Taigi šiemet [1992] suėjo 30 metų nuo šio istorinio įvykio [Vatikano II Susirinkimo]. Sušaukti Susirinkimą jau buvo svarstęs Pijus XII. Tačiau nesiryžo, nes bijojo, kad galėtų sukelti pavojingą Bažnyčios sukrėtimą, kaip buvo po Vatikano I Susirinkimo. Išdrįso Jonas XXIII. 1959 m. sausio 25 d. per iškilmingas apeigas Šv. Pauliaus Bazilikoje jis paskelbė, jog yra nusprendęs sušaukti Vatikano II Bažnyčios Susirinkimą. Daug ką nusmelkė baimė. Bet, matyt, tai buvo Dievo planuose.

Nedelsiant imtasi parengiamųjų darbų. Sudarytos specialios komisijos, kurios turėjo rengti medžiagą Susirinkimui svarstyti. Šių darbų vyriausiuoju Jo Šventenybė paskyrė kard. D. Tardini. Komisijos intensyviai dirbo dvejus metus. Pagaliau medžiaga buvo parengta. Numatyti ir paskirti asmenys, kurie turėjo vadovauti. Kupinas optimizmo Šventasis Tėvas manė, kad susirinkusieji vyskupai parengtą medžiagą be didelių diskusijų priims ir per kelis mėnesius viskas baigsis. Šventasis Tėvas jau buvo nepagydomas ligonis. Tad norėjo pradėtą Susirinkimą užbaigti. Deja, Dievo planai buvo kiti.

Pirmoje sesijoje spalio 11d. Lilio arkivyskupas kard. Lienartas ir Kölno arkivyskupas kard. Frigsas pareiškė, kad Susirinkimo tėvai savinasi teisę pasirinkti Susirinkimo vadovus ir parengti naują svarstymo programą. Taigi Susirinkimas prasidėjo tam tikra revoliucija. Kai popiežiaus Jono XXIII paskirtos komisijos rengė Susirinkimo medžiagą Romoje, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Austrijos kardinolai ir kt. tarėsi tarpusavyje paimti Susirinkime vadovavimą į savo rankas, pateikti svarstyti savo programą. Į Susirinkimą jie atvyko karingai nusiteikę, apsiginklavę medžiaga bei apsisupę patarėjais. Visi buvo daugiau ar mažiau liberaliai nusiteikę. Popiežius buvo ligonis: neturėjo nei jėgų, nei nusiteikimo eiti į kivirčus. Buvo per geras įtarti, jog kardinolai norėtų daryti revoliuciją Bažnyčioje, o ne paprastą atsinaujinimą bei pagyvinimą. Nusileido. Kaip reikalauta, vadovais paskyrė kardinolus Dofnerį, Sunenzą, Lercarą ir Agagianianą. Pastarasis buvo ir paties Šventojo Tėvo numatytas. Vadovai, paėmę į savo rankas Susirinkimo kontrolę, klausimus pirma apsvarstydavo posėdžiuose su savo patarėjais (Königu, Congaru, Schilebeeksu ir kt.), paskui visa pateikdavo Susirinkimui, jautėsi esą tikri viešpačiai. Popiežiaus sveikata ėjo vis prastyn ir jis jau nepajėgė kontroliuoti, kas dedasi Susirinkimo posėdžiuose. Tačiau Bažnyčią valdo pats Kristus. Kai Joną XXIII Viešpats pasišaukė, prie Petro laivo vairo stojo kard. Montini – Paulius VI. Jis atidžiai sekė Susirinkimo eigą ir asmeniškai kontroliavo svarstomą medžiagą bei nutarimus. Taigi Vatikano II Susirinkimo nuostatai nekelia jokių principinių abejonių. Jie visiškai atitinka tradicinį Bažnyčios mokymą pagal Apreiškimo šaltinius. Tačiau reformatoriams pavyko pateikti gudriai apgalvotų naujų terminų, net ir principinių, kuriuos galima nevienodai aiškinti. Vietoj šv. Mišių atnašavimo atsirado šv. Vakarienės celebravimas. Vietoj sakramentinės kunigystės atsirado kunigiškoji tarnystė. Vietoj Atgailos sakramento atsirado Susitaikinimo apeiga. Ir daug kitų panašių terminų bei sąvokų, kurios imta aiškinti įvairiaip, kartais pavojingai. Susirinkimas iškėlė ekumenizmo klausimą. Ekumenizmo vardan buvo išdrįsta šalinti liturgijoje tai, kas skiria nuo protestantų, pradėta diegti tai, kas artina prie jų. Mėginta riboti Eucharistijos kultą, mažinti pamaldumą Marijai. Pradėta skelbti klaidos net dėl kunigystės: esą visi tikintieji yra Bažnyčia ir kunigystė, taigi jie, o ne Dievas tiesiogiai pašaukia ir paskiria kunigams pareigas, šie jas atlieka tik tikinčiųjų, o ne Kristaus vardu ir galia. Net ir dabar, šiomis dienomis, vienas iš Susirinkimo dalyvių ir vadovų drįso pareikšti, kad ne kunigai, o tikintieji sudaro Bažnyčią. Tai sakė minėtasis buvęs Vienos arkivyskupas kard. Königas. Šis jo teiginys yra klaidingas. Bažnyčia nėra nei kunigų, nei tikinčiųjų, o Kristaus. Kristus yra Bažnyčia. Jis ją valdo per savo pašauktą, paskirtą ir pašventintą hierarchiją. Dėl ekumenizmo, tiesa, šis tas yra pasiekta. Susirenkame, broliškai kalbamės, drauge pasimeldžiame. Bet tai ir viskas. Protestantai ir kiti krikščionys iš katalikų faktiškai nieko nepasisavino, o iš jų į mūsų Bažnyčią pro atvirus langus ir atidarytas duris į Bažnyčios vidų įėjo daug liberalizmo bei palaidumo dūmų ir dulkių. Ypač liturginė reforma Susirinkimo vardu davė ne tikėtuosius teigiamus dvasinio atgimimo vaisus, o greičiau nelauktus didelio nuosmukio rezultatus. Laimingai popiežius Paulius VI pagaliau įsitikino, kad visa tai galėjo kilti iš piktojo, ir pagaliau nutraukė reikiamai neparengtą ir neišmintingai atliekamą reformą.

