Šv. Pijaus X kunigų brolijos Generalinio vyresniojo laiškas

 

Brangūs tikintieji,

Kaip aš rašiau savo pranešime spaudai, „vyskupų, konsekruotų Jo Ekscelencijos arkivyskupo Marselio Lefebvre’o 1988 m. birželio 30 dieną, ekskomunika, kuri buvo paskelbta Vyskupų kongregacijos dekretu, išleistu 1988 m. liepos 1 d., ir kurią mes visuomet užginčydavome, buvo atšaukta kitu dekretu, kurį ta pati Kongregacija, įgaliota Benedikto XVI, išleido 2009 m. sausio 21 d.“ Tai buvo maldos intencija, kurią aš jums patikėjau Lurde 2008 metų Kristaus Karaliaus šventėje. Jūsų atsakas pranoko mūsų lūkesčius, nes buvo sukalbėta vienas milijonas septyni šimtai trys tūkstančiai rožančių, siekiant per Mergelės Marijos užtarimą išprašyti, kad būtų padarytas galas šiai gėdai, kuri palietė ne tik Brolijos vyskupų asmenis, bet ir visus tuos, kurie buvo daugiau ar mažiau prisirišę prie Tradicijos. Nepamirškime padėkoti Švenčiausiajai Mergelei, kuri įkvėpė Šventąjį Tėvą šiam vienašališkam, geranoriškam ir drąsiam veiksmui. Garantuokime jam savo karštas maldas.

Šio gesto dėka viso pasaulio katalikai, prisirišę prie Tradicijos, daugiau nebebus neteisingai gėdinami ir smerkiami už tai, kad saugo savo tėvų Tikėjimą. Katalikų Tradicija jau nebėra ekskomunikuota. Nors ji tokia niekada ir nebuvo savyje, ji labai dažnai ir žiauriai buvo ekskomunikuojama kasdieniniuose įvykiuose. Lygiai kaip ir Tridento mišios niekada nebuvo panaikintos savyje, ką Šventasis Tėvas, laimei, priminė 2007 metų liepos 7 dienos Motu Proprio Summorum Pontificum.

Sausio 21 dienos dekrete cituojamas 2008 metų gruodžio 15 dienos laiškas kardinolui Castrillonui Hoyos, kuriame aš išreiškiau mūsų prisirišimą prie „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kuri yra Katalikų Bažnyčia“, dar kartą patvirtindamas, kad mes priimame jos dviejų tūkstančių metų mokymą ir mūsų tikėjimą Petro primatu. Aš jam priminiau, kad mes labai kenčiame dėl dabartinės Bažnyčios situacijos, kurioje šis mokymas ir šis primatas laikomi paniekoje. Ir aš pridūriau: „Mes pasiruošę parašyti Credo savo pačių krauju, pasirašyti antimodernistinę priesaiką, Pijaus IV tikėjimo išpažinimą, mes priimame ir laikome savais visus susirinkimus iki pat I Vatikano susirinkimo. Bet dėl Vatikano II susirinkimo, kuris buvo sumanytas kaip Susirinkimas, „skirtingas nuo kitų“ (plg. popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI kalbas), mes turime tam tikrų išlygų“. Šalia viso to, mes esame įsitikinę, kad nenuklystame nuo linijos, kurią nubrėžė mūsų įkūrėjas Monsinjoras Marselis Lefebvre’as, kuris, kaip mes tikimės, greitai bus reabilituotas.

Tad mes trokštame pradėti tuos „pokalbius“, kuriuos dekretas pripažįsta „būtinais“, dėl doktrininių dalykų, prieštaraujančių visų laikų Magisteriumui. Mes galime tik konstatuoti neregėtą krizę, kuri šiandien krečia Bažnyčią: pašaukimų krizė, religinės praktikos, katekizmo, sakramentų priėmimo krizė... Dar iki mūsų Paulius VI kalbėjo netgi apie „Šėtono dūmų“ įsiskverbimą ir Bažnyčios „savigriovą“. Jonas Paulius II nedvejodamas sakė, kad katalikybė Europoje yra tarsi „tyliosios apostazės“ būsenoje. Prieš pat savo išrinkimą į Petro Sostą, Benediktas XVI palygino Bažnyčią su „laivu, į kurį vanduo veržiasi iš visų pusių“. Todėl per šias diskusijas su Romos pareigūnais mes norime ištirti giliausias dabartinės situacijos priežastis ir, imdamiesi tinkamų priemonių, atlikti patvarų Bažnyčios atstatymą.

 

Brangūs tikintieji, Bažnyčia yra jos Motinos, Švč. Mergelės Marijos, rankose. Ja mes pasikliaujame. Jos mes prašėme laisvės visų laikų mišioms, visur ir visiems. Jos mes prašėme ekskomunikos dekreto atšaukimo. Dabar mes jos, kuri yra Išminties Sostas, savo maldose prašome tų sutrikusioms sieloms taip reikalingų doktrininių išaiškinimų.

 

Menzingen, 2009 m. sausio 24 d.

 

+Bernard Fellay