„Šeima ir santuoka keičiasi, nes keičiasi gyvenimas, ir mes jau negyvename tradicinėje visuomenėje, todėl tokia samprata, kad šeima yra tik heteroseksuali, tik santuokoje ir turinti vaikų, yra tikrai atgyvena... Valstybių ir visuomenių kuriose teikiama pirmenybę tik santuokai, bet ne šeimai, plačiąja prasme, jokiais būdais negalime pavadinti moderniomis...“

Tai šit kaip!.. Na, bet kol kas Zdanevičiaus „didžiausia nesąmonė“ Lietuvoje vis dar įstatymas: „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“ (LR Civilinis kodeksas, 3.7 str.); „Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą“ (3.28 str.). [...]

Naujojo žongliravimo žodžių prasmėmis pavyzdys randamas garsiajame Michaelio Swifto straipsnyje „Gay Revolutionary“ (Homoseksualusis revoliucionierius). Jame apie mūsų temą štai kas sakoma:

„Šeima – melo, apgaulės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto dirva – bus panaikinta. Šeima, kuri tik slopina fantaziją ir laužo laisvą valią, privalo būti nušluota nuo žemės paviršiaus. Tobuli berniukai bus pradedami ir užauginami genų laboratorijose. Suburiami į komunas, reguliuojami ir instruktuojami homoseksualių mokslininkų. Visos bažnyčios, kurios mus keikia, bus uždarytos. Vieninteliai mūsų dievai yra gražūs jauni vyrai... Istoriją mes parašysime iš naujo, tokią istoriją, kuri buvo kupina ir sugadinta jūsų heteroseksualaus melo ir netiesos“. („Gay Community News“, Feb. 15-21, 1987; http://www.fordham.edu/halsall/pwh/swift1.html).

Kiekvienam, cituojančiam šitokį radikalų straipsnį, gresia būti apšauktam homofobu. Ypač, anot gėjų aktyvistų, šitaip juos diskredituoti mėgsta „religiniai dešinieji“. Ir išties prieš cituojant būtina atkreipti dėmesį į įvadinį straipsnio sakinį: „Šis rašinys yra pyktis, beprotybė, tragiška, žiauri fantazija, įtūžio dėl beviltiškos engiamųjų svajonės tapti engėjais prasiveržimas“. Tai galėtų reikšti, kad radikaliųjų rašinio minčių ir perlenkimų nėra ko labai rimtai vertinti. Bet vis tiek kyla klausimas, ką reiškia ir mums sako tokie pabaigos žodžiai kaip „drebėk, heterokiaule...“? Ką Swiftas norėjo tuo pasakyti? Bet tai jau modernus klausimas. Postmoderniaisiais laikais kiekvienas gali šį tekstą suprasti taip, kaip nori – tik ne ideologinis priešininkas! Tokiu atveju tolerancija kaipmat išgaruoja. [...]

 

 

[...] Mums sako, kad privalome būti tolerantiški visiems žmonėms – visų rasių, lyčių, lytinių orientacijų, tautybių, tikybų ir kultūrų.

Gerai, tačiau kol stengiuosi būti tolerantiškas, kažin kaip prisidengiant tolerancijos iškaba, pro galines duris spraudžiasi teisės į abortus, į tos pačios lyties asmenų „santuokas“, taip pat ir piliečiai, savo gimimo liudijimuose keičiantys įrašus lyties grafoje. Kas gi vyksta iš tiesų?

Neseniai Vašingtone vykusiame kasmetiniame Evangeliškosios teologijos draugijos suvažiavime Teksaso universiteto profesorius dr. J. Budziszewski nagrinėjo šį klausimą savo paskaitoje, pavadintoje „Tikroji tolerancija ir liberaliojo neutralumo žlugimas“. Joje jis pateikė išvadą, kad visuomenei primesta tolerancijos samprata iš tiesų nėra jokia tolerancija.

Anot Budziszewskio, tolerancija, kuri vargu ar kam yra naujas dalykas, gali remtis dviem skirtingais loginiais pagrindais. Pirmasis kyla iš ankstyvosios Bažnyčios Tėvų. Šis loginis pagrindas toleranciją kildina iš paradokso – gėrio prigimtis esanti tokia, kad iš mūsų reikalauja pakęsti (toleruoti) šiek tiek blogio. Šis požiūris remiasi tikėjimo laisve. Dievas tikėti neverčia, tad ir mes negalime versti tikėti. Žmonių sąžinės laisvės negalima varžyti vardan gėrio ir tiesos, tad privalome toleruoti tai, kas nėra gera ir tikra, ir kitus įtikinėti su meile, tačiau jokiu būdu neversti priimti tikėjimo. Būtent tai, anot Budziszewskio, ir yra tikroji tolerancija.