Popiežius Jonas Paulius II stengiasi teisingai aiškinti Susirinkimo nuostatas ir grąžinti, nuo ko be reikalo buvo nukrypta; taip pat pataisyti, kas negerai buvo suprasta ir įvykdyta. (p. 244–246)

 

 

Po Vatikano II Susirinkimo popiežius buvo veikiamas, ypač iš kairės, nedelsiant daryti pakeitimus Bažnyčios santvarkoje bei veikloje. Tarp galimų pakeitimų buvo siūlyta ir reikalauta apriboti Bažnyčios darbuotojų amžių, neišskiriant ir kardinolų. Spaudimas buvo intensyvus, bet nebūtinai tai ėjo iš Šventosios Dvasios įkvėpimo. Tikriausiai buvo siekiama „demokratizuoti“ Bažnyčią: ją tvarkyti taip, lyg ji būtų vien žemiška žmonių institucija. Neapsižiūrėta, kad stojama į klaidingą ir pavojingą kelią. Mat Bažnyčia yra ne demokratinė, o teokratinė institucija. Bažnyčia yra mistinis Kristus. Ji yra valdoma paties Kristaus per savo Vietininką. Kunigystė yra ne profesija, o pašaukimas, kuris eina iš Dievo. Dievas pašaukia, tik Dievas gali atimti ir atima mirštant. Štai kodėl kunigystės negali riboti laikas, nes ji paeina iš Dievo ir yra per amžius pagal Melchizedeko pavyzdį.

Kai kurie kardinolai, ypač L. Sunens, siūlė, kad renkant naują popiežių į konklavą būtų kviečiami ne tik kardinolai, bet ir vyskupų atstovai, išrinkti atskirų šalių Vyskupų Konferencijų. Tačiau Šventoji Dvasia apsaugojo Bažnyčią nuo tokio pavojingo žingsnio. Paulius VI abejojo. Tačiau kard. G. Siri, gavęs audienciją, priminė popiežiui, jog kardinolai į konklavą eina būdami atsakingi tik Dievui, o jei būtų įsileisti Vyskupų Konferencijų atstovai, jie būtų sąlygojami tų, kurie juos rinko. Taigi būtinai konklavą paveiktų pasaulio dvasia, o ji dažniausiai yra priešinga Šventosios Dvasios veikimui. Šis argumentas įtikino Paulių VI, ir jis atmetė siūlymą į konklavą kviesti vyskupų atstovus. (p. 229)

[1976 m.] Susirinko ir Vyskupų sinodas. Apie tai daug kalbėta ir rašyta. Kai kas baiminosi, kad Sinodas negrąžintų Bažnyčios gyvenimo vėl į griežtesnes vėžes. Iš tikrųjų Sinodas buvo sušauktas ne norint ką pakeisti, kas Susirinkimo buvo nuspręsta ir paskelbta. Sinodo tikslas buvo aptarti, kas gerai padaryta, o kas klaidingai suprasta – kur faktiškai iškreiptos Susirinkimo nuostatos.

