Kardinolas D. Castrillónas Hoyos, Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei pirmininkas, kalbėjo penktojoje Lotynų Amerikos vyskupų generalinėje konferencijoje, kuri įvyko Aparecidoje gegužės 16 d.

Jis pareiškė: „...Šiandien Komisijos veikla nėra apribota tarnavimui tiems tikintiesiems, kurie anuo metu norėjo pasilikti pilnoje bendrystėje su Bažnyčia, taip pat pastangomis užbaigti skausmingą schizmatinę situaciją bei pasiekti brolių iš Šv. Pijaus X brolijos grįžimą į pilną bendrystę. Šventojo Tėvo valia ši dikasterija išplečia savo tarnystę, kad patenkintų teisingus lūkesčius tų, kurie dėl ypatingo jautrumo, bet neturėdami ryšių su minėtomis grupėmis, nori išlaikyti gyvą lotynų liturgiją Eucharistijos ir kitų sakramentų šventime.

Be abejo, svarbiausia pastanga, svarbi visai Bažnyčiai, yra siekis pabaigti schizmatinį aktą ir atstatyti pilną bendrystę, be jokių dviprasmybių. Šventasis Tėvas, keletą metų pats buvęs šios Komisijos nariu, nori, kad ji taptų Šventojo Sosto organu su savitu ir išskirtiniu tikslu: išsaugoti ir palaikyti tradicinės lotyniškosios liturgijos kilnumą. Tačiau reikia aiškiai pasakyti, kad tai nėra pasukimas atgal, grįžimas į laikus iki 1970 m. reformos. Iš tiesų tai kilniaširdis Kristaus Vietininko pasiūlymas, kuris reiškiant jo ganytojišką valią, nori visos Bažnyčios dispozicijai perduoti visus lotyniškosios liturgijos turtus, kurie tiek amžių maitino daugelio katalikų tikinčiųjų kartų dvasinį gyvenimą. Šventasis Tėvas nori išsaugoti begalinius dvasinius, kultūrinius ir estetinius lobius, susijusius su senąja liturgija. Šių turtų atgavimas susijęs su ne mažiau brangiu šiandieninės Bažnyčios liturgijos turtu.

Dėl šių priežasčių Šventasis Tėvas ketina visai Lotynų Bažnyčiai išplėsti galimybę celebruoti šventąsias Mišias ir sakramentus pagal liturgines knygas, įvestas palaimintojo Jono XXIII 1962 metais. Šiandien yra naujas ir sustiprėjęs susidomėjimas šia liturgija, kuri niekuomet nebuvo uždrausta ir kuri, kaip jau minėjome, laikytina lobiu. Todėl Šventasis Tėvas mano, kad atėjo laikas palengvinti, kaip norėjo jau pirmoji kardinolų komisija 1986 m., priėjimą prie šios liturgijos, padarant ją ekstraordinarine vieno Romos ritualo forma. [...]

Kelios bendruomenės, paplitusios visame pasaulyje, iki šiol buvo pavaldžios Ecclesia Dei. Joms priklauso 300 kunigų, 79 vienuolių vyrų, 300 vienuolių moterų, 200 seminaristų ir keli šimtai tūkstančių tikinčiųjų. Jaunimo susidomėjimas stebėtinai didėja Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose, Brazilijoje, Italijoje, Skandinavijoje, Australijoje ir Kinijoje. Grįžimo metu Campos diecezijoje atėjo 50 kunigų, apie 50 seminaristų, 100 vienuolių moterų ir 25 000 tikinčiųjų.

Šiandien lefevrijonų grupėje yra 4 vyskupai, įšventinti mons. Lefevre‘o, 500 kunigų ir 600 000 tikinčiųjų. Keletas kontempliatyvių vienuolynų bei kelios vyrų ir moterų vienuolių grupės prisijungė prie jų, jie turi parapijų (kurias vadina prioratais), seminarijų ir susivienijimų. Jie veikia 26 šalyse...“

E. N. pagal Rorate Coeli.