Antrasis pagrindas, pasak Budziszewskio, toleranciją įkurdina „nenuoseklume“. Bažnyčios Tėvai toleranciją skatino dėl gėrio prigimties, tuo tarpu liberalai aiškina, kad apie gėrio prigimtį viešai spręsti negalima. Juk galiausiai, kaip tvirtina liberalus filosofas Johnas Rawlsas, krikščionis gėrį mato vienaip, o musulmonas, budistas, induistas, marksistas ar malonumų ieškantis hedonistas vis kitaip. [...]

Tačiau iš tiesų Rawlsas visiškai nėra tolerantiškas. Jo požiūris vienoms bendrosioms doktrinoms suteikia privilegijų, o kitas slopina. Bet kuri lengvai privatizuojama doktrina tampa privilegijuota, o kiekviena doktrina, kuri dėl savo pobūdžio jau turi viešų implikacijų (pvz., krikščionybė), yra slopinama. Liberalų teiginys yra ne kas kita, kaip užmaskuotas bandymas pasisavinti galią. [...]

Pirmiausia, anot Budziszewskio, ši liberalioji tolerancija pati nesiremia savuoju tolerancijos supratimu. Joks pasirinkimas negali būti neutralus – renkantis įvairios gėrio vizijos visada bus traktuojamos nevienodai. Tos pačios lyties asmenų „santuoka“ yra ne mažiau diskriminuojanti nei tradicinė santuoka, nes tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimas jau pats savaime paneigia tradicinę santuoką. Abortų legalizavimas yra lygiai tokia pati diskriminacija kaip ir abortų draudimas, nes paniekina tuos, kurie abortus laiko žmogžudyste. [...]

 

 

Klasika tapusiame George‘o Orwello romane „1984-ieji“ vyriausybinė Minčių policija nuolat šnipinėja piliečius, kad užtikrintų, jog šie negalvoja maištingų minčių. Už minčių nusikaltimus Didysis Brolis rūsčiai baudžia.

„1984-aisiais“ siekta perspėti apie totalitarines vyriausybes, kurios pavergia ir kontroliuoja savo piliečius. Šiandien toks perspėjimas reikalingas kaip niekad, nes Amerikos Minčių policija jau beldžiasi į tavo duris.

Praėjusią savaitę Teisminio komiteto rūmai, kurstomi radikalių homoseksualų grupuočių, priėmė įstatymo projektą, kurio nepavadinsi kitaip, kaip tik Minčių nusikaltimų įstatyminiu aktu. Jis pavadintas Vietinės teisėsaugos neapykantos nusikaltimų prevencijos aktu. Tačiau šis įstatymas su neapykanta nesusijęs. Nesusijęs jis netgi su nusikaltimais. Iš tiesų juo už įstatymo ribų paskelbiama taiki kalba – pasisakymai, kad homoseksualus elgesys yra moraliai neteisingas.

Kai kas aiškina, kad šis įstatymas reikalingas, siekiant apsaugoti homoseksualus nuo užpuldinėjimų. Tačiau įstatymai ir taip nuo užpuldinėjimų gina tiek žmones, tiek nuosavybę. Maža to, pasak FTB, pastaraisiais metais JAV išpuolių prieš homoseksualus itin sumažėjo. 2005 m. iš 863 000 įvykdytų užpuolimų, homoseksualai dėl savo orientacijos buvo užpulti tik 177 atvejais. Tai daug mažiau nei vienas procentas tokių nusikaltimų.

Kita problema ta, kad ten, kur buvo priimti neapykantos nusikaltimų įstatymų aktai, prie neapykantos nusikaltimų priskiriami ne tik žodiniai užgauliojimai, bet netgi taikus pasisakymas. Remdamasi neapykantos nusikaltimų įstatymais, Minčių policija jau ėmė persekioti krikščionis Anglijoje, Švedijoje, Kanadoje ir kai kuriose JAV vietose.

Jei tas pavojingas įstatymas bus priimtas, kunigai, kurie savo pamoksluose skelbs biblinį požiūrį į homoseksualizmą, galės būti traukiami atsakomybėn. Krikščionys leidėjai, kurie atsisakys spausdinti progėjišką literatūrą, galės būti baudžiami. Organizacijos, pvz., Exodus International, kurios asmenims, norintiems atsikratyti nesveiko potraukio tai pačiai lyčiai, siūlo gydymą, galės būti uždaromos. [...]

 

 

[...] Jau pati mintis apie abortų legalizavimą arba pastaruoju metu eskaluota tos pačios lyties asmenų „santuokos“ oficialaus įteisinimo idėja niekada nebūtų išnėrusi iš tamsių gelmių, jei mūsų visuomenė sparčiai nesiristų – o tai vyksta jau kelios kartos – į dekadansą. Tam, kad išsiveržtume iš tos mūsų moralinės ir intelektualinės mirties spiralės, prireiks daug daugiau, nei parlamento priimamų sprendimų. Be abejonės, neturime pagrindo tikėtis, kad kuris politikas stotų drąsiai ir ryžtingai ginti (pavyzdžiui) „tradicinių šeimos vertybių“, žinodamas, kad netgi už jį balsavusieji rinkėjai nėra tokie tikri dėl savo moralinių pamatų. [...]