Pirmą savaitę vyko plenariniai posėdžiai. Buvo skaitomi pranešimai ir reiškiamos nuomonės apie įvairių kraštų Bažnyčios gyvenimą ir veiklą. Beveik visi kalbėtojai pripažino, kad po Vatikano II Susirinkimo yra šviesių ir tamsių lapų Bažnyčios gyvenime. Pranešimai ir siūlymai vyko ramiai, be didesnių diskusijų, išskyrus gal tik dviejų Brazilijos vyskupų griežtesnę nuomonę, ginančią vadinamąją „išvadavimo teologijos“ doktriną, kuri aktuali Pietų Amerikoje, ypač Brazilijoje. Reikia pasakyti, kad šių dviejų vyskupų kalbos nebuvo viešai paskelbtos. (...)

Atkreiptas dėmesys, jog antireliginė ir antibažnytinė veikla pasaulyje yra puoselėjama paties pasaulio kunigaikščio – velnio. Todėl reikia apdairiai vertis į pasaulį. Atsitinka, kad ne Bažnyčia šventina pasaulį, o greičiau pasaulis į Bažnyčią paleidžia dūmų ir dulkių įvairaus liberalizmo ir dvasinio nuosmukio forma. (p. 195–196)

 

 

1989 m. spalio mėn. viduryje vyko Europos vyskupų simpoziumas. (...) Simpoziume kai kurie teologai drįso mokyti vyskupus, kaip reikėtų naujai teikti Krikšto sakramentą, būtent krikštijamąjį panardinant. Kokie tokio siūlymo motyvai? Greičiausiai buvo paprastas noras pasireikšti, nors toks siūlymas nūdien išvis yra neįgyvendinamas. Italas Domininkas Casera kvietė nevarginti mirštančiųjų primygtinai siūlant sakramentus, neva to reikalautų žmogaus orumo paisymas. Keista, siūloma labiau paisyti žmogaus negu Dievo. Juk nuo ko priklauso žmogaus orumas? Argi ne nuo Dievo, kuris sukūrė žmogų, panašų į save. Taigi teologai, tik kai kurie, nori pasirodyti pažangūs, nors iš tikrųjų pasirodo esą tik klaidingi pranašai, kurių Kristus liepė saugotis. (p. 96)

Tris savaites trukęs Europos Vyskupų sinodas baigėsi [1991] gruodžio 14 d. iškilmingomis pamaldomis Šv. Petro Bazilikoje. (...) Sinodo eigoje vyskupai pareiškė ir kritikos, ir siūlymų, ir nusiskundimų. Vieni pareiškimai prieštaravo kitiems. Vieni kalbėjo apie išorinę Bažnyčios santvarką ir veiklą, labiau rūpindamiesi socialiniais reikalais, labiau žmogumi, o ne Dievu, labiau laikinybe, o ne amžinybe. Kiti, atvirkščiai, reikalavo atsigręžti į Dievą. (p. 241)

 

 

Pašaukimų krizės tikrai esama. Ar ji sietina su Vatikano II Susirinkimu? Manau, kad Vatikano II Susirinkimas nėra pašaukimų į kunigystę krizės priežastis. Vis dėlto nėra abejonės, kad krizė prasidėjo tuojau po Vatikano II Susirinkimo. Todėl tam tikras ryšys tarp šių dviejų dalykų yra. Vatikano II Susirinkimas nėra pašaukimų krizės priežastis, bet proga. Vatikano II Susirinkimo dvasią kai kas klaidingai suprato ir nutarimus ėmė klaidingai aiškinti. Šitai sukėlė vietoj laukto dvasinio atsinaujinimo pavojingą žemiškų vertybių iškėlimą viršum dvasinių, taigi atvėrė duris į supasaulėjimą, taip pat į nelauktą dvasinį nuosmukį.

Krizė yra nemaža. Jos dydis ir padariniai yra gąsdinantys. Nūdien padariniai dar pakankamai nesuvokiami, tik nujaučiami, kad tikrai pavojingi. Ypač sumažėjo pašaukimų į kunigystę gerovėje ir laisvėje gyvenančiame Vakarų pasaulyje.

Kokios yra pašaukimų į kunigystę krizės priežastys? Jų yra daug ir įvairių.

Pagrindinė mažėjančių pašaukimų į kunigystę priežastis yra dvasinis nuosmukis. (...)

Antroji pašaukimų į kunigystę krizės priežastis yra kunigystės nuvertinimas. Prie kunigystės nuvertinimo prisidėjo ir prisideda supasaulėjimo dvasia, kuri aukščiau visko iškelia žmogų ir žemėje siekia sukurti laimingą rojaus gyvenimą. Pasaulio dvasia neapkenčia visa, kas yra šventa, kas primena aukštesnius siekius, kas reikalauja pripažinti žmogaus priklausomybę nuo Dievo. Prie kunigystės nuvertinimo prisideda kai kurie teologai, kurie ne Dievą, bet žmogų iškelia visko centre. Jie moko, kad visa reikia kreipti į žmogų: net ir patį Dievą tam tikra prasme jie mėgina palenkti žmogui. Pasak jų, ne žmogus turėtų kilti prie Dievo, bet Dievas nusileisti ir prisiderinti prie žmogaus. Laikantis šios tendencijos, ir kunigas – tarpininkas tarp Dievo ir žmonių – daromas priklausomu nuo žmogaus, palenkiamas žmogui, vadinasi, statomas net žemiau už žmogų. Teigiama, kad kunigas visame priklausąs nuo krikščioniškos bendrijos: iš jos kyla, jai tarnauja, o kai jau tampa nenaudingas ar nereikalingas, nustoja ir savo kunigiško pašaukimo. Dar tolesnės šios teorijos išvados būtų tokios: krikščioniška bendrija esanti kaip kiekviena kita žemiška ir grynai žmogiška bendrija, imama skirti dvasinę ir vadinamąją institucinę Bažnyčią. Esą dvasinėje Bažnyčioje visa yra Kristus, o institucinėje visa yra žmogus. Yra teologų, kurie prisideda prie kunigystės nuvertinimo iškeldami vadinamąją visuotinę kunigystę ir ją iškeldami lygia greta su sakramentine. Tiesa, Bažnyčia leidžia visiems tikintiesiems dalyvauti Kristaus kunigystėje. Tai išplaukia iš Kristaus mistinio Kūno doktrinos. Visi esame organiškai įjungti į mistinį Kristaus Kūną. Kadangi Kristus yra ne tik Viešpats, bet ir Kunigas, todėl visi dalyvaujame jo kunigystėje. Tačiau Bažnyčia moko, kad sakramentinė kunigystė iš esmės skiriasi nuo visų tikinčiųjų visuotinės kunigystės. Kristus įsteigė sakramentinę kunigystę, kuri ne tik dalyvauja Kristaus kunigystėje, bet ir ją vykdo – teikia antgamtinių malonių ir įgalina tikinčiuosius jau žemėje pradėti gyventi dievišką gyvenimą, kuris laiduoja susijungimą su Dievu danguje.

Pagaliau prie kunigystės nuvertinimo prisideda ir tie kunigai, kurie, sekdami šitų teologų mokymu, noriai stengiasi rodyti savo žmogiškumą, stengiasi visur prilygti pasauliečiams – pirmiausia išore, o paskui supasaulėja ir dvasia. Atsiranda kunigų, kurie tiesiog gėdijasi rodytis esą Dievo atstovai žemės žmonėms: nemėgsta kunigiško rūbo, neretai linksta būti minios žmonėmis – dalyvauja protestuose, riaušėse, reikalauja gerovės, užuot teikę žmonėms Dievo malones, gydę sielos žaizdas. Supasaulėjęs kunigas negali patraukti kunigystėn gerų jaunuolių. Atvirkščiai, juos tik atstumia nuo kunigo pašaukimo. Kam rinktis kunigystę, jei kunigai renkasi pasaulio gyvenimą! Kam eiti į vienuolyną, jei vienuolyne gyvenama pagal pasaulio dvasią! (p. 180–182)

 

 

 