 

 

[...] Negi Lietuvos gėjų lyga yra tie, kurie atstovauja visų seksualinių mažumų interesams? Kokių įgaliojimų kalbėti homoseksualių asmenų vardu turi ši organizacija? Pagaliau kokie tie interesai?

Be abejo, kad interesai yra praėjusios savaitės keliamo triukšmo esmė. Kažko abejoju, kad Lietuvos gėjų lygai nuoširdžiai rūpėtų jų homoseksualių kolegų reikalai. Juk už tokios aktyvios veiklos dažnai slypi Europos Sąjungos struktūrų, tarptautinių su homofobija kovojančių fondų finansavimas. Kad jis būtų gaunamas, reikia aktyvios, apčiuopiamos ir konkrečios veiklos. [...]

Čia gerai būtų sužinoti, ar Lietuvos gėjų lygai nepriklausantys homoseksualai nori būti aukomis? Ar jie save laiko šios visuomenės, blogo auklėjimo, aplinkybių aukomis? Nūdienos situacijoje aukos mentalitetas atrodo yra pats artimiausias homoseksualų aktyvui. O kitiems tokios lytinės orientacijos asmenims? Būkime realistai: didžioji dauguma jų visai patenkinta tuo mūsų visuomenėje vyraujančiu status quo.

Juk sunku būtų surasti homoseksualių asmenų diskriminacijos pavyzdžių. Gal tai, kaip teigė viena intelektualė, „heteroseksualų paradai“? Kol kas neteko girdėti, kad policininkas būtų atleistas iš darbo dėl to, jog jis gėjus, ar mokytoja, kad ji lesbietė. Egzistuoja erdvės, kuriose tokie asmenys viešai gali rinktis, ir niekas iš ten jų nevaiko. Tad ko stinga Lietuvos homoseksualams? Viešumo? Bet ar jo to nori patys? Juk sutikime, kad dabartinė padėtis juos visai tenkina. Ji nėra patogi tik niekaip savo nišos nerandančiai Lietuvos gėjų lygai ir kelioms intelektualinę aroganciją spinduliuojančioms veikėjoms. [...]

 

 

[...] Savaitė, turėjusi skatinti toleranciją, tik padidino nepasitikėjimą ir įtvirtino stereotipus. Jei rengėjams reikia daugiau nei šurmulio ar signalo, jog esą Lietuvoje klesti nepakanta kitoniškumui, jie turėtų rimtai susimąstyti. Pirmiausia, kodėl, kai kalbama apie lygias galimybes, į avansceną iškeliamos būtent seksualinės, o ne kitokios, mažumos? Ar iš tiesų seksualinė orientacija yra reikšmingiausia skirtis viešojoje erdvėje? Ar iš tiesų tolerancija seksualinėms mažumoms yra tas pat, kaip jų gyvenimo būdo ir saviraiškos formų garbinimas? Kodėl pavadinti žmogų, kuris gina šeimos instituciją, kurią suvokia kaip skirtingos lyties asmenų santuoka grįstą sąjungą, homofobu, tolygu propaguoti toleranciją, o reikšti įsitikinimą, kad homoseksuali orientacija – sutrikimas – agresijos prieš kitoniškumą aktas? [...]

Tačiau pažvelkime į kasmet teikiamas Lygių galimybių kontrolierių ataskaitas. Ar jos leidžia tvirtinti, jog Lietuvoje išplitusi seksualinių mažumų diskriminacija? Tikrai ne. Tiesa, spėju, po pastarųjų savaitės šurmulio kitoniškumo baimės ir priešiškumo gerokai padidėjo. Priešprieša buvo sukonstruota. Keistas klausimas – palaikai seksualines mažumas, ar su jomis kovoji? – buvo iškeltas. Tai, kad Lietuvoje stipri seksualinių mažumų diskriminacija, bandyta pagrįsti faktu, jog, regis šešiasdešimt nuošimčių respondentų atsisakė atsakyti į apklausos klausimą: ką jie galvoja apie gėjus? Šis faktas buvo aiškinamas tuo, jog esą žmonės bijo atsakyti į tokį klausimą. Tačiau tai labai abejotina interpretacija. Daug įtikinamiau, kad dauguma mūsų nekeliame sau klausimo, kokia žmonių, su kuriais bendraujame viešojoje erdvėje, seksualinė orientacija. Tikrai sutinku, jog labai svarbu skatinti žmonių jautrumą, pagarbą kitai nuomonei. Tačiau ar tikrai tai įmanoma pasiekti, dramatizuojant skirtybes ir konstruojant priešpriešas? [...]