Pijus XII, svarstydamas, ar nebūtų pravartu sušaukti Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, pagrįstai numatė galimą pavojų, kad gali prasidėti pavojingi tikėjimo tiesų aiškinimai, ypač klaidingas jų taikymas gyvenime, todėl nutarė nesiimti iniciatyvos. Vis dėlto jos teko imtis jo įpėdiniui popiežiui Jonui XXIII. Jau per pirmąją Vatikano II Susirinkimo sesiją jis tam tikra prasme nusivylė: visi parengiamieji Susirinkimo dokumentai faktiškai buvo atmesti ir viltis, kad Susirinkimas vyks taip, kaip jis būtų norėjęs, kad greit bus baigtas, dingo. Juolab kad popiežiaus sveikata pašlijo ir jis pats nepajėgė visko kontroliuoti. Susirinkimą užbaigė Jono XXIII įpėdinis – popiežius Paulius VI. Jis mėgino kontroliuoti Susirinkimo nutarimus. Dažnai pats tikrino ir taisė kai kuriuos tekstus, kurie galėjo sukelti abejonių ar mesti šešėlį dėl principinių teiginių. Ypač karštos diskusijos vyko dviem klausimais: de libertate religiosa ir de collegialitate, t. y. dėl laisvo tikėjimo pasirinkimo ir dėl kolegialaus hierarchinio tvarkymosi Bažnyčioje. Pastaruoju klausimu popiežius Paulius VI dar kartą savo ranka pataisė tekstą, nes čia buvo tam tikra tendencija apriboti popiežiaus valdžią, Kristaus Vietininko primatą. Taigi dabar Vatikano II Susirinkimo dekretai, susiję su tikėjimo principais, visiškai atitinka Tradiciją, t.y. tradicinius Bažnyčios doktrinos šaltinius. Tačiau galima apgailestauti, kad ne visai tinkamai parinkti ir vartojami kai kurie terminai bei teiginiai. Vietomis jie nėra preciziški ir gali būti įvairiai aiškinami, net nukrypstant nuo tikrosios dekreto prasmės.

Antai arkivysk. M. Lefebre klaidingai teigia, esą Vatikano II Susirinkimas priėmęs tokių nutarimų, kurie nesiderina su tradiciniu Bažnyčios mokymu. Tačiau pagrįstai nepritaria kai kuriems Vatikano II Susirinkimo nutarimų aiškinimams ir tam, ką kai kurie teologai nurodo kaip Vatikano II Susirinkimo nutarimų mintį bei dvasią. Vatikano II Susirinkimas pripažino, jog kiekvienam turi būti laiduojama laisvė tikėti ir gyventi pagal savo įsitikinimus, bet nieku būdu neteigė, kad visi tikėjimai esą lygūs. Atvirkščiai, kalbant apie ekumenizmą, pabrėžiama, jog Kristaus valia yra, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas, nes Evangelijos tiesa yra tik viena. Nors leidžiamas hierarchų bendradarbiavimas Bažnyčios apaštalinėje veikloje, bet pabrėžiamas popiežiaus primatas. Keista, bet arkivysk. M. Lefebre, dėdamasis Tradicijos gynėju, iš tikrųjų neigė popiežiaus primatą ir įšventino keturis vyskupus prieš Kristaus Vietininko valią.

Tikroji naujos M. Lefebre schizmos priežastis yra liturginė reforma. Ji buvo paskubomis ir nevykusiai parengta ir dar blogiau atlikta. Popiežius Paulius VI atidžiai kontroliavo Vatikano II Susirinkimo nutarimus, o Liturgijos reformą pavedė įvykdyti kard. Lercaro vadovaujamai komisijai. Jai darė poveikį vien liberalai „liturgininkai ir teologai“. Šie siekė, kad visko centras būtų žmogus, o ne Dievas; bendruomeninė, o ne individuali malda; išoriniai veiksmai, o ne mistinis jungimasis su Dievu. Pasak jų, pažinimas liturgijoje turėjo būti aukščiau tikėjimo; veiksmas – aukščiau paslapties; žmogaus apraiškos – aukščiau transcendencijos. Be to, rengiant Liturgijos reformą, turėta prieš akis siekimas kuo labiau priartėti prie kitų krikščioniškų konfesijų ekumenizmo sumetimais. Dėl to pasirinkta tendencija mažinti Dievo Motinos garbinimą. Kilo ir itin pavojingas mėginimas nuvertinti Švenčiausiojo Sakramento viešą ir individualų garbinimą, keliant pavojų net tikėjimui realiu Kristaus Kūno ir Kraujo buvimu Eucharistijoje. Beveik nustota kalbėti apie šv. Mišių Auką, o labiau imta pabrėžti šventąją Vakarienę (holy Supper, hl. Mahl, Coena Dni), šventąjį Subuvimą (Assemblea); Eucharistijos celebravimą (celebratione Eucharistica). Vietoj altorių bažnyčiose pradėta statyti stalai. Tabernakuliai daug kur nustumti į nuošalę arba į šalimai esančias koplyčias. Pradėta šalinti iš bažnyčių šventųjų paveikslai bei statulos. Pradėjo plisti abejonių net dėl Kunigystės sakramento. Imta kalbėti apie sacerdotium ministeriale – tarnavimo kunigystę, pabrėžiant, jog yra visuotinė kunigystė, kuriai priklauso visi krikštytieji. Net „Bažnyčios“ sąvoka imta aiškinti klaidingai: atsirado kunigų ir vadinamųjų teologų, kurie teigė esą Bažnyčia – tai tikintieji. Jei taip, tai patiems tikintiesiems priklausytų teisė tvarkyti Bažnyčią demokratine tvarka. Tačiau taip nėra. Bažnyčia yra mistinis Kristus. Bažnyčia yra Kristaus. Jis ją tvarko bei valdo per savo įpėdinį Romos popiežių. Todėl Bažnyčios santvarka yra ne demokratinė, o teokratinė-hierarchinė.

Visi šie ir kiti nukrypimai, o jų buvo ir tebėra daugiau, negu galima suminėti, daugelį tikinčiųjų stebino ir gąsdino. Daugelis, ne vien Lefebre, ėmė rodyti nepasitenkinimą, piktintis, kelti balsą, prašyti paaiškinimų.

Pats arkivysk. M. Lefebre iš pradžių bandė prašyti audiencijos pas popiežių Paulių VI. Tačiau tam priešinosi tuometinis Vatikano Valstybės sekretorius kard. Villot. Todėl popiežius audiencijos nesuteikė ir asmeniškai neišklausė M. Lefebre priekaištų bei pageidavimų. Vidurio Europos ir anglosaksų šalių vyskupai paskubomis ir beatodairiškai stengėsi atlikti Liturgijos reformą. Lotynų kalba buvo pašalinta ir net uždrausta vartoti liturgijoje, nors tai prieštaravo popiežiaus Jono XXIII dekretui, kuriuo lotynų kalba buvo paskelbta kaip oficiali Bažnyčios kalba. Pradėta spausdinti įvairiomis kalbomis nauji mišiolai, net neaprobuoti Šventosios ritu kongregacijos. Kai kurių šalių mišiolus Kongregacija uždraudė, nes jie neatitiko Vatikano Liturginės komisijos normų ir nesiderino su tikėjimo tiesomis, ypač su tuo, kas susiję su Eucharistija. Kunigų kongregacija ne kartą atmetė įvairių šalių vyskupų parengtus katekizmus.

Taigi arkivysk. M. Lefebre nepagrįstai priekaištavo Romos Kurijai, esą ji toleruoja skleidžiamas tikėjimo klaidas. Jis pats ėmė priešintis Šventojo Sosto nutarimams. Atsisakė pripažinti naują šv. Mišių ritą ir toliau laikėsi tridentinio rito. Tikėdamasis gauti leidimą laikytis tridentinio rito, įsteigė Pijaus X religinę bendriją-vienuoliją. Deja, vienuolija nebuvo patvirtina, neleista laikytis ir tridentinio rito. Kard. Silvio Oddi šiomis dienomis padarė pareiškimą, jog tuo atveju, jei būtų patvirtinta ši vienuolija ir leista laikytis Pijaus V patvirtinto šv. Mišių teksto bei rito, greičiausiai schizmos būtų buvę išvengta. Nežinau, kodėl popiežius Paulius VI manė, jog non expedit – nepravartu leisti Lefebre ir jo sekėjams aukoti šv. Mišias pagal tridentinį ritą. Ir rašantysis šias eilutes buvo prašęs Jo Šventenybę leisti Lefebre vienuolijai laikytis senojo rito, tačiau gavo atsakymą: non expedit! Greičiausiai popiežių griežtai laikytis vertė Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių vyskupai. Kaip liudija Jean Guitton knygoje „Dialoghi con Paolo VI“ (Milano, 1967), Jo Šventenybė buvo nusistatęs ne tik suspenduoti neklusnų arkivyskupą, bet tiesiog ji ekskomunikuoti. Tik Jean Guitton prašomas, susilaikė.

Kai arkivysk. M. Lefebre tapo suspenduotas, kai kurie jo įsteigtos seminarijos auklėtiniai paliko Ekone ir kreipėsi į Studijų kongregaciją, tuo metu vadovaujamą kardinolo J. M. Garonne, prašydami, kad būtų leista rengtis kunigystei kurioje nors Romoje veikiančioje popiežiškoje kolegijoje. Jie buvo priimti į Nepomuceno čekoslovakų kolegiją, bet pavesti prancūzų sulpicionų globai. Deja, tiek globotojai, tiek pati Kongregacija jiems buvo labai nepalanki, nors neabejotinai jie buvo geri klierikai.

Visa tai čia primenu ne todėl, kad norėčiau kam priekaištauti ar tuo labiau pateisinti arkivysk. M. Lefebre laikyseną. Jo poelgis nepateisinamas. Jis pasielgė blogiau, negu tie, prieš kuriuos jis dėjosi kovojąs. Jis atsidūrė Kristaus Bažnyčios nuošalėje. Jis ir jo sekėjai tikrai taps džiūstančia vynmedžio šakele, kuri atsidurs ugnyje. Neduok Dieve, kad tai būtų amžinoji ugnis, apie kurią Kristus kalba Evangelijoje (Jn 15,6 ir t.).

Ši, kaip ir kitos atskalos, pamažu nudžius, išnyks, bet nuostolių sieloms bus padaryta. Būtina daryti visa, kad nuostolių būtų kuo mažiau. Štai kodėl popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Ekskomunikos dekretą Lefebre ir jo sekėjams, drauge paskelbė Apaštalinį laišką Ecclesia Dei, kuriuo smerkia arkivysk. M. Lefebre poelgį atsisakant paklusti aukščiausiam Bažnyčios autoritetui, kai beveik į visus jo reikalavimus buvo atsižvelgta, tačiau drauge nurodyta geros valios Lefebre sekėjams sudaryti visas sąlygas grįžti į Bažnyčios vienybę. Šventasis Tėvas įspėja vyskupus, kad būtina laikytis nustatytų normų ir nenukrypti nuo liturginių apeigų. Taip pat įspėja, kad teologams neleidžiama skelbti savo nuomonės, o reikalaujama mokyti Bažnyčios doktrinos. Popiežius pabrėžia, jog bus sudaryta speciali kurio nors kardinolo vadovaujama komisija, kuri rūpinsis, kaip palengvinti grįžti į Bažnyčios vienybę tiems, kurie yra suklaidinti, ir drauge patenkinti daugelio, ypač senesnės kartos tikinčiųjų, troškimą vertinti ir palaikyti tradicinius Bažnyčios gyvenimo ir veiklos veiksmus, siekiant suderinti nova et vetera – nauja ir sena. Žodžiu, vyskupai privalės žiūrėti, kad išnyktų savavaliavimai bei neleistini nukrypimai liturginėse apeigose, griežtai laikytis Šventojo Sosto paskelbtų normų. Bus grąžinta lotynų kalba, bent iš dalies, liturgijoje ir teologijos studijose. Be to, bus leidžiama tam tikromis sąlygomis aukoti šv. Mišias pagal Tridento mišiolą.

Baigdamas Kristaus Vietininkas kviečia visus šiais Marijos Metais šauktis Dievo Motinos užtarimo, kad vienybė Bažnyčioje būtų atkurta, kad visi būtų viena, kaip meldė dangiškąjį Tėvą kančios akivaizdoje dieviškasis Mokytojas (Jn 17).

Reikia pažymėti, jog prie Lefebre sekėjų yra prisidėjęs ir vienas kitas lietuvis Amerikoje. Jų nuomone, jie esą, nors ir šalia Bažnyčios, bet su Katalikų Bažnyčia, todėl pasieks išganymą. Pats Lefebre mirties akivaizdoje yra pareiškęs: „Aš stosiu Dievo akivaizdoje kaip Katalikų Bažnyčios sūnus“.

„Draugas“, 1988 m. liepos 26 d. (p. 224)